Ar gali mažoras,
skambėti liūdnai?
taip, kai tavo mirę tėvai
šoka vestuvinį valsą.
Kai juodžemiu sninga
ant balto motinos šilko,
ir stiklo akyse
grumstai atsispindi
Mergaitė barsčiusi ryžius
įsipainiojus nuomete spiegia,
kaip gulbės, kur skrenda,
žiemai artėjant į pietus.
Frakuoti svečiai -
varnų spiečius,
sparnais medų kabina
iš geldų medinių.
O paskui vėl ramu,
nutilo žvangėjimas,
atrėmęs dalgį į sieną
paliko žvilgėti mėnulio šviesoj.


Svetlana Ryžikova











