Nykštukas ir elfė.

Tai fantastikos kūrinys, kurio veiksmas vyksta World of Warcraft pasaulyje.

                                      Part I.

            Azerote buvo tyki naktis. Elfė Darija ir jos bendražygis nykštukas Takas laukė tankiai apžėlusiame krūmyne.
Jis neateis, - nekantravo Takas.
Ateis, nustok niurnėti.
Neateis. Sėdim čia jau keturias valandas, kojas nežmoniškai skauda, - toliau skundėsi nykštukas.
Patylėk, - tarė elfė, -kas nors gali išgirsti.
Kas čia mus išgirs. Aplink nė gyvos dvasios. Sakiau jog reikėjo su juo susidoroti kur nors šalia miesto. Iškart va taip, - trenkė sau per kelią Takas, - ir mums nereikėtų čia sėdėti.
Ten jį supa mažiausiai dvidešimt sargybinių. Neįveiktume jų vieni.
Įveiktume. Pamiršai kas aš?
Nebesigirk, - tarė Darija. Visi jau girdėjo tavo kvailas istorijas.
Kokias kvailas? - pasipiktino Takas, - Aš juk Takas, pats vienas sudorojau keturis...
Užteks, - nutraukė jį elfė, - Kažkas ateina.
          Takas sukluso. Iš tiesų, miško tankmėje girdėjosi arklio kanopų bildėjimas, žingsniai.
Tai jie? - negalėjo patikėti nykštukas.
Greičiausiai.
          Takas nusišypsojo ir išsitraukė savo kovos kirvį. Perbraukė storu pirštu per ašmenis.
Che, che. Jau maniau niekad nepasirodys, - tarė jis.
          Darija tylėjo. Staiga pasirodė būrys vyrų. „Aštuoni“ spėjo suskaičiuoti Takas. Vienas iš jų sėdėjo ant žirgo. Jau tuoj tuoj dings iš akių.
Dabar, - sušnibždėjo Darija ir šoko iš krūmyno. Jos delne užsižiebė mėlyna ugnis. Darijos kerai nubloškė du karius.
Velnias, niekad nespėju su ja, - nusikeikė Takas ir taip pat šoko iš krūmų.
          Kilo kova. Švysčiojo nykštuko kirvis, šaukė kareiviai, Darijos liepsna greitai nutraukdavo jų riksmą. Vyras, sėdėjęs ant žirgo apsisuko ir pasileido bėgti mišku.
Pribaik juos! - sušuko elfė ir nusekė paskui vyriškį.
          Ji greitai bėgo miško taku.
Stok, Maurai! - šaukė Darija.
      Tačiau vyras nė nesiruošė sustoti. Tuomet elfė paleido žalias žiežirbas į arklio kojas. Gyvulys suklupo, o žmogus nusirito nuo balno. Elfė prišoko prie jo.
Viskas, Maurai.
      Tačiau tuomet, ant žemės gulėjęs vyras pradėjo byrėti. Tarsi smėlis. Akimirka, ir iš jo liko dulkių krūva.
Tai pasala!!! - kaip galėdama garsiau suriko Darija ir pasileido atgal.
      Netrukus ji atsidūrė šalia Tako. Jie tylėjo. Rodos, viskas buvo ramu, tik staiga iš visų pusių į juos pradėjo skrieti strėlės. Darija griebė nykštukui už pakarpos ir pagriovė jį ant žemės.
Velnias, velnias, velnias! - pradėjo keiktis Takas. Darija palaukė, kol ataka baigėsi. Tuomet pašoko. Nykštukas taip pat bandė atsistoti, tačiau esant tokio mažo ūgio, tai nebuvo labai lengva. Darijai teko jam padėti ir netrukus abu pasileido bėgti kiek įkabindami.
      Jiems už nugarų girdėjosi šauksmai. Pasalą surengę Ordos kariai suprato, jog strėlės nepadarė jokios žalos ir pradėjo vytis Dariją su Taku. Bendražygiai lėk kuo giliau į mišką. Darijos veidą draskė įvairūs augalai ir spygliuočių medžių šakos. Tačiau dabar elfei tai visai nerūpėjo. Neilgai trukus pro juos ir vėl pradėjo lėkti strėlės, šįkart viena net kliudė Tako šarvus. Nykštukui anaiptol nebuvo lengva bėgti, taip kaip Darijai, tačiau jis stengėsi kiek galėdamas. Trumpos Tako kojos kliuvo už storų medžių šakų, tačiau jis vis vien bėgo paskui elfę. Kuo tolyn į mišką jie bėgo, tuo daugėjo įvairių kliūčių. Dabar prie veido lipo voratinkliai, o kelią teko skintis per žmogaus ūgio paparčius. Bėgti darėsi vis sunkiau, o persekiotojai, rodos, nė kiek nepailso. Staiga Darija sustojo. Takas ją prisivijo.
Kodėl sustojai? - šnopavo jis, - Jie jau čia pat.
Šlaitas, - atsakė ši, - čia status šlaitas, - Nė nematyti, kas apačioje.
