Mergina, gulėdama sofoje, peržiūrinėjo senas nuotraukas.
Jai visada patikdavo vartyti albumą ir prisiminti seniai prabėgusias akimirkas, kai ji dar buvo maža mergaitė.
Kartais pagalvoji, jog žmogui būtina pažvelgti į savo praeitį, kad jis galėtų iš jos pasisemti jėgų ateičiai ir išmoktų branginti kiekvieną pragyventą minutę.
O, čia jau mergina guli ant sofos, neblogas vaizdelis:D Pasitelkus daugiau fantazijos galima ir tą vyriškį su cigaru šalia jos įsivaizduoti. O ant jų lyja lietus. Nuotraukas visai sulyja, o cigaras irgi užgęsta. Lieka tik mergina ir vyriškis, be nieko. Be praeities, be cigaro. Užtat turi vienas kitą. Branginkime vienas kitą!
Oho, kiek įkvėpimo galima pasisemti, žiū ir Laukinė Obelis, ir Sniego mėnuo, perskaitę Karolio Račkausko kūrybą patys po tekstuką (nors ir neprilygstantį įkvėpimo šaltiniui) pagimdė.
Ir vėl - tai, kas pasakyta, yra teisybė, bet kas iš to?
Na, sėdžiu aš dabar, už lango saulė jau nusileido, bet priešaky kompiuterio ekranas šviečia, atsiverčiau rašyk.lt, įėjau į prozos skyrelį, ten radau paskutinįjį Karolio Račkausko tekstuką, jis vadinasi "Nuotraukos", skaitau, po to įvertinsiu, tada užversiu. Ir kas iš to?