Rašyk
Eilės (73315)
Fantastika (2191)
Esė (1496)
Proza (10348)
Vaikams (2513)
Slam (49)
English (1109)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 20 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







>>5<<

Brėško ankstyvas rytas. Švelnus, bet šaltas vėjelis brovėsi po marškiniais ir gnaibė visą kūną. Albinas nusistebėjo – manė kad apsirengė pakankamai, tokiu metų laiku. Nužvelgė šalia žingsniuojančios Vilijos trumpą sijonėlį ir švarkelį nuogais pečiais, ir sukando dantis, supratęs kad ir jai šalta. Ji žvilgsniu paprašė apsikabinti. Albinas suprato. Apsisiautę vienais marškiniais jie žingsniavo beveik tuščia Berčiūnų gatve. Pagaliau priėjo savo kelionės tikslą – prekybos centrą „Susinervinęs Maksimumas“. Girgždančios durys svetingai sulindo į žemę prieš pirmuosius dienos pirkėjus ir vėl pakilo už jų nugaros. Pasigirdo ivairių tipų automatika nuspalvintas balsas:
- „Džiugiai skubu pareikšti, kad šiandien pirkdami mūsų prekybos centre du kilogramus penkis šimtus trisdešimt keturis gramus morkų nemokamai gausite polietilenines apatines kelnaites. O jei nuspręsite visą savo šeimą aprūpinti kontraceptinėmis apyrankėmis, dovanų gausite mėlynus diodus skraidomobilio valytuvams. Taip pat pas mus šiandien pigiau parduodamas tepalas tiuninguotiems duslintuvams bei „B1815“ klasės robotų genitalijoms. Muzikos skyriuje pirkdami bet kokių trijų ansamblių įrašus galite laimėti bendrą automatinių skalbimo mašinų ansamblio „Pasaulis Žemyn“ ir populiariojo „Suktojo Taukuotojo Berniuko“ albumą „Šliužų Viešpats“, kurio mes dabar ir paklausysime iki kitos informacinės pertraukėlės. “
Albinas užsikimšo ausis kad šaižus zyzimas nesudraskytų jo ne itin pakančių ausų būgnelių. Vilijai muzika nepadarė jokio neigiamo efekto – ji tiesiog nekreipė į tai dėmesio.
- Aš einu į maisto skyrių, o tu supirk visa kita, ko mums gali reikėti ateinančią savaitę.
- Gerai, pasistengsiu, - burbtelėjo Albinas. Tada aplankė vaistų, technikos, baldų, sekso prekių ir gėrimų skyrius. Antigravitacinis vežimėlis vos vos laikėsi nuo prekių svorio ir ėmė garsiai zvimbti – varikliukas pasiekė apsukų maksimumą. Albinas jau skubinosi link kasos, kai jam priešais išdygo trys uniformuoti vyrai.
- Sveiki, aš esu saugumo kontrolės seržantas Ožislovas Blėka. – prisistatė iš pažiūros vyriausiasis. - Čia pareigūnai Myžtautas Sraila ir Srutautas Traidenis. Gal galėtume patikrinti jūsų dokumentus?
Albinas apsimestinai ramiai spustelėjo pirštu identifikatoriaus sensorinę plokštę seržanto rankose. Trys kontrolieriai sužiuro į ekraną.
- Pilietis Albinas Padustėlis... Gyvenvietė nenurodyta. Darbovietė – chemijos institutas. Paskutinį kartą pasirodęs darbe prieš mėnesį. Paskutinėje kraujo tikrinimo akcijoje nedalyvavęs. Kur buvote per šią akciją ir kodėl nesilankote darbe?
- Pas mergas! Ką, negaliu būti kur noriu? – Atšovė Albinas ir nutaisė triuškinantį žvilgsnį. – Gal jau galiu eiti?
- Che che... pas mergas... kaipgi kaipgi... suprantama... suprantama – seržantas truputį pasimetė ir dirbtiniu juoku švelnino situaciją. – Pilieti Padustėli, jūs neįsižeisite, jei tiesiog čia mūsų robotas paims mažytį kraujo mėginuką?
- Atsisakau būti tikrinamas nesterilioje aplinkoje! Ar čia ne piliečio teisių pažeidimas?! Gal norit dar vieno sukilimo dėl nepasitenkinimo krašto apsauga?!
Saugumiečiai suglumo – skandalo jie nenorėjo. Visuomenė ir taip nemėgo pernelyg griežtos, jos supratimu, kontrolės. Tačiau vaikinas nenutilo. Saugumiečiai išsitraukė ginklus, o seržantas prišoko ir užlaužė Albino ranką bei užkimšo burną.
- Eisi su mumis! Ir patikėk mes rasim ką tau prisiūti kad supūtum viešuosiuose darbuose arba sąvartynuose!!!
- Paleisk jį, idiote! O gal nori netekti darbo? – nuskambėjo švelnus bet tvirtas ir ryžtingas Vilijos balsas. Mergina priėjo prie identifikatoriaus ir padėjo ant jo savo delną. Ekrane sušvito Vilijos duomenys. Blėka pažvelgė į skiltį „artimieji“ ir nustėro. „Tėvas: Aloyzas Makintošius“, skelbė užrašas.
- Gerai, eikit. Nenoriu dėl dviejų pienburnių netekti pragyvenimo šaltinio. – burbtelėjo seržantas.
Albinas klausiamai žvilgtelėjo į panelę. Kurį laiką jie žiūrėjo vienas į kitą. Jo partnerė – pagrindinio jo medžiotojo duktė. Šito jis tikrai nesitikėjo.
- Gerą stogą turim, ar ne? – Šyptelėjo mergina. – Keliaujam.

