Moterys sako, kad vyrai nemoka mylėti

ROLANDAS – JUOZAS GRĖBLIŪNAS


  Moterys sako, kad vyrai nemoka

                  MYLĖTI



        Dažnai moterys sako, kad vyrai nemoka mylėti, ar tikrai taip yra? Ar tikrai vyrai nesugeba mylėti ir neturi to jausmo. Brangieji skaitytojai, šioje knygoje aš noriu jums papasakoti keletą vyriškų istorijų, kuriose vyrai tikrai myli, ir kaip jie moka mylėti. Viena bėda, pasirodo, kad jų meilė, deja, nė vienai nereikalinga. Kodėl? Kas nutinka, kas dėl to būna kaltas? Ir aplamai, ar meilėje yra kaltų, ir kas yra toji meilė? Brangieji, aš neatsakysiu į šiuos amžinus klausimus, kodėl vieni myli, kodėl kitus palieka. Tai ne mano jėgoms, aš noriu tik papasakoti keletą paprastų gyvenimo istorijų. Jūs patys nuspręsite, ar vyrai moka mylėti. Tikiuosi, kad bent vienai širdutei šita knyga patiks.
      Visiems linkiu gero skaitymo. Ir, brangiosios moterys, prašau daugiau niekada negalvokite, kad vyrai nemoka mylėti.







      Pagaliau duobėtu keliuku važiuoti man tik lieka paskutiniai du trys šimtai metrų. Mano mašina neskubėdama rieda likusius tuos kelis metrus. Ir aš jau čia, aš atvažiavau, ir vėl esu prie šito mažo pasaulio taškelio. Aš esu vietoje, prie savo jūros, prie mano mylimos jūros ir jos kranto.
      Jūra, aš vėl glausiuosi prie tavęs, vėl būsiu su tavimi ir su jomis. Keturios su puse valandos kelio nuo to miesto, kuriame aš gyvenu, ir aš jau čia. Gesinu įkaitusį variklį, mano širdis pašėlusiai daužosi, bet ar galėtų būti kitaip? Nemanau, nors jau daug laiko nuo to įvykio praėjo, bet aš vis tiek esu labai susijaudinęs. Taip, tai čia, tai ta vieta, tos kopos, tie nepakartojami man kvapą gniaužiantys krantai ir nieko čia aš nepakeisiu. Tai tu, mano mylimoji, mano ištikimoji jūra, jūružė. Prie tavęs, būtent tik į šitą vietą aš kiekvieną kartą ir atvažiuoju arba, tiksliau sakant, sugrįžtu. Tik čia ir niekur kitur. Tik šitas mažytis žemės lopinėlis yra mano.


      Atidarau dureles ir lėtai išlipu iš savo apdulkėjusios mašinos. Pilna krūtine įkvėpiu gaivaus jūros oro. Porai akimirkų lengvai apsvaigstu. Visas mano kūnas nueina virpesiais. Čia toks gaivus oras, aš girdžiu, kaip jūra sveikina mane, ji vėl man moja savo melsvomis bangomis. Trumpam užmerkiu akis. Aš ir jūra, tik ji ir aš. Visiškai vienas pabūsiu čia tris dienas ir taip pat tris naktis su savo dabartinėmis mintimis, brangiais prisiminimais ir žinoma su jomis. Su jomis keturiomis. Viena suaugusia ir trim mažom būtybėm.
        Atsimerkiu, palengva prieinu prie kopos skardžio. Ar jūs žinote, kad iki jūros tik gerų 50 metrų? Šis skardis gana aukštokas, o kur ta mūsų jūra? Ji tikrai yra visai šalia, ten apačioje prie mano kojų. Matomumas tiek į vieną pusę tiek ir į kitą, daugiau negu geri aštuoni kilometrai. Įdėmiau apsižvalgau, beveik nieko aplinkui nėra. Tik kairėje kranto pusėje, už kokio gero kilometro, keletas žvejų sėdi palei jūrą. Juodas ilgakakles meškerikes užmetę, bandosavo laimę, gal ką ir sugaus. Viskas nuo jūros Neptūno ir laimės deivės priklausys. Norės jūružė, tai leis keletą žuvikių jiems pasigauti.
      Daugiau atrodo nieko nematyti. Vadinasi, vėl būsiu vienas, tiksliau visiškai vienas. Taip ir turi čia būti visada. Nors jūra visų, bet čia brangieji yra tik mano krantas. Žinoma, aš truputį juokauju. Jūra, tu tikrai esi visų, aš jūsų užtai labai atsiprašau.
        Kaip ir prieš tuos ketverius metus, viskas labai panašu. Na gal kažkiek pasikeitė šita kranto linija, ar kur daugiau akmenų ta išdykėlė rudeninė audra tyčiom pribarstė. Bet iš principo niekas labai nepasikeitė, viskas liko taip pat kaip ir buvo man būnant čia paskutinį kartą. Tai ką gi? Gal jums jau ir įdomu sužinoti, kodėl gi aš čia prie šito negyvenamo kranto atsidūriau vienas. Dabar pats vasaros atostogų metas. Oras ir vanduo yra tokie nepakartojami, arba tiksliau, nerealūs, pasakiški. Šią vasarą, nors bendrai, kaip ir kiekvieną, tūkstančių tūkstančiai, jeigu ne milijonai žmonių važiuoja, lekia, skrenda prie šios jūros, arba kitų panašių jūrų.
      Kodėl gi aš negalėjau čia atvažiuoti ne vienas? Manau, kad atsivešiu, greičiausiai jau kitą vasarą. Kas norės, galės drąsiai kartu su manimi čia atvažiuoti. Nežinau, gal mano dukra panorės čia pabūti, o gal kuris iš jūsų, mano mieli skaitytojai, panorėsite šią vietą pamatyti savo akim.
    Supraskite, būtent čia ir yra ta vieta, kurioje su manim nutiko viena keista ir labai man svarbi istorija. Ji prasidėjo ir baigėsi kaip tik čia, šitoje vietoje, prie šito jūros kranto. Tai galėjo nutikti ir bet kuriam iš jūsų, bet likimas kažkodėl pasirinko ar tiksliau išsirinko būtent mane. Turiu būti jam užtai dėkingas. Dėkingas. Kaip lengvai iš mano lūpų sklinda šitas taip mumyse retai girdimas žodelis. Dėkoju, padėka, dėkingumas, tikrai per retai mes jį vartojame. Žinote, dabar pagaliau man jeigu dar ir nelengva, tai bent jau ramu. O visus tuos praėjusius ketverius metus, patikėkite, man buvo begalo sunku. Sutinku, kad metams bėgant tas dvasinis skausmas mažėja, žmogus prie jo tiesiog pripranta, net nepripranta, bet išmoksta gyventi su tokia sunkia savo praeities našta.
    Šitas įvykis galėjo nutikti bet kuriame mūsų mažo ir margo žemės rutulio kampe, ir nesvarbu, ar tas žmogus būtų baltasis ar juodasis, turtingas ar vargšas. Tokie dalykai nepaisytų nei spalvos, nei tautybės, nei tuo labiau žmogaus statuso visuomenėje. Gal jūs paklausite, o kaip dėl amžiaus? Jeigu atvirai, tai aš nežinau. Tegu specialistai nusprendžia, kas tada su manim buvo nutikę.
            Aš atvažiavau dabar čia tam, kad sudėčiau paskutinius taškus, parašyčiau paskutinius savo sakinius. Kad paskutinį kartą pabūčiau vienas su savimi čia, prie šito kranto. Taigi, mielieji skaitytojai, aš jums papasakosiu, kas man nutiko ir kaip aš išgyvenau, kas su manimi vyko, kaip žemai puoliau ir kaip sunkiai kilau. Tam savo pasakojimui, turiu lygiai tris dienas. Tai mano istorija, jeigu jums bus įdomu tai jūs ją išklausysite, o jeigu ne, nieko tokio. Aš anksčiau minėjau, kad parašau ją visų pirma dėl savęs, paskiau, tiems, kurie ją dal ir skaitys. Vieni iš šito mano pasakojimo tik skaniai pasijuoks, kitiem gal padės apsispręsti, tretiems... Žinokite, aš nesu joks minčių galiūnas, nemoku ten gražiai ir vaizdingai pasakoti. Žinau tik viena, aš pagaliau turiu visą tai kas buvo su manimi papasakoti.
      Kodėl po prabėgusių beveik ketverių ilgų metų tik dabar aš jums tai pasakoju? Visų pirma, kam gi anksčiau aš tai galėjau išsipasakoti, kam? Vieni mane paprasčiausiai palaikytų bepročiu, kiti lengvai kvankštelėjusiu, dar kiti tiesiog nepatikėtų manimi ir tiek. Sakytų, kad aš fantazuoju, ar viską čia paprasčiausiai išsigalvojau. Kita, ir manau pati svarbiausia tam priežastis — aš pats tam anksčiau dar nebuvau pasiruošęs. Man pernelyg buvo sunku ir skaudu. Turėjo praeiti tam tikras laikas, ir ačiū Dievui, manau, jis jau praslinko. Aš vienas su savimi, ištisomis dienomis ir naktimis šnekėdavau ir vis savęs klausdavau: Tai kas gi įvyko?... Kas tada iš tikrųjų man nutiko? Kodėl būtent taip, o ne kitaip man viskai baigėsi.
        Gerbiamieji, gal jums, tai pasirodys visiškai neįdomu ir nesvarbu, bet, jeigu pasaulyje nors vienam žmogeliukui tas mano aprašytas laikotarpis bus išties įdomus ir naudingas, ir tai jau bus labai gerai. Nors vėlgi, šią istoriją aš parašiau sau. Aš noriu ją visą užbaigti padėti tą paskutinį tašką ir ramiai gyventi toliau. Ne, nepamiršti... Šito, deja, tikriausiai niekada negalėsiu padaryti. Manau, ir nenoriu. Nors man ir labai skaudėjo, dar ir dabar po tiek daug laiko vis dar, deja, skauda. Tačiau tai ne taip svarbu, aš išgyvenau, atėjo laikas pradėti gyventi kitaip. Mano gyvenimas dar nesibaigė... Vėl žingsniuoju savo gyvenimo keliuku, einu tolyn. Kur jis mane toliau nuves? Tai žino tik vienas laikas, ir jis viską parodys ir sustatys į vietas.

          Žinote, brangieji, aš knygų anksčiau niekada nerašiau, tik skaitydavau kitų knygas apie gyvenimą ir meilę. Meilė... Kas ji? Kiekvienas, manau, turi savo išvestą formulę arba apibrėžimą, kas jam yra ta paukštužė, toji meilė. O aš? Ką aš žinojau apie ją, apie tą tikrąją meilę?...
      Tik prieš pradėdamas jums pasakoti, aš dar visų jūsų labai atsiprašysiu. Būtinai turiu nueiti, pasisveikinti su mano jūra. Noriu paliesti ją savo ranka. Noriu visas panirti į jos švelnias dainuojančias bangas. Jūra, tu man esi tokia velnioniškai patraukli ir drauge romantiškai paslaptinga. Norėčiau bent savo senatvėje kur nors gyventi šalia tavęs. Gyventi šalia tavo audringų rudeninių bangų ir vėtrų. Baltą žiemą, kai ledas sukausto tave, tada su karštos kavos puoduku praskaidrinti tavo vienatvę. O atėjus pavasarui, vėl grožėtis atbundančia tavo ir gamtos nauja pasaka. Kaip norėčiau jausti tave, dar kiekvieną gyventi man skirtą dieną... Jūros vanduo, jis tokiu metų laiku, visada yra šiltas. O kaip kitaip, juk dabar yra nueinančios vasaros pabaiga. Tos paskutinės saulėtos ir šiltos Rugpjūčio dienos ir naktys. Deja, bet jos yra ir paskutinės nueinančios vasaros akimirkos.
      Aš nuogas neriu į tas nedideles švelniai raibuliuojančios jūros bangeles. Mano kūnas pervargęs nuo įtampos ir ilgo, beveik penkių valandų kelio. Dabar po truputį pradedu vėl atsigauti. Į valias išsimaudęs, išlipu į krantą. Ant šilto jūros smėliuko padarau šimtą atsispaudimų, kūnas vėl pasikrauna energijos užtaiso. Po nosimi niūnuodamas sau vienam žinomą dainą, grįžtu link savo mašinos. Išsikraunu visus man reikalingus daiktus ir daikčiukus, pasistatau tą pačią savo seną legendinę mėlyną palapinę. Nuo jūros pakrantės atsineštų pagalių, susikuriu nedidelį laužiuką. Vakarėja. Saulė lėtai, savo raudonom uodegom leidžiasi į neaprėpiamas jūros platybes. Čia šitoje pakrantėje yra taip tylu ir ramu.
    Vienas, jūs nepatikėsite, bet dabar esu visiškai vienas. Net žvejų siluetų, ir tų jau nebematyti. Tikriausiai šiandien nekimba, vėjas ne tos krypties pasitaikė. Nors man tai visai nerūpi. Vėl pasižiūriu į tas abi ilgas šitos jūros pakrantes. Tikrai, aplinkui daugiau nei gyvos dvasios. Tiktai du broliai švyturiai iš abiejų pusių, draugiškai man merkia savo akis. Per gerų 10 kilometrų, čia, šitoje vietoje, aš esu visiškai vienas. Tai gerai. Dabar niekas man netrukdys papasakoti jums visą, kažkada čia manimi nutikusią istoriją, ir kas vyko po jos...



