Varniklė

Vakarais, atlėgus karščiui, netoli daugiabučio augančio beržo viršūnėje įsitaiso varna.
  Vizitai prasidėjo prieš savaitę: plunksnuotoji prisistato apie dešimtą vakaro ir slepiama lapų, kurį laiką žvalgosi po apylinkes bei dalykiškai karksi.
  Ne paslaptis, kad varnos asocijuojasi su nemaloniais dalykais ir bloga lemiančiais „ženklais“, bet šios viešnios karksėjimas skamba visai nepiktai. Pasibalnojęs žiūronus, paukštį apžiūrėjau ir nusprendžiau, kad tai - šiųmetis jauniklis. Ne per didžiausias, sveikai atrodantis, o pilkos nugaros plunksnos truputį susigarbanoję, tarytum dar nebūtų įgavę nuolatinio pavidalo. Žodžiu, sveika varniklė.
  Tupi ji toje beveik-viršūnėje, kraipo juodą galvą ir karksi. Prisistato pasauliui, o gal truputį skundžiasi. Atseit, nespėjo iš kiaušinio išsiristi, štau jau ir lizdą paliko - gyvena savarankiškai. O jei nesiskundžia, tuomet kalbina aplink skraidančius čiurlius. Tamsiai rudi, į kregždes kiek panašūs lėktuvėliai, vieną akimirką šmaižo aukštai danguje, kitą, žiūrėk, skuta palei medžių viršūnes.
  Varniklė stebi tuos jų viražus ir retkarčiais įsiterpia draugišku „karkt! „. Kviečia nutūpti ant gretimos šakos ir kaimyniškai pasišnekučiuoti. Bet čiurliai jos neklauso, vaikydamiesi mašalus ir toliau didžiuliais greičiais raižo erdvę.
  Varniklė nustebusi, o gal kiek ir įsižeidusi, karkteli kartą, kitą, paskui jos dėmesį patraukia pro šalį su pirkiniais einanti moteris. Plunksnuotoji ją stebi, bet susidomėjimas trumpalaikis ir nekeliantis grėsmės, todėl belieka darsyk balsu pareikšti nuomonę ir, nupurčius plunksnas, skvarbiu juodakaroliukiu žvilgsniu ieškoti naujų įdomybių.
  O jų netrūksta.
  Kaip ir kiekvieną vakarą, ant visko mačiusio suoliuko kažkas sėdi. Šįsyk, tai du berniukai, pėdomis ganantys šaligatvio nelygumais dardančias riedlentes ir rankose laikantys po pakelį bulvių traškučių. Tiedu kažką aptarinėja, o kad būtų įtikinamiau, laisvom rankom energingai gestikuliuoja. Turbūt šauniai pasivažinėjo netoliese įrengtoje aikštelėje. Ir ne tik pasivažinėjo, bet išmoko naujų triukų. Nesusižaloję ir - tpfu, tpfu, tpfu - nenusisukę sprando.
  Aptarę pasiekimus, vaikėzai trumpam nutyla ir mikliais pirštais siekia traškučių. Celofanas traška ir čeža, vienam pavyksta iš pakelio ištraukti net kelis paskrudusius ovalus, kitas, nieko nepešęs, nušveičia pakelį į greta stovinčią betoninę šiukšlių dėžę.
Pasisotinęs mononatrio gliutamatu, užsimauna odines, ties puse pirštų nupjautas pirštines ir, viena koja pasispirdamas, nukreipia riedlentę pasivažinėjimų aikštelės pusėn.
  Pamatęs, kad draugas jį paliko, antrasis skubiai šoka iš vietos ir pasileidžia paskui.
  Mėlynas blizgantis pakelis liko ant suoliuko.
  Kažkur aukštai pasigirsta linksmas „karkt! „, paskui - sparnų šlamesys ir varniklė jau tupi šalia. Tiesa, dabar ji ne tokia savim pasitikinti; kurį laiką dairosi į visas puses ir - vos kas - tučtuojau mosteli sparnais, bet taip ir nepakyla, nes pro pakelio plyšį, sidabrinėje kišenėje matyti kelios gelsvos saulutės.
  Varniklė žaibiškai kyšteli galvą į gausybės šulinį, ir pasičiupusi grobį nuplasnoja ant artimiausio daugiabučio stogo.
  Vakarienė pavyko, kad ir su mononatrio gliutamato priemaišom.
  Kinijoje gyvenančios varnos pasakytų, kad tame nėra nieko baisaus. Aišku, jei tokia vakarienė išpuola tik kartą per dieną.
  Skanu, kad net seilės tįsta.