Šiaip ilgas kūrinys =)

Epas apie Nieką
<brain storm>

I.

“Jau buvo laikas. ” <Koks ironiškas pasakymas! >
- Laiko niekada nebuvo – netikiu.
- Kam rūpi, kuo tu tiki? - filosofiškai tarė žilagalvis diedukas su plunksna rankoje. Blizgančia sidabrine plunksna, kuria visada užrašydavo savo sugalvotas Pasaulio taisykles.
- Vis tiek tavim niekas netiki, - šaukė dar neapsiplunksnavęs, bet jau pajutęs savo vertę viščiukas.
- Aš nesiekiu garbės, man nereikia, kad mane garbintų.
- Tau tiesiog patinka tampyti žmones už virvučių <marionetės> ...
- Kaip tik todėl ir įdiegiau tau tiek ironijos ir maištingumo – (tu žavus mano kūrinys) “bet kartais kvailas”- mintyse.
- Vis dėlto laiko tu nesukūrei, nors žmonės juo tiki, - toliau užprogramuotas viščiukas spygavo.
“Pradžioje buvo Žodis, - argi ne graži žmonijos pasakos pradžia? ”- su pasitenkinimu senis audė mintis toliau.
- Nors tu ir sukūrei mane – aš turiu laisvą valią, galiu šnekėti ką noriu, - “programa veikė beveik nepriekaištingai”.
Kuo daugiau “paklydusių avelių”- (viščiukų), tuo geriau. Taip Žaidimas tampa žymiai įdomesnis”.
“Žaidimas be tikslo, ar ne? - įsiterpė Balsas, - kurk Morfijau, kurk. Tu nuostabus kūrėjas. ”


II.

Morfijus – išvertus pažodžiui “spontaniškas malonumas, kuris baigiasi mirtimi”. Dievų vardai visada turi prasmę. Vardas – tai kodas. Egzistavimo prasmės ir tikslo kodas. Morfijus – programa, mokanti kurti kitus pasaulius. Balsas. Visi žinome, kas yra balsas – tai vadinama “sąžinė” <prižiūrėtojas> Balsas negali kurti, jis tik kontroliuoja kūrėją jam tinkama linkme.


III.

Viščiukas maišosi seniui po kojomis ir bando pradėti pokalbį. Jis tiki viena iš religijų <kurių yra tūkstančiai, o iš tiesų milijardai>, kurios liepia bendrauti su Kūrėju. Ne garbinti, ne aukoti, o Bendrauti.
Vos tik pradėjęs gyvenimą viščiukas suprato, kad teisybės nėra. Ir po ilgos ir varginančios kelionės (daugelio metų kelionių, klystkelių, galiausiai tobulėjimo), jis stovi čia – priešais savo Kūrėją. Viščiukas mano turįs teisę reikšti  savo nuomonę (t. y. nuoskaudas patirtas per gyvenimą).
- Tu nieko neišmanai apie gyvenimą, bet kuri jam Taisykles. Tikriausiai net negalvoji, ką darai – tiesiog trauki Burtus! Net kvailiausias Žmogus galėtų geriau!
- Sakai? Tai tu nieko neišmanai apie Dievų Žaidimą. Žaidimas – visa ko prasmė.
- Tai tau tik Žaidimas – kurti visų mūsų eilinių žmonių gyvenimus? - viščiuko širdis sutrupėjo, bet balse girdėjosi tik nuslopintas įsižeidimas.
Plunksna smėlyje įrašė dar keletą simbolių, kurie beregint išnyko, bet smarkiai pakeitė įvykių tėkmę.
- Tu nieko nesupranti.


IV.

Morfijus pakėlė akis ir Pažvelgė į Pasaulį, kurį sukūrė. Staiga jį užplūdo pasitenkinimas. Ne, tai nebuvo tas “Aš tai padariau”. Morfijus įsimylėjo Pasaulį. Dabar jis su pasigerėjimu žvelgė į savo kūrinį. “Dar vienas štrichas – ir jis bus Tobulas. ”
Balsas žino – Kūrėjas, kuris įsimyli savo kūrinį, negali jo užbaigti. Žmogus irgi tai žino. Balso tikslas yra užtikrinti, kad Dievas nenustotų kurti. Jis žino, kaip tai padaryti.


V.

Vieninteliam viščiukui rūpėjo prasmė ir teisingumas. Jis turėjo sąžinę (Balsą).


VI.

- Tai paaiškink, - tikėjosi, kad Dievas atsakymo nesugebės pateikti.
“Jis nevertas, bet aš jį myliu. Labiau už viską. ”
- Tai ne mano pareiga, tai tavo pareiga – kelti klausimus ir ieškoti.
Viščiukas vis mažėjo, su lyg kiekvienu Kūrėjo žodžiu traukėsi, dužo, byrėjo į šipulius. Bet kai kas augo – jo pagieža, nusivylimas ir maištingumas. Galiausiai jis tapo mažesniu, nei buvo atėjęs į Gyvenimą. Ir visa tai po šitiek metų Tobulėjimo! <programa negalėjo susinaikinti. Ji gali užkoduota keistis, mirti, atgimti, bet išnykti negali. Net savižudžiai savęs nesunaikina – tik pakeičia būvį> Viščiukui vėl prireikė Kūrėjo globos – kaip kadaise.
- Aš neprivalau tavim rūpintis, - pasakė senis ir pabėrė smėlio smilteles pavėjui.
“Viskas?! Jokios užuojautos, padrąsinimo? Ir tai viskas? - viščiukas vos laikėsi. Dabar jam buvo leista pasirinkti – vėl atsitiesti, pradėti augti, arba keisti būvį. Tik Žmogus to nesuvokė. Pasirinkimas pasirinko žmogų, o ne priešingai. <Ši kartą Taisyklė suveikė atvirkštine tvarka>


VII.