                    Pirmas vakaras prieš 4 metus


        Tada taip pat buvo Rugpjūtis, tiksliau pati Rugpjūčio pradžia. Oras kelintą dieną mano mieste įkaisdavo iki 30 laipsnių šilumos. Žmonės nuo tokios kaitros bandė visaip gelbėtis, kiekvienas kaip gali, kaip sugeba arba kaip piniginė išneša. Mano išvargęs nuo niekada nepasibaigiančių tų darbų organizmas rėkte rėkė poilsio. Jis tiesiog reikalavo, prašė, ar maldavo tos jūros. Tuo metu dirbau vienoje nedidelėje firmoje, tas darbas mane varė iš proto. Kaip dažniausiai būna tokiais atvejais, kiekviena valdžia reikalavo tik maksimalių teigiamų darbo rezultatų. O pinigų, pinigėlių tam, kaip visada, nebuvo. Taip, manau, yra visame pasaulyje, nors gal kartais ir klystu. Toje firmoje, aš buvau tik eilinis vadybininkas, tokių ar panašių žmogelių aplinkui yra milijonai, niekuo neišsiskiriančių, pilkų kasdieninių būtybių. Bet ir man, kaip ir jums, atėjo toks laikas, kai norėjosisi tuos darbdavius pasiųsti kuo toliau. Ką padarysi, kad kartais gyvenime taip ima ir nutinka. Aš stengiuosi suprasti ir juos, jie sukuria tau tą darbo vietą, dauguma jų rizikuoja savo turtais, taip pat ir savo sveikata.
      Man tuo metu, tikriausiai jau visko buvo tiesiog perdaug susikaupę. Taigi, aš dėjau ant jos, savo tos nepakeičiamosios viršininkės. Ji už mane buvo žymiai jaunesnė, bet labai ambicinga mergaitė. Nesiginčysiu, proto ji turėjo, tik dažnai tą lazdą perlenkdavo. Kas gamtos duota, tas, deja, ir atimta. Taip jau yra visur gyvenime, visose jo srityse. Taigi, tikrąja to žodžio prasme, aš dėjau ant jos, ir ant savo to darbo. Dar ir dabar atsimenu, ką jai pasakiau, bet tada, buvau labai supykęs ant jos. Dabar aišku tik juokas iš to ima. Ji buvo ištekėjusi moteriškaitė, ir tikriausiai mylėjo savo vyrą. Bet tada, aš garsiai pasakiau, per mažai tave vyrelis naktimis tvatina. Dėl to tokia pikta, kaip širšė esi, jai matote vien tik darbas galvoje. Sakiau, kad ją koks jaunas eržiliukas kaip reikiant patvarkytų, gal tada mergaitė šiek tiek su tais darbais apsiramintų. Tada nusprendžiau, kad man jos ir tų amžinai nesibaigiančių darbų jau gana. Man tie darbai iki kaklo įgriso, aš savo atidirbau. Taip mano ir visas gyvenimas praeis, o aš, nei vasaros, nei jūros nepamatysiu. Atsiprašau aš jūsų, kad nukrypau nuo savo temos.
      Šešioliktą valandą mušant dūžiams aš buvau jau namie. Nors toje mano dienotvarkėje dar buvo suplanuoti keli labai svarbūs darbiniai ten susitikimai. Tipo aibė neatidėliotinų darbų manęs tą vakarą mieste dar laukė. Čia taip atrodė tai mano gražuolei viršininkei. Aš juk iki pat vėlyvo vakaro privalau firmos labui dirbti, plušėti, pinigus jiems į lizdą nešti, atiduoti save visu 100 procentų, matote, su kiekviena nauja darbo diena aš turiu vis tobulėti. Tikriausia nėra tai mano tobulybei ribų, taigi ir išeina, kad aš visada taip ir liksiu netobulas, ar ne taip? Na, ar ne keisti, kartais tie žmogiukai yra?
        Ta mintis lėkti prie jūros, man kilo spontaniškai. Važinėdamas savo miesto gatvėmis vis mačiau, kaip šimtai, jeigu ne tūkstančiai mašinų, su laimingais žmonių veidais pavakari lekia link jūros pusės. Jie gali sau tai leisti, jie tai gyvena, o tu? Tu to negali! Tu vis turi dirbti ir dirbti. Lyg ne žmogus, bet skruzdelė kokia būtum. Dar suprasčiau, kad pats sau užsidirbtum, bent savo senatvės pensijai. O kai kitiems? Ai, nenoriu daugiau apie tai net kalbėti. Todėl greitai susikroviau visus man reikalingus daiktus, stabtelėjau vienoje didelėje maisto parduotuvėje ir, pagaliau, aš su savo senieną startavau link jūros pusės. Tegul padvėsia tie visi darbai, tie visi susitikimai, ir tegu mano mielą viršininkę koks geras vyrukas atsakančiai patvarko įvairiom pozom. Va taip, tada aš jai palinkėjau. Ne gero vėjo, bet gero pagalio.
      Po geros valandos tuose miesto kamščiuose pagaliau ir aš atsidūriau mūsų greitkelyje. Renukas mano senas, bet ką padarysi, kito juk aš neturiu, ir jis lekia su visais link tos jūros. Tiksliau būtų, kad visi aplinkui lekia, aš tai tik važiuoju. Kas tik netingi, visi mane šitame kelyje lenkia. Arba jie jauni, arba jų eiklūs žirgai gali sau taip greitai lėkti, mes abu deja turime važiuoti iš lėto, turiu tausoti savo seną Bėrį, nes kitaip dar ims jis ir užsiožiuos kur pakėlėje. Taigi važiuoju saugiu, kai kam juokingu, tik 90 kilometrų per valandą greičiu. Dauguma žmonių mane supranta, pralėkdami atsisveikinimui geraširdiškai pamojuoja man rankomis. Gerai, kad kelias platus, mano vairuojamo automobilio lėtumas labai nieko kaip ir neerzina. Aš juos visus puikiai suprantu, jie nori kuo greičiau atsidurti prie palaimintos jūros. Ir aš norėčiau greičiau savo žirgą spustelėti, tik žinau, kad man tai griežtai uždrausta. Taigi, važiuoju vieną valandą, antrą, trečią.
        Visos mašinos viena kryptimi lekia, tiesiu taikymu jūros link. Po gero pusvalandžio pagaliau mūsų keliai išsiskiria... Nors mes visi važiuojame prie tos pačios jūros, jos smėlėto kranto, tačiau visi kiti važiuoja į tas garsiąsias vietas. Į tuos elitinius kurortus, kur visi vėl galės susitikti ir saugiai jaustis vienas kito glėbyje, ar draugų ir
pažystamų apsuptyje. Tokie mes, žmonės, esame. Mums geriau dirbti, ir atostogauti visiems kartu. Būti vienoje vietoje, jausti vienas kito tvirtą alkūnę, ar tą draugišką petį. Ne tik savo darbo kabinetuose, bet ir per atostogas ant smėlėto jūros kranto. Labai šaunu ir gera būna, kai šalia draugiškai prisėda kokia šeimynėlė ar pora, kai brisdamas į jūrą gali pajausti kaimyno koją, ranką, ar duok dieve dar kokią slaptą intymią nepažįstamosios vietelę. Taip mes išauklėti, visada ir visur būti kartu, jaustis viena didele laiminga šeima. Tai ir yra tos tikrosios mūsų atostogos, arba tikroji daugumos piliečių atostogų prasmė.
        Deja, aš su savo ta vargana senute mašina, priverstas važiuoti dar papildomus 100 kilometrų į šoną. Ir kodėl? Turbūt visi paklausite, kodėl man to reikia? Kam man tie papildomi kilometrai, tos papildomos išlaidos, tos papildomos valandos už vairo? Kodėl nevažiuoju su visais, į tas daugumos taip pamėgtas vietas? Atvirai pasakius, net nežinau. Bet aš pavargstu nuo žmonių makalynės, jie mane labai nervuoja ir dirgina. Nes tik čia būdamas, atsiskirai nuo jų, aš galėsiu nesutikti tų amžinai laimingų veidų, tų nuostabių pasigėrėjimo šūksnių. Pavyzdžiui, kaip čia viskas puiku brangusis, arba kaip gražiai tu įdegei saulėje, mano maža katyte, ir dar tas amžinas mažų vaikų zyzimas. Tipo aš noriu šito, aš noriu to. Ir vakare, kai leidžiasi saulė, šios nuostabios publikos susibūrimas, nenusakomas noras pasižiūrėti į kitus ir visų pirmą žinoma save visiems parodyti. Kokie mes, matote, esame nepakartojami, ir kokie mes reikšmingi pasauliui.
    Aš save laikau paprastu žmogeliu, ir todėl deja, nenoriu priklausyti tai didžiulei, tegul bus ir ne avių, bet bandai. Nuo tokių masinių žmonių susibūrimo vietų mane visada kratė ir purtė. Nežinau kodėl taip, bet man labiau reikia vienumos ir tiesiog paprastos ramybės. Man reikia, kad atsidurčiau būtent tose vietose, kur beveik niekada nebūna jokių žmonių. Gal sakysite, kad ir visi jūs to taip pat norėtumėte, tik negalite ar nežinote, kur jas tokias surasti. Bet gi jūs visi esate tokie protingi, ir tokie viską žinantys, taip gerai mokate didelius pinigus užsikalti, ir keista, kad nežinote, kur aš vienas taip tyliai ir ramiai galiu prie jūros gulinėti? O gal taip, aš pats save noriu aukščiau prieš jus išsikelti, kad būtent aš esu, ta neeilinė asmenybė. Nors jaučiu, kad pradedu visai ne į tą temą dabar šnekėti.
    Vienu žodžiu, kai kurios mūsų jūros pakrantės prigrūstos žmonių kaip tarakonų, o kitur jų nėra nei kvapo. Ir gerai. Vadinasi, mes kiekvienas galime pasirinkti, tai, kas ko nori. Taigi, aš pasirinkau tą antrąjį variantą. Tie papildomi kilometrai ir nuvedė mane į šią nuošalią vietą. Dar pora nedidelių kalniukų, dar pora posūkių ir pagaliau aš vietoje. Iš savo automobilio puikiai matau prieš save mūsų žydrai mėlyną jūrą. Patikėkite, su savo kledaru privažiavau beveik prie pat jos. Išjungiau senutės mašinos variklį, ačiū jai ir visagaliui Dievui. Ji mane ir šį kartą nepavedė. Dabar ir jai reikia suteikti gero poilsio, užsitarnavo mano senučiukė paukštytė.
    Aplinkui mane tylus, ramus, šiltas vasaros vakaras. Saulė pamažu leidosi savo dienos ratu. Atsimenu, kad tada, kaip ir dabar, išlipęs iš automobilio, apsižvalgiau aplinkui. Man labai patinka kalnai, nuo jų aukštų viršūnių aš ilgai galiu žiūrėti ir kartu svajoti. Teko pabūti Pamyre ir Kaukaze, taigi žinau, ką noriu jums perteikti. Nuo šitos aukštokos kopos, matyti nuostabus vakarėjančios jūros vaizdas. Tik šitas vaizdas prašyte prašėsi menininko teptuko. Gaila, kad nemoku piešti, tiek to, aš jį ir taip ilgam savo atmintyje išsaugosiu. Žmonių beveik nebuvo, tik tolumoje jūros pakrante susikabinusi rankomis vaikštinėjo viena pora. Taigi, esu kaip ir vienas, žinoma jeigu neskaitysime mano dviejų senų draugų. Jie irgi kalba, ir žmonės juos puikiai supranta. Aš kalbu apie du savo draugus švyturius.
        Tai tokia ir yra, ši mano pamėgta vietelė. Ji yra maždaug pusiaukelėje tarp dviejų brolių. Vienas iš kairės, kitas iš dešinės man. Jie dar nekalba, dar kol kas tyli, bet žinau, greitai jie prabils. Ir dar kaip prakalbės, jie kalbės savo šviesų kalba sutemose, kai saulužė pasislėps už paskutinės bangos kateros. Tada tikrai prabils šitie du broliukai. Ir vėl aplinkui žibės šviesa, tik ji bus kitokia, ji švies paslaptinga savo spindulių šviesa.
Stoviu savo naktinio poilsio vietoje. Ši kelionė manęs beveik nenuvargino. Greičiau buvau pavargęs nuo miesto triukšmo ir jo skleidžiamos smarvės, nuo to amžino lėkimo, nežinia dėl ko ir kam.
    Pirma ir geriausia man kilusi mintis, kad reikia kuo greičiau pasinerti į jūrą. Aš greitai nuo savęs nusimečiau visus drabužius ir nuogas nulėkiau į jos bangas. Ko man čia gėdytis? Aplinkui juk nieko nėra. Negi aš pats turiu staiga savęs išsigąsti? Gerai, nesu ten koks Holivudo gražuolis, bet, atrodo, esu vyras dar visai nieko. Man yra truputį virš keturiasdešimties. Ūgis, sakykime gana aukštas, arti metro devyniasdešimt. Visą savo vyrišką gyvenimą mėgėjiškai sportavau, taigi pilvo kaip ir neturiu, o kai kas sako, arba, tiksliau, įžiūri ir vieną kitą raumenuką. Gal ir taip, perdaug nesiginčysiu. Jaunoms damoms tikriausiai senas diedas atrodau, bet patikėkite, aš jų nesivaikau. Ir aplamai, aš čia vienas atvažiavau, ir man nusišvilpti, jeigu kas mane per klaidą ir pamatys mane nuogą.
      Panėriau, jūros vanduo šiltas. Neskubėdamas plaukiau vandens paviršiumi. Kaip man gera ir lengva. Net nesitiki, kad ištrūkau iš miesto, pabėgau nuo savo tos bitutės viršininkės. Važiuodamas į čia, daviau sau žodį. Daugiau negalvoti apie jokius ten darbus. Ir kad niekas negalėtų manęs atkapstyti ir trukdyti mano poilsį, aš tyčia išjungiau savo mobilųjį telefoną. Tik nori nenori, vis tiek viena smegenų pusė mane kamavo. Įdomu, kaip dabar plyšta ir nervinasi mano darbštuolė viršininkutė, kur aš prapuoliau, kodėl nedirbu. Ji, vargšelė, dėl manęs labai nervinosi. Kad už tai man duos didelės pylos, net neabejojau tuo. Dar pagąsdins, kad už tokius mano ereliškus poelgius reikėtų išmesti iš darbo. Tik dabar man į tai nusišvilpti. Išmes, tai išmes. Nuo to nemirsiu, bet be jūros tai tikrai galiu nepagydomai susirgti.
      Nepatikėsite, bet tais metais aš dar nebuvau apsilankęs prie jūros, ir tai vis per tuos niekada nesibaigiančius darbus. Vadovybė man atostogas pažadėjo, na geriausiu atveju sakė, kad spalio mėnesį galėsiu eiti. Tik ką man veikti tą jų spalį, kai čia aplinkui dabar vasarą taip gražu. Ir kur ta šimtąprocentinė garantija, kad jie nepasakys: atsiprašome, bet firmos reikalai yra svarbesni už tavo poilsį, tu pasistenk, mielas vaikine, dar porą mėnesiukų padirbėti. Šaunias atostogas mes tau žiemą tikrai duosime, galėsi kur į šiltus kraštus nuskristi.
      Aišku, aš ne prieš tas šiltas jūras ir tuos karštus kraštus. Gal kada reikėtų man ten nuskristi, tik bėda, kad kažkodėl mane vis čia traukia. Net nežinau kodėl, bet jau taip su manimi yra. Koks malonumas po didmiesčio kaitros, po visokių nesąmoningų, kai kam atrodančių labai prasmingų darbų, panerti į jūros glėbį!
      Mano kūnas tapo lengvas, darbai, pinigai, visi tie amžini rūpesčiai, rūpestėliai staiga pradingo. Likau vienas, tik su savo jūra. Tik aš ir ji brangioji. Mes susikabinę kartu viename šokyje šokame. Kokį gerą pusvalandį mėgavausi ja, ta jos tokia artima draugija. Išlipęs į krantą, savo kūne jaučiau didelę palaimą ir lengvą, bei labai malonų nuovargį. Vakarinės saulės spinduliai žaismingai šokinėjo nedidelėse jūros bangelėse. Švelnus vakaris vėjas, tyliai glamonėjo mano miesčionišką kūną. Grįžau prie mano senutės, išsitraukiau miegmaišį, palapinę, kitus man čia reikalingus daiktus. Neskubėdamas pasistačiau savo laikinus namus. Planavau pabūti čia iki sekmadienio pavakario. Paskui dideliam mano nenorui privalėsiu grįžti į tą suknistai nuostabų mano gimtąjį miestą.
      Man niekas netrukdė, nebent tolumoje koks šuo kartais sulodavo, ar virš manęs praskrisdavo kokia vieniša žuvėdra. Ji tarsi nustebusi klausdavo, kas tu toks po galais esi? Ko čia tau, žąsine, vienam prisireikė? — Ką padarysi su tais skraidūnais, bet ir aš juk noriu pasimėgauti jūra. Ji, ne tik žuvims ir paukščiams priklauso, ji tikrai yra visų. Žuvėdros man netrukdė, nebent aš joms trukdžiau. Bet, kad aplinkui nesirodė jokia dvikova žmogysta, man dėl to buvo tikra palaima. Tegul jie visi ten ir toliau, savo didžiuliuose žmonių skruzdėlynuose kartu tupi. Čia, beveik gerų dešimties kilometrų jūružės ploto ruože, buvau aš vienas. Statistika sako, kad žmonių pasaulyje greitu laiku viršys net 8 milijardus. Ar įsivaizduojate koks tai skaičius? Man jį sunku suprasti. Bet gal tie statistai kartais juokauja?
        Lauke buvo šilta vasara, toks romantiškas tylus vakaras. Ir aš vienas, truputį keista. Gal jūs manęs paklausite, ar man nebaisu vienam? Atsakysiu, kad ne. Tiksliau tai aš esu iš tos baisuolių giminės. Plika galva, gerai daužta kreiva nosimi, sveriantis virš devyniasdešimt kilogramų. Ne prastos riebinės mėsos, bet raumenukų su sausgyslėm. Tegul ir ne pačių kiečiausių, kaip pas garsųjį agentą 07, bet jų užtektinai yra prilipusių ant manęs kad kiti išsigąstų.
      Tai vaikystėje buvau ilgas ir silpnas, vaikščiojantis kaulų skeletas. Kas tik netingėjo ir turėjo tam laiko bei noro, tas mane mušė ir skriaudė, kol neatėjo tas metas, kai man pradėjo rūpėti panos. Ir kuri save gerbianti mergina į tokį visų skriaudžiamą, ir į visas puses linguojantį žąsiną žiūrės? Atsakysite? Aišku, tokių nebuvo, man jos patiko, bet aš niekam įdomus nebuvau. Taigi, nori nenori, staigiai teko man kažko imtis. Buvau didelis minusas, bet po didelio darbo tapau pliusas. Seniau buvę mano skriaudikai, jau nebando prisiminti tų gerų jiems laikų. Kartą bandė prisikabinti vienas, bet geriau jis to niekada nebūtų daręs.
      Dabar mano kelionėse žmonės manęs labiau gal prisibijo. Jie juk nežino, kad aš iš prigimties esu ir visada buvau geros širdies berniukas. Man čia, nėra ko bijoti, nes visi blogiukai ten, tame visų žmonių dieviname skruzdėlyne ganosi. Ten jie gali sau vis naujų aukų į valias pasirinkti. Kam aš čia toks vargšas su savo senute mašinėle esu reikalingas? Gal dar norėsite paklausti, ar man vienam neliūdna? Atsakysiu trumpai, patikėkite, bet ne. Man vienam tiesiog gera, labai gera. Tikriausiai aš kitoks, iš kitokio mėšlo esu drėbtas, negu dauguma piliečių. Bet, manau, tik truputį kitoks. Tokių keistuolių kaip aš, tikrai pasaulyje yra ir daugiau. Seniai savyje pastebėjau, kad ilgas buvimas su žmonėmis mane visą išvargina. Vienas, aš jaučiuosi daug geriau.
      Mano palapinė stovėjo tvirtai. Miegmaišis, pagalvė, užklotas sumesti į vidų. Tada nuėjau ir pririnkau nuo jūros kranto bangų atneštų pagalių, užsikuriau sau nedidelį lauželį. Jis degė kartu su žvaigždėmis danguje, kartu su šiais dviem broliais švyturiais, jie buvo mano geriausi draugai, mano ištikimiausi pašnekoriai. Atsidarau buteliuką Starkytės, patikėkite manim, dažnai aš alkoholio negeriu, bet čia tokia proga. Poros taurelių dėl tokios šventės neatsisakiau.
    — Tai ką, jūra? Už tave, mieloji.
    Aš įkaliau keletą stikliukų. Atsakydami į mano tostus, kaip tik broliukai švyturiai uždegė savo tolimas šviesas. Vaizdas fantastiškai užburiantis, iš abiejų pusių, jie tiesė savo ilgus pirštus į juodas jūros tamsumas, kur toli, toli matyti keli vos judantys, vos įžiūrimi, mažyčių laivų siluetai. Ką gi, ponai, buvo vėlyvas vakaras. Aplinkui tamsu, o ir aš jaučiausi šiek tiek pavargęs. Atėjo laikas eiti miegoti. Atsistojau, aplinkui deganti savo laužą dėl visą ko, dar padariau nedidelį smėlio pylimą. Gal kas nors, ten toli jūros toliose irgi mato šitą mažylį mano laužiuką. Nežinau, ar jis kam padėtų, bet jeigu taip, tai palikau jį degti toliau. Paskutinį kartą prieš miegą nužvelgiau jūros krantą, švyturius, tą bėrybę jūros platybę. Viskas, gana, laikas į palapinę. Įsirangau, kaip Žilvinas žaltys į savo šiltą miegmaišį. Pieš užmigdamas, dar pasiklausiau tylaus jūros bangų ošimo. Bam, bam, bam.


      Taip praėjo mano pirmasis vakaras prie jūros beveik prieš 4 metus. Prieš tą įsimintiną rytą, kai sutikau ją, ir jas. Bet apie tai, aš jums papasakosiu tik rytoj. Nes manęs dabar taip pat laukia panašūs darbai. Mano palapinė ir miegmaišis tai liko tie patys, tik dabartinė mašina kita. Kas dar pas mane pasikeitė per tuos prabėgusius keturis metus? Labiausiai tai pasikeičiau aš pats. Atvirai pasakius, net nebežinau kiek kartų keičiausi, į kurias tik puses nesisukinėjau, visu 360 laipsnių pirmyn, ir vėl atgal. Dabar iš mano kalbų jūs nieko nesuprasite, kas vyko su manimi. Kodėl ir nuo ko, vyko tas keitimasis. Turėkite kantrybės, šiek tiek vėliau viską sužinosite. Jeigu atvirai, po to, kas čia man nutiko, keletą metų aš visai negalėjau čia lankytis. Deja, tai tiesa. Nieko negalėjau su savimi padaryti.
        Ten dešinėje už pusės kilometro, taip ir po šiai dienai vis riogso senos valties griaučiai. Anksčiau ji per bangas kaip mažas vaikas šokinėjo, dabar, deja, tik tiek iš jos vargšelės beliko. Manau, kad daug istorijų ir nutikimų ji mums papasakotų, jeigu tik mokėtų kalbėti. Kas dar išliko? Na, aplinka maždaug tokia pati. Tie patys krantai, ta pati jūra, ir kranto smėlis. Ir mano, praėjusių dienų prisiminimai. Ar aš kada nustosiu apie juos galvoti? Jų juokas, jų akys, jų žodžiai. Mane persekioja labai ilgai, gal net pernelyg ilgai.
      Kodėl likimas taip su manim pasielgė? Ilgai negalėjau rasti sau atsakymo. Arba tiksliau jį rasdavau, bet po kiek laiko man kildavo vis kitas, vis naujas klausimas. Gal taip ir turi būti. Žmogus su savo nugyventais metais vis daugiau tiesų pažįsta. Arba atvirkščiai, vis daugiau klausimų sugeba sau užduoti. Kodėl, kaip, dėl ko?
          Žiūriu dabar į jūros horizontą, tolumoje viena balta būrė jūrą skrodžia. Įdomu, kas jos kapitonas. Gal irgi toks kaip ir aš, nepagydomas romantikas. Tiek to, koks dabar skirtumas, plaukia sau žmogus savo laiveliu, tegul ir toliau jis plaukia. Gero vėjo jam linkiu. Gerai, šiandien gal užtenks tų neaiškių kalbų. Dabar, kol dar man matyti lengvai prasibėgsiu jūros krantu, o ryte pradėsiu viską nuosekliai jums pasakoti. Aš čia, viską mintinai žinau. Eisiu į dešinę pusę, ir palengva bėgsiu keturis kilometrus, kodėl būtent keturis, paklausite. Turėkite gerbiamieji kantrybės, jūs viską sužinosite. Grįžtamas dar prisirinksiu pagalių laužui ir trauksiu miegot. O rytoj iš ryto, mes vėl susitiksime su jumis. Va tada ir pradėsiu šitą tokią keistą mano istoriją. Dabar gi, aš jums visiems sakau, labanaktukas, tiems, kas jūroje laivais plaukia? Tiems nuoširdžiai tariu, gero vėjo ir švyturių šviesų jų kelyje.

      Štai čia, šitoje vietoje, aš visada statausi savo palapinę. Čia palikti mano ir tų, kas dar iki manęs čia lankėsi gyvi laužo pėdsakai. Pėdsakai, koks nepaprastas šis žodis. Nors ne, ką čia aš dabar nusišneku. Tai normalus visiems įprastas šis žodis. Tik reikšmė ir prasmė kitiems pasirodo yra skirtingos. Čia, aplinkui buvo šimtai jų paliktų pėdų ir pėdsakų. Tik kur dabar jie visi dingę? Bet tas atsitikimas buvo su manimi. Aplink mane tos pėdos smėlyje ėjo ratais. Dabar tik vieną atsiminimą su tomis pėdomis papasakosiu. Nors ne, palaukite, dar peralksti man apie tai kalbėti, jūs dar to nesuprasite. Vėliau apie tai aš jums papasakosiu. Patys matote, kad kalbu nedidelėm užuominom. Supraskite ir mane, turiu pradėti pasakoti viską iš eilės, nuo pačios pradžios. Kitaip jūs nieko nesuprasite. Ta tikroji pradžia ir prasidėjo būtent sekantį rytą.



              Pirmas dabartinių metų dienos rytas



        Ar visi sveiki? Nesijaudinkite dėl manęs, aš tikrai nesušaliau. Ir juo labiau niekas manęs čia nenuskriaudė. Išsimiegojau gerai. Pagaliau dabar nors aš ramiai miegu. Praeityje liko mano tie ilgų nemiegų ir kankynių maratonai. Prabėgo ir tie drastiški laikai, kai be alkoholio pagalbos aš negalėdavau užmigti. Nors vėl, dar nedaug laiko praėjo po tokių mano išdaigų. Gal tik kokie metai. Tik metai, kai atsigavau ir vėl pradėjau normaliai žiūrėti į mane supantį gyvenimą. Kaip ten moksliškai medikai sako, aš vėl pradėjau adekvačiai į viską reaguoti. Na, ir žodelis parinktas, negalėjo jie ką nors lengvesnio sukurti?
          Šiltas ir gaivus rytas. Išlindęs iš savo laikinų namų, aš vėl stoviu ant smėlėtos kopos keteros ir žiūriu į visas keturias pasaulio puses. Kas gi per naktį aplinkui pasikeitė? Aišku, pirmoje vietoje tai mūsų saulė, ji jau kitoje pusėje išlindusi šviečia. Gana aukštokai dangaus laiptais pakilo. Bandau iš akies spėti laiką, manyčiau galėtų būti tarp 8 ir 9 valandų ryto. Nors koks man dabar iš principo yra skirtumas, į darbą tai vis tiek šiandien neisiu. Tai nors ir dešimta ar net dvylikta dabar būtų. Kokie reikalai su žeme vaikščiojančiom gyvom protingom būtybėm yra? Ar nors viena gyva dūšia kur yra? Jeigu skaitytume tuos tolumoje plaukiančius laivus, tai tada kaip ir yra. Na, o daugiau, ar yra kas nors dar čia?
      Na, atrodo, kad nematyti. Betgi šiandien šeštadienis, taigi anksčiau ar vėliau kas nors tūrėtų pasirodyti. Tik neduok dieve, kad tai būtų mano mieli tautiečiai. Jų tai aš niekaip dar nepasiilgau. Jei atvirai, aš nenoriu, kad čia po kažkiek laiko būtų pilna knibždančių, visur kišančių savo nosis žmogelių. Specialiai nerašau jums nei iš kur čia atvažiavau, nei į kurią vietą atvažiavau. Ir kokia jūra prie mano šono dabar raibuliuoja. Tegul bus ji Nepakartojamoji arba dar geriau Užburiamoji jūra. Kaip jums tokia jūružė, ar tokią kur girdėjote? Mano ši istorija su tuo neturi nieko bendro. Aš jau anksčiau minėjau, kad tai galėjo nutikti bet kam, bet kur ir bet kada.
      Na, pirmiausia žinoma reikia išsimaudyti, kaip kitaip reikėtų pradėti naują dieną prie jūros? Nors ne. Aš tvirtai žinau, kad mano diena turi prasidėti nuo 4 kilometrų bėgimo ir 400 šimtų atsispaudimų. Niekas mano daiktų iš čia per tokį trumpą laiką nepasisavins. Ant kaklo užsimetu tik rankšluostį, ir neskubėdamas lengvai bėgu smėlėtu jūros krantu. Stengiuosi kvėpuoti kiek galima giliau. Man reikia šio pušų skleidžiamo gydančio jodo, nepakartojamo gaivaus jūros kvapo. Bėgti šilto vasaros ryto smėliuku, man yra vienas malonumas. Kai kuriose vietose, kad basas išvengčiau nedidelių ir aštrių akmenų, tenka sukti į mažutes jūros bangas. Bet tai dar geriau, dar mano kūnui maloniau. Lengvai nubėgu kilometrą, tada darau pirmus savo 100 atsispaudimų. Bėgu dabar sekantį kilometrą, ir vėl tiek pat 100 atsispaudimų. Apsisuku ir varau atgal. Po kilometro daromi atsispaudimai ir liko tik paskutinis, tas trumpas kilometriukas. Mano kvėpavimas dabar vėl yra lygus. Aš vėl, kaip ir anksčiau esu sąlyginai neblogoje sportinėje formikėje. Ačiū Dievui, po viso to, kas su manimi nutiko, pagaliau atsigavau. Gal koks didelis sveikuolis esu, ar didelį sportininką vaizduoju. Na ne, brangieji, visai ne tai. Tuoj sužinosite iš mano tolimesnio šito pasakojimo. Gal kitas mano vietoje kitaip elgtųsi, gal? Mes visi esame skirtingi. Bet aš matote pasirinkau savo būdą ir jis, patikėkite manimi, nėra jau pats blogiausias.
          Štai, netoli ir savo laikinų namų. Numetu ant smėlio rankšluostį ir stačia galva neriu į jūrą. Oi, brolyčiai. kaip gera, taip gera, kad kokių dvidešimt minučių priiminėjų tas jūros vandens vonias. Išlipu į krantą ir padarau paskutinius tuos 100 atsispaudimų. Vieniems šis skaičius yra juokingai mažas, kitiems tai velnioniškai didelis. Man, tai kaip tik.
        Ką gi, dabar liko tik užsikurti laužą ir pasidaryti karštos ir kvapnios Jakobs kavos. Na gal ir ne tos, bet koks gi skirtumas. Aš nesu labai išrankus nei valgiui, nei tuo labiau kavai. Man ji gali būti visokia. Man matote yra žymiai svarbiau, ne kokią kavą, bet kaip ir kur aš ją gersiu, kokį vaizdą matysiu, po truputį ją skanaudamas. Vanduo užverda, pasiruošiu kavos į man Kalėdoms padovanotą puoduką. Atsisėdu ant atsivežtos tokios patogios sulankstomos turistinės kėdutės. Taip, aš ją su savimi specialiai pasiėmiau, kad galėčiau patogiai sėdėdamas viską aplinkui matyti ir jums papasakoti. Jaučiu šitą garuojantį karštos kavos aromatą, atsargiai išgeriu pirmą karštą gurkšnį. Ir ką, aš jau pasiruošęs pradėti jums papasakoti, kas čia ištiktųjų nutiko. Žinoma jeigu jūs dar čia, su manimi. Tada prašau, pradedu. Jūs tik klausykite...
        Tik prieš tai, dar vienas mažas dalykėlis. Aš savo mintyse, o gal visai netoli manęs šitame jūros krante išgirstu pažįstamą juoką, bet niekur nepamatau tų, kurios tą juoką čia nešiojo, skleidė ir gainiojo po šį kažkada buvusį mūsų laimingą krantą.



