Laikas

Savaitė, diena,  valanda ir minutė...
Laikas slenka lėtai, lyg sudilusiais sąnariais senutė.
Toks monotoniškas laikrodžio tiksėjimas rytais ir vakarais
Kankina mane ir dusina dulkėtais kilimais.

Laikas pasiglemžė mano mintis ir mirti paliko kančioj,
Dabar aš menka, nes vėjai švilpauja manoj galvoj.
Laikas stiprus... O galingas ir tu nemažiau-
Išrovei man širdį ir paveikslą sudaužei, kuriam tave bučiavau.

Gyvenimas paliko man tik tuščią, švarų lapą,
Kuris, vėjui pakilus, skrenda kol atsitrenkia man vėl į kaktą.
Bet ar verta pradėti rašyti krauju, dėl nelaimingos pabaigos,
Gal tiesiog neverta net pradėti kurt naujos pradžios?

Maitinti sielą galima prisiminimais saldžiais,
Gyventi  - pažadais aklais, kvailais.
Kam druską pilti ant sukrupusios žaizdos,
Ir užmiršti tai kas buvo gera ir niekada nesikartos...