Jonas

Graži tu, mano brangi tėvyne,
Šalis, kur miega kapuos didvyriai!
Ne veltui bočiai tave taip gynė,
Ne veltui dainiai plačiai išgyrė!

- Maironis, 1920

        Pamenu tuos laikus, kai buvau jaunas, nepatyręs berniokas, berods, vienuolikos metų. Turėjau brolį vyresnį, Jonas jo vardas buvo. Pamenu jį kaip aukštą, tvirtą vyrą. Tėvukas kai pasiligodavo, tai jisai visada visus darbus už jį nudirbdavo. Buvo jis man beveik kaip pats Dievas, visada stengdavaus į jį lygiuotis, svajojau, kad užaugęs būsiu toks pat kaip jisai.

          Atėjo ruduo... o kartu su juo – kažkoks berniokas pas Joną. Šito dar niekad nebuvau regėjęs – apžėlęs, suvargęs ir sulysęs. Ir nors lietus kaip iš kibiro pliaupė, pirkion jisai nėjo. Ilgai jiedu su broliu kieme šnekėjo, o man kištis niekas neleido, mamukas sakė, kad didelių vyrų reikalai čia. Po dviejų savaičių Jonas išėjo. Pamenu, prieina jis prie manęs prieš kelionę, padeda savo tvirtą ranką man ant peties ir žiūri. Nieko jisai nesakė, bet jokių žodžių nereikėjo. Nors ir jaunas snarglys buvau, supratau, kad atsisveikina jisai. Su tėvu apsikabino – tvirtai, vyriškai. A vat, su motina neatsisveikino. Ji verkė užsidariusi kamaroj. Tos dienos vaizdas įstrigo man giliai galvon – jaunas vyras, mano brolis, išėjo miškan. Visą vakarą tėvas man kalbėjo niekam apie tai nepasakot, atseit, nežinom, kur Jonas dingo. O aš jam tik linksėjau ir sakiau: „taip, tėveli, tylėsiu“.

          Praėjo gal kokie metai. Paaugau, gal kiek sustiprėjau, tapau šioks toks pagalbininkas tėvams. Tiesa, toks kaip Jonas vis tiek nebuvau – vis tas pats kresnas berniokas. O ir Jonas... vaidenos jis man sapnuos. Vis tas pats vaizdas, kaip jisai per pievą miško pusėn brenda.

          Buvo Velykos. Su tėvais sėdėjom prie stalo, vakarieniavom. Staiga, visai nelauktai, prasidarė durys. Iš pradžių nesupratau, kas ten tarpdury stovėjo, tačiau kai ta žmogiška figūra sunkiais žingsniais įsliūkino vidun, supratau, kad tai... Jonas. Tas pats Jonas sugrįžo! Deja... ne toks pat... Įdubusios akys ir pajuodę paakiai, ilgi plaukai, sudribę ant veido, kresnas ir pavargęs žmogelis. Nusimetęs sunkų paltą jisai priėjo prie stalo, ir tepasakęs „mam, tėvai“ jis prisėdo šalia mūsų. Buvo tylu. Tą tylą pertraukdavo nebent pats brolis, bet ir tai kosėdamas. Tos akys, kurios kažkada pasakydavo viską vietoj šimto žodžių dabar buvo tuščios ir nebylios. Tada sunkiai supratau, ar grįžo čia mano brolis, ar kažkas kitas.

          Visą naktį girdėjau Joną su tėvais apie kažką bešnekant. Kažką rimto aptarinėjo. Vėliau jie susiginčijo, o pabaigė viską tik užtrenktos durys. Ryte Jono jau nebebuvo. Laikui einant, Joną mačiau vis dažniau. Ateidavo jisai tai paryčiais, tai pavakariais. Kartais vienas, kartais su kažkokiais draugais. Kartais išeidavo tuščiomis, kartais kokią mantą besinešdamas tėvų paduotą. Kalbėjo mažai, o ypač su manim. Tik retkarčiais paklausdavo, kaip man sekas, o aš bandydavau ką nors papasakot, deja, jo klausimas buvo užduotas dėl mandagumo, jaučiau, kad jis manęs nė kiek neklausydavo. Kartais ir aš jo paklausdavau, bet atsakydamas jis man tik ką nors numykdavo.

