-

epizodiškai ateinančios sutemos,
užanty ne akmuo, tik viltis,
lietus plaunantis skaidrų
ir merdintį, tylintį protą,
švytuoklės, pjaustančios laiką ir skausmą
tiksliu sekundės periodu...

tylintis eteris ir dangus,
nepaliekantis vietos ramybei,
judėjimas lyg įšaldytas statikos,
nei pėdsakų tik kelias vis vietoj.
žvilgsniai visi tiktai ten
ir saulė, netekus pusės savo veido...