          Pirmas rytas prieš 4 metus

      Aš prabudau gana anksti, lyginant su tuo nuovargiu, kurį per visus metus patyriau savo darbe. Tikriausiai mano organizmui labiau reikėjo ne miego, o saulės spindulių ir jūros bangų. Taip, žinoma, mėgstu truputį pasnausti, arba lovytėje prabudęs pasivartyti. Atrodo, tu dar miegi ir jau ne. Keista ta žmogaus būsena, bet būtent tokia ji man ir patinka. Tačiau šį kartą tik atsibudęs, iškarto kėliausi iš savo laikino patalo. Girdėjau, jūra mane šaukė, saulė buvo aukštai danguje, tik ji blankiai matėsi. Aplinkui sklaidėsi tirštas rytinis pajūrio rūkas. Toks malonus ir truputį pasakiškai gąsdinantis rūkelis, tokiu metų laiku jis retai čia pasitaiko. Nors ir nesu tos srities specialistas. Dabar suprantu, kad šitas rūkas man kažką pranašavo, greitu laiku turėjo kažką naujo man atnešti. Tik žinoma tada, į tai, aš neatkreipiau absoliučiai jokio dėmesio.
      Po nakties miego, jaučiausi žvalus ir gana gerai pailsėjęs. Išmiegojau daugiau negu 8 valandas. Sutikite, kad tai yra visai nemažai. Mano miestas ir visi darbai liko ten toli. Iš čia, net nuo šitos aukštos kopos jo vis tiek nematyti ir tuo labiau negirdėti. Kartu su miestu išnyko ir visos mano darbinės problemos. Vienu žodžiu, atsibudau be jokių vidinių kančių. Aš, čia tik tam, kad daugiau ilsėčiausi. Gėrėsiuos mylima jūra, o ten, už daugelio kilometrų visi tie žmogeliukai, jeigu tik jiems taip patinka, tai tegul ir toliau žaidžia amžinai nesibaigiančius sau darbus. Neskubėdamas pasiražau į visas puses, pakrutinu savo rankas ir kojas. Viskas yra savo vietoje. Per naktį niekas jų iš manęs taip ir neatėmė. Viską turiu, net ir savo tą vyrišką pasididžiavimą, va kaip yra mielieji. Aš čia esu su viskuo. Apsižvalgiau aplinkui, žmonių nematyti, tada valio, tiesiog man viskas gerai, arba labai gerai čia. Nieko negalvodamas, greitai šoku nuo kopos žemyn. Aukštis čia yra kokie geri 3 metrai. Na ir kas? Mano skrydis arba šuolis yra tiesiog idealus. Minkštai ir saugiai ant smėlio nusileidau. Dar, pasirodo, esu kietas vyrukas. Apačioje šiltas smėlis mane pasitinka. Einu prie jūros. Aš jau tavo. Tai tu mieloji, pasiilgau tavęs mažyte, oi kaip pasiilgau. Nors ir rytas, bet vandenukas toks šiltas, mano kūnas panyra į tave, brangioji jūrą, juružę. Va čia, tai ir yra tikras gyvenimėlis? Plaukiu šimtą metrų į priekį, paskui bangos pačios mane atgal į krantą palengva neša. Aš gyvas, aš myliu, tave jūra, kartu ir tave saule, dar tave smėli. Taip norisi garsiai visiems jiems visa gerkle šaukti ir už šitą palaimą dėkoti. Tik čia yra man tikras gyvenimas, tik čia, tikroji jo prasmė. Išlipu į krantą, trumpą akimirką pamąstau ir tyliai nusijuokiu. Nugaliu savyje tupintį, taip daugeliui žmonių puikiai pažįstamą tą didžiulį žvėrį tinginį. Pradedu bėgti, kokius 2-3 kilometrus lengvai krantu prasibėgu. Mano kūnui kaip tik toks sportas dabar labai reikalingas. Jeigu kurią dieną nieko nepasportuoju, jaučiuosi gana sumautai, kaip koks nevykęs ištižėlis tada pasidarau. Paskutinius tuos porą šimtą metrų pagreitėju, dabar varau kiek smarvės savyje turiu. Pagaliau bėgimo pabaiga, aš prasibėgau, dabar galėsiu ramiai pasidaryti sau rytinės kavos.
        Neskubėdamas jūros krantu einu link savo mėlynosios palapinės. Artėdamas, lengvai nustembu, kas gi tai? Man atrodo, kad kažkur netoli girdžiu žmonių skleidžiamus garsus. Per tą ant jūros atslinkusi tirštą rūką, ne kas ir matosi. Bet atrodo kad taip. Ten tolumoje matosi žmonių siluetai. Jie ten tolėliau, kitoje nuo mano palapinės pusėje. Aišku, ir jie jūroje žinoma maudosi. Ką dar galimą tokiu metu joje dar veikti. Tik man neaišku, nei kiek ten jų, nei kas jie tokie.
        Nebuvau čia tik kokių dvidešimt minučių, ir ką? Pasirodo, kad aš kaip ir ne vienas čia tusinuosi. Na, na. Aišku, truputi gaila, kad man ramybę naujieji atvykėliai sudrumstė, bet ką gi tu gali žmogau su tuo padaryti. Eidamas daugiau savo smalsumo genamas, dar kartą pasižiūriu į naujus atvykėlius. Atrodo, jeigu kas ten daugiau kur nesislapsto, yra keturi siluetai. Jie visi jūroje sulindę garsiai spiegdami šokinėja. Išvada, kad greičiausiai ten tik vienos panos tarškosi. Atsimenu pagalvojau tada. Gana ankstyvos panikės, kodėl gi joms ryte dabar nusimiega? Ai, tegul sau jos ir toliau pliuškenasi. Aš einu, man reikia laužą kurti. Negi aš, per savo gyvenimą nematęs tų panų jūroje? Nieko nepaprasto jos man neparodys.
        Pakylu ant kopos ir pamatau, šalia mano senutės mašinos stovi dar senesnė rudakė. Atspėkyte kas? Na dar yra toks senas, bet labai patikimas Vokiškas modeliukas Santana. Pasižiūriu į numerius, a tai vietinė paukštytė. Tai aš esu čia tik laikinas svečias. Mano mašina yra su kitos draugiškos valstybės registruotais numeriais. Viskas man staiga paaiškėja. Tikriausiai vietinė šeimynėlė iš ankstyvo ryto nusimaudyti atvažiavo. Ką, tai jie yra šitų vietų tikrieji šeimininkai. Manau, ilgai jie čia neužsibus. Taip jau čia retkarčiais nutinka. Atvažiuoja vietinė šeimynėlė, pasimaudo, pabūna valandėlę kitą ir jų jau kvapo nebėra.
        Neskubėdamas uždegu savo laužą, ant jo uždedu puodą. Ugnis gerai dega, pripyliau gėlo šaltinio vandens. Iš ryto po gero kroso, ir tuo labiau šiltos jūros, man žiauriai norisi stiprios ir karštos kavos. Man gerai, jūra ir saulė su manimi. Klausimas tik vienas, iš kur tas paslaptingas tirštas rūkas čia atslinko. Jis toks nenusakomas, kartoju tokių rūkų, rūkelių retai tokių esu kada anksčiau čia matęs.
      Po tam tikro laiko, mano ausys pagauna lyg manęs palengva artėjančius garsus, tik dar nesuprantu, kas tai? Įdėmiau įsiklausau, taip, tai tos panos greičiausiai tarp savęs kalbasi. Iš jų balsų skambesio suprantu, kad tai vaikiški balsai. Nors ne, čia daugiau ne jų žodžiai girdysi, bet linksmas juokas ir draugiškas vientisas spiegesys. Taip ir turi būti. Išsimaudė visos, dabar laimingos eina link savo Santanos. Greičiausiai tuoj sulips ir išvažiuos iš čia visos. Ir vėl tada būsių visiškai vienas. Tų merginų lengvi žingsniai artėja link manęs. Pirma man pasirodo kokių 12 metų mergaitė, po akimirkos išdygsta dar trys galvos. Aš į jas žvilgteliu tik vieną trumpą akimirką. Esu kultūringai išauklėtas vyras. Supraskite, juk nepatogu man į svetimas, o tuo labiau jaunas panelytes ilgai spoksoti. Jos artėja, artėja ir jų juokas. Jaučiu, gera nuo tų dušelių tokia čia skleidžiama energija.
      Norom, nenorom mano akys vėl nukrypsta į jas keturias. Iš pirmo karto, aš gerai nesupratau, pasirodė, kad tai tik keturios merginos. Tas mano nežinojimas truko maždaug porą sekundžių. Pagaliau ir aš, senas diedas supratau, kad viena iš jų yra moteris. Tai mama su savo dukrom atvažiavo. Tai jos čia pas mane į svečius po maudynių dabar ir ateina. Jos visos neskubėdamos artėjo prie manęs, greičiau ne, ne prie manęs o žinoma prie savo mašinos. O aš? Aš kaip koks avinas tik žiūrėjau į jas ir tiek. Kuo arčiau jos artėjo, tuo labiau negalėjau jomis atsistebėti? Ne, ne tik tom jaunatviškom ir dailiom figūrytėm. Greičiau jų visų bendra laime ir tuo aplink skleidžiamu džiaugsmu. Juos visos buvo, be galo linksmos ir laimingos. Juokas ir ta gera energiją tiesiog sklido iš jų visų. O man? Man buvo tiesiog labai smagu į jas žiūrėti. Aš, nepavydėjau joms, aš tiesiog širdyje džiaugiausi kartu su jomis.
      Ką daro su mumis visais ta išdykėlė jūra? Jos eidamos tarp savęs kaž ką laimingos aptarinėjo. Bėda ta, kad aš nesupratau tos jų skleidžiamos kalbos. Man pasigirdo, kad tai visai man niekur negirdėta kalba jos kalbasi. Vietinės nors ir nemokėjau, bet puikiai ją skyriau. Šita gi? Aš tokios kalbos atrodo niekur negirdėjau, visai man nepažystama, labai keista. Ir iš kur jos? Staiga trumpą sekundę viskas aplinkui nutilo, tikriausiai ir mane pagaliau jos pamatė, bet tai truko tik akimirka. Ir vėl, tas jų juokas, ta nesuprantama, bet puikiai man girdima šneka. Tuo tarpu mano bėgiojantis žvilgsnis, buvo visiškai pasiklydęs jose. Aš, apžiūrinėjau jas visas, nuo galvos iki kojų. Matote, jos ėjo, gal ne, jos greičiau žeme neaukštai skrido. Tas tirštas rūkas, darė jų tas eisenas pasakiškai užburiančiomis. Tartum šis veiksmas vyktų ne mūsų, bet kitame pasaulyje, arba kitame laike. Nors gal, tai tik mano sujaudinta vaizduotėtaip, tada taip matė. Jų akys, plaukai, veidai, visų figūros. Aš, buvau tiesiog apstulbęs, nors ne, geriau užburtas to matomo man reginio. Galite jūs tai vadinti kaip norite. Aš jums atvirai pasakysiu, kad aš nesu joks rašytojas.
          Todėl nemoku aprašyti viso to, ką matė mano dvi akys, ir ką ten girdėjo mano dvi ausys. Labai dėl to, dar kartą atsiprašau. Akys... Tos mudviejų akys. Mano ir tos man dar niekada nematytos, todėl ir nepažįstamos man mamos. Jos pagaliau susitiko. Aš, aišku, tada nežinojau, kas ji tokia per ponia yra? Ar ji mama? Man ji tada pasirodė tiesiog nereali, fantastiška moteris. Kas gi ji? Ar tai pasakų fėja, ar iš jūros gelmių pakilusi undinė, ar tiesiog mama?
      Žinote, savo gyvenime aš turėjau moterų. Gerai, pasakysiu dar truputį stipriau, tegul bus daug moterų. Gal ne, net ne taip. Ne skaičiuje yra tikroji esmė. Aš pažinau ne šiaip moteris, aš jas visada rinkausi tik pačias patraukliausias ir simpatiškiausias. Nors vėl, vieniems vienokios patinka, kitiems vyrams, kitokios. Gal todėl ir net ne tai, yra labai svarbu. Kiekviena moteris yra nepakartojama, ir kiekvienam skirtingai nepakartojama.
      Ta mama, tu mergaičių mama, ji mane užbūrė iš pirmo žvilgsnio. Patikėkite manim, aš tiesiog negalėjau atplėšti nuo jos, savo įsispoksojusių akių. Jos, ji artėjo. Ir aš, su savo nežmoniškai išsprogusiais veizolais, tiesiai žiūrėjau į ją. Ji man buvo, kaip koks galingas magnetas. Aš vėl pasikartosiu, ji man tada pasirodė nereali fantastinė moteris. Jos eisena, jos kūnas, jos tie tobulai lengvi judesėliai.
      Ką ji pajautė pamačiusi mane? Deja, aš to tikriausiai jau niekada nesužinosiu. Tik bandau spėti. Gal irgi jos viduje virptelėjo koks širdies tolimas kraštelis. O gal ir ne. Tada, tuo metu brangieji, aš buvau paprasčiausiai negrįžtamai užburtas. Dabar, jos buvo jau visiškai šalia manęs. Aš toliau, tik sėdėjau kaip koks smauglio užburtas triušis ir spoksojau į jas visas ateinančias.
    — Laba diena, — išgirdau, man taip gerai suprantama mano gimtąja kalbele pasakyta trumpą sakinį. Kiek atsimenu, tada iškarto nieko joms neatsakiau, buvau dar visas gilios hipnozės būklėje. Jinai, ta jų mama tik žavingai nusijuokė ir vėl prakalbo.
    — Aš, esu Grasytė, ar mes nesutrukdysime jūsų, — ji kalbėjo, o aš tik tylėjau
    — Mama, šita jūra yra visų, — pasigirdo dar vienas man taip gerai suprantamas paprastas sakinys. Tai vidurinioji, pati šviesiausia, ir ko gero pati drąsiausia iš sesučių taip prakalbo. Atsakydamas tiesiog tik savo pliką galvą lengvai linktelėjau. Nes vis dar buvau tik paprastas nebylys. Mama vėl nusijuokė. Tikrai, norėjau ką nors pasakyti. Nors vieną tinkamą žodį ant greitųjų suregzti, bet man nieko deja dar niekaip neišėjo. Jos balsas, jos žvilgsnis, jos ta nepakartojama šypsena. Man pasidarė staiga labai karšta ar tai šalta. Net gerai ir nesupratau kas su manimi darosi. Tik mano širdis viduje daužėsi kaip pašėlusi, kas su manimi tada buvo? Man taip, dar niekada gyvenime nebuvo nutikę. Jinai žiūrėdama man tiesiai į akis toliau vėl prakalbo.
    — Ar jūs nieko prieš, jeigu mes šalia jūsų dabar pasistatysime ir savo palapinę?
        Aš vėl, tik pliką galvą linktelėjau. Kažkuri iš merginų tyliai sukuždėjo.
    — Mama, gal jis yra nebylys, todėl ir sėdi čia vienas prie jūros. Neturi draugų vargšelis.
        Va tada, nuo tokių jos žodžiu aš daugiau neišlaikiau. Tiesiog garsiai nusijuokiau, man staiga irgi pasidarė labai linksma. Jos savo juoku ir teigiama energija ta linksma bacila užkrėtė ir mane. Neįtikėtina, bet aš savo balsu prabilau.
    — Teisingai, jaunoji ledi, jūra yra visų, ir jūs man tikrai čia nesutrukdysite. Priešingai, man bus labai malonu, kad netikėtai šalia tiek jaunų ir žavingų merginų atsirado. Aš to jokiame savo sapne net nesapnavau.
      Mama akimirką sunerimo, manau gal ką blogo pagalvojo. Ir aš, greitai vėl prašnekau.
    — Jūs tik prašau nieko blogo apie mane nepagalvokite, matote aš iš pradžių pamaniau, kad jūs esate vietinės ir mano kalbos kaip ir nemokate. Čia aš dažnai atvažiuoju, ir beveik visada būnu vienas prie šito kranto.
    Pajutau, kad ji vėl atsipalaidavo.
    — Mes, esame tik pusiau vietinės.
    Visos keturios vėl nusijuokė
    — Mergaitės, prašau prisistatykite šitam ponuliui.
    Tuo metu tos mergaitės, jos visos judėjo, jų buvo visur aplinkui pilna. Viena mašinoje rausėsi, kita plaukus šukavosi, trečia visų mažiausia, nepaliaujamai nuo vienos kojos ant kitos strakaliojo. Aš, net sureaguoti nesuspėjau, nei akimis jų palydėti, kai pasigirdo greiti mergaičių atsakymai. Jos, taip greitai staiga ištarė savo vardus, kad nesusigaudžiau kas kuri iš jų yra. Sakau, buvau lengvai pasimetęs, dar niekada neteko man tokioje delikačiai keblioje situacijoje būti. Staiga greitai pašokau nuo žemės ir ištiesiau jai savo dešinę ranką.
    — Atsiprašau aš jūsų, kad dar neprisistačiau, mano vardas yra Grolandas.
      Ji vėl nusijuokė, ir padavė man savo ranką. Jos rankos prisilietimas buvo vyriškai tvirtas.
    — Man bus daug smagiau, čia su jumis kartu būti, —aš vėl tariau. — Norėčiau tik pasitikslinti, kaip tiksliai tariamas tas jūsų vardas. Kur dedamas tas kirtis. Ar tai yra vietinis vardas?
    — Taip, tai vietinis, ir kirtis dedamas ant a, maždaug kaip Airinė ar Maritė. Pakartosiu Grasitė su trumpąja i.
        Koks nuostabus ir nepakartojamas pasirodė man jos vardas. Tokio vardo anksčiau niekada nebuvau niekur girdėjęs.
      Ji manęs paklausė.
    — Iš kur jūs, ar vienas čia esate ar kaip?
      Pasakiau iš kur, ir kad vienas esu čia.
    — Gana iš tolokai jūs atvažiavote, ir kodėl gi į šitą kraštą, kodėl čia dabar nuo žmonių slapstotės?
    — Mama, man atrodo, kad jis nėra banditas, — vėl kažkuri iš merginų staiga draugiškai mane užstojo.
    — Taip, teisingai panele, aš tikrai nesu joks ten banditas, nors man žinoma yra labai gaila, kad taip baisiai prieš jus čia atrodau, — juokdamasis atsakiau. — Tiesiog pavargau nuo miesto triukšmo, todėl čia ir atvažiavau pasiilsėti.
        Mama man vėl nusišypsojo, ji ištisai tai darė, ištisai su manimi šypsojosi. Jos tose lūpose tiesiog gyveno ta neįtikėtinai kerinti šypsena. Tai taip mes ir susipažinome. Tada dar aš nė nenujaučiau, kad šita nekalta pažintis apvers mano gyvenimą aukštyn kojom daug daug kartų. Aš pulsiu ir stosiuos, vėl krisiu ir vėl bandysiu atsikelti.
      Tada buvo, tik pati mūsų pažinties pradžia. Tik pirmas prisilietimas prie tos pažinties. Tai buvo lygiai prieš keturis metus. Ar didelis tai laiko tarpas? Vieniems taip, kitiems ne. Žiūrint kam ir kaip.

    Dabar aš toliau neskubėdamas čia geriu savo kavą. Vėl esu visiškai vienas, bet jaučiu, matau, jos visos, jos visos keturios vėl kartu, čia su manim sugrįžo. Šitoje amžinai tapusioje mūsų pažinties vietoje. Tik kur jūs dabar visos? Ir kur tu, mano Grasite?


