peraugėliški neišaugėliai

dar vaikystėje juos pertvilko noras būti kažkuo,
tiksliau – paauglystėje, hormonų pabudimo metu.
ir tas kažkas yra panašu į šamanizmą, jogą ar tiesiog kybojimą
žemyn galva ore, bent keletą minučių. galima ir aukštyn,
tačiau žemyn – labiau pastebima, nes žvilgsnis visada
koncentruojasi į galvą. visa tai išsiveržia nenusakomai kvailais eilėraščiais
ir tai tik geriausias atvejis iš visų diagnozės paliestiesiems pasitaikančių,
geresnis, nei narkotikai, alkoholis, venų pjaustymąsi ir... etc., ar bereikia? 
jie juos rašo kaip iššūkį pasirinktai bendruomenei, apie kurios gilumines sampratas
neturi jokio supratimo, nėra dar patyrę ir išgyvenę nė vieno šviesos proveržio,
kuriame kabojimas ore gali būti tik kaip priemonė, o ne visapusiškas koncentravimasis į tai. 
dar teturi tik tą, viešai viešą, klijuojamą ant visų stulpų ir dalijamą laiptinėse,
tą, kuris vadinamas svetima gėda ir atlaidžiai nuleidžiamas negirdomis
paauglystės klozetų vamzdynais, tikintis, kad išaugs, deja.
visi mes žinome, kad ne visi – išauga, įauga, o jei ne, tai bent jau nebeliečia
svetimo ir nesuprantamo, žinodami, kaip gali apsijuokti vidujai,
mandagiai neišreiškiamai, kaip psichikos ligoninėse, esant šalia daunų
ir šiaip neįgaliųjų įvairiais gyvenimo atvejais. jie vis dar bando ir tęsia,
žilstantys neišaugėliai ryškiai išreikšta išore, bet dabar, jau prieš šitiek metų
prisijaukinus poną hormoną, iš jų tikimasi gilesnio pažinimo, suprasties, nebe to
nuolatinio vis dar veblenimo apie kažką, kas net nėra panašumas.