Kiekvienas iš mūsų žinome, jog parašyti net ir nesudėtingą rašinį nėra taip paprasta kaip, kad atrodo iš šalies. Nemanau, jo atsirastų daug prieštaraujančių šiai minčiai. Beabejo, mes mokomes, tobuliname savo rašybos įgūdžius metai iš metų, nežiurint to, vis dar pridarome nemažai klaidų. Tai juk naturalu. Mes mokomes taisyklingai rašyti skaitydami mokomuosius vadovėlius, galų gale lankome mokyklą. Klaidos, klaidos, kur tik jų nepasitaiko. Klystame net ir savo asmeniniame gyvenime... Kartais ta pati klaida, skirtingose situacijose, turi kitokią prasmę. Pavyzdžiui, niekas nenustebtų, jei pirmokas – mažametis vaikas parašytų savo vardą su rašybos klaidomis, bet jei tą patį padarytų mokyklos direktorius – visi pakrauptų iš gėdos. Net pagaliau CŽV pasaulio faktų knygoje buvo užfiksuota, jog 2010 m. 15 m. ir vyresnių žmonių raštingumas buvo 82 %. Tad galime teigti, jog didžioji gyventojų dalis pasauliniu mastu yra išsilavinę, raštingi žmonės. Tačiau, kartais ir tarp pačių raštingiausių pasitaiko,, baltų varnų“. Bet ar kas išdrįstų susapnuoti net ir savo baisiausiame košmare, jog galėtų gauti diplomą su,, stambiom“ gramatinėm klaidom? Vargu. Manote, tai gali būti tik nebent sapne? Deja, tokių atvejų pasitaiko ir realiame gyvevime. Pabandykite atspėti, kur galėjote pamatyti šį cirką be pinigų? Neatspėjote, o gi mūsų mokykloje. Atrodo neįtikėtina? Patikėkite. Visa tai nutiko lemtingąjį kovo mėnesį, mokyklos bibliotekoje, 3 –iame mokyklos aukste, kur ir buvo dalijami diplomai sporto, olimpijadų nugalėtojams, padėkos raštai, jaunojo gido pažymėjimai. Viskas lyg ir atrodė gražu, yprasta. Vargu, ar kas būtų ką blogo įtaręs, juk viskas atrodė lyg tikroje pasakoje. Beabejo, viskas būtų pasibaigę gražiai, jei tik ne rašybos KLAIDOS. Kaip ir kiekvievienoje pasakoje, taip ir čia atsirado,, piktadarių, kurie nelinkėdami niekam nieko blogo, negadindami geros šventinės nuotaikos, kurie tiesiog susidomėjo savo,, dovana“, pastebejo tai, ko nesitikėjo. Iš šalies pažiūrejus, tai atrodo nieko čia blogo, vos kelios klaidos, nėra čia ko ir nerimauti, klaidų visiems pasitaiko, viskas juk ištaisoma. Išskyrus tai, jog jų buvo kone kiekvienoje,, dovanoje“. Neįtiketina? Norite tikėtkite, norite ne. Klysti yra žmogiška, bet ar galime pasistengti daryti kiek galima mažiau klaidų, būti labiau raštingesni, juk pagaliau čia mokykla. Ar ne?
Tiesiog norėjau, jog dauguma atkreiptų dėmesį į rašybos klaidas svarbiuose dokumentuose, kas šiais laikais patapo tarsi naująja mada.Provokuoti? net nebandžiau, nebent suintriguoti. Gal ir nieko mintis, perdaryti į esė, tačiau reik man daugiau žinių, ką jau pastebėjo gerbiama Laukinė obelis.
O man pavyzdžiui parašyti nesudėtingą rašinį buvo labai paprasta:D Nežinau, gal aš koks vunderkindas buvau ar ką :D
Anyway, ne visiems skirta rašyti, kiti puikiai moka žemę dirbti, ligas gydyti, o aš nemoku, aš moku rašyti, tai tą ir darau. Ir nėra reikalo iš to kurti didelių filosofijų. Tamsta autorei galbūt irgi reiktų daugiau susimąstyti, ar tokį tekstą verta publikuoti viešai ar padovanoti savo stalčiui, kad po gerų septynių metų galima būtų smagiai pasijuokti, šyptelti iš savęs. Sakau nuoširdžiai, iš savo patirties.
Autorė išdėstė savo mintis ir išreiškė nustebimą, tačiau tai jokiu būdu nėra proza. Prozai reikia siužeto (kas būtų visai įmanoma, jei autorė pasitelktų šiek tiek fantazijos). Arba ta pačia tema galima būtų parašyti esė, bet tada reikėtų stipresnio atspirties taško ir daugiau žinių šia tema, ne vien tik šio vienintelio išgyveimo.
Įdomu, kad autorė, peikdama kitų neraštingumą, pati įvelia tokių grubių klaidų: yprasta, beabejo. Gal tai provokacija?...