Misija: pokyčių metas

Manoji aura kažkaip užsiputojo.
Išaušo rytas
ir lipti pro menkai pravertą langą noris.
Nelengva akimis matyti –
aštrokas smėlis jau seniai jose man girgžda.
Nepastatysiu juk iš jo pilių... Ir ką daryti?

Žinau, nebepatars savi, –
jie sėdi sau ramiai ir mezga kojines.
O aš kaip beprotė rankas iškėlus maskatuoju,
bandydama vandens pasiurbčioti, kai tik pavyksta --

Ir vis mąstau –
jaučiuos kaip medis, o noriu būti jūra.
Kažin, ką sako metų tūkstančiai šaknyse susivėlę?..
Išspjauti bando kamienas kirminus ir drėgnas dulkes,
o aš kariuosi kopėčiomis link praverto lango,
kol aura mano (viltimi paspringus)
mažais būgneliais maršo ritmą groja --