Beprotybė

Karštis ir lietūs lyg amazonės miškuose
balandžiai ir tie pasyviai praeivių kojas grindiniu nulydi
bažnyčios varpinėj varpai taip tingiai davė žinią
pagarbint dieną maldoje
vienuolė abitu pilku palydi į galeriją
kad sukabinčiau kalbančias spalvas
paveikslus sumetu į kampą lyg krovinį taip slėgusį mintis

Sesuo duris uždaro ir pataria man neskubėti
diena tokia ilga
juk vasara ne purvinas ruduo...

Apžiūrinėju sienas ir kolonas
vaizduotėje atgyja laikas
baltai suvystyta dalia bepročio
kolonas rankom apkabina
stuksena sienas
tvirtumą bando lyg per jas išeit galėtų
garsai lyg išskleista vėduoklė suvirpina jausmus
čia buvo gydykla prieš šimtmečius pirma
(pa) vargusiu gyvenime gyventi su visais...

Paveikslus dėlioju lyg mozaiką
dienų dienom jausmus spalvom kalbėjusius
kuo aš skiriuos nuo beprotybės
kai mintyse ir jausmuose tik spalvos
ir kontūrai lyg rūkas nusileidžia
aplink erdvė ištirpsta ir laikas išsisėja

Uždarau duris
palieku savo beprotybę ...