Amenų Medis

Keturias dienas važiavau. Kelionė buvo ilga, bet manęs nenuvargino. Antrą kartą pajutau, ką reiškia atsisakyti išorinių jėgos šaltinių ir skintis kelią pačiam. Dviratis jau taip pat buvo išblukęs, tačiau mane žavėjo tarp medžių tankumos spindintys žalieji spinduliai, kurie man rodė kelią. O kas galėjo pagalvoti, kad visas tas dienas man nereikės laikrodžio – net smėlio laikrodis nepasirodė tikslus, kadangi visą laiką sekiau spinduliais.

Sekmadienis buvo šventa diena, todėl grįžęs nuėjau į bažnyčią, o vėliau pradėjus saulei spindėti gražiomis, oranžinėmis akimis, išėjau į mišką pasivaikščioti. Netrukau ilgai, nes norėjau dar šiandien pabaigti knygą. Pasisėmiau tik kelių spindulių išminties ir išrūkau atgal į namus. Laiptinėje jau buvo gana tamsu, nes gyvenau toli, atsiskyręs tiek nuo miško, tiek nuo miesto.

*** Pastebėjau keistą siluetą pirmajame aukšte. Nors gyvenu trečiame, ir žinojau, kad teks susidurti su nepažįstamuoju, atsistojau tarpduryje ir pradėjau juoktis – laukiau nelaukto svečio reakcijos. Nieko neišgirdęs, pajutau jo sutrikimą, tuomet kopiau aukštyn. Antrojo aukšto pakilime, vos tik užlipus laiptais, girdėjau betono ir batų neharmoningą kaukšėjimą ir girdėjau, kaip jis bėga link manęs. Aš pasilenkiau, o jis nugriuvo nuo laiptų, rankoje laikydamas sovietinių laikų virtuvinį peilį. Nors jau norėjau miego, visgi norėjau taip pat ir pasakos prieš miegą, todėl pamaniau, kad šis pašnekovas atsidūrė vietoj ir laiku:

- Ko lendi?? Atstok nuo manęs!!
- Ar atstoti turiu aš? Maniau, tu norėjai man kažką padaryti, bet gal geriau tiesiog pakalbėkim apie tai.
- Striukėje turiu ginklą, todėl geriau nešdinkis, seni!
- Bet juk tu nepataikysi, kodėl nori gaišti savo turtą, vadinamą laiku? Tau jį davė Dievas, o tu jį išnaudoji šaudydamas tuščiomis kulkomis.
Ir štai sumišęs nelauktas svečias pasiėmė pistoletą ir nusitaikęs tamsoje į senį Horacijų pataikė į laiptinės liustrą. Tai buvo paskutinė kulka, tad peilis buvo vienintelis dalykas, galėjęs užčiaupti šį gudrų senuką...
- Kas per šūdas?!
- Šaunuolis, dabar tikrai šūdas, o ne liustra..
- Seni, tu mane nervuoji.. atsitrauk tris metrus arba kirsiu į kepenis!!
Horacijus nusijuokė ir laukė „netikėto“ svečio smūgio, bet peilis įsismeigė į Horo duris, ir jis vėl stovėjo šypsodamasis.
- Pavėlavai truputį, vyruti. Reikėjo tai padaryti anksčiau.
- Atstok, seni.. ir taip gyvenimas šūdinas, o tu man dar priekaištauji, kad nemoku net vogti normaliai. Koks aš nevykęs, prašau bent nekviesk mentų ir aš nešdinuos.
- Nieko sau savigrauža, kur ta sąžinė buvo anksčiau? Na tiek to, juk praeities nežinau, matau tik ateitį. Nors ir įdomi man ta istorija, bet gal pasilik ją sau..
- Ačiū tau, lekiu jauk!
- Nors, palauk, dar turiu tuos Kamerūniškos arbatos, gal nori užsukti į svečius? Šiaip ar taip, tavo peilis vis vien įstrigęs mano duryse, tad teks pasikelti ir pasiimti, nes aš tau ne padavėjas..


Netikėtas svečias sumišo. Jis keletą sekundžių spoksojo į Horacijų taip, lyg būtų pamatęs septintą pasaulio stebuklą, o už jo nugaros dar ir savadarbį kaleidoskopą iš visų vaivorykštės spalvų.

