Šnabždesys

- Žinai, aš myliu moterį. Tačiau nežinau jos vardo... nepažįstu jos veido... – tyliai šnibždėjo mano draugė. Taip tyliai, kad akimirką pamaniau, kad man pasigirdo.
- Bet tai kaip tu gali ją mylėti, kai net nežinai ką myli? – pamaniau įsitrauksiąs į keistą šnabždesį.
- Aš ją girdėjau... – mąsliai nutęsė ji.
- Girdėjai? – nusprendžiau pasitikslinti, nes išties suglumau. Nejau ji kalba rimtai ir jos žmogus tikras?
- Žinai tą didelį parką miesto centre, kur vakarais renkasi įsimylėjėlių poros? -  toliau šnibždėjo ji ir pažvelgė i dangų.
- Žinau – man neliko nieko kito, tik trumpai atsakyti.
- Aš dažnai ten užsuku, man patinka tas parkas – ji nuleido galvą ir jos balsas pasidarė dar tylesnis.
- Ir šitai žinau – nesugalvojau ką dar pasakyti, tiesiog pauzė per ilgai užsitęsė.
- Taigi...
- Taigi? – nekantravau sužinoti, kur visa tai nuves. Ji trumpam pakėlė akis ir kažkaip keistai į mane pažiūrėjo. Ar tai buvo pyktis, o gal baimė?...
- Kelias dienas sėdėjau ant vieno ir to paties suoliuko, o už nugaros sėdėjo dar kažkas... – ji vėl trumpam nutilo, ar tai bandydama prisiminti kaip viskas vykdavo, ar gal kaupdama drąsa.
- Na, tęsk – sugniaužiau rankas į kumštį. Ir kodėl mane staiga tai ėmė taip jaudinti?...
- Na... tai buvo moteris...
- Ta pati?
- Taip... – tik nutęsi ji.
- Ir? – aš tikrai nekantravau.
- Kiekvieną dieną aš girdėjau ją šnabždant žodžius... taip tyliai, kad rodos ji juos tarė medžiams, žolei, žemei po kojomis... kiekvieną kartą vis skirtingus žodžius, tačiau juos visad siejo viena... – ji staiga nutilo.
- Kas? Kas juos siejo? – degiau smalsumu.
- Mirtis.
- ... – išsižiojau, tačiau neradau žodžių paklausti.
- Žinai, keisčiausia tai, kad jos mirtis buvo graži, lėta, tačiau švelni. Kaip tiksintis laikrodis, kuris sustoja, o tu to nė nepastebi. – ji kilstelėjo galvą ir pažvelgė į mane. Jos žvilgsnis buvo liūdnas, tačiau keistai ramus.
- O?... – lėtai pradėjau klausimą, kurio dar iki galo nesuformulavau.
- Kodėl neatsisukau pažiūrėti į ją? – pralenkė mane ji.
- Na taip – tarsi padėkojau už klausimą.
- Bijojau – jos žvilgsnis ėmė klaidžioti po žemę tarsi ieškotų ko.
- Bet kodėl? – po ilgokos pauzės pagaliau išdrįsau paklausti.
- O ar tu nebijotum pažvelgti mirčiai į akis? – jos balsas nuskambėjau perdėm rimtai, kad tai būtų pokštas.
- ... – aš tik tankiai sumirksėjau ir pakilęs nuėjau. Palieku ją laukti savosios mirties. Aš tam dar nepasiruošęs.