buvom dviese

sekmadienio rytais klausydavom malkų spragsėjimo
gulėdavom ant krosnies tikėdami kad
šis savaitgalis šventas
juk vasara

vos tik saulė iškišdavo savo raudoną liežuvį
iš už Juozulio kalnelio ateidavo tėvas
susiruošti per porą minučių turėjom
nes skaudžios rykštės

tuomet tu plūgelį į rankas o aš priešais
į kinkomo gyvulio vietą stodavau drebantis
mat batų nespėdavau apsiauti
rasa žnybė pėdas

kai tėvas pasitraukdavo sakydavai maudžia
skrandis patsai save bando apgauti
o aš žadėjau baltą duoną kurios
mama būtų negailėjusi

bet nė duonos negavau, nė mama paguodė
kai vieną rytą žadindamas pajaučiau
kad tavo kojos buvo baisiai šaltos
tėvas skaičiavo pinigus