Aš tikrai nešoksiu, geriau sukam į kitą pusę, - išsigando nykštukas.
Štai jie! - pasigirdo šauksmas.
      Darija, nieko nelaukusi, griebė Taką ir šoko žemyn. Abu pradėjo kristi. Netrukus jie atsitrenkė į žemę ir pradėjo voliotis. Tai buvo kalnas. Į šonus daužėsi akmenys, įvairios šakos, akys buvo pilnos smėlio. Atrodė, jog šitai tęsis visą amžinybę, tačiau staiga jie sustojo. Takas atsimerkė. Jie gulėjo lygioje vietoje. Viršuje girdėjosi šauksmai:
Kur jie?!
Gal nušoko?!
Jie apeis ratu. Nenustos mūsų ieškoti, - sunkiai tarė Darija, - Turime eiti.
Aš vos gyvas, - atsiduso Takas, - Gal nors kiek pailsėkim?
Negalim, - tvirtai atsakė elfė, - Turime eiti. Kitaip mums galas.
      Takas atsistojo ir abu pradėjo žingsniuoti į priekį.
Pasala... Iš kur jis galėjo žinoti, kad mes būtent ten jo lauksim, - pasakė Takas.
Negalėjo, nebent jam kažkas pasakė, - atsakė elfė. Per savo gyvenimą ji jau buvo išmokusi, jog žmonėmis pernelyg negalima pasitikėti.
Kas?
Nežinau, - atsakė Darija, - Kažkas, kas žinojo, kur mes būsim.
O kas be mūsų tai žinojo? - paklausė nykštukas. Jis vengdavo pats sukti galvą. Juolab, kad elfė dažniausiai būdavo smegenys. Takas – raumenys.
Niekas, na dar Arenas, tačiau kas jau kas, tačiau jis negalėjo mūsų išduoti, juk pats skyrė  mums šią misiją.
Aš tai tikrai niekam nesakiau... - tyliai nutęsė nykštukas.
Žinau, kad ne tu, - prunkštelėjo elfė, - Kažkas kitas ir mes tikrai nežinom, kas.
Velnias, - vėl nusikeikė nykštukas. O rodės, jog tikslas buvo šitaip netoli. Ištisi metai darbo, o dabar viskas vėl grįžo į pradžią.
        Toliau jie ėjo tylėdami. Netrukus dangus įgavo šviesesnį atspalvį. Artėjo rytas.
Sustosime čia, - tarė Darija.
            Graži vieta, netoliese čiurleno upelis, medžiai buvo aukšti, o per tankius krūmus niekas jų nepastebės. Takas atsisėdo ant apsamanojusio rasto. Darija nusimetė lengvus šarvus. Šie buvo visi sulankstyti.
Vėl teks mokėti už tvarkymą, - atsiduso ji, - gaila, kad vienintelė vieta, kur galima padoriai sutvarkyti šarvus yra jūsų miestai, - elfė dėbtelėjo į nykštuką, - o jūs prašot baisiai daug iš kitų rasių. Ypač iš elfų.
Takas tik metė į ją keistą žvilgsnį ir nusišypsojo puse lūpų.
O kad aš turėčiau tokius šarvus, - netrukus tarė jis.
O tavieji tau nepatinka?
Jie sunkūs.
Tačiau ne taip greit susilanksto, - nusišypsojo elfė.
Taip, bet jei būtų tokie lengvi, tai ne gaila būtų ir pinigų už tvarkymą.
Juk žinai, kad niekad tokių neturėsi, - tarė Darija, - čia elfų metalas. Ilgų šimtmečių darbo vaisius. Ir šiuos šarvus gali dėvėti tik elfai. Be to, mūsų kariai turi greitai judėti, jiems reikalingi lengvi šarvai. O jūs, - nusišypsojo ji, - jums to nereikia.
Taip tik atrodo, - atrėžė nykštukas ir išsitraukė savo gertuvę. Šiandien jis pavargo. Ilga naktis buvo, ilga.
Nusisuk, - tarė Darija. Man reikia nusiprausti.
            Takas nusisuko ir įbedė akis į medį. Išgirdo, kaip ji paniro į upę. Su šia elfe jis keliauja jau metus. Ne todėl, kad norėtų, bet jam taip liepta. Takas buvo stiprus nykštukas, ne kartą pasižymėjo įvairiose užduotyse. Ir vieną dieną jis gavo kvietimą iš Alianco. Aišku, išvyko. Juk tai labai didelė garbė. Ten buvo puikiai apmokytas, gavo kelias užduotis. Tapo Alianco kariu. Ir štai – gavo šią misiją. Jam buvo liepta sumedžioti Mauricijų. Vieną iš Ordos vadų, organizavusį daug išpuolių prieš žmonių, nykštukų ir kitas rases. Aliancas mano, jog jis planuoja nužudyti Areną – žmonių karalių. O Tako bendražyge tapo Darija. Daug nusipelniusi, išsilavinusi ir galinga magė. Jų užduotis buvo sekti Mauricijų, kuo daugiau apie jį sužinoti, gauti informacijos apie planuojamus išpuolius, kadangi Mauricijus buvo svarbus asmuo ir visi svarbiausi Ordos planai patekdavo į jo rankas. O šiandien jie turėjo viską užbaigti. Užkirsti kelią Areno nužudymui ir pribaigti patį Mauricijų. Iš Alianco jie gavo žinią, jog jis keliaus šiuo mišku. Esą nori pabėgti iš savo slėptuvės, kadangi ten darosi vis karščiau. Alianco kariai sparčiai užima teritorijas ir kuria naujas stovyklas visai šalia. Darija ir Takas keturias valandas tupėjo krūmuose ir štai – tai buvo spąstai. Mauricijus žinojo, kad ten jo lauks. O dabar garantuotai dar ir žino, kam buvo pavesta jį nužudyti. Situacija tapo daug sudėtingesnė.
