Lemtis ir Likimas

Priėjo prie manęs Lemtis ir Likimas
Ir sako
Nu ką vaikeli 
Dar Lemtis su tokia didele šypsena
Nu ką prisidirbai! 
Bet tu nepergyvenk pridėjo Likimas 
Tu busi laimingas
Nes mūsų sesutė Laimė tave užstojo 
Pakėliau savo sunkų žvilgsnį į juos ir galvoju 
Džiaugtis dabar ar verkti 
Ar aplamai nieko jiems neatsakyti
Likimas padėjo ranką ant peties 
Lemtis ant kitos
Supratau tada
Kad laikas jiems pasiduoti
Bet štai atsiminiau kad pas mane yra dar Viltis
Ji galvoju tai tikrai man pagelbės
Nors paskutiniu metu nelabai aš gerai su ja sutariau
Bet gi Viltis kaip ne kaip
Ir šypsausi as jau Likimui ir Lemčiai
Sakau jiems o galima pakviesti Viltį? 
Likimas ir Lemtis nuėmė rankas nuo mano pečių 
Kvieskis
Pasikviečiau
Viltis atėjo. Bet kažkaip keistai pas ją žibėjo akys 
Ramiu balsu ji sako man
Užduosiu as tau mįslę 
Jei atsakysi išgelbėsiu aš tave 
Jei ne. Visą likusį gyvenimą priklausysi Likimui 
O kurgi dėtis dabar galvoju man
Sakau klausau įdėmiai, bet jau be šypsenos 
Nu sako Viltis. Klausyk įdėmiai: 
Kai gyvenimas parklupdo žmogų 
Kai jis nebeturi jėgų atsistoti atgal ant kojų 
Kai jis supranta kad išeities jokios nebėra
Kai supranta kad net žmogaus paskutinė Viltis ji paliko
Kas vis dėlto dar lieka žmogui?
Suniuro mano visiškai veidas
Galvoju nors kokia užuominą duotu, o jie tyli 
Ir staiga atsiminiau kad gyvenime pas mane taip jau buvo 
Aš stovėjau ant kelių
Buvau parklupdytas 
Net Viltis man nepadėjo
Nes jos jau nebebuvo šalia
Aš Juokiausi 
Juokas aš surikau!!!
Tai Juokas!!!
Kai žmogui nebelieka net Vilties
Jis Juokiasi!!! Gal isteriškai gal su ašarom bet jis Juokiasi!!!
Likimas su Lemtim susižvalgė ir tarė 
Jei nori būti savo likimo ir lemties kalvis. Tebūnie taip. 
Viltis tik išeidama burbtelėjo
LINKIU TAU DAUGIAU JUOKTIS KAI AŠ DAR ESU.