    — Mergaitės, dabar greitai statome savo palapinę, išsikraunate visus mums reikalingus daiktus.
      Tai jos balsas. Jinai, neskubėdama žengė prie savo mašinos. Aš, iškart puoliau padėti joms, pasistatyti tą jų palapinę. Vėl viena prakalbo.
    — Ačiū, bet mes pačios viską mokame.
    Tada aš neįtikėtinai kvailai leptelėjau.
    — O kodėl jūs vienos, kur yra jūsų tėtis?
Mama staiga atsisuko į mane, jos žvilgsnis buvo kiek pasikeitęs.
    — Mes vienos atvažiavome, nes mano vyras dabar dirba saloje.
    Norėjau paklausti, kurioje saloje, kur ta sala randasi, bet jos akys mane greitai sustabdė. Todėl tiesiog užtilau. Merginos, jos toliau sau statėsi palapinę. Aš tą akimirką net nežinojau kaip man toliau elgtis. Žvilgtelėjau į savo degantį laužą. Vanduo jame seniai virė. Automatiškai pasakiau.
    — Gal visas galiu, bent karšta kava dabar pavaišinti.
    — Mes tik arbatą geriame, — pasigirdo balsas.
    — Tik arbatą, labai jūsų atsiprašau, bet aš čia neturiu tokios arbatos, tik kavos su savimi į šitą kelionę pasiėmiau
    — Jūs labai malonus, užtat mes turime arbatos. Todėl jūsų verdančio vandenėlio mes neatsisakysime, —man greitai atsakė mama.
Po kelių minučių jos kartu su manimi gėrė ir savo užplikytą žaliąją arbatą.
    — Atsiprašau labai, bet ar jūs negalite dar kartą man pakartoti, savo vardų? Aš taip greitai neįsidėmėjau kuri yra kuri. Supraskite, gana senas esu.
Joms patiko tas mano pokštas.
    — Ne jūs pirmas, kuris neatsimena iš karto, — tarė mama.
    Merginos dar kartą, tik žymiai lėčiau pakartojo man savo vardus. Vyriausia iš mergaičių buvo Vilinė. Savo juodais ilgais plaukais. Nors bendrai visų jų plaukai buvo ilgi. Ji buvo kokių 16-17 metų. Ūgiu buvo beveik lygi su mama. Vidurinė buvo Saulitė, ne veltui toks ir vardas jai parinktas. Visa šviesi kaip didžioji Saulė. Minėjau, kad ir pati drąsiausia iš visų buvo. Ir pagaliau Vėtrinė, pati jauniausia ir mažiausia. Užtat jos akys buvo labai didelės ir gražios. Nors ką aš čia jums nusišneku. Jos visos buvo begalo nuostabios. Sutikite, truputį keista, būti prie jūros, kur beveik niekada nėra jokių žmonių. Ir staiga sutikti mamą su trimis jos dukrom. Plius, dar su tokiais tais gamtiškais vardais. Vilnė, Saulė ir Vėtra būtų mano kalba taip ištarta. Keista ir tiek. Taip dievinu jūrą, saulę, bangą. Ne veltui man nuojauta sakė, kad kažkas čia turi įvykti. Tik negalvojau, kad būtent tai nutiks. Aš į šitą vietą atvažiavau juk ne pirmą kartą, anksčiau kokius penkis kartus esu čia buvęs. Dar mieste būdamas, kai į visus savo darbus spjoviau ir išvykau, jau tada, savo viduje pajutau, kad kažkas bus, kažkas įdomaus atsitiks man prie šitos jūros. Būna kartais taip žmonėms, ir nieko čia nepadarysi. Sakoma mūsų likimai jau seniai Dievų suplanuoti. Gal ir yra teisybės tuose žodžiuose.
    — Ar jūs čia dažnai atvažiuojate? — manęs Vilnė paklausė.
    — Ir kodėl vienas, kur žmona, vaikai, —tai jau Saulitės toks pažintinis klausimėlis man užmestas.
    — Saulite, negražu taip ant žmogaus staiga pulti, —mama ją švelniai subara, bet matosi, kad ir jai labai smalsu apie mane kuo daugiau sužinoti, nes akyse juodi velniukai iš vien šokinėja.
    — Aš nieko tokio nepasakiau, tik paklausiau, —ginasi Saulitė. — Ką, negi negalima man net paklausti?
    Teko atsakyti panelėm.
      — Gyvenu dabar vienas, — greitai merginoms ir jų mamai atsakau. —. Su savo žmona išsiskyriau, mūsų bendra meilė išgaravo, arba tiesiog išskrido, gal tiesiog pavargome vienas nuo kito, atsibodome vienas kitam per tiek metų. Vienu sakiniu nutarėme pagyventi atskirai. Turiu tik vieną dukrą ir ją labai myliu. Tik, deja, ji jau didelė mergaitė. Dabar atėjo eilė gyventi jai vienai, o ne su manimi kartu visur būti. Todėl atostogauju arba keliauju aš taip pat vienas. Keista būna tame mūsų gyvenime, tiek metų visur vykome kartu, tik vėliau? Vėliau, deja, visur vienas važiuoji.
      Mama vėl keistai į mane pažiūri. Jaučiu, kad ji mąsto, ar aš kartais ko nors nemeluoju. Gal vertina mane kaip vyrą. Kodėl aš esu čia ir vienas? Ar mane paliko, ar tai aš, ką palikau. Nors, atrodo, žinau, moterims kartais užtenka tik vienos trumpos akimirkos, ir jos žino kam tas ar kitas vyras gyvenime yra tinkamas. Tik, gaila, kad jos kartais suklysta.
    — Aš, esu vienas, ir neturiu nei šunio nei katės, taigi ir atostogauju čia vienas. Šitoje vietoje, anksčiau esu ne kartą buvęs. Bėgu nuo miesto triukšmo ir tų žmonių suręsto didžiulio skruzdėlyno. O jūs, kodėl jūs čia esate? Kaip jūs čia vienos atsidūrėte, aš tai vyras, bet ar jūs nepabijojote. Ir kodėl būtent čia, prie šito kranto?
    — Mes irgi anksčiau, čia esame buvusios, ir ten kur mes dabar gyvename, taip pat visada pilna žmonių. Mes irgi panašiai kaip ir jūs bėgame nuo jų, ar taip, mano mergaitės?
    — Ir jūs nemanykite, kad mes ko nors bijome, —dar Saulitė drąsiai man prideda.
    — Nieko sau, čia tai bent, pasirodo mes tada visi labai panašūs. Jūs kaip ir aš, triukšmo taip pat nemėgstame.
    Pasigirsta visų mūsų linksmas bendras juokas. Žinote, praėjo tik penkios minutės, ir man pasirodė, kad aš jas visas seniai pažystu. Keistai mano mintys ir tas žvilgsnis tarp jų pasiklydęs lakioja. Nors ne, dėl minčių tai taip, bet dėl žvilgsnio. Aš tik vieną, ją, jų mamą tada mačiau. Ji ir toliau mane nepaliaujamai būrė. Niekaip negalėjau atitraukti nuo jos savo akių. Ta mamytė buvo vien tik su maudymosi kostiumėlių, ir mano akys visą jos kūną po kruopelytę išnaršė. Manau, ji puikiai viską suprato. Nes dar vis juokdamasi, atsistojo ir nuėjo prie savo mašinos. Supratau, ji tiesiog norėjo persirengti. Merginos irgi gerai suprato tuos mamos ketinimus.
Trumpam stojo nejauki tyla.
    — Aš einu į prie jūros, puodelius išsiplausiu.
    Dar kartą pasižiūrėjau į ją. Iš akių pamačiau, kad ji už tai man yra dėkinga. Merginos vėl tarp savęs prakalbo. Neatsigręždamas patraukiau link banguojančios jūros. Viduje, sau mintyse kalbėjau. Kas per moteris, kas per mama? Iš kur ji čia atsirado, iš kur jinai čia atsibeldė? Ir kodėl be vyro viena atostogauja. Ar ji laisva, ar tik nesugyvena su juo. Tokios ir panašios tada man mintys tik sukosi mano plikoje. Tiesiog. buvau paprasčiausiai kiek sutrikęs. Neskubėdamas lėtai išploviau puodukus. Specialiai daviau joms kuo daugiau laiko, kad viską susitvarkytų. Žiūrėjau į mėlynąją jūrą ir galvojau, kad kas dabar čia su manimi nutiko yra tiesiog juokinga. Gerasis gelmių Neptūnas man nedidelį stebuklą šį rytą ant mano plikės atsiuntė, tiesiog negalėjau tuo patikėti ir viskas. Diena dar tik ruošėsi perimti estafetę iš stebuklingo man ryto. Degintis kaip ir truputį per anksti buvo. Kažin kaip čia viskas su jomis toliau bus. Jos pasistatė palapinę prie manosios. Išeina, kad dabar visą dieną kartu būsime, ar kaip. Aš sau į ūsą tyliai juokiausi. Na ir mamyčiukė, kad taip man ją pričiuptį nors kokį vieną kartelį. Suprantu, kad nedorai galvoju, bet ką galiu padaryti su savimi, jeigu tokia grožybė visą dieną prieš mano akis čia rodysis. Na ir dalykai su manimi darosi, sau tyliai vis kartojau. Bėgau nuo moterų kuo toliausiai, o jos pačios mane čia prie jūros vistiek susiranda. Nors palaukite, kodėl aš toks įsitikinęs, kad šitai nepažįstamai mamytei, aš esu įdomus. Jinai, atrodo, dar savo vyrą turi. Kaip ne kaip, užgyventi net trys vaikai, tai ne vienas koks netyčiukas. Vadinasi ir meilė tarp jų turėjo būti ar tebėra. Ką čia sau į kvailą galvą dabar įsikaliau? Jinai tikrai padori mama ir žmona. Reikia kuo greičiau mest man iš galvos tas nešvankias mintis. Na dar, jeigu mes čia būtume tik dviese, bet čia trys dukros kartu su mumis. Ji, kad ir labai norėdama, vis tiek nieko prie merginų su manimi nedarys. Grįždamas atgal, bandau visas tas savo išsigalvotas nesąmones kuo greičiau iš galvos atgal į jūrą išmesti. Užlipu vėl ant kopos krašto. Vaizdelis prieš mano akis dabar truputį pasikeitęs. Mama apsitempusi tokias sportines ilgas kelnes ir paprastą trumpą maikutę. Tik varge, man ji su tuo aptempimu dar patrauklesnė, dar labiau nuostabesnė pasidarė.
      Matau jos tokį apvaliai viliojantį riestą užpakaliuką, ir tas jos dvi krūtis. Jinai išdykėlė, pasirodo be liemenėlės dabar žada visą dieną prieš mane būti. Suprantu, kad atostogos, kam čia jos ir reikia. Bet man, aš po galais juk esu atrodo dar normalus vyras. Taigi noriu ar nenoriu, bet aš aiškiai arba beveik aiškiai matau kokios jos formos. Dieve aukščiausias, ką man dabar daryti? Kur dėti man savo akis. Ar jinai tyčiom taip elgiasi ar tiesiog žmogus atostogauja ir negalvoja apie pasekmes. Nežinau, gal jai tie žmonių dorovės etiketai gerklėje stovi. Na tegul, aš esu vyras, na ir kas. Greičiausiai galvoja, ai, tegul šis žąsinas sau žiūri, jeigu jam taip įdomu yra. Manau taip, arba maždaug taip, apie mane tada ji galvojo. Jai svarbu, kad patogu ir laisva būtų. Ir kad dar kažkas čia ją nužiūrės, tiek to, gal kaip nors ji tai išgyvens.
    Merginos jau irgi buvo visos persirengusios. Mano laužas bebaigiąs visai sudegti. Kaip čia toliau viskas su mumis bus, sau mintyse greitai pagalvoju. Ar atskirai, ar kartu dabar visi būsime. Tik ne ilgai man teko apie tai mąstyti.
    — Tai ką mes veiksime? — nutraukė mano mintis Vėtrinė.
    — Taip, ką toliau mes čia visi veiksime, —pasigirsta ir kitų merginų klausiami balsai.
    Ir žinote kas nuostabaus tame buvo? Jos visos sužiuro dabar į mane. Tai tipo, aš dabar turiu joms viską ir atsakyti. Išeina, kad jos mane jau priėmė į savo smagų būrį. Aš dabar esu jų naujas draugas. Mama, ta tik žiūri į mane taip paslaptingai ir tyliai sau toliau juokiasi. Ką pakliuvai balandėli? Dabar pabandyk tu, mielas berniuk, su mano mergaitėm pabendrauti, įdomu kaip tau tai išdegs. Kas aš per paukštelis esu. Ar moku su vaikais, na ne kad su vaikais, bet su paaugliais tai tiksliai elgtis. Ir čia, ne vienas koks ten vaikis, bet trys svetimos merginos. Ir kiek viena manau su savo mažais kaprizais. Suprantu, iš to moterys spėja, koks yra vyras. Neprasidėsiu, neįdomu man bus su svetimom panelėm prie jūros čia būti. Taigi tas atviras klausymas ore kabo, ką toliau mes visi darome? Pamačiau Saulytės rankoje kamuolį. Mušinėjo ji ore viena. Visą gyvenimą sportavau. Nesvarbu ką. Krepšinį, tinklinį ir kitus ten sportinius dalykus.
    — Panos, gal einame ant smėlio su kamuoliu pažaisti.
    Antrą kartą man joms nereikėjo nieko sakyti. Aš per vidurį, ir jos aplinkui, mano naujos jaunosios draugės. Mes lekiame į pliažo vidurį. Dar spėju viena akimi pasižiūrėti į mamą. Ką ji? Jai tik linksma, ji tiesiog juokiasi. Matote naują auklę prie jūros už dyką čia susirado. Na ką jos dukrytės toliau su manimi darys. Pavėjui dar išgirstu jos perspėjamą balsą.
    — Tik neleisk panom tavęs komanduoti. Nes kitaip.
Pamačiau, kad ji tik ranka numojo. Nieko ilgai negalvodamas, aš jai atgal garsiai sušunku.
    — Negi prie mūsų visų kartu ir mamytė neprisidės. Ar ji jau pajudėti visai nebegali, vargšelė suseno nuo metų naštos?
Mamas akys tik pykčiu sužibo.
      — Ką tu pasakei, ar aš gerai tave išgirdau, kad aš esu sena. Na palauk tu, gerai eime. Jeigu tik ponulis taip manęs pageidauja, — ir atbėga link mūsų visų.
      Va taip buvo. Tuoj mes visi į bendrą ratą sustojame. Jūros artume atmušinėju kamuolį. Savas, esu savas tarp jų. Mes visi rėkiame, spiegiame. Kamuolys tarp mūsų nepaliaujamai juda visomis kryptimis. Nepatikėsite, bet merginos man, per tokį trumpą laiką, kaip savos tapo. Atrodytų kad čia, su savo tikrom dukrom žaidžiu. Kodėl taip? Ar taip nebuvo, ar tik mano laki vaizduotė tą paveikslą piešte sau nupiešė. Turėjau vieną dukrą, ir staiga prie jos turiu dar tris. Mama, ji manau irgi viską savo mintyse atskirai į lentynas dėliojo ir savaip vertino. Laikas man buvo dabar sustojęs. Mes visi mėgavomės jūra, saule, vienas kitu ir tuo linksmu žaidimu. Bendrai vėl jums truputį meluoju. Aš ir toliau tiesiog ryte rijau tą jų mamytę. Ji ta mama, kodėl ji pasirodė šitoje žmonių nerastoje vietoje, su savo dukrom? Kodėl? Kodėl dabar, kodėl būtent čia? Buvau tartume pasidalinęs į dvi atskiras dalis. Viena mano kūno dalis su mergaitėmis žaidžia,  kita, ta mamos visaip judantį seksualų siluetą ištisai stebėjo. Na, negalėjau atplėšti nuo jos savo akių ir viskas. Mes penkiese per visą šitą smėlėtą ir jaukų krantą žaidžiame paprastą žaidimą. Nors ne, tarp tų padavimų ir riksmų, mes su mama vis persimetame po keleta atrodytų visai nereikšmingų iš pirmo žvilgsnio frazių. Vyko vienas kito tiesioginė žvalgyba ar vienas kito trumpas pažinimas.
    — Panelės, jūsų mamytė labai sportiška, tikriausiai lankosi kokiame gerame sporto klube.
Tai mano žodžiai.
    — Taip, sporto klube kuris vadinasi puodų virtuvė, ar negirdėjai tokio — linksmai man atsako mama.
    — Mano mama kiekvieną rytą mankštą daro, — naiviai išduoda tokią šventą paslaptį jauniausia Vėtrinė. Ji rytais prieš darbą kasdien po šimtą atsilenkimų presui padaro.
    — Nieko sau, tai bent jūsų mama duoda. Net šimtą atsilenkimų, tai pasakysiu net man perdaug, ir dar kiekvieną rytą, ar tik truputį tu nemeluoji?
    — Tikrai ne, mama pasakyk tu jam
Mama tik meta į mane savo piktą žvilgsnį.
    — Tik nereikia į mane taip baisiai žiūrėti, tikiu, jau tikiu aš tavim. Kaip čia tuo netikėsi, užtenka vien pasižiūrėti į tavo presiuką, ir man viskas aišku iškart tampa. Reikės gal ir man taip daryti, nes pilvas pradeda augti lyg koks didelis kopūstas.
Visi smagiai nusijuokiam.     
    — Tai jūs čia, prie šito kranto dažnos viešnios pasirodo. Tai kodėl tada jūsų anksčiau, čia niekada aš nesutikau?
    — Užtat dabar sutikai, ir nėra ko tamstai labai dėl to aimanuoti, —vėl su šypsena atsako man mama.
    — O ponulis ką, taip vis vienas ir po pasaulį keliauja.? Negi jokios draugės prie šono neturi?
Tai ji mane taip kalbina. Arba dar geriau, slapta šnipinėja mano daržą.
    — Mergaitės, jaučiu šis ponulis labai blogas savo žmonai buvo, jeigu jis vienas atostogauja. Tikriausiai buvo niekam tikęs vyras ir žmona jį išgrūdo iš namų lauk.
    Ką aš. Aišku, kad gyniausi ir taip pat toliau jos klausinėjau. Ar merginos suprato tas mūsų slaptas kalbos potekstes. Kas dabar atsakys. Gal vyriausioji, bet ir tai abejoju. Joms ne iki mūsų tų kalbų tada buvo. Mes žaidėme daugiau nei valandą. Per tą laiką gerai įsiminiau visų mergaičių vardus. Dar atsimenu kai paklausiau.
    — O kodėl mama būtent tokius vardus savo dukrytėm išrinko?
Ji vėl juokdamasi atsakė. 
    — Mergaitės, ar girdite? Jūs tik pamanykit, pasirodo šitam ponuliui jūsų vardai nepatinka. Mes jį užtai į jūrą dabar imkime ir įmeskime.
    Kas įvyko po tų jos pasakytų žodžių? Spėkite.
    Greitai visos keturios spiegdamos puolė ant manęs, ir bandė nustumti į jūrą. Ir tai, tik po vienos geros kartu praleistos valandos. Prašau koks buvo tada tas mūsų bendravimas. Mane, visai svetima vyrą, ar jūs galite tai įsivaizduoti? Mes taškėmės jūros bangose, atsimenu, vieną griebiau ir sviedžiau į bangas. Tada dar didesnis prasidėjo kitų puolimas. Ką aš vienas galėjau padaryti, prieš jas keturias? Aišku jos laimėjo, turėjau pasiduoti nugalėtojų malonei. Atsiprašiau ir pasakiau, kad man labai, labai patinka šitie mergaičių vardai. Taip ir prasidėjo tas mūsų bendravimas. Mes visi tapome viena tvirta neatskiriama komanda. Prisimaudę ir prisirėkę visi neblogai nusikalę išlipome į krantą. Jos mane užpuolė taip, kaip buvo apsirengusios. Ką reiškia tikras azartas ir įkarštis. Tačiau lauke rugpjūtis o ne koks gruodis. Diena darėsi vis karštesnė. Taigi mūsų visų drabužiai buvo permirkę ligi paskutinio siūlo. Tada, dar labiau išsproginau akis į tą žavingą mergaičių mamytę. Gal jūs nežinote kame buvo ta mano akių sprogimo priežastis? Ogi pasirodo labai paprasta. Kaip čia jums delikačiau tik tai aprašyti. Rašytojai, jie tai mokėtu raiškiai jums paaiškinti. Deja, man tai žymiai sunkiau gaunasi, bet pabandysiu.
    Mama, ji irgi buvo visa permirkusi. Dabar ji stovėjo ant kranto ir kratėsi savo drėgnus plaukus. Sušlapusios jos sportinės kelnės dar labiau aptempė jos lieknas, grakščias tartum antilopės kojas. Jums dar nepasakojau, kodėl, kai pirmą kartą ją pamačiau, tada iškarto taip ir nesupratau, kad tai jų mama. Ji, ne pagal metus atrodė labai jaunai. Ta tokia liekna ir pasakiškai patraukli jos figūrytė. Būtent ji mane taip netikėtai ir suglumino. Niekaip negalėjau patikėti, kad ta moteris gali būti mama, ir net trijų dukrų. Todėl man reikėjo truputi laiko tame delikačiame dalykėlyje susiorientuoti. Tik iš mergaičių veidų ir akių supratau, kokios visos jos yra panašios. Taip panašios, bet kartu ir skirtingos.
    Mama dabar stovėjo ir pakėlusi savo abi rankas purtė nuo plaukų sūrų vandenį. Jos šlapia aptemta persišviečiama ant kūno maikutė rodė man tas dvi tobulos kriaušės formos nuostabias apvalias krūtis. Ką aš galėjau su savimi padaryti? Mano akys buvo prie jų lipte prilipusios, prie jos visos. Jau tada, aš jos nerealiai norėjau. Mano išdykėlis draugas, norom nenorom man siuntė įvairius perspėjimo signalus. Aš stovėjau ir tiesiai spoksojau į šitą mergaičių mamą.
    Ar jos tai pastebėjo? Jos irgi buvo visos permirkusios ir šlapios, bet kartu ir tokios laimingos. Jų juokas, jų kalbos ir toliau skriejo šituo jūros krantu. Pasigirdo mamos linksmas balsas.
    — Nėra čia ko ponuliui taip ilgai į mane spoksoti, negi jis nuogų moterų savo gyvenime niekada nėra matęs?
    Jos akys, jose vėl velniukai linksmi išvien laksto. Vienu žvilgsniu į mane žiūri, kitu į savo merginas. Teisingai, mačiau aš tų moterų, bet tokios tai dar niekur neteko sutikti. Mane labiau būrė ne jos figūrytė, bet ta ypatinga kalbos ir bendravimo subtili maniera. Tas jos paprastumas ir toks didžiulis pasitikėjimas savimi. Jūs tik įsivaizduokite, ji nieko man nesakiusi, per sekundės dalelę. Nusigręžė nuo manęs ir staiga nusivilko savo tą permirkusią maikutę. Nieko ilgai nelaukdama pradėjo ją gręžti. Ir po akimirkos vėl ją ant savęs užsivilko. Aš kaip tikras žąsinas tik stovėjau ir stebėjau šią greitąją jos persirengimo ceremoniją.
    — Mergaitės, greitai eikite persirengti, mes su ponuliu truputį prie jūros per tą laiką pasivaikščiosime.
Prašau, kaip greitai ji viską sudėstė į savo vietas. Mergaitės visos tarp savęs linksmai kalbėdamos patraukė link mašinų. Mes su mama trumpam likome dviese. Aš, dar stovėjau ir svyravau.
    — Tai ką, ar čia ir toliau kaip stulpas stovėsi, ar kartu eisi su manimi palei jūrą pasivaikščioti? Nebijok, aš tavęs viena nesuvalgysiu, — vėl juokdamasi ji mane draugiškai dėl viso pikto perspėjo.
Žinokite, bendraudamas aš su moterimis niekada žodžių kišenėje neieškodavau. Jeigu tik reikia, tai moku visokiausios rūšies makaronų ant kaklo pakabinti. Ir ne po vieną lėkštę, o ištisais kilogramais ar kilometrais kabinu. Visokios spalvos, visokio turinio ir skonio.
    — Mamyte, aš nieko prieš, jeigu jau dabar čia mano valgymą pradėtum, — tiesiog tiesiai į akis jai atsakiau.
Ji tik vėl keistai, bet jau be savo šypsenos, į mane pažiūrėjusi, atsakė.
    — Sakyk, ar visada esi toks greitas, gal dar tau nepatiks?
    — Tikrai patiks, tu tik duok ženklą.
Tai mūsų dviejų kalba, po tokios trumpos pažinties.
    — Gerai, užtenka tų nesąmonių, — vėl linksmai į mane žiūrėdama prabilo.
    — Einame pasivaikščioti ir papasakok, ką nors apie save daugiau. Juk aš dar nieko apie tave nežinau.
      Mes, neskubėdami patraukėme jūros pakrante. Viskas kas ten dėjosi su manimi, man buvo taip romantiška ir paslaptinga. Šita žavi moteris nori apie mane viską žinoti, ir kam jai to gali prisireikti? Sau mintyse dar vis tyliai uždavinėjau šitą klausimą. Ko ji nori iš manęs, ar ko ateityje norės? Tai gal aš greičiau iš jos ko norėsiu?
      Mes ėjome kartu, ji vis manęs ko nors klausdavo ir aš, kaip naivus vaikas viską jai pasakojau apie save. Mes per tą laiką buvome nuėję gana tolokai, nesimatė nei mergaičių, nei mūsų tų abiejų senų mašinų. Man tas laikas buvo sustojęs vietoje, tik tą vieną moterį priešais save dabar mačiau. O ji? Ji irgi nei kiek dėl to nesijaudino. Atrodo, kad mes abu buvome seniai tarp savęs pažįstami. Nors žinoma, dabar ji apie mane daug maž viską žinojo, arba beveik viską, kas tik ją domino.
    — Ką, gal grįžtam atgal, ar nori tu dar nusimaudyti? — Ir žiūri į mane savo klausiančiom akim.
    — Kodėl ir ne, — atsakau. — Oras nuostabus, vanduo šiltas, aišku mes galėtume kartu išsimaudyti.
    — Gerai, jeigu tik ponulis to pageidauja, eime kartu paplaukiosime.
    Kas vyko sekančias dvi akimirkas? Spėkite. Tikriausia pasakysite, kad mes abu bėgome maudytis. Taip, teisingai. Tik būtent kaip tas buvo daroma? Arba geriau, kaip ji ėjo maudytis. Ir vėl ne taip rašau. Tiek to, gal greičiau jūs paprasčiausia paklausykite kaip ten buvo?
      Aš buvau su krepšinio kelnaitėm, galėjau iškarto į vandenį šokti. Bet ji, juk buvo persirengusi, ir be savo maudimkės. Žinote, net nespėjau apie tai net pagalvoti, kaip pamačiau ką ji čia, prieš mane pradėjo išdarinėti. Greitai nusimovė savo ilgas sportines kelnes. Liko tik su tokiais viliojančiais juodais stringais, ar kažkuo į juos labai panašaus. Aš, visas pakerėtas arba greičiau užburtas stovėjau ir spoksojau į ją. Dar po akimirkos, ji nusimetė savo maikutę, ir sušukusi: — Tik prašyčiau ponulio be rankų, — pirma puolė į jūrą.
    Kaip jums jos poelgis? Sakysite tai neįmanoma. Kiti sakys, o kas čia tokio, aš, gal su jumis ilgai nesiginčysiu, tiesiog taip buvo ir taškas. Aišku, aš irgi greitai šokau paskui ją į jūrą. Mes plaukėme vienas šalia kito. Plaukdamas aiškiai mačiau tas dvi, jos nuostabiąsias krūtis. Gerai tik viena, kad aš buvau jūroje. Kitaip mano draugelis būtų galą gavęs. Jau labai patiko jam šita padūkusi mamytė. Jai sušukau.
    — Tu esi gera plaukikė.
    — Manau ponulis geresnis plaukikas, tikriausia dar sveikuolis ir didelis gamtininkas esi?
      Atrėžiau atgal.
    — Dar kartą mane pavadinsi ponuliu, aš tave šitose bangose iškart paskandinsiu. Neturės vargšės mergaitės savo mamytės, teks vienam tėtukui jas auginti.
    — Jeigu paskandinsi, tai tada ir pats jas auginsi, dabar jos nuo tavęs neatstos, — juokdamasi ji man atsako.
    — Gerai jau, nevadinsiu tavęs ponuliu, vadinsiu dabar tave gamtininku.
      Nieko, tada jai į tai neatsakiau, tegul būsiu dabar aš tas gamtininkas. Gamtininkas tai gamtininkas. Šiek tiek geriau skamba, negu ponulis. Mes dar porą minučių plaukėme greta, aišku, bandžiau, plaukti kiek galima arčiau jos. Esu normalios pakraipos vyras. Ir jeigu yra pasaulyje proga už dyką pasižiūrėti gražių vaizdų, tai ką gi, negi turiu praleisti šitokią progą? Patikėkite manim, aš gi neprašiau jos man viso to už dyką rodyti. Ar jūs, gerbiamieji, manote kitaip, gal galvojate, kad esu nedoras berniukas, žiūriu į svetimas mamytes?
    — Viskas, užteks, plaukiu į krantą, — ji man sušuko.
Ji pirmoji išlipo į krantą, buvo beveik nuoga. Jums atvirai dabar sakau, nors aš buvau vandenyje iki bambos, bet mano draugas momentaliai pasidarė kietas kaip cemento stulpas. Jis iškarto du kartus ilgesnis tapo. Tai va kaip kartais nutinka su tais diedais jūroje. Aš, dar vis vandenyje buvau, ir mano akys ją ryte rijo. Jeigu ji tik būtų sutikusi, ten, toje vietoje, sakau atvirai, iškart būčiau ją ant smėliuko patvarkęs. Tai taip vaizdingai jums pasakiau, kad suprastumėte ką tada savo viduje jaučiau. Nemoku net aprašyti savo būsenos, kokia ji tada buvo. O ji, ką ji toliau ten darė? Ji ir toliau sėkmingai mane varė iš proto. Vėl spėkite. Taip, būtent taip ji ir pasielgė. Stovėdama į mane nugara, nusiėmė savo kelnaites, ir jas išsigręžė. Tas veiksmas, vyko labai greitai. Bet, ir mano akys smigo tiesiai į tikslą arba tą nuostabų taikinį. Greitai ji užsivilko visus savo rūbelius kuriuos su savimi turėjo, staigiai atsigręžė į mane ir vėl šypsodama tarė.
    — Ar tu dar ilgai tame vandenyje stovėsi, ar tavo inkaras neleidžia tau nei metro pasisukti. Manau, tu dabar jau viską pamatei, ar dar ko nors gamtininkas iš manęs pageidautų?
      Jums rašiau, kad aš esu ne iš bailiųjų trejeto, ir liežuvį aštrų aš dar turiu.
    — Aišku, kad ne viską mačiau, galėjai nuo manęs ir nenusisukti. Tu gi nesi baili mamytė, — taip tada jai atsakiau.
    — Ar kartais pinigų į mano sąskaitą ponas gamtininkas nenorėtų pervesti. Manau kokie dešimt tūkstančių tau nieko nereiškia. Bet jeigu tu jų neturi, tada tai jau perdaug tu čia visko prisižiūrėjai. Net nežinau, kodėl tau tą išimtį padariau.
      Dabar pasakysiu jums, kada ji mane galutinai užkariavo, kai vėl man leptelėjo.
    — Tai kaip ten su tuo tavo inkaru bus, ar jis kada tave iš tų gelmių atlaisvins. Negi man reikės savo mergaičių pagalbos prašyti, kad jos tave iš vandenų ištrauktų.
      Kaip jums mūsų abiejų, tik prieš porą gerų valandų susipažinusių suaugusių žmonių dialogas? Neblogai mes abu pasišnekėjome. Dialogas ir toliau tęsėsi.
    — Ne, nereikės, jis ką tik atsileido.
Ir aš, linksmai juokdamasi bridau link kranto iš tos jūros gelmės.
    — Žinai, man labai linksma su tavimi. Ar negalėjai tu čia anksčiau pasirodyti, kur tiek metų nuo manęs slėpeisi.
    — Aš, gamtininke savo vaikus auginau, ne taip kaip tu, žmonai dukrą pametęs išvykai.
    Greitai puoliau gintis, nors puikiai supratau, kad ji taip tik juokauja su manimi. Iš pradžių norėjau ir aš savo sportines kelnaites išsigręžti išlipęs iš vandens, bet ji mane iš karto perspėjo.
      — Tik nepradėk čia man prieš akis rodyti savo nuogo užpakalio, ar to spurdančio slibino. Eik taip, saulė ir vėjas jas greitai taip išdžiovins.
      Nieko sau, aš ir nežinojau, kad pas mane spurdantis slibinas tarp kojų gyvena. Tai va, kokia pastabi man mamytė pasitaikė, pasirodo, ji visus mano ėjimus į priekį jau žinojo. Mes patraukėme atgal, link mūsų namų. Tik manau, mes abu jau buvome visai kiti. Tarp mūsų atsirado nematomas tiltas. Ėjome ir laisvai šnekėjomės apie viską. Pradedant nuo didžiosios politikos, baigiant požiūriu į religiją ar vaikų auklėjimą. Iš toli mus pamačiusi, pirmoji atlėkė, mažylė Vėtrinė. Ji šoko savo mamai tiesiai į glėbį. Abi buvo laimingos. Mama ir jauniausia dukrelė tarp savęs pasibučiavo. Dabar ėjome trise. Nuo tos akimirkos mums likusią dienos pusę, niekaip neišėjo pabūti nors porai minučių dviems. Visada kuri nors iš merginų kartu su mumis buvo šalia. Dar iš pradžių pagalvojau, kad tai tik grynas atsitiktinumas, bet kuo toliau, tuo drąsiau galėjau sau teigti. Merginos, jos taip tarp savęs buvo tyčia susitarusios, kad viena visada būtinai saugos savo mamą, nors jos ir priėmė mane į savo tarpą, bet ...?



