Trumpa žmogaus išpažintis

Kaip dugne atsidūriau,
Jau net nežinau.
Tik suvokiau, kad nebeturiu nė vieno
Mielo sau žmogaus.

Meilė, seksas, pinigai
Jau praeity.
Neturiu ko prarast daugiau,
Liko tik skausmas širdy.

Kažkur girdėta dainelė, numanau,
Bet paklausykit dar, prašau.

Pavargau kovot su visais
Dėl vietos po saule.
Nenubust ryte bijau,
Bet ir gyvent pavargau.

Pailsėk, žmogau, tau sako visi,
Bet tikrovė ir yra manoji liga,
Nuo kurios išsivaduot neįmanoma niekada.

Dar vieną nusivylusį žmogų pamatau,
Nuo vakar girtą, supratau.

Jis žvairai į mane pažiūrės,
Ir pro sukąstus dantis
Pasisveikinęs, palinkės sėkmės.