Nuo A iki B

Vakar sėdėdama ant savo pasenusios girgždančios lovos, apsupta megztinių, katės plaukų ir pritvinkusio oro kambary, mąsčiau apie gyvenimą. Apie žmogaus virsmą, tobulėjimą. Šnekėjau su savim ilgai, man kompaniją palaikė žalios ir mėlynos tulpės ant mergaitiškų tapetų išgražinusių pelyjančias sienas.
Kiekvienas mintyse sugalvokite kažką ko taip stipriai trokštate, kad kasdien dirbate dėl to tikėdamiesi gauti pačius geriausius rezultatus kuo įmanoma greičiau. Duodu laiko. Pamąstykit, o kai būsit tikri, skaitykit toliau.

Dabar kai galvoje gražiai išrykiuoti prioritetai, savo didžiausią troškimą pažymėkim tašku A. Banaliai ir elementariai, kad visi suprastume ką noriu pasakyti.
Visi savo noro išsipildymo kraštligiškai siekiame, galbūt nepastebimai, bet viduje dažnai priimame sprendimus kurie būtų palankūs mūsų pačių svajonių pildymuisi. Ir dažnai vienas iš pasirinkimų būna stačia galva bėgti prie to vieno taško, kuris galbūt taip toli, kad prireiks dešimčių metų, bet kuo greičiau bėgsit, tuo greičiau pasieksit. Ir būtent šitas procesas man ir kelia neapsakomą baimę.
O kas jei kelionė link taško A yra tūkstančius kartų svarbesnė už patį tašką. Kas bus tada kai jį pasieksim? Tobulas svajonių išsipildymas? Euforija? Jeigu ir taip, kodėl turime kelionę paversti neapsakoma kančia tik dėl vienos svajonės išsipildymo.
Kodėl turim bėgti, kad maustų plaučius, širdis neapsakomai greitai plaktų, spaustų galvą ir akyse lietusi?
Aš pati esu tame kaštligiškame bėgime, o gal tiesiog mane labai stipriai stumia iš nugaros, nes pati, atrodo, judėti lyg ir neketinu.
Galbūt šita kelionės vieta ir nueitas kelias mane šiuo metu mane tenkina ir vaizdas kurį matau atsigręžus atgal yra toks malonus akiai, kad aš čia noriu trumpam pasilikti ir pamąstyti ką darysiu toliau. Galbūt stovėsiu esamam taške kelis mėnesius ar net metus, bet kol jausiu visišką pasitenkinimą iš čia neisiu, nedrąskysiu vidinio savęs ir nesistengsiu bėgti taip, kad užsidegtų visas kūnas.
Galbūt užtenta padėti vieną menką žingsnį į priekį, pamąstyti, susivokti, nuspręsti ar noriu judėti dar truputėlį, galbūt pasukau ne ton pusėn, nuklydau į šalikelę ir reikėtų grįžti atgal. Juk viskas kaip kompiuteriniam žaidime, jei norime, kad mašina judėtų labai greitai, jos judėjimo trajektorijos kontroliuoti nebegalime.

Apmąsčiau viską tyliai ir garsiai. Kartais šnekėdama sustodavau ir susimąstydavau ar šneku tiesą, juokiausi iš savęs, kad išvis tuo rūpinuosi, bet mano kelionė man atrodo ypatinga ir noriu kaskart žengus žingsnį ji įkūnyti ir paversti svarbiu, kad vėliau atsigręžusi iš taško A matyčiau nuotykiais nutiestą istoriją kur ir bus mano tobuliausias svajonės išsipildymas.