Diena nebuvo tokia šalta, kaip rytas. Vilija ir Albinas sėdėjo ant stogo ir dorojo sumuštinius. Oras buvo giedras, mietsas dunksojo prieš akis ir spinduliavo didingumu.
- Pasimylėkim tiesiog čia. – paprašė panelė.
- Palauk... Pažiūrėk žemyn. Negi tas vaizdas nekelia tau jokių minčių?
- Visuomenė. Nuobodi pilka masė. Net liūdna.
- Visuomenė nėra pilka kai į ją pažiūri detaliau, brangute. Žiūrėk. Pusė einančių gatve žmonių blykčioja kontraceptinėmis apyrankėmis. Ir beveik visi lekiantys skraidomobiliai skirtingi. Kiekviename kažkas pakeista pagal asmeninius prioritetus. – tarė vaikinas.
- Na ir kas? Visi vienodi. Dirba, kad gautų pinigų. O pinigus išleidžia dviems populiariausiems nūdienos dalykams. Dulkinimuisi ir skraidomobilių charakteristikoms gerinti. – atšovė Vilija.
- Tu teisi, visuomenę visais laikais valdė sekso ir agresijos poreikiai. O išnykus religijai, neliko praktiškai jokių kliūčių. Gerai pasimylėjęs žmogus gali sakyti „jaučiuosi tarsi sankryžoje į vietą padėjęs 820 kW galingumo Zaz“, o įsidėjęs į skraidyklę papildomą variklį – „jaučiuosi kaip po trijų orgazmų“. Ir niekas juo nesistebės.
- Sukėlei man nešvankias mintis. – mergina skruostu prigludo prie Albino peties. Šis nusivilko striukę ir patiesė ant grindų. Vilija karštai įsisiurbė jam į lūpas. Jis atsakė tuo pačiu. Rankos pačios ėmė žaisti vienas kito kūnais. Drabužiai skriejo į šalį. Išradingumo netrūko abiems...

- Mes kitokie. Užkrėskime visą pasaulį. – Pasiūlė ji, kai jie sustojo minutėlę pailsėti.
- O kam? Pasauliui to nereikia.
- Visai įdomu būtų. Visi turėtų nevaldomus lytinius potraukius ir kiekvienas nesimylintis netrukus iškeliautų iš šio pasaulio. Išliktų seksualiausieji.
- Juokinga. Bet tu pamiršai apie vaistus.
- Vaistai... tiesa. Bet gal kaip nors juos galima būtų integruoti į maistą ar į orą.
- Ak tu mano fantazuotoja. – Albinas apkabino panelę. – Geriau tęskim tai kas mums patinka.
Ji pritariamai šypsojosi.

