Po miego

Žiūriu aš į saulę pro rožinius akinius,
Aplinkui šoka zuikiai ryži,
Daugiau jau nebeatmenu.
Atsibudau iš miego, pavargus lyg po karo,
Veidrodis suskilo, kai pamačiau aš savo atvaizdą.
Eidama pro namų duris, paspyriau seną bonką,
Ji trenkėsi į kampą, užkliudė bomžui ranką.
Nupušęs senas diedas, nuo šnapso susirietęs,
Čiūčiuoja vargšę ranką, kad net jau pradedu gailėtis.
Kai einu pro jį, sugaunu bomžo piktą žvilgsnį,
Sakau „atsikabink, gaidy, nuo tų nervų ir pražilsi! “,
Supratau savo klaidą šiuos žodžius tik pasakius-
Jis plaukų net neturi, dabar mane stebi dvi įniršusios akys! 
Išsigandusi bomžo-pedikų galvos,
Pisau rūgštį iš to kiemo, lyg daužtas  bembas iš įvykio vietos.