Skrenda ir lieka

Gaivi ryto rasa ir vėjo malda
Paliečia vienišo berželio širdį.
Karaliauja ramybe kylanti  vėsa,
Iš žemės kloduose pasislėpusios maldos.
Svyra, žiba deimanto karoliai,
Puošdami briliantinį rūbą.
Tyliai palaiminga malda paliečia
Paslaptingą,  jautrią širdį.
Pakutena, suvirpina ir paleidžia.
Jautruolė styga suskamba arfos garsais,
Įsikūnijusi vienišo baltliemenio širdyje...
Ir skrenda, skuba, o vėlų vakarą lieka Tavyje...