          Vieną vasaros dieną lijo. Atėjo Jonas su tuo pačiu draugu, katras jį kalbino dar jam prieš miškan išeinant. Abiems tėvas davė gerą pusmaišį, turbūt miltų. Nežinia kodėl, bet būtent tą dieną nusprendžiau, kad pagaliau turiu išsiaiškint, ko Jonas į tą mišką išėjo. Palaukiau, kol brolis su tuo draugu gerai nutols. Šiaip ne taip prisidrąsinau. Supratau, kad kitos dienos tai didžiajai paslapčiai išsiaiškint gali ir nebebūti. Prisiverčiau savo kojas bėgti paskui juos. Karts nuo karto atsigręždavau atgal, ar tėvai manęs nepastebėjo ir nesišaukia atgal, suvokiau, kad nevalia man paskui vyrus miškan bėgti, bet cekaunumas savo darė. Stengiausi labai jų neprisivyt, nes ir jie mane atgal į namus pasiųs, o gal dar į kailį nuo Jono gausiu. Pagaliau pribėgau pamiškę. Jono nebematyt. Kūrį laiką dvejojau, ar nereiktų atgal eit, bet kelio atgal nebebuvo. Ėjau gilyn į mišką, nors savo persekiojamųjų nebemačiau. Netrukus, šūviai pasigirdo. Vienas po kito, salvėm ėjo, kartu su jais ir riksmai maišės. Suglumau, nebežinojau, ką daryt. Tačiau vietoje manęs tada jau drąsa darė – stvėriau pagalį nuo žemės ir lyg koks medžioklis pasileidau šūvių pusėn. Bėgau kiek įkabindamas, kol girdėjau riksmus ir šūvius. Šūviai vis slopo, o riksmai ir rusiški keiksmažodžiai vis garsėjo. Galų gale pasiekiau miško aikštelę. Tai, ką tada pamačiau, nepasakojau niekam, gulėjo giliai sieloj iki pat dabar. Tai buvo dalykas, katras man visą vaikystę pakeitė...

          Aikštėj klupėjo, berods, trys vyrai surištomis rankomis. Prie jų buvo sustoję dar porą, šie kitaip apsirėdę buvo ir rankose šautuvus turėjo. Neužilgo, iš už medžių išlindo dar du, užanty jie vilko pasliką tą patį Jono draugą, katras su juo išėjo, pritempę jį prie klupiančių, vyrai numetė jį ant žemės. Šis, it koks drėgnas ryzas šleptelėjo, nė kiek nepajudėjo. Jau tada supratau, kad čia kažkas negero vyksta... Tuoj iš kitos pusės išlindo... Jonas. Vedinas jis buvo kito ginkluoto vyro. Ans surėkė kažką panašaus į: „ėščio odyn bandyt“... „bandyt“... va, kaip brolį mano jie tada pavadino. Paklupdytas jis buvo prie tų trijų. Vienas iš vyrų, su mandra kepure kažką šnekėt ant suklupdytų pradėjo, keikė juos, spjaudė, kol kiti juokės ir šautuvus gniaužė. Jau tada giliai širdy suvokiau, kame čia reikalas ir kaip čia viskas baigsis... gniaužiau pagalį rankose, galvoj tiek minčių sukos... galvojau pult juos, visus užmušt, galvojau bėgt pas tėvą pagalbos kviestis. Bet nieko nedariau. Visa drąsa kažkur dingo, jaučiau, kad net kvėpuot nebegaliu, visi raumenys it akmuo sustingę buvo. Ir tada... viskas greitai kaip žaibas. Vyrai atkreipė ginklus į suklupdytus, o šie dar kažką apie Tėvynę dainavo... tą pačią dainą, kurią Jonas dirbdamas ankščiau niūniavo...

          Šūviai. Su lyg jais pagalys iškrito iš rankų ir pasileidau bėgt. Jau nebejaučiau nieko, jokio nuovargio, ir skuodžiau turbūt taip, kaip dar niekad nesu skuodęs. Tegirdėjau kažką šaukiant iš už nugaros, bet šūksniai vis tolo ir tolo... palikau juos užnugary, kaip ir šautuvus, stribus, partizanus, šūvius, miltų pusmaišį, vaikystę... Joną...

          Kieme stovėjau nežinia kiek laiko. Nenorėjau eit trobon. Pastebėjo mane motina, ši išbėgo laukan ir mane, šlapią it viščiuką, stipriai suspaudė glėby. Aš tėvams taip ir nepapasakojau, ką tada miške mačiau... pamenu mamą, rymančią prie lango, laukiančią. Tėvui išėjus pas poną Dievą ji dar rymojo. Kai patsai išėjau į mokslus, mamos nebemačiau. Žinau tik tiek, kad savo dieneles taip ir pabaigė, rymodama prie lango... laukdama to, kuris išėjo į mišką... vienui vienas. Aš ir dabar kartais laukiu. Ir sulaukiu sapnuos, tokio pat jaunatviško, linksmo, su tomis iškalbingomis akimis. To paties Jono, „Lietuva brangi“ niūniuojančio.