............

Gintarinėm pėdutėm nutapšnojo altorių
dvikojų sukarpytais sparnais pegasais svaigstančių
akys nerangiai sekiojusios pasibėginėjančią mūzą
iškankintą nebyliu paauglio troskimų prabilti  į
į grakščią dejonę po tiltu grafitti įkūnytą
i rožančius nabašniko rankose pirmakart sugužėjusius
už gyvenimus stiklo karoliukais iš delnu pabirusius
ir varpų gaudesį į sielą gotikinę, aidu nuo būties į tai kas būta
i dievobaijmingūjų sielvartą raudonais kryžiais išpieštą
juodu s[u, a]tanu fone... baltu grimu žodžiuos pabirusius..
Akiratį nuodega apvestą..