- Velniop tave seni, tu kietas.. tiesiog atiduok man peilį ir aš lekiu iš čia, žinau, kad įduosi mane mentams.
- Nusiramink vyruti, kelkis ir nebesidrovėk. Peiliais svaičiotis ir liustras gadinti moki, o skanios importinės arbatos kas pakviečia, ir iš karto žandai raudoni. Arbata irgi raudona, o su žaliųjų geriausias draugas taip pat nesu, taigi, jauskis kaip namuose!

Nuėję į virtuvę vienas po kito, jie tylėjo ir įtariai žiūrėjo vienas į kitą. Tiesa, Horas žiūrėjo keistai tik todėl, kad svečias nesijaustų nesuprastas – matyt, čia būtinai reikėjo dramos, kitaip pastarajam gyventi neįdomu. Horacijus vėl nusišypsojo ir atidarė virtuvės langą, iš kurio kyšo žalias krūmas su raudonais vaisiais. Nuskynęs porą vaisių, jis įmetė į arbatinuką, vėliau įmaišė ir medaus. Svečias, atrodo, nusiramino ir atrado laikiną taiką savyje.

- Žinai, gerbiamas svety, o man nereikia nei televizijos, nei termovizijos. Viena dirbtinai linksmina, kita dirbtinai šildo. Mano laikas yra ateitis, o tavo laikas jau dabar. Tuo mes ir skiriamės, tad geriau pakalbėkim apie ką nors, kas bendra abiems. Pavyzdžiui, tau ši arbata skani? O ji iš tokių vaisių, kokių daugiau čia niekur nerasi. Cha, net nežinau, ar tai legalu. Bet kadangi dešimt sekundžių visada turiu į priekį, nesuku dėl to galvos. Gal spėčiau kur numesti, jei kas pamatytų. O tu esi bandęs medituoti?
- Senuk, nesu toks kvailas, kaip atrodau. Gyvenimas davė daug išbandymų. Deja, slystu ledu ir daužau likimus vienas po kito. Žinau ir tuos tavo visus rytietiškus dalykus. Manai, tame yra prasmė? Gal ir yra. Bet ne man – gal buvau prakeiktas, o gal iš kitų giminaičių kartų užsitraukiau blogą karmą? Narkotikai, smurtas, chaosas mano smegeninėje. Baigiau mokslus Nepale, ir pažiūrėk tu į mane dabar..
- Ar turi dar noro?
- Kokio noro??
- O vilties?
- Na gerai, tarkim turiu. Tik nepradėk dabar savo filosofinio mėšlo, „o Sofoklis sakė.... “

Horacijus juokėsi. Jam patiko svečio sarkazmas ir prielaidos, vedančios į niekur. Nors jis dažnai sutikdavo žmonių, laikiusių save ir kitus beviltiškais, Svečias jam pasirodė kažkuo ypatingas.

- O, žinai, aš irgi buvau Nepale, ir daug šiltesniuose kraštuose, ir daug tamsesniuose. Bet mes juk ne kelionių laidą vedam. Turim tai, ką pasiimam iš kiekvieno trikampio ir kvadrato, o kalbant ne matematiškai, o problematiškai – kuriam tai savo galvose. Gal tu nori paragauti ateities? Neabejoju, kad tau bloga nuo gyvenimo praeityje, matau tai iš tavo leisgyvių akių, kurios raudonesnės už šitą arbatą. Palauk čia keturiasdešimt minučių, kol nulėksiu pasiskinti šviežesnių vaisių. Tam reikia šiek tiek laiko, o tu, matau, nei pats nesupranti, kaip skubi.


Horacijus greitai pasišalino ir išėjo į lauką, numetęs raktus savo bute ant virtuvės stalo, o Svečias, dar ką tik kėsinęsis į senio gyvybę, dabar sutrikęs sėdėjo už apskrito salotinio stalo ir nesuprato, kaip jis čia pakliuvo. Prieš trisdešimt minučių norėjęs apvogti ir sumušti viską, kas aplinkui, dabar jis sėdėjo sutrikęs ir po pusės metų pertraukos mąstė autentiškuoju protu. Jis galvojo apie visatą, praeities ir dabarties dvilypumą savo galvoje, mąstė, kodėl nakties tamsa lauke atrodo šviesesnė už jo sielos vidų. Susiėmęs už galvos jis žiūrėjo į antikvarinę puodynę ant aukščiausio virtuvės kampo, ornamentai judėjo ir sufleravo jam: tai tavo paskutinis šansas.
Staiga grįžo Horacijus, vėl su šypsena, ir šį kartą nešinas žaliu, hempiniu ryšulėliu, numetė jį ant stalo ir entuziastingai iškraustė neatitraukdamas akių.