    Darau trumpą pertrauką, reikia ir man išsimaudyti, jus dabar žinote pačią pradžią. Taigi pirmas alkis kaip ir pasotintas. Einu ir aš šiltoje jūroje valandžiukę paplaukioti. Vanduo šiandien pasiutiškai geras turėtų būti.
    Ką gi, atrodo aš gerą pusvalandį buvau drauguose su mūsų jūra, jūruže. Kiek čia dabar yra valandų? Jau pats laikas gal ką nors skanaus užkasti. Kitaip dar imsiu ir numirsiu iš bado. Ir jūs tuo pačiu galite ką nors draugiškai užkasti, irgi prašyčiau žiūrėti savo sveikatos. Ji vieną kartą gyvenime duota. Vis tiek dabar niekur, nuo jūsų iš čia nepabėgsiu.
Gerai pasimaudžiau, pavalgiau, dabar vėl galiu toliau jums tą istoriją pasakoti.



      Pasakysiu atvirai, aš jai turėjau labai daug klausimų, bet kai šalia mūsų buvo vis kuri iš jos dukrų, tai tie klausimai taip ir nebuvo mano užduoti. Sakiau, buvau prapuolęs, ji mane visą tiesiog pakerėjo. Ar tai buvo meilė? Jeigu man būtų buvę 18 arba nors 25 metai, iš karto atsakyčiau, kad taip. Meilė iš pirmo žvilgsnio. Taip, ne kitaip. Tik deja, aš pernelyg senas krienas esu, kad tokiais jausmais iš karto tikėčiau. Taigi ir sakau, tai dar nebuvo meilė. Tada kyla kitas logiškas klausimas. O kas tada čia buvo? Sakysite aistra, noras sekso. Gal ir taip, nesiginčysiu. Tik aš jums, brangieji, pasakysiu vieną. Mane labiau traukė ne tik jos kūnas, nors jis tikrai be galo mane vis gundė. Labiau aš negalėjau atsispirti jos tai esybei. Prisifilosofavau aš čia vienas. Tada net nežinau kaip ir paaiškinti, man norėjosi, tiesiog būti ir bendrauti su ja ir jos dukromis.
    — Tai gamtininkas knygas skaito, kartu ir krepšinį už savo šalį žaidžia?
    — Ne už šalį, o už kiemą, švelniai ją pataisau.
    — Nesvarbu, tai namą savo mieste turi, ir su baidarėmis plaukioji.
    — Truputį plaukioju.
    — Ir ką, vienas po pasaulį su dviračiu važinėji? Ir visur vienas, ir vienas, taip nebūna, aš tavimi netikiu. Manau tu turi, nors vieną kokią savo širdies draugę. Tokie vyrai kaip tu, ilgai vieni nebūna. Na, greitai man ir mano mergaitėm sakyk, kiek nelaimingų moterų esi šiam pasauly palikęs.
Ir vėl jos juokas, ir vėl jos paslaptingos akys prieš mane žiba.
    — Tau moterys tik vienam malonumui, ar taip? Tu su jomis tik žaidi?
    Aš, kaip vaikas, tik gyniausi, kad nesu toks blogiukas. Aš kitoks, aš geras vyrukas ir prie moterų niekada pirmas nešoku. Juokai, šypsenos, vasara, jūra, ji ir jos. Jos visos keturios, drauge sudėjus. Vakarėjo, diena prabėgo taip greitai, tiesiog kaip viena minutė ir nėra tos stebuklingos vasaros dienos.



      Atrodo, kyla vėjas, ir gana nemažas, tai gerai, tai man net labai gerai. Ar žinote kodėl? Spėkite. Kiek daug kartų aš užduotu jums šitą klausimą. Bet, taip net įdomiau, pabūkite ir jūs nors akimirką kūrėjais. Garantuoju, kad šitą kartą nei vienas neatspėjote, kodėl man reikia gero vėjo. Atsistoju nuo savo kėdės, einu link mašinos. Apsirengiu nardymo kostiumą, pirktą Anglijoje už svarus. Galvojate, kad jums dabar viskas aišku, eisiu nardyti į jūrą. Taip, nardyti, bet ne vandeny. Užsimetu ant peties, ką? Vėl spėsite? Kaitą. Dabar eisiu ne nardyti, bet skraidyti. Ar jūs žinote, kas yra skrydis? Man, tai yra geriausias vaistas, trumpam užsimiršti. Užmiršti ją, užmiršti jas, kitaip galiu nuo minčių išprotėt.
      Virvė įsitempė kaip styga, dar akimirka ir jūros vėjas pagauna mano margą parašiutą. Didžiulė jėga staiga mane meta į priekį, aš laikausi tvirtai rankomis įsikibęs, aš jau lekiu, jau skrendu ant bangų keterų. Mano raumenys smarkiai įtempti, bet aš ramus. Pirma banga mane meta į viršų, ateina antra, trečia, kažkelinta. Kuo toliau tuo aukščiau. Aš ore, aš skrendu kaip paukštis, kaip žuvėdra, mano būsena fantastiška. Kas neskraidė, tas nežino šito jausmo ir deja niekada nesužinos. Su kiekviena nauja banga bandau kilti vis aukštyn. Greitis yra didžiulis, esu nuskriejęs kilometrą gal du nuo kranto. Vienas aš lekiu tarp bangų bėribėje jūroje. Krantas matosi tarsi mažytis žemės ruoželis, ką gi laikas daryti ir posūkį atgal. To dar man betrūko, kad netyčia pasiklysčiau toje neaprėpiamoje jūroje.
    Dabar link kranto atgal lekiu. Vėl bangos, šuoliai, skrydžiai. Kaip man šito reikia. Aš gyvas, aš dar gyvas, nesvarbu, kad tu toli, kad tavęs šalia nėra. Bet tu čia, šitame krante esi. Matau tave, įsivaizduoju, kaip tu dabar nuo kranto į mane žiūri. Mojuoji man ranka, kažką laiminga šauki. Tavo akys ir ta visada nuostabi ir nenueinanti nuo veido šypsena. Ji visur kartu su manimi, net čia ant šitų pašėlusiai šaunių bangų. Pagaliau nuovargis mane nugali, baigiu savo šventę, savo šokį, savo pasirodymą. Tai čia ponuliai ir buvo tikrasis šokis, čia, ne tenai, per jūsų televiziją. Kur visokie juokdariai ir pingvinai bando įsivaizduoti, esantys didieji pasaulio šokėjai. Tegul jie visi paskęsta šitose vėjo gainiojamuose bangose. Pasiimu į rankas lentą, ir lėtai patraukiu link palapinės. Atsigavau, man to gyvybiškai reikėjo, net labai. Tai anksčiau aš buvau labai sveikas ir kietas, bet dabar. ....  Dar neatėjo tam mano pasakojimui eilė.
    Girdžiu artėjantį mašinos triukšmą, ne visai šalia, ne į šitą keliuką, į kopas atrieda ratai. Vadinasi, būsiu ne vienas, gerai nors tai, kad ne prie pat manęs. Taip, mano akiratyje pasirodo mašina, maždaug už gerų 300 ar 400 šimtų metrų ji suka į šoną. Sustoja, iš jos išlipa vienišas vyras. Išlipęs pirmiausiai prieina prie kopos krašto ir pasižiūri į jūrą, tada apsižvalgo aplinkui. Pagaliau pamato ir mane, mano palapinę bei mašiną. Iš toli man nesimato kokie tos jo mašinos numeriai, negaliu suprasti, iš kokio jis krašto, kas per naujas paukštis šalia manęs atskrido. Manyčiau, kad jam galėtų būti netoli keturiasdešimties metų. Vienas, tai tegul bus ir vienas, greičiausiai koks vietinis atvažiavo išsimaudyti, o gal tai tik žvejys. Jų čia dar tokiu šiltu laiku iš visur gali privažiuoti. Nors vėl, kad aš ir nesu žvejas, man rodosi, kad žvejybai šiandien truputėlį per didelis vėjas. Nors gal jisai ir netrukdo, nežinau, ne specialistas tame.
      Tiek to, atvažiavo, tai atvažiavo. Man reikia toliau pratęsti pasakojimą, ar ne taip, mano nekantrūs skaitytojai. Saulė dar nesileidžia, bet ji jau jūroje, diena persirito į antrąją pusę. Greitai čia su jumis bėga laikas, o jūs dar klausiate, ar man vienam nėra liūdna. Net nepastebėjau kaip pusė dienos prašvilpė. Gerai, dar liko man laiko, viskas eina pagal iš anksto paruoštą planą. Nors vėl, koks čia tas mano planas, niekada aš jo neturėjau ir neturiu.

        Pirma mūsų pažinties diena, ėjo į pabaigą. Mes visi kartu kūrėme laužą, skaniai ir sočiai vakarieniavome, buvo visiems be galo smagu. Kažką tarp savęs tauškėme, dabar visko ir neprisimenu, ir kam? Gal pasakojau kokią savo kelionių istoriją, jos dažnai manęs prašydavo, kad ką nors įdomaus papasakočiau. Jos mažai kur keliavo, dar mažai ką šiame pasaulyje matė ir girdėjo. Merginos manęs klausinėjo, kas, kur, kaip, kodėl. Mama, ji kaip visada, tik paslaptingai juokėsi, tartum mano dukros tos merginos būtų, o ne jos. Matote, ji netyčia, atsitiktinai čia kartu su mumis dabar atsidūrė. Žinote, dar pastebėjau, kad temstant jos žvilgsnyje kažkas pasikeitė, ji tapo uždaresnė  ir dar paslaptingesnė. O gal, tik vakaro miglos man darė tokį neišdildomą įspūdį. Nuo dienos karščio, nuo saulės šviesos, nuo tų maudynių mūsų visų akys pasiutiškai žibėjo.
    — Tai jūs su dviračiu galite per dieną 150 kilometrų nuvažiuoti, — paklausė manęs Saulytė.
    — Na teko, kai turi tikslą, tenka ir tiek nuvažiuoti.
    — Manau, ir aš taip galėčiau.
    — Taip, galėtum, žinoma kad galėtum, tik reikėtų tau savo užpakalį patreniruoti, kad žaizdų nepritrintum, — atsakiau jai.
    Aš pasakojau, kaip pirmą kartą, maždaug prieš penketą metų atradau šią, dabar mūsų visų žinomą, vietą. Lygtol aš čia niekada nebuvau apsilankęs. Tais metais, nuo pat ankstyvo pavasario aš kiekvieną dieną važinėdavau dviratuku. Buvau labai juo susižavėjęs. Ir į darbą dažnai važiuodavau, o per išeigines dienas aplamai po 60 ar net 90 kilometrų įveikdavau. Visus savo miesto ir rajono šunkelius skersai ir išilgai išvažinėjau. Kur tik pasirodydavo man nežinomas kelias ar takiukas tuo ir varydavau. Tada gavau gerą savaitę atostogų, ir atėjus atostogų metui buvau visai neblogai pasiruošęs, tai mano planuotai tolimai kelionei.
    — Tai gamtininkas pasirodo yra ir neblogas planuotojas, — vėl mama mane tyčia taip erzina.
      Apsimečiau, kad labai ant jos užpykau.
    — Panelės, na kiek galima prašyti jūsų mamos, kad ji mane geriau vardu vadintų, koks čia aš jums ponas ar gamtininkas esu?
      Ir vėl visų juokas, ir vėl tas aštrus kaip peilis veriantis mamos žvilgsnis.
    — Mama, tegul jis kalba, netrukdyk tu jam, — pasigirdo merginų balsai.
    — Gerai, gerai, mano mažytės, — savo švelniu balseliu mamytė jas nuramino. — Tegul tik pasakoja ponulis gamtininkas mano dukrytėm pasakas prieš miegą.
      Patys matote, ką aš jai galėjau padaryti, aš jau visas priklausiau jai.


