Keliautojo Fontanas

Jis sėdėjo centriniame skvere, prie tyru vandeniu tviskančio fontano. Medituodamas šėlmiško naktinio gyvenimo sūkuryje jis pajuto ramybę, nes jau buvo visko matęs, todėl kiekviena išorinio pasaulio detalė jam nebeturėjo tokios didelės įtakos, nors paradoksaliai atrodė tokia svarbi – jum visumą sudaro šios mažos, tviskančios ir blankstančios, ryškios ir vos įžiūrimos būties detalės.

*** Sefas apkeliavo 77 šalis per septynis metus. Norėjo tai padaryti kur kas greičiau, tačiau prieš kelionę dar nežinojo pasaulį supančio grožio ir nebuvo atradęs Dievo pėdsakų kiekviename visatos kampelyje – keliavęs skirtingais keliais ir laikais, jis susigrąžino savo gyvenimo dėlionę, ir nutapė save gyvenimo portretą, vėliau patobulinęs jį sodrių spalvų palete.

*** Besėdint prie fontano, staiga priėjo tvirtas, rūstaus veido vyriškis ir griežtu tonu pradėjo pokalbį su Sefu:
- Seni, esi centriniame skvere! Ar nematai užrašo, kad šiandien čia rezervuota restorano lankytojams?! .. O tu čia sėdi lyg galvą pametęs.. Jau tris kart šaukiau, vis nereaguoji! Skubiai pasišalink.
Senis Sefas nuolankiu žvilgsniu pakėlė akis į apsauginį ir tarė:
- Ar šita žemė jų, ar šitas fontanas tavo? Mes – Dievo vaikai. Turėtume dalintis, nes nevalia švaistyti Dovanų. Kodėl nusprendėte, kad šį vakarą šitas žemės lopinėlis yra jūsų? Apkeliavau pasaulį ir neradau lopinėlio žemės, kurį galėčiau pasisavinti ir negalėčiau pasidalinti su tavimi.
Apsauginis nuleido akis ir pasimetęs tarė:
- Tiesiog dirbu savo darbą...
Sefas nusišypsojo ir kalbėjo toliau:
- Galbūt šitas žemės lopinėlis yra per brangus, kad būtų tik tavo arba mano. Jis taip pat neturėtų būti pasisavintas ir masės – pasaulyje yra daug dalykų, kuriuos vertiname, bet kai juos pasisaviname – pamirštame jų vertę. Leisk kvėpuoti savo Dvasiai, ar nori, kad ją kažkas kitas pasisavintų? Kaip ir beribės jūros buvo sukurtos tam, kad mes jomis džiaugtumėmės.. tačiau ar turime jas pasidalinti į lygias dalis? O gal kiekvienam atseikėti po jūros lopinėlį? Tai būtų sunku padaryti, o gal greičiau neįmanoma. Ir mūsų vidinis pasaulis nepriklauso tik mums – nuo jo priklauso ir aplinka, ir bendravimas su Dievu. Po septynerių metų kelionių ir neaprėpiamos patirties, savo tikros būties ieškojimų, grįžau ten, kur mano gimtasis kraštas. Tai mano kryžkelės taškas – iš čia suprantu kas aš esu, iš kur aš atėjau, ir ko turėčiau toliau siekti.
- Visur gerai, bet namie geriausia! – Sušuko dar visai neseniai piktai kalbėjęs apsauginis.
- Būtent. Tačiau norėdami tai suprasti, turime apkeliauti ir svetimus namus, apylinkes, laiko juostas, dimensijas, apie kurias niekada net negalvojome. Nebūkite pririštas, jaunuoli. Patirkite tai, ką jums siūlo šis paradoksų kupinas, saugus, grėsmingas, šviesus ir tamsus pasaulis – keliaukite ir raskite savo pojūčius, sudėliokite jį į savo gyvenimo portretą ir gausite savo autentiškąją patirtį! O aš lėksiu toliau..

Apsauginis dėkingu žvilgsniu pažiūrėjo į senį ir nusimetęs švarką nužygiavo į siaurą gatvelę. Jis nebepratarė nei žodžio, nes puikiai suprato, kad senis Sefas žino, kada jam reikia pasišalinti, kokias vietas aplankyti, ir jis nebedrįso šiam teisiam žmogui pratarti nei žodžio.

Tą patį vakarą apsauginis jau buvo tapęs laisvu žmogumi, keliaujančiu kur akys veda. Laikydamas rankoje knygą, kurią jam, atrodo, vos nepastebimai įbruko Sefas, jis ėjo plačiu keliu, šalia didelio miško, su šypsena ir perskaitė pirmąsias knygos eilutes: „Keliauk kur širdis veda, nepamirški iš kur atėjai“.

Po ilgų kelionių, praėjus lygiai septyneriems metams, kažkada buvęs apsauginis, dabar jaunas dvasininkas ir poetas, sugrįžo į savo gimtąjį miestą ir nusprendė aplankyti centrinę aikštę, kur kažkada dirbo restorano apsauginiu. Lėtai ir nostalgiškai praėjęs pagrindine senamiesčio gatve, jis užsuko į skverą, prie fontano. Atsisėdęs prie gaivaus, tyro vandens pamedituoti, jis po kelių akimirkų išgirdo klausimą: „Na ir kaip? “

Atsisukęs jis pamatė tą patį senuką, kuris prieš septynerius metus šioje pačioje vietoje apvertė jo gyvenimą aukštyn kojom ir savo ramybe ir protingais žodžiais parodė kaip susidėlioti gyvenimo dėlionę ir atrasti autentiškąją būtį.

Dabar jis priėjo prie senio Sefo ir tegalėjo ištarti „Ačiū. Ačiū už laisvę rinktis“. Taip pat kaip ir tą lemtingą dieną, jaunasis dvasininkas dabar jau atgal senukui vos pastebimai perdavė tą pačią knygą. „Padėkime ir kitiems rasti savo gyvenimo kelią“ – jis tarė. Nuo tos dienos šie žmonės keliavo ir padėjo kitiems rasti autentiškąjį kelią ir nusipaišyti savo gyvenimo portretą, o fontanas centriniame miesto skvere tapo laisvės ir dvasinių atradimų simboliu.