ir dar vienas Kitas pasaulis

Netiesa, kad Pamišęs poetas liūdesio pilnas. Netiesa,
Kad jis žiūri į užmirštą amžių, kad marmena kažką,
Kad seilėjasi rožėmis, ant rožių į rožes ir rožas, netiesa.
Vienintelė tiesa iš to, kas buvo pasakyta M. M. yra ta,
Kad jis mato grožį, kad mato jį net išbadytomis akimis,
Net numirėlių mieste, net ant kaulų graviūromis jis mato grožį,
Nebematydamas savo akių ir lyg nepajutęs kas atsitiko jis mato.
Mato, nes tas grožis yra visur ir jo vardas – poezija.
ir tai yra vienintelis jo pamišimas. Pamišusio poeto vienintelis pamišimas,
Kurio kartais meldžiama ir laukiama, kuriuo reikia užkalbėti būsimus berniukus,
Nes mergaitėms - rečiau pasitaiko. Bet ne – vis tiek nepadės,
Nes tai yra genas, neatrastas ir neapčiuopiamas, atrofija, nenuspėjama, neužkeikiama.
Tiesiog – jis turi visas galimybes tapti Pamišusiu poetu, arba ne. Ir pamažu tampa.
Arba ne. Taip, lašelis melancholijos išsilaikantis veide ir poširdžiuose nenunykstančiai
Tai būdinga. Bet jam nereikia žiūrėti, nereikia, nes jis vaikšto tenai nuolatos,
Po užmirštą amžių, po amžius į priekį ir atgal, po nykstančią Ofeliją.
Ir taip – Ofelija jam yra naudinga, netgi būtina, nes pamišimas neleidžia
Įsitverti čiauptuvais pasaulio tiek, kad nenuslystų genamas,
Anubio gyslų plačių velkamas nebūtų nutemptas į pragarus,
Kuriuose nėra poezijos ir mirties, kuriuose nebebūna
Pamišusių poetų melancholiško žvilgsnio saldumo.
Ir taip – forelės jam reikalingos, taip pat jis turi aplipti jomis kartais
Ir nuolatos iki.. Jis turi mylėtis su jomis tarp česnakų žiedkočių,
Bet ne per daug atiduodamas ar išmainydamas į tai savąjį Pamišimą.
Iki vieną dieną išmoks pakilti iki Žvaigždžuvės ir jo Pamišimas bus įgalintas.
Niekas tada nebegalės jo atimti, nei forelės, nei Ofelija, sunyksianti dieną
Prieš jam numirštant. Viskas taps įgalinta ir jo Pamišimas žvaigždžuviškai žydės
Visur – žolėje giliausioje ir giliausiam danguj, kaip ankščiau, tik tiek,
Kad jis taps įgalintu amžiams, jam atsivers jau kitas, poezijos visiškai perimtas pasaulis.
O šiame, tarpe mūsų, poezijos jūroje pliuškenasi Upėtakiai gražūs, jo pagrindas,
Dar vienas kitas Pamišęs poetas, reta retenybė ir pakraščių tuntai,
Tumulai grafomanijos dumblo, bet viskas yra šventa. Nes taip užrašė Kiškelis,
Nabagėlis Dievo apimtuose metuose, kada siautėjo potvyniai ir žuvys.