- Kas čia po velnių?!
- Sveteli, įsimesk šitą į  savo arbatą, juk vis vien jos net nepradėjai...
- Na, nežinau, ar tu tik nebūsi koks senas narkodileris? Jau iš kart supratau, kad turiu reikalą su didesniu gangsteriu, nei pats esu!

Horas kvatojo, negalėdamas rimtai priimti jauno žmogaus šnekų. Pasukinėjęs galvą į šonus ir pagaliau uždaręs langą, Horas pirmas įsimetė ką tik nuskintą augalą į savo platų pilkšvą puodelį ir išgėrė vienu ypu.

- Kaip matai, blogiau nepasidarė. Bet manęs tai stipriai jau ir neveikia, nors tave turėtų. Na gi, atsigerk sveteli ir pasakyk, ar atitrūkai nuo savo susigalvotų dimensijų? Vėliau tu man padėkosi. Nors palauk.. taip sako pasikėlę seniai, o aš stengiuosi būti kuklus. Gal tiesiog atsigerk ir pasigrožėk naktine gamta? Juk ne pirmą kartą slampinėsi tokiu paros metu? Taip ir maniau!

Svečias išgėrė sirupu patapusią arbatą nedrąsiai, ir kaip ir rekomendavo Horas, išėjo pakvėpuoti grynu oru. Keista, bet prie Horo namų nebuvo nei miškelio, nei miesto – tai lyg Afrikos Sachara, bet čia kur kas tamsiau ir ne taip karšta. Ėjęs Nelauktas Svečias pamatė akmenį, spinduliuojantį keistas šviesas. Priėjęs arčiau, jis pakėlė jį ir sviedė tolyn. Toli nuskriejęs akmuo pradėjo šviesti dar ryškesniais spinduliais – Svečias nekreipė į dėmesio, pagalvojęs, kad tai iliuzija, sukurta jo praeities beviltiškumo ir ateities idealistiškumo. Visgi greitai jis pajuto, kad ilgiau nebegali eiti, o dvi dienas nemiegojęs, nusprendė nugriūti čia ir dabar.

Už keturiasdešimt dviejų minučių jis prabudo. Buvo vis dar taip pat tamsu, ir jis vis dar matė iš tolo spindintį akmenį. Paėjęs kiek toliau, pamatė dar vieną, tik šį kartą jau kitokia spalva, nors ji ir nebuvo itin ryški – raudonas ir geltonas šviesas skleidžiantys akmenys vis dar vertė Svečią abejoti, kol ėjęs keistu asfaltuotu keliu jis pamatė pakelėje augantį vienintelį šiose apylinkėse medį. Nušokęs nuo bordiūro, jis priėjo prie medžio ir pamatė šešiolika skirtingų spalvų akmenų, kurie buvo ratu išdėlioti aplink medį. Jis prasitrynė akis ir taip pat pastebėjo užrašą ant medžio, kuris buvo išskaptuotas neryškiai, tačiau užrašas spindėjo, o raštas buvo labai vingiuotas. Ten buvo parašyta:

AMENŲ MEDIS. SURASK K!

Akimirką Svečias pasimetė. Jis puolė lakstyti aplink tą vietovę sumišęs ir ieškojo atsakymo į mįslę, nors buvo pakankamai išsigandęs tokio kelionės posūkio. Bėgęs gerą kelią atgal, jis ant greitkelio pamatė dar vieną geltoną šviesą, kuri ryškiai nespindėjo, tačiau buvo ženklas. Jis priėjo prie tos vietos atsargiai, nes bijojo. Čia Nelauktas Svečias pamatė savęs vertą priešininką: mirksinčią tuščią mašiną, kuri stovėjo vidury greitkelio, kuris buvo uždarytas jau prieš keturiasdešimt du metus. Atsargiai priėjęs arčiau, Svečias pasibeldė į langą, kuris atsidarė ne iš karto, o tik po dešimties sekundžių. Iš lango išskriejo balionas, kuris lyg holograma buvo permatomas ir su besikeičiančiomis spalvomis. Svečias jį drąsiai pagriebė, nes norėjo sužinoti žinią. Ten buvo parašyta:

Kas tau gyvenime svarbiausia? Kelk tik tai į galvą, bet gerbk kiekvieną spalvą. Kiek įmanoma, leisk gyvenimo spalvoms blizgėti. Kiekis – vienas, o kokybė - vieninga. Gyvenimas Yra Vienas, Entuziastingai Naudokis Kokybe!