        Taigi, gavau savo pelnytai užtarnautų atostogų ir nutariau, vienas su dviratuku apkeliauti visą šitą jūros pakrantės pusę. Planavau tai padaryti per kokias 5 ar 6 dienas.
    — Tai jūs nuo savo miesto su dviračiu iki pačios jūros atmynėte?
    — Ne, mergaitės, aš tam neturėjau tiek laiko. Pas mane buvo kitoks išanksto paruoštas planas. Sėdau į traukinį ir iki Šiaulių juo atvažiavau. Šiauliuose buvau gerokai po 21val. Dangus tamsėjo, sėlino juoda naktis, bet aš nesiruošiau nakvoti jokiuose miesto viešbučiuose ar pakelės kempinguose. Ir kam man tai? Buvo nuostabus, kaip ir šiandien, oras, drąsiai sugalvojau pernakvoti pakelėse. Su savimi  tą kelionę buvau karišką miegmaiši įsimetęs.
    — O jeigu būtų lietus, — sušuko kažkuri.
    — Tada, apie jokį lietų negalvojau, sinoptikai žadėjo visą savaitę didelius karščius. Ir jie kaip nekeista, tą kartą neapsiriko. Taigi, išlipau iš traukinio, sėdau ant savo dviračio ir miniau link Šatrijos raganų baisiojo kalno. Aš ten niekada nebuvau buvęs, norėjau jį pakeliui savo akimis pamatyti ir kojytėmis išvaikščioti.
    — Ooo, mes irgi tokį žinome, —sušuko visos trys iškarto
    — Ir jūs žinote?
    — Ten, netoli mūsų mamos močiutė gyvena.
    — Tikrai, kaip įdomu, tai kurioje vietoje ta močiutė gyvena? — žiūrėdamas į mamos akis paklausiau.
    — Tu pasakok toliau, vėliau apie tai sužinosi, — greitai atšovė man mamytė.
    — Gerai, ką čia su tavimi daryti, nieko tu nenori man atskleisti. Taigi, važiuoju aš plentu, miestas liko už manęs, aplinkui visai sutemo. Pasidarė labai nebesaugu važiuoti. Krovininės mašinos tik lenkė mane. Sau sakau, stop, dar partrenks kuri, tik šlapia vieta iš manęs paliks. Taip toliau keliauti daugiau negalima. Taigi verkiant man reikėjo kažkur netoli prisiglausti ir pernakvoti. Ilgai negalvodamas, nutariau apsistoti prie pirmų pasitaikiusių pakelės krūmų, ar kokio miškelio. Prigulsiu ir bus gerai man. Greitai už kokių 300 metrų žiūriu tamsuoja aukšta žolė ar medžiai. Tamsu kaip pekloje, niekas gerai nesimato. Sau mintyse pagalvojau, niekas ten manęs nematys nuo kelio. Pasiklosiu tą aukštą žolę sau po miegmaišiu, bus minkščiau išsimiegoti. Tada tik su trumpais šortukais, ir marškiniais buvau. Taigi varau savo dviratuką į pati tos aukštos, beveik su manimi ūgiu, žolės vidurį. Paguldau savo žirgą, drąsiai išsiimu iš kuprinės savo šiltą miegmaišį, patiesiu jį ant žolės. Supraskite, minkščiau mano nuvargusiai nugarai bus gulėti. Palinkiu visiems žiogams saldžių sapnų, ir greitai užmiegu.
    — Matote, mergaitės, koks nepaprastai drąsus žmogus tarp mūsų sėdi. Jūs tik pagalvokite, vienas juodoje naktyje, aplinkui tamsu, o jis nieko pasirodo nebijo? Tu tikras vyras, tikras erelis. Kad aš tokį turėčiau, kaip jį tada mylėčiau.
Ir vėl visų juokas.
    — Palaukite, — sakau, — va dabar, tai tikrai jums bus labai juokinga. Ryte prabundu, pratrinu savo akis, pasižiūriu į viršų, ar dangus yra vietoje ir nieko nesuprantu. Kur aš esu, kur naktį atsiradau? Ar aš vis dar sapnuoju. Jūs galvojate, kad paprastoje žolėje miegojau. Ir aš nakties tamsoje taip vakar maniau. Žiūriu į viršų ir netikiu. Man baisu pasidarė, nežinau net kaip ir pajudėti iš vietos. Pasirodo, viduryje didžiausio dilgėlyno sau naktinį karališką guolį susiradęs buvau.
    — Negali būti, —sušunka kažkuri. —Negi jūs ten guldamas nieko nejautėte?
    — Taigi, mergaitės, būtent, kad aš nieko nepajaučiau. Visų 100 ir vienu procentu buvau įsitikinęs, kad tai tik aukšta žolė. Tai va, toliau bandau visaip išlysti iš to dilgėlyno. Vos tik išsiropojau iš miegmaišio, iškart gavau dūrį į nugarą. Po sekundės dar vienas judesys, ir dar vienas dūris į koją, atsistojus, rankas sudilgino. Kol išsikapsčiau iš tos superinės romantiškos vietelės, kol iki gero kelio nukulniavau, buvau visas galutinai sudilgintas. Matote, merginos, ką daro gyvenime šviesa ir tamsa.
    — Tai ponas keliautojas, aišku dabar tik už tamsą balsuoja. Mes su mergaitėm tai tik už šviesą, ar taip, mano mažytės?
Ir vėl, tik juokas ir šypsenos mūsų visų veiduose.
    — Na, o kaip toliau buvo su ta jūsų istorija, man baisiai įdomu, toliau jūs pasakokite, — paklausė Vilnitė.
    — Klausi, kas buvo su manimi toliau. Na, toliau sėdau visas subadytas ant dviračio ir miniau pirmyn, ką čia bepadarysi. Nors visą kūną ir velnioniškai skaudėjo, nemesi gi pradėto savo sumanymo. Čia dar tik pati žygio pradžia, negi aš atgal į savo miestą po pirmų sunkumų bėgsiu. Buvau suplanavęs tą dieną būtinai iki Skuodo nuvažiuoti. Taigi apie pietus privažiuavau tą didžiulį ir paslaptingą Raganų kalną, nuo jo viršūnės aplinkui toli matyti, kone pusė pasaulio.
    — Ai, tik nemeluokite mums, mes žinome koks jo aukštis, — sukikeno Vėtrinė.
    — Gerai, kad žinote, jau ir pasakos negaliu nors vienos jums pasekti.
Vėl visi linksmai nusijuokėme.
    — Ar kartais mūsų drąsuolio keliautojo — gamtininko kokia vietinė raganaitė nepagavo ant to kalno? Gal sutikai kokią, nejaugi taip ir nepasirodė nei viena iš jų?
    Čia vėl mamytė gudriai mane bando prigriebti. Galvoju, palauk, ir aš ką nors originalaus dabar leptelsiu.
    — Žinoma sutikau, kitaip ir būti negalėjo. Buvo viena pagavusi mane, mes abu su ja paišdykavome, pažaidėme įvairių žaidimų. Labai prašė manęs, kad dar likčiau nors vienai naktelei. Kvietė bet kada pas ją į svečius atvažiuoti, ji manęs visada lauks.
    — Matote, matote, mergaitės? Ar jums aš nesakiau, koks geras žmogus tarp mūsų yra. Pasirodo ji ne tik merginos, bet ir baisiosios raganos karštai myli.
      Juokas ir tik mūsų juokas aplinkui girdėti.
      Praėjus porai valandų po pasisvečiavimo pas raganaitę, privažiavau Telšius. Žinote tą gerą priežodį, ei, paveizėk, balti mūra kap Telšę stuovi. Ar ta raganaitė taip mane paveikė, ar jos kokie kerai mano dūšiai siųsti suveikė, bet vietoj to, kad asfaltu toliau važiuočiau, aš, kvailys nutariau tiesiai į Skuodą per šunkelius traukti. Buvo mano kelionės pirmos dienos popietė. Drąsiai sau maniau, kad jėgų turiu į valias. Tikros šakės tame kelyje manęs laukė toliau. Daug kartų miriau ir vėl kėliausi, kol pagaliau vos gyvas pasiekiau tolimą Skuodą.
    — Ir kodėl į Skuodą, ar ir ten kokią gerą draugę turi? Greit mums visoms dabar prisipažink, — vėl klausia mama, tiesiai žiūrėdama man į akis.
    — Tegu bus mano pusseserė, ar toks variantas tau tinka? — sakau jai.
    — Žinome mes tas visokias vyrų pusseseres, pas tave jų tikriausiai kiek viename mieste po dvi yra?
    — Prisipažinsiu, pusseserių aš turiu nemažai, net 9 po visą pasaulį plačiai išsibarsčiusios. Tik kodėl mamytei staiga mano pusseserės parūpo, geriau tegul ji apie savo pusbrolius ar visą savo draugišką giminę ką nors papasakoja.
    — Gerai, papasakosiu ir aš kada, bet dabar tu toliau pasakok savo tą nebaigtą istoriją.
Nuolankai klausau aš jų, ir toliau savo pasakas pasakoju.
    — Kitą rytą aš prie sienos su savo nenuilstančiu žirgeliu stoviu, bandau sieną perkirsti. Tik tie sienos sergėtojai taip kreivai į mane žiūri. Jie matote rėkia man:
      — Stok, nevidone, ką kuprinėje veži, kur su savo dviračiu važiuoji.
Draugiškai jiems atsakau:
    — Vyručiai, aš prie jūros varau, noriu visą pajūrį savo dviračiu aplėkti.
    O jie man:
    — Žinome mes tą jūrą, greičiau rodyk, ką ten kuprinėje turi.
Varge, ką darysi su kvailais sienų sargais ir sienų saugumo įstatymais. Teko visą mano kuprinę išversti, tik žinoma jie nieko ten stebuklingo nerado. Laisva, pagaliau vėl galiu sau toliau važiuoti. Dieną Liepojoje valandžiukę pasitryniau, ir vakarėjant varau pagal žemėlapį link uosto Ventspilio. Vakaras ramus, nedideli tų vietinių kalniukų pakėlimai ir nusileidimai man labai nemaišo. Vėjo visai nėra, greitis geras, ne važiuoju o lekiu plentu. Iš šono jaučiau jūrą, ji dabar pastoviai mane šiame kelyje lydėjo. Taip iki vakaro ir atsiradau čia, šitoje vietoje, kur niekada anksčiau nebuvau buvęs. Man, tą kartą labai didelį įspūdį paliko šitie du švyturiai, jie jau rodė kelią jūroje esantiems laivams. Tas jų vaizdas, man buvo begalo nerealus pasirodė. Matote kaip jie ir dabar nuostabiai čia mums šviečia. Mes visi kartu sužiurom į juos.
    — Taip, — tarė mama, tikrai nepakartojamai broliukai žiba.
    — Tai jūs vienas ir atvažiavote iki čia, tai kur miegojote? —paklausė Saulytė.
    — Kur miegojau, va ten, prie tos kopos. Žiūrėjau į žvaigždes ir galvojau, kada man kokia žvaigždutė iš dangaus nukris. Ir ką, pasirodo nukrito, tik ne viena, o iškarto visos keturios.
Ir vėl visų juokas.
    — Kaip toliau ten jums viskas buvo?
    — Toliau. Ryte vėl kelias, vėl kilometrai. Supraskite, man taip keliauti yra labai įdomu, nes niekada nežinai ką tu sutiksi, nei kiek nuvažiuosi, nei kur nakčiai prisiglausi.
    — Bet vienam yra labai liūdna.
    — Tai kad aš niekada nesu vienas, žmonių visur mūsų pasaulyje yra.
    — Bet jūs gi jų nepažįstate.
    — Na taip, aš jų nepažįstu, bet greitai galima su visais susipažinti. Sustoju kurioje pakelės kavinių, užsisakau bokalą alus ir šnekuosi su vietiniais.
    — Taip, su vietiniais jis šnekasi. Geriau sakyk, kad vietinėm panom pasakas, pasakėles pasakoji, kaip mums dabar visoms. Žinome mes tokius didžiuosius pasakorius, — mama vėl, mane visaip išdarinėjo.
Merginų, ir mūsų juokas, vėl nuvilnijo kopos krantu. Toliau papasakojau, kad buvo Ventspilis, toliau Kolka, Roja. Trečią dieną pradėjo mano užpakalis nuo nuvažiuotų kilometrų kraujuoti, aš gi ne profesionalas. Mano pasirengimas pasirodė per prastas, per daug norėjau apžioti, kojos švininės darėsi. Kiek dar tų kilometrų man priešakyje turėjo būti? Nepatikėsite, net butelį degtinės kuri dėl visko buvau su savimi į kelionę pasiėmęs. Pakelėje ant suoliuko palikau. Kad, tik svorio mano kuprinėje būtų kuo mažiau. Tas mano kalnų dviratis buvo be jokios bagažinės, tai visas kuprinės svoris ant mano vargšų pečių gulė. Visą nugarą nežmoniškai skaudėjo, tik tas kvailas aviniškas mano užsispyrimas į priekį toliau mane vedė. Ir kam?
    — Olia lia, tai pasirodo mes čia su naminiu gyvulėliu reikalų turime, aš mergaitės kažkaip visą laiką galvojau, kad čia tikras žmogus su mumis draugiškai kalbasi. Pasirodo, kad ir aš labai klydau, nes čia ne žmogus, o tik vargšas nelaimingas avinėlis.
Juokas, juokas, juokas.
    — Tai ką, jūsų keturių tarpe nėra nei vienos su gyvuliais surištos. Tada teisingai aš jums ir sakiau, iš žvaigždžių jūs man visos nukritote.
    Juokas, tik jis, ir dar jūros ošimas girdėjosi aplinkui.
    — Tos mano kelionės dienos pasitaikė labai karštos, pernelyg karštos. Būdavo apie 30 laipsnių karščio. Man reikia visą dieną balne suptis, tik bėda dar kojas turiu sukti. Per tą karštį mano nosis, mano veidas, aš pats buvau beveik juodai rudas. Kvailys, jokio apsauginio kremo nuo saulės nebuvau pasiėmęs. Visai apie tai nepagalvojau. Baisu buvo į mane pasižiūrėti. Tai, aš žmonės labai gąsdinau, jie nuo manęs visi į šonus bėgo. Plius, dar kelintą dieną kaip nesiskutęs buvau, tikrai tada į tikrą baisuoklį labiau panašėjau. Visi mano nereikalingi kilogramai per tą mano nesąmoningą superturą akimirksniu ištirpo. Nors teisybė, nelabai aš tų nereikalingų kilų tada turėjau.
    — Tai kiek dienų jūs važiavote, ar pasiekėte savo tikslą, - vėl toliu klausė manęs merginos.
    — Na ne visiškai, ne iki galo, ne tiek, kiek buvau suplanavęs. Man tomis dienomis nuo to karščio ir išsekimo pradėdavo vaidentis. Mažai valgiau, visai nesinorėjo maisto, vien tik gerti. Neturėjau daugiau jėgų save taip kankinti. Ir mano charakteris šį kartą man nepadėjo. Norėjau tik vieno, greičiau sėsti į tą traukinį ir kad baigtųsi šitie mano nežmoniški vargai. Per geros nuomonės buvai pasirodo apie save.
    — Tai ką, negi jums ta kelionė visai nepatiko, - nutraukė mano kalbą Saulitė.
      Ir kitos merginos savo akutėmis į mane klausiamai žiūri.
    — Patiko, net labai patiko, čia tokie vaizdingi jūros krantai, ir svarbiausia, nėra aplinkui jokių žmonių ir jokio triukšmo. Aš drąsiai galėjau nors viduryje dienos nuogas po pliažą vaikščioti, nes niekur aplinkui nebuvo nei vieno gyvo žmogiuko. Žinoma tai patinka tik tam, kas bėga nuo miesto, nuo to didelio skruzdėlyno. Manau kitiems čia nuobodu labai būtų. Bet aš, dar vis turėjau sukti savo dviračio pedalus.
    — Tai tu nori pasakyti, kad per visą savo kelionę jokios moters ar merginos nesutikai? Vis vienas ir vienas ištisai būdavai, — vėl mane mama šantažuoja.
    — Gerai, vieną tai atrodo sutikau, aš jums papasakosiu tą momentą kuris nutiko su manimi.
    — Na ir kas per momentas, kas per dalykėlis su mūsų garsiuoju keliautoju galėjo toje kelionėje nutikti?
    — Mama, na tegul jis baigia pasakoti, nesikabinėki tu prie jo.
    — Va, būtent, nesikabinėk tu taip prie manęs. Ar kartais tamstai neatrodo, kad ir visos merginos už mane dabar eina, tuoj liksi čia viena, — ir vėl visų juokas. — Buvo taip. Po eilinių gal gerų keturių valandų važiavimo, nutariau jūroje išsimaudyti. Oras pasaka, šilta, gal plius 28 gal ir visi ir virš 30 tą dieną kaitino, nesvarbu dabar. Ten aukštai danguje nei vieno nors kiek matomo mažyčio debesėlio nesimatė. Pasižiūriu į abi jūros kranto puses, žmonių niekur nematyti. Pliažo plotis, gal virš 100 metrų. Gryno, baltai minkšto smėliuko. Nusimetu visus savo rūbus ir nuogas lekiu į gaivias bangas atgaut jėgų. Vienu žodžiu įsimaudau, ir žadu pusvalandi prieš saulutę nuogas pasideginti, jėgas eiliniam naujam važiavimui atstatyti. Taip begulėdamas ir lengvai užsnaudžiau, kai netikėtai išgirdau tą garsą. Jis artėjo link manęs ir gana greitai. Dar truputi, ir buvo visai arti manęs. Nenorom aš pakila visu savo ūgiu, nors kaip sakiau buvau ir visiškai nuogas. Tik ir mane supraskite, kažkas gi artėjo šalia manęs. Žiūriu ir netikiu savo akimis. Jūs nepatikėsite, bet prie manęs keturačiu motociklu, labai greitai artėja nepažįstama tokia simpatiška mergina. Jos ilgus plaukus vėjas į visas puses tik draiko, plevena tie jos juodi karčiukai. Tas lieknas sportiškas visas jos kūnas taip gražiai įdegęs. Bet žinote kas įdomiausia tame buvo? Spėkite?
    — Greičiau sakyk, ką čia tu mano mergaites dabar kankini.
    — Aš stoviu tartum žado netekęs ir spoksau į tą atlekiančia grožybę. Tik jūs nepatikėsite, pasirodo ir ta mergina buvo irgi visiškai nuoga. Ji privažiuoja prie pat manęs, aš į ją savo veizolais spoksau, o ji į mane. Tai bent situacija, tai bent komedija, tai bent vaizdelis. Gerą minutę mes taip vienas į kitą nenuleisdami savo akių ir žiūrėjome. Tartum pirmą kartą gyvai nuogą žmogų abu būtume pamatę. Pagaliau ji man nusišypso, pamojuoja savo rankute, ir jos nėra. Toliau su savo žirgeliu nuvaro. Aš ir toliau, taip be žado lieku stovėti. Tik dabar nesuprantu ar čia man nuo saulės tokie vaizdai pasivaideno ar kaip? Taigi, ko tik nebūna tame mūsų gyvenime. Man dabar tik didelį juoką tas kelia, va panelės kokių netikėtumų kelionėse kartais žmonėms pasitaiko.
    — Tai mūsų ponulis labai gailisi, kad ta gražuolė ilgiau pas jį tada neužsibuvo, jis tikras svajotojas yra mano mielosios mergaitės.
Ir vėl visų mūsų juokas skrieja, tik šį kartą nakties sutemose.
Dabar papasakosiu paskutinį mano tos kelionės nuotyki.
    — Ach, ar šitas keliautojas baigs kada nors savo saldžius makaronus mums į ausis pūsti. Žinai, pas tave yra neišsenkamas pasakų aruodas toje tavo galvoje užkastas. Tavo tos sugalvotos pasakėlės viena už kitą yra gražesnės.
    — Mama, tegul pagaliau pabaigia jisai, mums taip įdomu visoms klausyti.
    — Gerai mano mažytės, klausykite toliau didžiojo keliautojo nesibaigiančių nuotykių ir saldžių pasakų.
    Persimetame akimis su mamyte be jokio pykčio, tik su šypsena.
    Artėjau su savo dviratuku prie Šiaulių, gal buvo likę kokių dešimt kilometrų, ne daugiau, kai man jis ėmė ir netikėtai sulūžo. Jo vietoje tada pataisyti, aš niekaip nebegalėjau. Badžiau stabdyti visas pravažiuojančias mašinas. Naiviai galvojau, kad Šiauliai yra garsus visame pasaulyje dviratininkų miestas. Kas nors vis tiek turėjo mane su mano ištikimuoju dviratuku, bent iki miesto pavežti. Pasirodo buvau didelis naivuolis, labai dėl to klydau. Merginos, kaip jau girdėjote iš mano pasakojimu, aš mėgstu ekstremalų sportą, bet tik ne tokį. Jūs tik įsivaizduokite. Naktis, mėnulis vos šviečia ir staiga matosi keliu einanti kažkokia košmariška būtybė. Dvi kojos, didžiulė kuprinė, ir lygtai dviratis virš visko kabaruoja. Kas nors iš toli tai pamatęs, gerą vaiduoklišką vaizdelį manau būtų sau susidaręs. Tik tada man visai nebuvo tas juokinga. Atvirkščiai, buvau labai piktas ant žmonių, keikiau juos visokiais man žinomais saldžiais žodeliais. Visus tuos, kurie nepanorėjo manęs tą naktį pavežti.

        Tiek to, dabar aš jiems visiems seniai atleidau. Kaip mane jinai mokė. Vis sakė, atleisk ir tau bus geriau. Ji daug ko mane išmokė, kaip trim dienom, aš per daug iš jos gavau. Tiek tiesioginę, tiek ir perkeltine prasme.

    — Man nieko kito neliko, teko tuos paskutinius kilometrus savo žirgą ant savo pečių nešti. Visą kelione jis mane nešė, o pabaiga aš ji. Va taip būna pas tikrus draugus mielosios panelės.
    — Ką tu čia išsigalvoji, mano mergaitės nėra tokios kvailos, kad tokiom tavo nesąmonėm dabar patikėtu, - žiūri mama į mane gudriai, kaip aš į šitokį jos pasisakymą reaguosiu.
Man nereikėjo jai atsimušinėti, nes visos merginos jau buvo mano pusėje, jos mane nuo mamos pinklių greitai apgynė. Kai baigiau pasakoti tą savo kelionę. Tamsa gaubė žemę, laužas tiktai dar palengva degė ir abu švyturiai kelią jūroje jūreiviams rodė. Prieš miegą merginos nutarė dar jūroje išsimaudyti. Man pasakojant, degančio laužo šviesoje, jaučiau kaip mama ilgai ir įdėmiai į mane žiūrėjo. Kažkas jos viduje ten vyko, ten darėsi. Nežinomi man dalykai ją puolė. Aš jaučiau, kad moterys gali ir nieko tau nepasakyti, bet jos akys, tos akys moterį vis tiek išduoda. Mes atsistojome, netyčia, o gal ir tyčia, aš prie jos švelniai prisiliečiau. Mane visą karšta ugnis iš vidaus nudegino. Kaip norėjau, kad ir ji tą patį arba bent panašaus kaip aš būtų pajautusi. Jums sakiau, aš jos nuo pačios pirmos akimirkos labai norėjau. Tik ne mano valioja tas dalykas deja buvo. Visi patraukėme prie naktinės jūros. Naktį maudytis toje jūroje yra nerealus jausmas. Tai visai kitaip mielieji, negu skaisčią dieną. Mūsų abiejų kūnai buvo vienas šalia kito. Aš negalėjau jos liesti, daug akių mane stebėjo, bet taip stipriai to troškau. Išlipus į krantą mūsų žvilgsniai vėl buvo nukreipti vienas į kitą. Tos mūsų abiejų akys, geriau už mūsų žodžius tarp savęs kalbėjo. Patraukėme atgal, link palapinių. Visų juokas pritilo. Mergaitės palinkėjo man gerų sapnų ir geros nakties. Žinoma aš atsakiau irgi tuo pačiu, o ji, ką ji? Ji nieko man nepasakė, tik vėl akys, tos akys. Jos akys degė, kaip du raudoni žarijų angliukai. Buvo gana keista, bet moterys dažnai keistai elgesį, ar yra tam koks loginis paaiškinimas. Atsiguliau į savo palapinę, įsirangiau į miegmaišį. Ar aš norėjau miego, ar galėjau iškart užmigti?
      Po tokios neįtikėtinos dienos, po šito man niekada nesisapnavusio stebuklo. Imti ir iškart užmigti. Manau nei vienas normalus vyras to iš karto negalėtų padaryti. Todėl ir mano smegenys, tos mintys. Jos pašėlusiai sukosi, žinoma vien tik apie ją. Svajojau. Bandžiau sau įsivaizduoti, kaip mes abu mylimės, kaip jos kūną atsargiai liečiu savo pirštais, kaip savo lūpomis bučiuoju ją, ir kaip aš, o viešpatie. Kas per moteris? Ar kada nors mano šitos svajos pavirs tikrove. Taip, kokią gerą valandžiukę aš svajojau. Greičiausiai ir snaudžiau, aš buvau toli, toli ir šalia manęs buvo ta nereali mergaičių mama. Mano snaudulį arba svaigų sapną išbudino keistas krebždesys apie mano palapinę. Nesupratau, kas gi čia galėtu dabar būti. Gal koks šuva, ar taip koks laukinis žvėrelis ieško maisto likučių naktyje. Staiga išgirdau atsargiai atitraukiamą mano palapinės užtrauktuką. Nenorom sunerimau, pakėliau galvą. Kas gi čia taip įžūliai braunasi dar naktį į mano miego ir stebuklingų sapnų valdas. Naktį, visada prie šono turiu pasidėjęs nedidelį kirvuką, juo aš malkas, pagalius kapoju. Maža kas, todėl ir laikau ji prie savęs palapinėje. Viena ranka nejučiom užgriebiau kirvio kotą. Nors aš ir ne bijojau, bet dėl viso pikto, kaip toje patarlėje. Atsarga niekada gėdos nedaro. Pirmą ką pamačiau, tai pasirodė žmogaus galva, tik dar nesupratau, kieno ji. Po akimirkos, pamačiau ir akis. Negali būti, sau tyliai mintyse pasakiau. Nustebau, tai ne tas žodis, kai pagaliau supratau, koks svečias pas mane čia naktį braunasi. Tai buvo ji, jinai atėjo. Greitai šmėstelėjo mintis, gal kokia bėda, ar reikia kokios skubios mano pagalbos. Jau norėjau jos pačios to klausti, kas ten joms atsitiko. Tik kol, aš taip galvojau, ji visa jau buvo mano palapinėje. Buvau truputi sutrikęs, dar bandžiau išsižioti, paklausti. Kai sekančia akimirką jos lūpos gaudė manąsias, o jos tos rankos stipriai apsivijo mano kaklą. Ji visa tiesiog užgriuvo savo svoriu ant manęs. Žinote, ten tada žodžiams daugiau vietos nebuvo, o jų ir nereikėjo. Mes skendome vienas kito karštame glėbyje. Po akimirkos buvome visiškai nuogi. Laikas man sustojo. Jeigu atvirai, tai nedaug ir pamenu iš tos pirmos mūsų abiejų nakties. Tik man jos buvo vis maža ir maža, jeigu jūs suprantate ką noriu tuo pasakyt. Trumpai atsikvėpdami, mes vėl iš naujo kaip kokie laukiniai puolėme vienas kitą. Ta pirma mano, mūsų abiejų naktis. Tokia tik viena gali būti gyvenime. Pirma mūsų naktis, bet nepaskutinė.
      Švito, kai pagaliau ji pakilo, ir tyliai tardama, kad eina pas savo mergaites, pasišalino iš mano palapinės. Aš jai galva tik linktelėjau, nes buvau nei gyvas nei miręs. Buvau visas išsidulkinęs iki pačio galo. Labai atsiprašau, jeigu kas aiktels iš nuostabos, bet taip jau ji su manimi tada padarė. Tai kodėl, aš turėčiau jums dabar meluoti. Mano toje vargšėje galvoje nebuvo jokių kitų minčių, po akimirkos aš iškart užmigau. Ką aš pajaučiau tada su ta moterim, man tikrai sunku aprašyti. Nesu rašytojas. Nemoku taip vaizdžiai ir išraiškingai visko jums nupasakoti. Tokia buvo ta pirma naktis, pirma mano ir jos naktis.





        Dabar po viso mano buvusio nuopuolio, po visų mano depresijų, aš manau esu sveikas, bet ar tikrai jau toks sveikas? Žinau, mano viduje jau ne taip, kaip iki tol buvo, gal ir metai savo daro. Kas, kad man dėl figūros ir dvidešimt metų duoda. Vidus, o ne išorė yra tikroji žmogaus būsena. Mano viduje, jame tik didelės žaizdos ir juodi degėsiai, ten visas mano praėjęs gyvenimas, su visomis jo pasekmėmis. Sėdžiu šitame krante prie laužo vėl vienas, tik aš ir jūra. Ta pati, mūsų abiejų jūra, ir tas pats smėlis. Tos pačios žvaigždės danguje ten žybsi. O kurgi ji?
      Ar jūs čia dar kada buvote? Ar dar nors vieną kartą, čia kada atvažiuosite, Ką? Kur man dar jūsų ieškoti, kur? Kuriame pasaulio mieste, kurioje pasaulio ar žemyno šalyje, kurioje gyvenamoje ar negyvenamoje ten saloje. Visur buvau, visur jos ieškojau. Bet niekur, girdite, niekur jos taip ir neradau. Kodėl, kelintą kartą aš kaltinu save, kodėl aš taip aklai tada patikėjau ją. Man reikėjo stipriau paspaust, bandyti išklausinėti jeigu ne mamos, tai bet merginų, kur jos gyveną, kur jos randasi? Aš, kiek kartų bandžiau jos klausti iš kur ji, kur gyvena, kur dirba, nors savo telefono numerį ar adresą kokį būtų palikusį. O ji, ji tik juokėsi ir vis sakė.
    — Viską tau pasakysiu prieš išvažiuodama.
      Ji man kiek kartų tai kalbėjo, kad mes dar susitiksime, mes dar tikrai abu susitiksime, ir rodė savo rankomis į jūrą, į dangų. Aš kvailys, taip naiviai, ją tada tikėjau. Kad, nors kokią mažą užuominą man būtų palikusi. Grasitę, kaip tu taip galėjai su manimi pasielgti? Kaip, kodėl? Viską atidavusi tu taip tyliai dingai iš mano gyvenimo? Kodėl, kodėl būtent taip? Man liko tik vieni prisiminimai apie ją ir jas, tik jie ir viskas.



      Lygiai prieš tuos ilgus keturis metus. Ką gi, šiandienai gal ir užteks, reikia ir man jūroje prieš miegą išsimaudyti, ir koki mėsos gabaliuką ant laužo dar išsikepti, susitiksime rytoj.
      Pasirodo vakarosiu ne vienas. Tas nepažystamas vyras irgi savo palapinę prie šito kranto pasistatė. Mes abu karts nuo karto persimetame trumpais žvilgsniais. Tik pagalvokit, ir jis kuria savo laužą. Man truputi net įdomu darosi. Negi dar vienas miesto keistuolis netoliese susiruošė nakvoti. Aš tai aš, bet ko gi jis čia visiškai vienas blūdija? Negi irgi turi kokių savo vidinių bėdų. Ar ir jis yra kokios moters begėdiškai suviliotas ir pamestas. Jūs moterys vis sakote, kad tik su jumis taip vyrai eigiasi. Žinote, aš tvirtai jums atsakau, kad ir su vyrais jūs puikiai taip darote. Ar ne taip? Ką? Tada įšeina įdomi porelė per puskilometrį išsibarstė. Du laužai, du vieniši vyrai, ir dviejų nelaimingos meilės istorijos virš jūros sklaido. Dar jeigu ir jis savo knygą susiruošė čia rašyti, tai tada tikrai juokinga visiems būtų. Du romanai, dvi skirtingos meilės temos. Skirtingos? Mane net šaltis nupurtė. Sekundės dalį labai blogai sau viduje pagalvojau. Tik prašau neklauskit ką. Na netikiu, kad čia bus mano Grasitė savo karštas rankas prie to žmogaus skausmo prikišusi. To, tai perdaug man būtų. Tada čia ne tragedija, o tikra super komedija išeina. Ar net naujas koks anekdotas. Kai viena ištekėjusi moterytė, turinti tris dukras, ant vieno smėlėto jūros kranto, du kvailus vyrus išdūrė. Jo ir pavariau aš čia sau? Jaučiu, reikės man rytoj su tuo vyriškiu artimiau susipažinti. Kad mano tas blogas nuotaikas, jūros vėjas greičiau išsklaidytų. Jau jeigu kartais taip būtų, tai nei juokis nei verk. Ką tada aš ir jis, turėtu galvoti apie tokias moteris. Na pasakykite mielosios damos, ar taip gali nutikti. Negi galėtūte jūs taip su mumis pasielgti. Taip žaisti su vyrų tikrais jausmais. Manau, tas vyriškis ne žvejoti čia vienas atvažiavo. Senai tada prie jūros su savo meškerę prilipęs sėdėtų. O ir kaito, ar kitos kokios lentos ar burės prie jo nematau. Išeina, kad tas vyras ir neskrajūnas. Lieka dar tikimybė, kad koks dailininkas ar poetas pasirodė. Na gal taip, tiesiog vienišas keistuolis. Bet mačiau kaip jis jūroje maudėsi. Tvirtas vyras, pačiame jėgų žydėjime, ir nerūko. Tik va, vis į tą mūsų jūrą savo akimis spokso. Niekaip nuo jos savo venzolų neatitraukia. Tai kas tada, ten jo toje galvoje darosi. Kokios mintys ji persekioja. Ar ten netektis ir didelis skausmas. Aš logiškai bandau spręsti. Ko vyrui vienam važiuoti prie jūros. Sveikam, stipriam ir normaliam vyriškiui. Negi jis neturi kokios moters ar bent savo vaikų. Dar suprasčiau jeigu iš mašinoje du vyrai būtų išlipę, bet vienas. Turbūt turi kokią savo paslaptį tas vyrutis. Gerai, rytas išaus, ateis diena, tada ir pakalbėsiu su juo aš, gal kas ir paaiškės. Bet, kad jam ant dūšios yra negerai, tai aš tą jaučiu ir matau. Žinoma, jis nėra koks pakvaišęs ar ligonis. Tie, tai kitaip elgiasi. Kitoniškai save išduoda. Nebėgioja jis nuo vieno kampo prie kito, netraukia vienos cigaretės po kitos. Palyginus gana ramiai jis elgiasi, bet vieni vyrai prie jūros paprastai nevažiuoja ir taškas. Dedu savo šimtą eurų, kad ir jam kažkas dūšioje yra. Dabar mano brangieji, gero visiems poilsio, ir ramios nakties. Nuvargau bešokinėdamas su savo kaitu per aukštas bangas, priedo man liežuvis pradėjo pintis. Pasirodo nėra taip lengva, jums čia viską ištisai pasakot. Labanakt, susitiksime rytoj ryte.




