Apie begalinį skausmą ir neviltį Latvijos pasienyje su Ukraina

Skrendant septyniems sakalams virš uolų springstu žiūrėdamas ir kosčiu užsimerkęs.

Nekenčiu, nenoriu, nepatinka, neįmanoma ir nereikia.



Skrendant aštuoniems. Niekinis sakinys, tuščias epigrafas. Kiekvienas žodis yra gražus ir aš jo nekenčiu vos tik jis prisijungia prie kitų. Mano kalba bjauri ir aš savo šlykščias mintis esu priverstas išreiškti bjauria kalba. Atsisakyti harmonijos atsisakyti prasmės atsisakyti. Kraują nuleisdamas skausmingai, ant žemės. Perlaužiant kalbą sudraskyti prasmės gniaužtus tarti a taip kaip tariamas priebalsis. Atsisakyti formos iki žodžio. Sakinys negali nieko. Žodis yra paskutinis bastionas kur esu įkalintas. Mažiausias įmanomas plyšis per kur iškišu mintį tau, kad neskaitytum. Svajonė apie idealų skaitytoją, kuris nusisuktų nuo teksto. Skelbtųsi pasipiktinusiu. Nesuprantantis, supranantis kad čia apie sakalus, apie baimes. Apie grafomaniją. Sakinys virpa nuo žodžių. Mintis bijo sakinio kaip sakinys, bijo, žodžio, bijo, struktūros, bijo, taisyklės. O jei taip, ar aiškiau? Mintis bijoti sakinys kaip sakinys bijoti žodis bijoti struktūra bijoti taisyklė taškas Turinys yra forma kaip „kablelis“ yra „, „. Naikinantis nusiraminimas susitarime kad reikia, kad lengva būtų, kad. Skaitai savo valia, man paslaugą neva darai. Aš tau žinoma turiu suteikti malonumą, naudą, efektą, įspūdį, pasitenkinimą savimi, pasitikėjimo pasauliu, prasmės pojūtį, kontempliacijos inspiraciją ar inspiracijos devalvaciją. Sako Dievas (čia tas vienas iš jų, tik nežinau kuris, bet jau tas vienintelis, kuris kitus uždraudžia ir panaikina, kaip kad Vergilijus uždraudžia save skaityti tol, kol nepanaikinsi egzistuojančio poantikinio pasaulio) leidžia apie save žinoti bet neleidžia pažinti. dievas (tas kur iš mažosios d, nes yra kontekste dievybių ir į kurį žiūrima su skepsiu ir iš tolo. Kaip parodoj į eksponatą) neleidžia apie save žinoti, nes bijo, kad pasaulis sugrius, jei paaiškės, kad jis sukurtas (o ne egzistuoja privaloma tvarka kaip butinybė ir neišvengiamumas). Todėl kūrėjas (aš) yra (esu) Dievas iš didžiosios d. Dievas, kurį sukūrė dievas, kad šis sukurtų pasaulį pasaulyje kaip dramblį sraigės kiaute. Nes tai, kas mane sukūrė, kas davė kalbą leido šitai. O aš sau leidau štai ką. nes septyni sakalai leidžia ir gali uždrausti viską leisti atsakyti suplėšyti sakinį sakyti kalbėti rašyti tylėti skaityti suprasti išniekinti atimti sukurti perkurti maskuoti ir arba už tai. Minties pasaulis yra viena, prasmės pasaulis yra kita, kalbos pasaulis yra kita. Kūrėjas turi uždrausti chaosą savo pasaulyje, kitaip jis negyvenamas. Bet vis dėlto pasaulis. Dykynė, neįdomybė, tuštuma ir beprasmis kūnas. Bet vis dėlto pasaulis. Geresnis už Kūrėją (iš didžiosios K kaip Dievas). Turinys yra forma ir kablelis yra, ir ir ir. Atsakyk man, kalbėk apie prasmę, kurios čia perteklius ir kliūtį minčiai. Kodėl turėtų būti siekiamybė suprasti apie ką aš? Kodėl negali selektyviai atsirinkti mintis ir pasiimti tekstą sau? Juk tekstas neša prasmės tik tiek, kiek jų yra žodžiuose. Ne daugiau. Jei Dievas taptų pažinus, pasaulio faktai nepasikeistų. Tad kodėl ieškoti aplinkos tekstui, įvilkti jį į situacijos tramdomuosius marškinius. Vienintelė sąlyga teksto prasmei - kalba kaip konstrukcija. Tekstas kaip pasaulis yra faktas jau tada kai jis atpažįstamas, o ne kai paskerdžiamas ant aukuro aukojant autoriui.
Vėmimas, pykinimas, absoliutas ir niekis, keturi keturi.
Voila lietuviškai.
(!) adagio