Nostalgiškai

Nepaniekink kitų, kai sakrališkai tars „Ave vita“
Vakarais ties apniukusio viešbučio luošiams langų.
Mes  sustojom prie tako, apaugusio smilgom sulytom
Ir sutrikusių pėdsakų ryto benamių šunų.
Tąsyk  mudviejų kojos nušalo belaukiant palaimos
Iš netikro gyvenimo, skolintos lovos garsų.
Jau kiti šioj eilėj berymodami keikės ir maivės,
Mums net žodis „ įkvėpti“ atrodė šiek tiek per drąsus.
Kad sugrįžtų atgal pro ribas  prasiskverbus vaikystė -
Gertum  pieną gurkšniais  iš mažyčių senolės raukšlių –
Mums neleistų vėlai per sušlapusią pievą nubristi
Ir sustot vakare prie apniukusio namo langų.