Man nebereikia Vilniaus
Su verkiančiais balkonais ir stogais,
Kuriuos ir po kuriais
Rašiau ir per ilgai stovėjau.
Su žaidžiančiais vaikais ir savimi...
Ir tais,
Kurie lyg ašakos gerklėj -
prasti siuvėjai.
Man nebereikia Vilniaus
gatvių, pastatų,
Lyg stovintis vanduo pakvimpančių prisiminimais
Ir tų,
Kurių vis vien apstu
paraštėse. Užklotų rimais.
Man nebereikia Vilniaus
Sekančio iš paskos lyg pridusęs šuo,
Kuris ištikimybę amžiams prižadėjęs.
Ir nebereikia Vilniaus
Be kurio
nėra Tavęs,
Kuris nesąžiningai greit praėjo..


/me