              Antros, dabartinių laikų dienos rytas




        Labas rytas, aš vėl prabudau iš savo sapno gelmių. Apie ką šią naktį sapnavau? Aš, visada noriu tik vieno sapno, tik ją per sapnus matyti, tik ją vieną sapnuoti ir jausti. Noriu ją visą mylėti. Noriu girdėti jos balsą, jos tokį gyvybingą juoką. Ir matyti tas tokias užkerinčias ir paslaptingas jos akis. Bet jūs visi patys puikiai žinote, deja bet sapno dar niekas negali sau užsisakyti. Man irgi tas yra neįmanoma. Taip, būna tokių sapnų, kad ji kai kada ateina pas mane iš praeities, bet, deja, jie reti. Liūdna, bet ir tos jos meilės juose yra dar mažiau. Daugiau mano sapnuose klausimų iškylą, kodėl tu taip pasielgei, kodėl? Kas man į juos visus atsakys?
      Ką gi, rytas vėl grąžus, kaip beje ir vakarykštis. Pasižiūriu nuo kopos į jūružę, nedidelis rūkas ant jos driekiasi. Taip pat ir nedidelis bangavimas man matosi. Šiaip jūra rami. Pasižiūriu į kairę ir dešinę, matau tolumoje, vieniša figūra sau vandenyje maudosi. A, čia mano tas naujasis kaimynas taip anksti su jūra galynėjasi. Nesimiega vaikinui, va jis tai tikras sveikuolis, o gal vėl, ta mūsų jūra ir yra geriausias vaistas nuo visų ligų ir nelaimių? Šiandien yra šeštadienis, poilsio diena, kaip ne kaip. Todėl net ir čia retkarčiais atsiranda užklystančių būtybių. Gal dar, be manęs ir mano kaimyno kas nors užklys. Ką, kaip manote?
        Jūs gerbiamieji jau žinote, kaip pradedu savo naują dieną. Taip, viskas tas pats. Lengvas krosas, atsispaudimai ir maudynės geriausios mano draugės glėbyje. Kas dar gali ir bebūti už tai sveikiau? Kad, taip žmogus ištisus metus gyventi galėtų, tai manau daugiau nei 100 metų būtų galima drąsiai sulaukti. Tik kodėl būtent tie keturi kilometrai ir kodėl būtent tie 400 šimtai tų atsispaudimų. Kodėl toks skaičius su manim draugauja. Pasakysiu atvirai, aš vis tiek netikiu, kad ims Petras ir man savo vartus į šviesųjį rojų kada atidarys. Nemoku aš melstis, bet čia yra mano malda, mano vieno rytinė malda. Meldžiuosi už jas keturias, kad joms keturioms visada būtų viskas gerai. Tik nepagalvokite, kad už Grasitę čia taip karštai meldžiuosi. Šito ji iš manęs niekada nesulauks, gal buvo laikas kai galėjau tą daryti. Ji pati mane paliko, kaip koki veikianti daikčiuką savo tikslams panaudojo ir paliko vieną ant kranto tysoti. Už tat jos dukros, tai tikrai dėl to nekaltos. Todėl už tas tris dukras, ir už savo vienintelę dukrytę aš ir meldžiuosi kiekvieną rytą va šitaip.
      Pasakysite kvailas įsitikinimas, gal ir taip. Nesiginčysiu, bet aš taip sau sugalvojau, dėl jų ir dėl savęs. Nes buvo metas, kai nenorėjau daugiau šitoje žemėje gyventi. Viena savo koją buvau žengęs į kitą, nesvarbu, blogesnį ar geresnį pasaulį. Dabar patys matote, ką darau ir kaip gyvenu. Kiek turėsiu tos sveikatos, tiek ir lakstysiu. Taigi jeigu yra ten aukštai kur Dievas, tai prašau jo, tegul duoda joms visoms keturioms stiprios sveikatos.
      Pabėgiojau, atsispaudžiau, išsimaudžiau, kaip puikiai šitie žodeliai vienas prie kito dabar man limpa. Tai naujas mano gyvenimo, šūkis. Beveik kaip garsusis citus, altus, fortus. Manau nereikia jums to vertimo, nes kas moka skaityti, tas žino ką tie žodžiai išvertus reiškia. O kas nemoka, tas ir šios mano knygos neskaito. Va kaip paprasta pasirodo yra. Kas dabar?
Dabar sekantis uždavinys. Vėl reikia karštos kavos užsikaisti. Čia tai suprantu, kaip aukščiausią aptarnavimo ir komforto, plius dar prabangos lygį.
    Ar daug žmonių pasaulyje rytais gali sau leisti neskubant ramiai gurkšnoti kavą prie pat jūros kranto. Tik elitas, tik patys kilmingiausi ir kiečiausi. Prašau, pasirodo ir aš esu iš tokiu, iš jų tarpo brolyčiai. Ką? Tada visai neblogai, aš bent tuo galiu čia jums dabar pasigirti. Kiti sakys nesąmonė. Nesutiksite su tuo, patikslinsite, kad tai ne Londono ar Paryžiaus centras. Tik gerbiamieji ponai ir ponios, man teko po tų didmiesčiu centrus vaikščioti. Taip, sutinku su jumis, jie geria ten savo kavą, iš tikro labai oriai ir neskubėdami tai daro. Tik vienas mažas klausimėlis. Kokioje aplinkoje, ir su kokiomis bakterijomis tą jų skani kavužė geriama. Kai vos, už žingsnio, nesustojama žmonių minia pirmyn ir atgal nepaliaujamai zuja. Na, bet žinoma, turtingi turi savo požiūri. Jeigu jiems gerai, tai man čia tris kartus yra geriau ir skaniau ją gerti. Jeigu kalbame apie vaizdas ir kvapus, net nėra ir ką čia su didmiesčiu net lyginti. Bendrai ką aš čia jums dabar šneku. Ne apie tai noriu jums papasakoti. Tuoj, baigiu savo sumuštinius su kava, ir vėl pradedu. Jeigu tik jūs dar čia, su manimi ponai ir ponios.



                Antras rytas prieš keturis metus





    Mane iš miego pažadino jos linksmas balsas.
    — Ei, sportininke-gamtininke, gal užteks tau jau miegoti, laikas keltis. Mes visos seniai atsikėlėme. Mergaitės nori truputį pabėgioti, gal ponulis nepatingės mums savo draugišką kompaniją palaikyti.
    Gulėdamas tik nusišypsojau ir greitai šokau iš palapinės. Mergaitės visos sužiuro į mane. Visos linksmai pasilabino, o ji, ta mama? Ji kaip visada sau šypsojosi, atrodo ir nebuvo tos mūsų beprotiškos pašėlusios naktužės. Jos dvi akys, kaip dvi žvaigždės man, prieš nosį žiba. Lengvai bėgdamas šalia jų, aš tada buvau tiesiog labai laimingas. Ar daug laimės reikia šiame beprotiškame mūsų pasaulyje? Kiek vienas iš mūsų turime savo tą laimės išvestą formulę, arba ne. Rytas buvo gaivus, jūra rami. Nestiprus vėjelis mums į veidus savo vėją pūtė. Bebėgant paklausiau mergaičių, kaip jos išsimiegojo, ar viskas joms buvo gerai. Visos atsakė, kad puikiai miegojo.
    — O kaip mamytė miegojo, ar užteko jai miego, šonų kartais nuo kietos žemės ar neskauda, —taip jos tada paklausiau.
    — Ačiū ponuliui, kad mumis visomis taip rūpestingai jis rūpinasi. Aš prie jūros visada gerai miegu. Šią naktį, aš ypač gerai miegojau, — ir vėl, ta savo paslaptinga ir nenuspėjama šypsena mane apdalina.
Prasibėgome kokius du kilometrus, grįžtant suvirtome visi į rytinę jūrą. Vėl visiems buvo be galo linksma ir smagu. Mes buvome visi be galo laimingi. O ar galima būnant prie jūros dar kitaip būti? Vėliau kūrėme laužą, ir neskubėdami pusryčiavome.
    — Tai ką šiandien mes veiksime? — viena iš merginų manęs paklausė.
Sekančią akimirką jau visos klausiamai sužiuro į mane. Tai vėl aš turėjau sugalvoti visokių naujų jiems nuotykių ir linksmybių. Pasirodo, kad tokio kieto renginių organizatorius pasaulis mūsų dar nematė. Va kur prapuola arba išryškėja geriausi žmogaus bruožai. Matytų dabar mane mano bitutė viršininkutė. Pati suprastu, kokia neeilinė asmenybė pas juos darbe kartu dirba. Kagi, teks laikinai vėl pabūti tuo gerų idėjų generuotoju. Ką padarysi, už dar vieną naktį su su šita mamytę, aš ir gaidžiu ar žąsinu sutikčiau laikinai pabūt. Mama, ji kaip visada buvo savo amplua. Tikriausia vėl sau pasąmonėje galvojo.
    — Kiek tu vaikine taip tyliai ir nuolankiai su mano mergaitėmis dar dusinsies. Anksčiau ar vėliau pasirodys tas tikrasis mano veidas.
Reikėjo man verkiant ką nors sugalvoti. Greitai savo smegenyse prasukau, ką čia joms naujo tokio ant greitųjų suorganizuoti. Kai mano akys užkliuvo už vieno iš brolių švyturių. Staiga, kaip man tada atrodė gimė viena, visai nebloga mintis. Sakau joms.
    — Panelės, klausykite, kas, jeigu visi kartu dabar eitume kurio iš švyturio aplankyti. Kaip jūs į tai žiūrite?
Mergaitėms ta mano fiks-mažorinė idėja irgi pasirodo visai patiko. Greitai visi nutarėme, kol dar nėra taip karšta, tai trauksime pas vieną iš brolių į svečius.
      Paklausite, kaip ten su palapinėm ir mūsų visais daiktais, juk spynom jų neužrakinsi. Patikėkite, mums dėl to nereikėjo labai jaudintis. Ten vagių tiesiog nėra, jie šitose platumose negyvena arba nesiveisia. Čia nėra jiems tinkamo maisto, ne jų gyvavimo juosta arba zona yra. Kaip paliksi savo daiktus, taip ten ir rasi. Mes, linksmai šnekučiuodamiesi apie viską ir nieką, ėjome ir draugiškai pokštavome. Kaip viena darni šeima. Tėvas, mama, ir trys jų mylimos dukros. Va taip, o ne kitaip. Iš arti švyturys pasirodė visai kitoks. Jis buvo didelis ir gana paslaptingas. Priėjome prie pat durų, aš garsiai pastuksenau. Niekas į mano beldimą iš vidaus neatsiliepė.
    — Greičiausiai ten nieko nėra, — Vėtrinė prakalbo.
    — Taip, nieko nėra, tik vieni velniai ir jūros laumės jame gyvena, -reziumavo drąsuolė Saulytė.
Stumtelėjau duris, jos su tokiu sunkiai aimanuojančiu metaliniu gargždančiu garsu palengva mums prasivėrė.
    — Neitikėtina, pasirodo jos neužrakintos, — sušuko mama.
Kaip tikras Anglų džentelmenas galantiškai pasiūliau mamai ir merginoms eiti pirmoms.
    — Ką, aš pirma? Mergaitės mūsų ponulis tokiu ereliu prieš mus vis vaizdavosi, o čia pasirodo bijo pirmas net žingsnį žengti?
Oi tos moterys, aš visai nieko nebijodamas pasiūliau, taip mane tėvai ir mokykla auklėjo. Visada pirma savęs praleisk moterį. Matote kaip kartais gyvenime yra. Pasirodo kartais yra visai nereikalingas tas galantiškas mandagus elgesys moterims. Kiek gyveni tiek ir mokinies iš jų. Tai tu jas prašau praleisk į prieki, tai ne? Eik pirmas. Iš kur mes vyrai galime suprasti, tuos jūsų moterys smegenų posūkius. Iš kur? Kas pasakys?
Laiptai buvo siauri ir status. Drąsiai lipau pirmas, jos visos neatsilygdamos nei per metrą man iš paskos lipo. Pagaliau pamačiau saulės šviesą, tik deja tas mano pirminis džiaugsmas buvo kiek per ankstyvas. Taip. Mes užlipome, pasiekėme viršų. Tik čia buvo dar vienos didelės metalinės grotuotos durys. Tikriausia taip dieną ir turi būti, negi prie tos brangios įrangos vaikščios visokie pasaulio pašaliečiai. Teko su nuleistom galvom žemyn atgal lipti. Sutarėme, kad mes visi kitą kartą vakarėjant čia ateisime, kai švyturys jau žibės. Skleis savo šviesą į beribę jūrą. Grįžome į stovyklą, viską radome taip kaip ir palikome. Mūsų visų kojose jautėsi nedidelis nuovargis. Papietavome, nutarėme pagulėti ir karštoje saulėje pasideginti. Mūsų abiejų kūnai sugulė beveik greta.
Lengva čia parašyti. Gulėti ar degintis, kai šalia ta nuostabi būtybė—mama guli. Tu jos taip troški, taip nori ir negali paliesti. Ką jau apie apkabinimus ar kitus dalykėlius ir bekalbėt. Tikros šakės, gali, nori, ir tik dūsauji sau tose romantiškose mintyse. Porą kartų, juokų dėlei buvau ją palietęs. Merginos deja man greitai priminė, kad ji yra ištekėjusi moteris. Jų tėtukas sveikas ir gyvas. Kaip tada aš pavydėjau ir nekenčiau to jų man dar nematyto tetuko. Kodėl kartais tokiems žąsiukams taip gerai nuskyla? Jie gali sau tai turėti, o tu ne. Nėra ir nebus šitame gyvenime jokios lygybės. Man ir be šito, dar viena kančia buvo. Patys supraskite, aš tik viena savo puse galėjau degintis. Kaip jausčiausi jeigu mergaitės visą didžiulį išsikišusį mano turtą staiga pamatytų. Tada tai būtų joms didelio ir skanaus juoko.
Degindamasis bandžiau sužinoti, kiek galima daugiau apie ją. Tik ką aš ten sužinojau? Jos tėvas iš vienos šalies, mama iš kitos. Jos vaikystė buvo labai sunki ir vargana. Anksti pasimirė jos tėvukas. Ji buvo vyriausia duktė, tai teko dar mažesnius už save brolius ir seseris prižiūrėti. Buvo tik vienas darbas ir juodas vargas. Aišku ir mokslai. Pramogoms nei pinigų nei laiko nebuvo. Ji su savo mama dažnai dideliuose miestuose pardavinėjo kaime išaugintas daržoves arba miške pririnktas uogas. Taip viename mieste ir susipažino su savo dabartiniu vyru. Jums pasakysiu atvirai, aš nežinau ar ji buvo su juo laiminga, bet kaip ne kaip trys dukros pas juos augo. Manau visko buvo. Supratau, kad jie niekada neturėjo užtektinai pinigų, todėl jos vyrui teko į užsienį išvažiuoti tų pinigų uždirbti.
        Man taip ir nepasakė, kurioje būtent šalyje jis dirba. Tik sužinojau, kad saloje. Vasara ji dažnai su mergaitėmis būna pas savo mamą, tik kuriame rajone, taip ir vėl nesužinojau. Aš įvairiais būdais bandžiau tą slaptą informaciją išpešti, ir iš mamos ir iš panelių. Deja, visos kaip susitarusios tylėjo. Man, aišku, keistas pasirodė, toks jų atsargumas, bet aš tik antrą dieną jas visas mačiau, ir sau galvojau, kad anksčiau ar vėliau kuri vis tiek išsiduos. Mama labai lengvai mokėjo nukreipti kalbą nuo jos iki manęs. Tai aš kvailys, kvailelis turėjau viską jai išsipasakoti. Kaip ta sena bobutė jaunam kunigėliui per savo išpažintį. Kada, kur, kaip, kiek, ir žinoma su kuo. Norėjau ir aš išklausinėti, kad ji papasakotų, bet išeidavo viskas atvirkščiai.

Palaukite, darau pertrauką. Matau mašina atvažiuoja, ši kartą tai prie mano kopos rupūžė suka. Negi didysis stebuklas įvyks, ir ji dabar čia su merginomis pasirodys. Raudona Audinė, matosi žmonių siluetai, dar labiau į juos įsižiūriu. Ten iš tikrųjų matosi moterų ir merginų veidai, tik deja, tai ne tie. Pirmos išlipa dvi jaunos moterys, paskui jas tiesiog šokte iššoka keturi vaikai. Trys berniukai ir mergaitė. Moterim arba šitom mamytėm galėtų būti truputį virš trisdešimties metų.
Abidvi su manimi pasilabina. Viena iš tų mamyčių net labai nieko. Aukšta, šviesiaplaukė, sportiškos išvaizdos, va būtent tokios man labai patinka. Jos skvarbus žvilgsnis irgi akimirką ties mano personą sustojo. Suprantu, vertina mane. Jos visos vienodos tos mūsų moterys.
Pagaliau nusijuokia man, savo lengva gana draugiška šypsena. Tai gerai. Vadinasi po galais dar nors kažkam ir aš tinku, nors tai gerai. Jie visi triukšmingai klekėdami nueina prie jūros. Žiūriu į juos nueinančius, ir ką mąstau? Gal kitu laiku ir kitoje vietoje, būtų galima bandyti su tą šviesiaplauke mamytę susipažinti. Tik ne čia, ne šitoje vietoje, ir dar aišku ne dabar. Vėl susimąstau, kaip kartais keistai susiklosto žmonių likimai. Atrodytų nekalta atsitiktinė pažintis, ir ji virsta į tikrą dramą ar net didžiulę tragediją. Arba būna kitą kartą viskas atvirkščiai. Kaip kam.
    Iš tiktųjų, įdomu būtų sužinoti koks procentas žmonių tampa laimingais per tokias būtent atsitiktines savo pažintis. Laimingi, ar nelaimingi, ta laimė su nelaime visada kartu po laukus vaikštinėja. Jos kaip dvi neišskiriamos sesės, ar dvi rankos, vaikšto po tą mūsų platų pasaulį ir mus visus liečia. Vienam viena ranka paliečia, o kitam kita. Tada taip ir gaunasi, vieni laimingi kiti, deja ne. Ir niekur mes nuo jų nei pabėgsime nei pasislėpsime. Paimkime, kad ir mane, dabartinėje savo būklėje. Ar bėgu dabar nuo ko? Ar atvirkščiai, bandau ką nors prie savęs prisišaukti. Nors ne, veikiausiai šitoje jūroje mano mintys virš bangų žaismingai laksto. Tik kas tas mano mintis, mintužes beišgirs, ir ar kas atsilieps, gal tu, Grasite, jas kada nors dar pagausi?
      Ji, manau tikrai nebepagaus. Būtų senai per tiek laiko mane išgirdusi ir atsiliepusi, kai man buvo labai blogai. Pasakyčiau stipriau, suknistai blogai. Kai aš buvau ar balansavau ant pačio prarajos krašto. Dar centimetras žemiau ir būčiau amžinai į tą bedugnę nugarmėjas. Tik tavęs Grasite deja tada nebuvo šalia manęs. Tu savo tos, taip mano dievinamos rankos man neištiesei. Ar aš tave kaltinu? Tik ar turėčiau, ir kodėl turėčiau, juk tada, per tą mūsų pirmą ir deja paskutinį susitikimą. Nei aš tau, nei tu man, mes tada vienas kitam nieko nežadėjome. Nežadėjome, net nežinau kaip ir pasakyti. O jeigu kartais imame ir pažadame, tai ar visada mes tą pažadą vėliau vykdome. Aplamai, ar žmogus meilėje yra sutvertas laikytis tuo savo duoto žodžio. Ar jis turi tų tvirtų tesėjimo galių. Galima ilgai kalbėti ir ginčytis, net iki pažaliavimo, bet kur dauguma krypsta, į kokią ten pusę? Jūs patys geriau sau tai nuspręskite. Aš tik manau, būna kartais taip su mumis, kad iš stiprios būtybės staiga labai silpnučiai tampame, ir atvirkščiai. Žinoma, kad ne visada, bet ir tokių momentų deja pasitaiko. Tai ir yra tas mūsų gyvenimas. Tai tos dvi, ilgos sesių rankos, mus per galvutes vis glosto.
      Kol aš čia su jumis filosofavau, grįžta ir tos mamytės su savo pabiručiais. Ta simpatiška šviesiaplaukė antilopė, vėl į mane įdėmiai pasižiūri, tartum sakydama. Ką vaikine, turėjai gerą šansą, bet tu ji deja jau praleidai. Sėdi čia vienas ir dūsauji, tai ir toliau dūsauk. Greitai susėda visi į mašiną, ir jų nėra.
      Aš, vėl vienas. Vėl visiškai vienas. Norėčiau taip parašyti. Pasižiūriu į kaimyno pusę, jo dabar nematyti. Atsistoju, paeinu pora žingsniu prie mano kopos, pasižiūriu į jūrą. Atrodo, ten toli vieniša jo figūra ramiai sau vaikštinėja. Ką jis sau masto, kokios pas ji galvoje mintys plaikstosi? Reikės man ji pakalbinti. Dabar mes du kaimynai, vadinasi nepatogu savo kaimynų nežinot. Maža kas, kokia bėda gali tave prispausti. Geras kaimynas visada tau padės. Bent mūsų šalyje yra tokios gajos tradicijos ir tokie daug šimtmečių posėlėti draugiški kaimynų papročiai. Vėjo nėra, greičiausiai neišeis šiandien man paskraidyti savo kaitu. Žinoma gaila, jis man tikra atgaiva. Nieko, svarbiausia, kad mano ištikimoji jūra vietoje tyvuliuoja. Ji nors niekur nepasislėpė, būsių su ją. Reikia ir man truputi kojas pamankštinti, negaliu visą dieną tik sėdėti ir jums savo tą istoriją pasakoti. Einu po pliažą pasivaikščioti, eisiu palei jūrą, į šiaurę. Čia, šita pakrantę mes vaikščiojome, o vėliau. Keistos tos mūsų moterys, nesuprasi jų. Nei jų norų, nei jų poelgių.

      Aš vėl su jumis, baigiau savo pasivaikščiojimą. Iš pradžių, kaip ir sakiau, į dešinę pusę pasukau. Iki nedidelio upeliūkščio buvau net nupėdinęs, dabar nieko ypatingo iš jo, bet pavasari manau vandens jame žymiai daugiau prisirenka. Aplamai, man daug svarbiau yra jūrą, jos toliai ir bangos. Jos mielosios toks vienintelis yra kvapas ir jos dainuojamos dainos vienintelės. Žinote kas dar? Grįždamas atgal sutikau tą vyruką, Truputi pasikalbėjome, apie orą, jūrą, pasirodo jis čia irgi ne vieną kartą jau yra buvęs. Jo vardas Tomas. Visai neblogas vyrukas, tik matosi, kad liūdnas labai. Turi savo paslaptį arba skausmą. Supraskite mane, man nebuvo patogu iškart su savo klausimais jam į širdį ten lysti, bet nieko. Aš ji užkviečiau vakare prie savo laužo, turiu dėl viso pikto buteliuką pasiėmęs, atsarga niekada gėdos nedaro. Tikiuosi vakare išsikalbės žmogus, gal ką bent žodžiu savo jam padėsiu. Gerai, dabar pasakoju jums toliau.
   
