gyvenimas vienas
nors geriau pažiūrėjęs rasi
dešimt atkarpų
su skirtingais galimybių centrais
grakščia figūra kaip skriestuvu apeidavau
kiekvieną suteiktą šansą
protu sverdama baltąsias ir juodąsias puses
visus už ir prieš pasikartodavau
slinkdama baltai juoda kelio perėja
su kiekviena nauja galimybe kitu
kitokiu žmogumi pabusdavau
gaudžiant vis naujam
atsinaujinimo varpui
rengiausi sekmadienio rytais moterį
kartais gražią
kartais pilką
kaip katę
slėpiau ilgus plaukus
kol jų nenukirpo už nuodėmes
brėžiau dažais ant lūpų
intymųjį savo erdvės ratą
kad nenužiūrėtų davatkos
bėgau į bažnyčią
klausyti tuščio pamokslo
kurį seniai sugraužė sakyklos pelės
per tuščio pamokslo švarraštį
per skriestuvo ašmenų iškąstą plyšį
ilgu mano nuodėmės plauku
lašėjo sultinga gėda
kad su kiekviena nauja galimybe
nepavyko tapti
nei geresne nei patogesne
nei buvau