Nors liepsnoja aguonos

Jau išlijo seniai
Visi debesys mūsų jaunystės.
Nekankink nei manęs, nei savęs.
Nesuversi rasos į karolius,
Neperskelsi dangaus savo žvilgsnio galia.
Ir nereikia raudot.
Juk anksčiau ar vėliau
Nesustodami nulekia šuoliais,
Rodos dar neseniai
Prijaukinti laukiniai žirgai.
Nekankink, mano kančios seniai jau beskausmės.
Neuždengsi gėdos lengvo rūko skraiste.
Neuždegsi aistros, nors liepsnoja aguonos.