Kartą gyveno dvi draugės: viena buvo vardu Tuščioji, o kita - Pilnoji. Mergaitės augo kartu nuo lopšio: kartu lankė lopšelį, darželį, mokyklą. Ir štai atėjo ta diena, kai abi spaudė rankose brandos atestatus. Išleistuvės buvo džiugios ir puošnios. Po jų - naujas gyvenimo etapas.
Pilnoji nutarė tapti lietuvių kalbos mokytoja. Ji norėjo mokyti vaikus, skiepyti jiems meilę lietuvių kalbai, žodžiui ir Lietuvai. Norėjo išauklėti būsimuosius poetus, rašytojus ir žurnalistus. Jai pavyko įstoti į universitetą. Tiesa, mokytis buvo sunku, nes nuolat stigo pinigų. Mergina rašė įvairius rašto darbus bendrakursiams, kad prisidurtų prie varganų pinigėlių, kuriuos jai duodavo tėvai. Tačiau stipri ir valinga Pilnoji iškentė visus sunkumus. Jai pavyko įgyti specialybę, dirbti trokštamą darbą.
O Tuščioji sutriko. Joks mokslas jos netraukė, mokykloje mokėsi prastai. Visos specialybės, kurias jai siūlė rinktis tėvai, draugai, atrodė prastos ir neprestižinės. Tačiau Tuščioji iš prigimties buvo labai graži. Gerbėjai paskui ją tiesiog sekiojo būriais. Todėl ji nusprendė iš jų išsirinkti patį gražiausią bei turtingiausią bei už jo ištekėti.
Po dešimties metų Pilnoji ėjo gatve, apsirengusi paprastais drabužiais, tempdama sunkų pirkinių krepšį savo šeimynai. Netikėtai ji pastebėjo iš grožio salono išeinančią Tuščiąją. Merginos apsikabino ir ėmė pasakotis apie savo gyvenimus.
Išgirdusi, jog jos draugė dirba mokytoja ir iš menkos algos maitina visą šeimą, Tuščioji nusistebėjo:
- Negaliu patikėti. Buvai tokia gabi, o gyvenime nieko nepasiekei!
Pilnoji atsakė:
- Tu klysti, nes užmiršai vieną svarbų dalyką: aš įprasminau save.