Jau gali atsigręžti, - tarė Darija.
            Takas atsisuko. Elfė jau buvo apsirengusi.
Tu nenori panerti į upę? - paklausė ji, -  Atsipalaiduosi.
Ne. Aš atsipalaiduosiu tik savo gimtame mieste. O ten dar negreit grįšiu.
Jums nepatinka miškai, ar ne? - Darija pažiūrėjo į Taką. Elfė pastebėjo, jog nykštukas ne per labiausiai džiaugiasi jiems keliaujant vis kitu mišku. Ir jo kovos judesiai šiose vietose atrodo suvaržyti.
Ne per labiausiai, - suniurzgė nykštukas, - Nebent snieguotos girios.
O mums, elfams, bet koks miškas yra namai. Miškuose mes jaučiamės geriausiai. - nusišypsojo Darija.
Žinau. Jūs elfai. Keisti...
Kuo mes keisti? - nusijuokė Darija.
            Takas dar kartą gurkštelėjo iš savo gertuvės:
Dabar siaubingi laikai. Nesibaigiantis karas. O jūs laimingi ir ramūs. Rodos, nė nejaučiant tiesiog apčiuopiamos grėsmės. Jūs nepastebite kančios, kurios yra kiekvieno sutikto padaro veide. Jūs vis vien džiaugiatės.
Jei nesidžiaugsime, bus tik sunkiau, - tarė Darija, - Reikia džiaugtis bet kokiais gerais dalykais, o juos galima surasti net ir šiuo metu. Tuomet bus lengviau išgyventi sunkų laikotarpį.
Takas dirbtinai nusijuokė, nykštukas buvo pilnas negatyvumo:
Dar teks palaukti, kol jis baigsis, - tarė jis.
Žinau. Bet nemanau, jog tai truks ilgai. Anksčiau, ar vėliau abi pusės supras, jog veda pasaulį link susinaikinimo. Tuomet karas tarp Ordos ir Alianco baigsis.
Taip, bet mūsų tada jau nebebus. Žūsim, taip ir nesulaukę šio karo pabaigos. Daugybė gyvybių užsižiebė ir užgeso šiam karui taip ir nepasibaigus.
Negali žinoti,  - pasakė elfė, - Gal ir sulauksim pabaigos.
Vargu, - atsakė jai nykštukas.
              Stojo tyla. Tuomet Takas vėl prakalbo:
Turbūt pasaulis buvo gražus, prieš prasidedant šiai nesąmonei.
O taip, - prašneko Darija, - Elfai turi parašę daug įvairių istorijų, kaip buvo nuostabu. Tada dar nebuvo Ordos ir Alianco. Visi gyveno taikiai. Buvo vienas ir jokių teritorijų nedalomas pasaulis. Nebuvo ir įstatymų, kurių visi turėtų laikytis, nes nebuvo, kas darytų blogus darbus. Azerote viskas buvo nuostabu.
Nykštukas niūriai nusišypsojo.
Taip niekada nebus, - jis nuleido galvą.
Bus. Kai tik baigsis šis karas. Įsivaizduok, tada po dangų nevaržomi sklandė slibinai ir drakonai, gyvūnai ėjo iš vien su visomis rasėmis. Kraujas buvo praliejamas tik maistui ir prieš tai gyvulio siela buvo maldomis nuraminama ir paliekama ilsėtis. Žmonės šventė daug švenčių. Buvo tiesiog nuostabu.
Buvo, - vėl pasakė Takas.
Nebūk toks, - nusišypsojo Darija, - Tikiu, kad dar pats pamatysi tą pasaulį. Pasaulį be skausmo ir kančios. Gerą pasaulį.
Ech... - atsiduso nykštukas, - tau nieko neišaiškinsi.
Pamatysi, - vėl nusišypsojo elfė.
              Takas atsigulė ant samanų. Reikia nors kiek nusnūsti. „ Elfai geros širdies padarai“ mąstė nykštukas. „Tik kad nemato realybės. O realybė nieko gera nežada“.
Gerai išsimiegok, - palinkėjo Darija.
Takas nieko neatsakė, tik suniurnėjo kažką panašaus į: „pati išsimiegok“ ir užmigo. Ilgai nepamiegos, bet vis vien. Laukia dar daug vargų, verčiau būti pasiruošusiam.