Nukabinu aš laiko skraistę
Nuo gyvenimo durų užvertų.
Tų, kur lemtis mane pavijo,
Tų, kur likimas sužaidė skausmu.
Aš nežinau, ar laiko upėj
Likimas ranką man paduos
Ir, prie altoriaus atsiklaupus,
Leis skausmą išbarstyt maldoj.
Nukabinu aš laiko skraistę
Nuo veido, išbraižyto raukšlėmis.
Tik jos gyvenimo metus parodo.
Metus, kurie prabėgo laiko bangomis.
2012-06-27 17:20
Na, pirmiausiai, tai pasveikinkime naujai atėjusią, palinkėkime jai sėkmės. Argi ne sielos broliai - sesės esame, mielieji? Neatimkite kuriančiam noro.
Būk pasveikinta, Laša. :O)
2012-06-27 15:56
o čia apie rimtus dalykus gi. bėga laikas.
2012-06-27 14:57
Kaip iš BTW sveikinimų koncertų repertuaro :)
2012-06-27 12:11
Kažkiek ,,užkabino" nebent 2-as posmelis, visa kita pasirodė kiek banalu. :)
2012-06-27 09:44
užverstų - gal "užvertų" , dėl skraitės irgi kyla abejonių, gal "skraistė"; tų, kur - negalima taip rašyti , nos kalboje ir pasitaiko :)
Nukabinu aš laiko skraistę
Nuo gyvenimo durų užvertų.
Už jų lemtis mane pavijo,
Skaudėjimą pavertus likimu
- ir taip "pataisius" - tik kaip tarpinis variantas , dar kvailokas ir negrabus, nes lemtis ir likimas sinonimai ... ir kas skraistes ant užvertų durų kabina, kokio galo ? jau geriau tada užverstų :)
antra strofa kiek geresnė, nors ir banalu ta likimo ranka , arba maldos pipirinimas(barstyti ?) skausmu , bet bent neblogi tolimų sąskambių rimai : upėj/atsiklaupus , paduos/maldoj
trečia prasmiškai tuštoka - paprastai būna išvagota raukšlėmis , na galima "išraižyta" , bet išbraižyta - kažkaip plokščia :) Ir aišku kad tos raukšlės metus parodo - o nukabinu skraistę - matyt turėta mintyse prisiminimai, bet tiktų ir "išlyginančio" kremo reklamai :)
vienok manau, kad autorei tekstas brangus kokia tai prasme, tad -2-