Pabudęs iš Regėjimo Lincas dar ilgai nebegalėjo užmigti. Mintys jį puldinėjo iš visų pusių. Lincas nepajėgė gintis.
Prancūzijos kaime kaip rūkas tvyrojo tamsa <dar viena šilta, rami ir paslaptinga vasaros naktis> Dauguma žmonių pavargę nuo dienos darbų ramiai ilsėjosi, įsimylėjaliai  Tekalis ir Katia išdykavo ant šieno, kai tuo tarpu keturios <Ernesto ir Haimbo> akys.
Lincas užsidegė žvakę, paėmė popieriaus lapą ir pradėjo rašyti. Jis nebesirinko žodžių, pirmą kartą žodžiai pasirinko jį.


VIII.

Po trijų savaičių knyga jau buvo baigta.


IX.

- Tai erezija, - nuskambėjo popiežiaus mirties nuosprendis.
- Kaip jis drįsta tvirtinti, kad matė Dievą! - padlaižūniškai pritarė vyskupas.
- Ant laužo raganių! Jis nevertas, kad žemė jį nešiotų! - išsprūdo trečiam padlaižūnui, kuris net neskaitė knygos.
- Šių laikų visuomenė nebepritaria raganių naikinimui, vis tos liberalios idėjos apie žmogaus laisvą prigimtį ir... - suabejojo vyskupas.
- Žinoma – ant laužo jį, - nukirto popiežius.
Visi pagarbiai nutilo.


          X.

Savaime aišku, knyga buvo sudeginta kartu su eretiku.
Garsiai apie šį įvykį niekas nekalbėjo, bet pašnabždomis žmonės susiskirstė į dvi grupes: konservatorius, kurie buvo už eretikų deginimą ir naujuosius žmones, kuriuos jau buvo pasiekusios laisvės idėjos. Pastarieji vis dažniau kalbėdavo apie savo pažiūras, tai užuominomis, o kartais ir visai atvirai. “Žmogus iš prigimties yra laisvas ir gražus – niekas neturi teisės atimti tokios jo prigimties”- naujųjų žmonių moto.


XI.

Morfijus šyptelėjo. Jam ypač malonu stebėti Pasaulio metamorfozes. Užteko sukurti porą bacilų <šviežumo> ir netrukus jomis vienas po kito užsikrėtė daugelis žmonių.
Į normalų Pasaulį Kūrėjas kasmet pasiunčia aštuonis procentus nenormalių dalelių, kurios šiaip prie nieko nesiderina ir nieko nedaro. Bet užtenka smėlyje plunksna išvedžioti porą žodžių – ir Žemė sudreba – Pasaulis ima keistis, tuomet tie aštuoni procentai nenormalių dalelių ima veikti, plėstis ir tampa dauguma.
Tai viena įdomiausių Žaidimo dalių.


XII.

Morfijus laikė saujelėje dalelę eretiko rašytojo <smėlis. Čia jo tiek daug>
- Ką gi, tu nusprendei keisti pavidalą, - akimirką sustojo, kol suvokė, kuo jam reikia paversti Lincą. - Dulke buvai – dulke ir virsi, ar ne <aplinkui pilna dulkių, smėlio. Iš jų padarytas visas Pasaulis. Kūrinys tik atrodo patvarus ir tikras, iš tiesų sudarytas iš dulkių. > -> Morfijus pakėlė saują ir leido Likimo vėjui nupūsti smilteles... – Dabar tu turi kitą prasmę.
“Kartoju, programos nemiršta, negalvok Morfijau, negalvok, - sustabdė Dievą Balsas, - tiesiog daryk, ką privalai. Tu nuostabus Kūrėjas. ”
Morfijus vėl paėmė plunksną – šitaip jis nuveja Melancholiją, <klastingąjį ir viską griaunantį jausmą> bent jau jam taip atrodo.
Smėlyje išnyko dar vienas įrašas – Morfijaus liūdesio šešėlis <vis dėlto Melancholija palietė jį savo šalta ranka, pažvelgė jam į akis atverdama Kūrėjo širdyje žaizdą. >


XIII.

Iš tiesų Žemė sudrebėjo net du kartus, vieną paskui kito. Vieni žmonės kalbėjo, kad Dievas juos apleido, kiti, kad jis mirė, treti, kad jis baudžia žmones už jų nuodėmes.
Baudžia? Nejuokinkit. Už ką? Jeigu Dievas sukūrė programą, kuri maištauja, tai kas kaltas – Dievas ar programa? Iš tiesų Morfijus niekada nieko nekaltino ir nebaudė. Jis net neturėjo supratimo, kas tai yra. Kas yra kerštas, bausmė, kaltė – žino tik viščiukai. Morfijus dėl to nesuko galvos. Štai šitas neapsiplunksnavęs gyvūnėlis, kuris dabar painiojasi jam po kojomis <Gyvenime buvęs “normalus” filosofas išgarsėjęs savo teorija apie laiką> - jis toks menkas (bet svarbus).


XIV.

Dulkė persikūnijo į idėją <Linco slapta svajonė – mokyti protingiausius> Dabar idėja ieško Žmogaus, kuris ją paverstų žodžiu, po to veiksmu ir taip toliau. Dabar tokia prasmė. Sėkmės, Lincai!


XV.

Artūras nesiklausė Sarelijaus, nes tuo metu stebėjo kaip iš balto rūko vienas po kito lipdosi įvairūs vaizdai. “Gražu”, - pagalvojo. V%