Dievaitis

Atėjęs
Iš šalto stiklo šalies
Rankom baltom
Pagriebęs
Per prabangų laką
Už panagių
Tiesiai
Kai vasaris migdė vasarą
Ir buvo vienis

Iškėlęs
Pirštais ilgais pasaulio turtus
Aukso vainiku
Uždaręs
Akimirkoj debesų duoną
Patepė mira
Saldžia
Medumi suvilgytas lūpas
Puolė musės

Nukabinęs
Popierinį paskutinio jaunaties
Spindulio lanką
Grojęs
Juo blizgančiais žuvies šonais
Pašovė skrydį
Anties
Ir visur vanduo
Jo atspindy

Nupešęs
Skrydžio džiugų balsą
Veidrodinėj krūtinėj
Pasikabinęs
Nešiojęs po žemę
Būdamas aklas
Matė
Tik žemės paukščiai
Tinka maistui

Paleidęs
Vilkus nakties juodumo kailiu
Saulės akim
Glostęs
Auksaspalvį sakalą
Jam lauro lapų suko
Lizdą
Pūkai patys skrido
Į aštrius dantis

Nuplėšęs
Savo rūbus iš negimusių
Šilkverpių odos
Atstatęs
Marmuro degantį petį
Sakalo žvilgsniui
Draskyti
Ir jo kraujas buvo
Šviesa ir muskusas

Paėmęs
Pavadį skrydžio gėdai paslėpti
Ėjo melstis
Grįžęs
Mėtė žemėn stiklą
Baltai sudygo
Vasarį
Taip lengvai slydo sukabintos
Angelų rankos

Amžiais tamsos takai
Vedė ten.