Generalinis komisaras Aloyzas Makintošius smaginosi spardydamas šiukšlių dėžę. Ką tik pasibaigęs šukavimas naudos neatnešė. Kraujo patikrinime užsikrėtusiųjų nebuvo rasta. Sifilitikas dingo kaip į vandenį. Komisaras tikėjosi, kad nusikaltėlis pagaliau ėmė ir nugaišo nuo savo ligos, tačiau juk tada būtų pranešę apie lavoną. O dar paaiškėjo, kad jo penkiolikmetė dukra susidėjo su kažkokiu vyruku, kurį kažkodėl apgynė nuo patikrinimo. Palydovinės kameros puikiai užfiksavo ir jų meilės aktus ant dangoraižio stogo. Komisaras didžiavosi dukters savarankiškumu, tačiau dėl jos neprognozuojamo elgesio buvo piktas. Taip pat baiminosi dėl savo reputacijos. Jis neturėjo kitų giminių, dukra buvo jo vienintelė paveldėtoja. Tačiau ir ji gyveno su motina.
Aloyzas prisiminė savo žmoną tokią, kokia ji buvo iki vestuvių. Ji mėgo senus filmus, praėjusių amžių literatūrą ir jokiais rėmais nevaržomą seksą. Jis nežinojo, kodėl ji, žavinga ir išranki moteris pasirinko jį – visuomet blasterį nešiojantį ir nevengiantį juo pasinaudoti komisarą. Kaip ten bebūtų, jų santuoka netruko ilgai. Jo koprofagijos pomėgis aštriai kirtosi su jos įsivaizduojama santuokos romantika. Kai vieną naktį jiems mylintis plyšo vandeninė lova (į kurią jis slapčia buvo pripylęs skystų išmatų – tai jį jaudindavo), moters kantrybė trūko, ir ji išėjo, palikdama komisarą vieną su savo pomėgiais. Vieną iki šiol.
Aloyzas surinko kodą ir atidarė sieninę spintą. Ištraukė vakuuminį indą. Etiketė skelbė „mano 28-ojo gimtadienio šūdas“. Vyrui nuriedėjo ašara. „Tai vienas iš retų kartų, kai man gaudavosi ne skystai“ – prisiminė jis su nostalgija.
Durys atsivėrė ir į salę įėjo liesa žmogysta. Komisaras vos neišmetė iš rankų stiklainio. Apsimestinai šypsodamasis, padėjo indą atgal į spintą ir paklausė:
- Kas leido įeiti nepranešus?
- Jūs, generalinis komisare. Liepėte atvykti kaip galima greičiau, todėl negaišau laiko bereikalingiems pranešinėjimams. Privatusis agentas-detektyvas-samdomas žudikas Džiuzepė Dročinis jūsų paslaugoms.
Komisaras žvilgtelėjo į savo prietaisus. „Džiuzepė Dročinis, kilmės šalis: Italija, jaunystėje žaidęs Turino „Žalio Jaunimėlio“ futbolo komandoje, vėliau stažavęsis GIGN, dirbęs legendinėje privačioje detektyvų agentūroje „Šaudom ir gaudom“, o šiai subyrėjus – užsiima privačiu verslu“. „Patikimas“ – nusprendė Aloyzas.
- Dėkoju. Man reikia, kad išsiaiškintumėte, su kuo susidėjo mano dukra. Ne tik dosjė, bet viską, ką įmanoma sužinoti. Vėliau gali prireikti ir jį nudėti. Jūsų įkainius žinau. Mano dukters duomenys čia...
- Nereikia. Negi nepasitikite manimi? – tarė Džiuzepė. – Lekiu vykdyti užduoties.
Aloyzas stojosi atidaryti durų, tačiau italas stryktelėjo tiesiai pro langą. „Kietas – moka efektingai save pateikti“, pagalvojo komisaras.
„Raketinėj kuprinėj baigėsi kuras. Durnas mano maksimalizmas“ – pagalvojo Džiuzepė, šiai nesuveikus.
Kvaila mirtimi šiame amžiuje jau nieko nenustebinsi.
2003-11-17 21:59
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 13 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2007-06-20 01:37
JcDent
Galas tai superinis, bet su fekalijomis gal kiek perdėta.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2003-11-19 08:17
olo
olo
geras
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-11-19 00:00
Nyarlathotep
patiko
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2003-11-18 00:20
Haldir
Kaip ir visada saunu :)))
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2003-11-17 23:11
Darrrka
;-) 5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2003-11-17 22:04
Mesmeric
good, man good. man visada patikdavo ši serija.
and the ///// is not enuogh...
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą