Optimistiškas straipsnis rašykų gyventojams

Mums vidutiniškai 16 metų. Mes visi esam jauni, nusivylę meile, patyrę kartu brendimo skonį, nesuprasti tėvų ar mokytojų, ar šiaip pilni idėjų ir svajonių. Visi patyrę, o gal dar patirsime tą patį. Tik vienų išgyvenimai stipresni, kietiems tai išvis nerūpi.
Ir atsirado žmonių, kurie mus supranta, kurie kažkada jautėsi taip, kaip mes... Ir įkūrė jie mums kampelį, kur galetumėme išsilieti, išdaužyti viską, nieko nedaužant.
Aš nesuprantu... Skaitau jūsų visų kūrinius ir žaviuosi, kiek Lietuvoje pilna talentų, tačiau yra vienas „bet”. Kas antras, ar netgi kiekvienas kūrinys yra apie mirtį, savižudybę ar kaip mums bloga šiame pasaulje, nelaimingą meilę, pirmą išsiskyrimą. Žinau, jums reikia išsilieti. Tačiau paprastam skaitytojui pasidaro bloga kiekvieną kartą skaityti, kaip jaunas žmogus nori nusižudyti ar kaip jisai myli tą ar aną. Banalūs žodžiai, tie patys jausmai, kuriuos išgyveno kiekvienas... Nebūtina apie tai rašyti, sudominkite skaitytojus, parodykite tikrąjį savo talentą, arba išsiliekite taip, kad skaitytojas verktų! Kas antras rašinys, asmeniškai man, yra toks banalus, kad net pradedu gailėti savo bendraamžių, kurie nemoka išlikti stiprūs brendimo laikotarpiu. Pati paprasčiausia analizė: pesimistiškas požiūris į gyvenimą ir depresiją.
Pakelkit akis į melyną dangų, į saulę, kuri kiekvieną rytą mus žadina. Tai nutinka tik kartą gyvenime (tai paprasta, tačiau tikra). Gyvenimas tai teatras, jame kiekvienas yra aktorius. Ir nesvarbu, ar tu vaidini tragedijoje, filosofineje dramoje ar komedijoje. Tu vis tiek privalai suvaidinti spektaklį kuo geriau, o jo kulminacijoje nusilenkti, kaip nugalėtojas. Ir tik tada turi susirinkti gėles ir nusilenkti, kaip nugalėtojas, tik tada turi triumfuoti, kai žinai, jog viską padarei, ką tik galėjai, kad spektaklis pavyktų.
Kokią jūs turite teisę keikti pasaulį, jei jums dar tik šešiolika ar netgi mažiau, jei dar dešimtys metų vaidinimo jums prieš akis, kokią turite teisę pasitraukti iš spektaklio, dėl nelaimingos pirmosios meilės?! Gal tai buvo netgi ne  meilė?! Jus to nežinote...
Turime dėkoti spektaklio režisieriui, kad mums skyrė vaidmenis. Ir jokiu būdu nepasitraukti iš spektaklio, kol jis oficialiai nepasibaigė...