minčių etiudai

Kartais reikia pasijusti tuščiam... išsikvėpusiam.
Girdėdamas krentančių lapų šlamesį... matydamas lašus ant stiklo... juntu... ne vien tik kuždesį iš savo pasaulio...
Tu galvoji užtenka regėti žvaigždėta dangų... jausti kūno artumą? Galvoji, kad būti pasitenkinusiam, tai tas pats, kas būti laimingam?
O kaip gi kitaip?
Tu galvoji užtenka vien tik žinoti, jog elgiesi gerai, stengiesi valdytis, jausti ribas...
Nepervargsti?
Tu galvoji būti “protingam”, nutylėti savo nuomonę... nusileisti yra teisinga?
Taip! Be abejo!
Abejonėms negalima palikti vietos... jos sugriauna ateitį, neleidžia vystytis, įspraudžia į rėmus...
Kas visa tą sakė

Siekti šiokio tokio tobulumo!

Sau meluoti, nenuodėmingai šypsotis, teikti satisfakcijos užuominų fragmentams tėra tik dalis iškreipto ir denatūruoto sakralinio morfinizmo.
Išplaukti į vandenis, kurie teka tik į vieną vietą... daugelio intencija... ”Nebuvimas” dvasios esaties, esamoje plotmėje, makabriškas ir nepakeliamai miglotas... ir tai nereiškia jog plaukiama! Galima turėti tik idėją!
Bet ar idealizmas mus išgelbės?
Visa ko turėjimas apsiverčia... laikas tampa stabilus. O siekis? Kas jis? Norų išraiška laike?
Sako: “viskas priklauso nuo žmogaus norų... nuo jų viskas prasideda”
Visada leidžiama suprasti...
Iš dalies visi yra teisūs, bet teisybė yra slidus kelias, kuriuo eidamas susilaužai ne vieną kaulą. Tada užvaldo desperacija. Be jos nebūtu teisybės. Savo ruožtu be teisybės nebūtų ir intencijos...
Ir visgi, koks nuostabus ir pasakiškas materialusis pasaulis!
Vardan Dievo Tėvo....
Visi norime būti laimingais, būti suprastais, mylimais... Beveik visi iš mūsų tarpo savo jaunas dienas pašvenčiame linksmybėms, brandų amžių – apmąstymams ir karjerai, senatvę – apgailestavimui ir niurzgėjimui...
Kokie mes esame teisingi! Norime ir siekiame “gero” savo artimui, draugui, bendradarbiui, o spyris į užpakalį būna kaip tik iš labiausiai mylimo mums asmens.... Paradoksalu ir tai, jog kuo labiau jį myli, tuo smagesnis spyris!
Dieną pradedam vis naujomis, pusiau įgyvendinamomis iliuzijomis... tikimės...
Pasižiūrėję pro pirštus ir išgėrę eilinį puodeli kavos, ar eilinį bokalą alaus miesto kavinėje, norime į viską spjauti ir išvažiuoti... Kitą savaitę norime grįžti... bandyti iš naujo... tikėti... mylėti...
Normalu būti žmogumi! Kentėti, jausti apmaudą, mylėti ir svajoti, normalu gyventi tą gyvenimą, iš kurio kažko tikiesi... gyventi ir džiaugtis tuo, kad gali būti savimi...