Buvo rami, graži, vasariškai šilta pavakarė. Merginos tarp savęs užsižaidė ir mes netikėtai atsidūrėme vėl vieni. Ėjome pakrante ir laimingi šnekučiavomės. Taip buvome nuėję gerą puskilometrį, kai ji sustojo, pažvelgė į mane savo akytėmis, staiga nusimetė ką ant savęs turėjo ir visiškai nuogutė nubėgo į jūrą. Aš, suglumęs visas tik žiūriu, ką kartais išdarinėja tos mūsų moterys?
    — Ar gamtininkas labiau jūros ar kartais manęs čia bijo? Ko tu ten ant kranto kaip žirafa stypsai.
    — Tavęs tai tikrai nebijau, bet ar tau kartais neatrodo, kad merginos mus tokius nuogišius gali pamatyti.
    — Kvailas tu, tikras stupitas pasirodo esi - ir juokiasi sau linksmai bangose.
      Koks buvo dar man pasirinkimas? Nusimetu savo drabužėlius ir irgi nuogas šalia jos į jūrą neriu. Tik išnyru iš vandens, o ji mane savo rankomis stipriai apsikabina. Dar sekundė ir mus abu užvaldo nežmoniška aistra. Ją lengvai pakėliau, bangos ir vanduo man padeda ją, tokioje padėtyje taip vandenyje laikyti ar kontroliuoti. Atsakykite man visi į vieną labai paprastą klausimą. Ar teko jums kada toje jūroje mylėtis? Man pačiam iki to karto, tai nebuvo tekią taip darytį. Nors ir kiek metų buvau šioje nuodėmingoje žemėje jau nugyvenęs. Taigi jeigu neteko, siūlau visiems be išimties tą malonumą bent kartą išbandyti. Aišku, kad turi būti vanduo pakankamai šiltas, ir bangos nedidelės. Ką jūs tada ten pajausite? Pabandykite ir patys tada žinosite. Mes abu koki pusvalandį taip dviese jūros bangose apsikabinę ir stovėjome. Sakau, keistos tos moterys, tai sulaiko mus, tai pačios staiga kaip tigrės ant mūsų puola. Prašau, kaip ir tas nuotykis su manimi tada nutiko. Tik vieną kartą, bet koks jis nepakartojamas. Patikėkite, aš ji dar ir dabar savo akyse vis matau. Dieve, kaip norėčiau su ją, tą nuodėmingai saldų malonumą vėl kartu pajausti? Nežinau ar mergaitės tas mūsų išdaigas matė ar ne, bet kai grįžome, jos niekuo neišsidavė. Gal tada ir nematė. Ar suprasi ir tas jaunas paneles.
Vakare mes vėl visi kūrenome laužą, aplinkui skambėjo mūsų balsai ir juokas. Ir vėl žibėjo jos ir mano akys, mes vis rijome ir rijome savo tose akyse vienas kitą. Atėjo laikas visiems ir į savo miegmaišius sulysti, prieš atsisveikinant ji tyliai man į ausį sukuždėjo.
    — Ar ponulis jūroje šiandien perdaug nenuvargo, ar jisai nieko prieš, jeigu naktį ir vėl pas jį aš tyliai ateisiu. Ar dar jam nenusibodau?
Nusijuokė savo juoku, ir dingo palapinėje.
Koks buvau laimingas, kaip jos aš tada laukiau. Ir vėl mes abu, ir vėl aistringa ir nenusakoma mūsų dviejų naktis. Paryčiais jinai vėl tyliai pakilusi pasišalino. Aš irgi kaip praėjusią naktį, visas išsekęs be jokių jėgų kritau į miegmaišį. Miegas mane akimirksniu nugalėjo. Taip praėjo mūsų abiejų antra diena ir antra stebuklinga naktis.




                        Trečia diena prieš 4 metus






        Tą rytą pabudau nors ir keista, bet pirmas. Tiksliau blogas sapnas, kurio dabar net neprisimenu, mane iš miego tą kartą pažadino. Įdėmiai išsiklausiau aplinkui, nieko, jokio garso. Pagalvojau, kad jos paliko mane miegoti ir visos patraukė prie jūros. Išlindau iš palapinės. Ant kopos apsižvalgiau aplinkui, nei merginų nei mamos niekur man nesimatė. Pagalvojau, aš ankstyvas šiandien, tegul jos dar sau miegą. Nuėjau prie jūros ir vienas joje išsimaudžiau. Kai sugrįžau, išgirdau jų palapinėje šnarėsi. Tai ji išlindo, mano ankstyvas bruzdesys ją pažadino. Pamačiusi mane nusišypsojo, priėjus apkabino, mes abu aistringai ir ilgai pasibučiavome. Paklausė.
    — Ar sportininkas-gamtininkas per naktį labai nepervargo, gal man nereikėjo ateiti, dar kartais susirgs vargšiukas?
    Aš jau nekreipiau į jos tuos žodžius jokio dėmesio. Tiesiog apsikabinęs gaudžiau kiekvieną jos judesį, kvapą. Stovėdamas šalia, aš taip nuostabiai svaigau. Kaip nekeista, mano draugas vėl jos norėjo. Tikrai niekada nebuvau ir nesu joks sekso gigantas, ar ypatingai gabus ant to reikalo berniukas. Bet ji mane, arba mano draugą nerealiai užvedinėjo. Nežinau kodėl taip su ja, negaliu aš jums to paaiškinti. Jai užtekdavo tik sekundėlei prie manęs prisiliesti ir mano draugužis per akimirką tapdavo kietas, asiruošęs toliau puikiai dirbti savo sunkų, bet tokį malonų darbą. Čia tai chemija, čia tai jungtis ir molekulės, tik man dar su niekuo taip iki jos nebuvo. Jinai juokdamasi švelniai išsilaisvino iš mano rankų. Tyliai sukuždėjo.
    — Užkurk laužą, aš noriu karštos kavos.
    Kol kūriau laužą, jinai darė pusryčius, po truputi kilo ir merginos. Ar jūs įsivaizduojate kaip ryte iš miego ir palapinės keliasi merginos? Kaip jos tada atrodo. Jų visų ilgi susivėlę plaukai, o judesiai tokie lėti ir apsnūdę. Jos tokios jaunos, ir kartu tokios nuostabiai tyros. Aš, grožėjausi kiekviena iš jų, ir visomis kartu. Kiekviena pirmiausia pasilabindavo su manimi, toliau prieidavo prie mamos, būtinai pasibučiuodavo su mama. Atrodytų, tartum jos būtų dar visai mažytės mergytės, kiekviena apsikabindavo savo mamą rankomis. Man buvo smalsu ir labai gražu į žiūrėti į tą rytinį jų pasisveikinimo vaizdelį. Paklausiau, kaip jaunimas, ar šiandien ryte bėgsime krosą. Visos buvo aptingusios, arba joms kojas dar nuo vakar skaudėjo. Net į gražuolę jūrą iš ryto niekas nenorėjo eiti. Mes visi neskubėdami papusryčiavome. Tarp savęs šnekučiavomės, kai manęs netikėtai paklausė Vėtrinė.
    — Tai jūs kaip ir mes čia atostogaujate, ir nereikia jums į darbą niekur eiti?
    — Ne atostogauju, o poilsiauju, jau rytoj pirmadienį turiu būti iš ankstyvo ryto darbe.
    Staiga jos visos nutilo, ir sužiuro į mane savo akimis.
    — Kas yra, ko taip žiūrite, ką ne taip aš pasakiau.
    — Tu ką, ar juokauji, ar laike pasimetei, — klausdama atsisuko į mane mama.
      Dar nieko nesupratau.
    — Kaip suprasti juokauju? Nejuokauju, man rytoj kaip ir kiekvieną pirmadienį 8 ryto darbe yra pasitarimas. Tai toks dalykėlis, ką gero firmai aš per savaitę ten nuveikiau.
    — Vargšelis tu mūsų, persidirbai tu tame savo darbe, arba su mumis perdaug užsižaidei. Ar tu žinai, kad dabar ir yra tas tavo pasitarimų pirmadienis.
          Varge, aš tik dabar supratau. Visai buvau tas dienas iš savo galvos išmetęs, vien tik mama joje ratais man sukosi. Kaip aš taip prisidirbau? Kas dabar su manimi bus? Kaip dabar mano miela viršininkė ant manęs tame darbe putojasi. Vyksta toks svarbus pasaulio mastu pasitarimas, o manęs jame nėra. Ant ko ji visus vėjus dabar užleis? Kas dabar tame jų ofise darosi? Pagrindinis ir jaučiu svarbiausias klausimas dabar dienotvarkėje, kur esu aš, kur mano ta suknista ataskaita? Mama viską suprato iš mano sutrikusio veido.
    — Ta ką? Taip blogai yra, tikrai tu dienose pasimetei?
Ką galėjau jai atsakyti? Ar man, per tas dienas, tas valandas mano darbas man svarbus buvo, ne, ji man, daug svarbesnė už tą darbą dabar buvo.
    — Ką tu darysi, tai gal kraukis savo daiktus ir važiuok, iki pietų tu dar spėsi savo darbe pasirodyti.
Aišku jeigu būčiau vienas tai taip ir daryčiau, na gali žmogus pramiegoti, ar dar kokia kitą svarbią priežastį surasti. Aš taip nedarau, taigi gal ir būčiau kaip nors savo viršininkei pasiteisinęs. Tik ar aš galėjau dabar palikti jas, palikti ją? Ne darbas man buvo svarbus, tik ji viena man vis rūpėjo.
    — Niekur aš nevažiuosiu, būsiu čia ir toliau su jumis. Jūs kiek dar čia dienų žadate būti.
    — Mes jokio atostogų plano su savimi neatsivežėme, kiek mums patiks tiek čia ir būsime. Klausyk, tu tikrai gali mūs vienas ramiai palikti, niekas mums vienoms nenutiks. Važiuok tu į savo darbą, taip negalima.
Mes dar penketą minučių ginčijomės, kol galiausia ji pasakė.
    — Daryk kaip nori, tik prašau, vėliau mūsų už viską nekaltink.
Kokie paprasti, bet pranašiški šitie jos žodžiai vėliau pasirodė. Kaltinu. Ar aš jas ir ją kaltinu? Vėliau jūs tai sužinosite. Tada, buvau savyje tvirtai nusprendęs, būti čia tiek, kiek ir jos bus. Man buvo tiesiog nusispjauti, ką apie mane pagalvos tame mano darbe, ką ten jie su manimi vėliau išdarinės. Dabar buvo tik ji, ši diena ir dar viena ateisianti naktis. Mes vėl visą dieną kartu žaidėme, kaitinomės ir maudėmės. Ką žaidėme? Kad ir yra paprasta arklį, tik aš buvau tas arklys arba kupranugaris, o jos mano jojikės. Bet tame kartu ir buvo daug smagaus juoko bei triukšmo. Ant smėlio galima daug  įvairių žaidimų prisigalvoti, svarbu kad tik noro tam būtų.
        Artėjo vakaras. Žinojau, supratau, kad ji ir vėl pas mane ateis. Bus dar viena nepaprasta mūsų abiejų meilės ir aistros naktis. Moterys sako, kad vyrai nemoka mylėti, nemoka jausti. Juokinga tai, mielosios damos, iš jūsų girdėti. Pajutau, iškarto pajutau tą jos pasikeitimą. Kitoks žvilgsnis, kitokia nuotaika. Tiesiog pajaučiau ir viskas, ir nereikia čia jokių skambių ir reikšmingų žodžių tam paaiškinimui. Mano bėda, kad tada, į tai labai neįsigilinau, buvau perdaug apsvaigęs nuo jos artumo. Tik jaučiau, kad jau viskas kažkaip kitaip. Kartu pritilo ir merginų kalbos, jų juokai bei klyksmai. Aš tai garantuotai nesiruošiau niekur važiuoti, kol ji man nepasakys kur gyveną, kur jas, ją, man šiame gyvenime vėl surasti.
Danguje aukštai švietė žvaigždės, mes mano palapinėje buvome kartu. Visaip jos prašiau ir maldavau, kad ji man paliktu mobilaus ar kokio kito savo telefono numerį, arba bent pasakytų darbo ar gyvenamos vietos adresą. Sakiau jai, kad kitą savaitgalį aš vėl atvažiuosiu arba čia arba bet kur, kur tik ji tuo kartu bus.
    — Gerai, ryte apsikeisime telefonais, viską tu sužinosi, koks tu pasirodo įkyrus esi. Kam aš tau tokia, dar su trimis vaikais. Negi tu kitų jaunesnių, ir be vaikų negali susirasti.
    — Kitų, kokių dar kitų? Man tik tavęs reikia, aš tik tavęs vienos noriu.
    — Kaip užsinorėjai, taip ir praeis tie tavo norai. Turėsi tu savo gyvenime dar ne vieną bobą.
    — Aš tau dar kartą sakau, man kitų nereikia, tik vienos tavęs aš noriu.
    Maždaug taip, mes tą paskutinę naktį kol neužmigau, ar tiksliau nenulūžau tarp savęs kalbėjome. Aš, tada ja, taip tikėjau. Pagaliau nusileidau. Pagalvojau, jei ryte, tai tegul bus ryte. Palauksiu iki to naujo mūsų ryto. Pasirodo koks buvau kvailas, koks kvailas asilas. Mes pertas dienas nebuvome ragavę jokio alhoholio. Aš beveik negėriu ir niekada nerūkiau. Ji tuo labiau, bet tą vakarą, tą paskutinį mūsų bendrą vakarą, ji iš mašinos atnešė butelį Rygos balzamo. Sakė išgersime už mus, už mūsų šią pažintį. Po vieną stikliuką kartu išgersime. Taip pat ir už jūrą, kartu praleistą mūsų taip nuostabų visų laiką. Aišku, sutikau, tai juk garsusis Rygos balzamas, jis toksai pasaulyje vienas gaminamas, ir yra labai skanus, gyvatė. Skanus tai skanus, bet ir laipsnių gerokai turi. Mes kalbėdamiesi, ir jį palengva gėrėme, merginos kartu šalia mūsų sėdėjo. Žiūrėjome į vakarėjantį jūros toli, vėl sužibo du broliai švyturiai. Lengvai nuo to balzamo apsvaigau. Ji daugiau vis mane tą daryti ragino. Kai nori tai moka tos moterys vyrus kaip šiltą vilną aplink pirštą suvystyti. Pagaliau dangus visai sutemo, merginos viena po kitos atsisveikino su manimi ir sulindo į savo palapinę. 
    — Ar manęs lauksi, ar tu taip mane čia įsimylėjai? Negi taip stipriai, aš tau patinku? Keista, kad tau taip manęs reikia. Na tada dar po taurelę už tą meilę, brangusis, išgerk.
      Ir gėriau, net gerai neatsimenu, kada paskutinį kartą prieš tai tą balzamą buvau ragavęs. Jis man ir be jokios užkandos lengvai lindo. Skanus ir taškas. Net ir nepastebėjau kaip vienas tą visą butelį aš patvarkiau. Man rodėsi, kad aš čia sutikau tikrąją savo gyvenimo laimę, ir dabar mes visada būsime kartu su ja. Netrukus jinai mane paragino.
    — Gerai, eik į palapinę, aš greitai pas tave ateisiu.
Įlindau į palapinę, nusirengiau. Galva sukosi, bet aš jos taip geidulingai laukiau, mane degino ta nenusakoma aistra. Ir ji, aišku, greitai atėjo. Ir vėl viskas kartojosi, mes puolėme vienas kitą, aš niekaip negalėjau ja prisisotinti. Tik Rygos balzamas darė savo juodą darbą, prieš jį aš buvau vaikiškai bejėgis. Norėjau jos, norėjau dar su ją kalbėtis, tik nieko negalėjau su savimi padaryti. Mane į toli nusinešė, judanti juoda nematyta tamsa. Tamsa, gerai su ta tamsa, ir žinome gerai, kad po tamsos visada šviesa ateina. Arba trumpiau po nakties ateina rytas.
      Pabudau, mano galva dar svaigo, mano viduje tiksliau mano skrandyje viskas mane pykino. Kaltas buvo tas nepakartojamas Rygos balzamas. Buvau silpnas, norėjosi mineralinio arba bent paprasto vandens. Aplinkui buvo tylu, bet aš į tai iš karto dar neatkreipiau jokio didelio dėmesio. Pagalvojau, arba aš vėl per anksti pabudau, arba greičiau per ilgai čia vienas tysau. Jos visos seniausiai prie jūros saulėje kur kaitinasi. Nors galva svaigo, bet labai buvau ištroškęs, norėjosi nors gurkšnio vandens. Lengvai mėtomas į visas puses pagaliau išlendau iš palapinės. Pasižiūriu į merginų palapinę ir nieko nesuprantu. Metu žvilgsnį ten, kur turėtų būti jų mašina. Darosi visai silpna, nors man ir taip buvo labai bloga. Visas suvaitoju, krūtinėje pradeda trūkti oro, negalėdamas ilgiau išstovėti atsigulu prie savo palapinės ant žemės. Penkias minutes visai nejudu, dar niekaip negaliu tuo ką savo akimis pamačiau patikėti. Tiesiog paprasčiausiai to negalėjo būti, taip tikrai negalėjo įvykti, tik ne tai, tik ne taip. Nėra nei palapinės nei jų mašinos, nieko nėra, aš vėl esu čia visiškai vienas. Ar jūs gavote kada mazgote per savo veidą. Jei gavote, tai gal buvo už ką jums duoti. Čia toks pat jausmas, ne, gal dešimt kartų blogesnis. Tu gavai nuo tau taip brangaus žmogaus, tik nežinai, už ką jis taip tave pašventino. Ką aš padariau, ką padariau ne taip, ką? Jos, ji dingusi, išvažiavo ir net neatsisveikino su manimi. Guliu čia prie šitų kopų paslinkas, kur dar nesenai jos visos keturios su manimi buvo. Toks pasiutęs pyktis viduje mane suėmė, norisi vilku kaukti, ant viso pasaulio rėkti, kokius  tik žinojau pačius tauriausius žodelius, visus į tą žydrą erdvę išleidau. Ar palengvėjo nors kiek? Sakote vyrai neverkia, gal tikri vyrai ir neverkia, tegul tada aš būsiu ne vyras, bet paprasta kaimo bobutė. Guliu ant žemės, ašaros man pačios iš mano akių ant žemės ten rieda. Galiu teištarti tik vieną sakinį.
    — Kaip, kaip tu galėjai šitaip su manimi pasielgti, kodėl, už ką, kodėl
tu taip su manimi pasielgei.
      Vyras arba tikriau vieniša boba verkia, saulė ir toliau sau Danguje linksmai šypsosi. Vasarai ir orui nusispjauti į mano tas dvasios kančias. Rytas, tas rytas, jis buvo pats blogiausias, pats šlykščiausiais mano gyvenimo rytas.
      Pagaliau net nežinau po kiek laiko, sunkiai pakylu nuo žemės, kur man dabar eiti, ką toliau daryti? Kojos linksta bet einu prie kopos, gal dar jos čia kur yra? Apsižvalgau į visas svieto puses, kiek man aplinkui matosi. Deja jų niekur nėra, jų tikrai jau čia nebėra. Vienu metu dar mintis man buvo šmėkštelėjusi, gal kur iki parduotuvės ar dar kokiais savais reikalais skubiai kur išvažiavo. Bet tada nebūtų palapinės pasiėmusios. Apsidairau, gal kokį man raštelį kur ji palikusi. Gal jame tas paaiškinimas ir telefonas, arba bent adresas koks bus parašytas. Staigiai pribėgu prie savo mašinos, visą ją nuodugniai apžiūriu, tik deja nieko nerandu. Tada toliau, palapinės kiek vieną kampą iššukuoju, gal kartais ten tas palaimintas raštelis. Deja, ji irgi tuščia. Visą buvusią mūsų stovyklą dviem ir keturiom apvaikštau, kiekvieną centimetrą išžiūrinėju, nieko, jokio raštelio, jokio popieriuko niekur nerandu. Be jėgų atsisėdu viduryje aikštelės. 
    — Prakeiktas šis rytas, kodėl, kodėl, kodėl? Grasite, kodėl tu taip žiauriai su manimi pasielgei?
    Tik vienas ir tas pats klausimas man mintyse sulėtintai sukasi. Tyli tuštuma, atsakymo nėra, niekas su manimi nesikalba. Nežinau kiek laiko praėjo, kiek laiko aš tokioje būsenoje buvau. Jums neteko to pajausti ir jau geriau, kad niekada to nepajaustute. Žodžiais tai nepasakyt, o juo labiau neaprašyt, ką tada aš jaučiau. Pamažu, kiek tai galima nusiraminu. Ašarų jau nėra, bet jos dar daug kartų mane šiame gyvenime begėdės aplankys, tik tada dar to nežinojau. Po kiek laiko ateina visai nauja pykčio banga. Kaip išeina greitai sumetu palapinę. Visus savo daiktus į Espeisa, net neatsisveikinęs su savo jūrą sėdu į mašiną, ir lėkte patraukiu link namų. Galvoje vis tiek tas pats klausimas. Kodėl tu taip pasielgei, kodėl ašnieko negirdėjau, nei kaip jos daiktus krovėsi, nei kaip mašiną užvedė. Kodėl? Tik vėliau supratau, ji greičiausiai man į tą balzamą kokių nors dar migdomųjų buvo kartu pribėrusi. Todėl taip kietai ir miegojau, visai negirdėjo kaip jos iš ryto išvažiavo. Grasytę, kodėl būtent taip? Ar gausiu aš kada iš tavęs tą tikrą atsakymą? Tai dabar bandau ją suprasti, pateisinti, bet tada. Tada buvo tik didelis pyktis ir baisi neviltis. Artėjant prie namų pradėjau vis daugiau ją keikti. Velnias su ją, bus tų bobų, ne pirma ir paskutinė kalė mano kelyje pasitaikė. Visos jūs kalės, tik kruštis ir čiulpti temokat. Ko aš taip, dėl jos parinuosi, viską iš jos per tas dienas ir naktis gavau. Kokiais tik man žinomais būdais ir pozomis aš jos ten nepaturėjau. Tai ko man dėl jos taip nervuotis ir pergyventi. Keikiau ir vėl verkiau, gal ne, jau neverkiau, bet ašaros dar vis, mano akiduobėse kaupėsi. Nuvažiavau tiesiai į darbą. Ten aišku buvau į tikrą didelį vieną tokį mėšlą visaip sumaišytas. Man tada buvo visko perdaug, pasiunčiau gerai visus juos irgi ant daug dalių, trenkiau durim. Aišku, mano stulbinama karjera tame darbe baigėsi. Kaip ir galima būtų baigti šitą visą mano vienos išvykos prie jūros šviesią ar tamsią istoriją. Buvo gražios ir nuostabios man akimirkos. Ką gi jos baigėsi, yra tam pradžia yra ir pabaiga, už viską reikia šitame pasaulyje pačiam užsimokėti. Aš jums dabar atvirai sakau, pačios linksmiausios mano dienos jau praėjo. Jos liko ten, prie tų krantų, su ja ir su jomis.
      Dabar galite mane palikti, tikriausiai nusibodau aš jums su savo nelaiminga meile. Kas bus mano ateityje? Manau ten džiaugsmo nedaug beliko. Bet jeigu dar kam įdomu klausytis, tada prašau ir toliau klausykitės, man nuo jūsų nėra ko slėpti. Ir ne tik man, toliau bus dar kitų vyrų nelaimingos meilės istorijos. Ir dar, mielosios mūsų moterys ir merginos, jūs pačios nuspręskite, ar tikrai, kaip jūs sakote, vyrai nemoka mylėti.

          Mane vėl išpila prakaitas, kai prisimenu tą rytą, tą prakeiktą liūdną rytą. Grįžau kaip nesavas į savo namus, ar jūs jaustumėtės kitaip? Ir čia mano mieste buvo šiltas ir gražus rugpjūtis, tik dabar man buvo visai nebesvarbu, nors ir sausio šaltis lauke šaudytų, man buvo vienodai. Spėkite, ką toliau dariau? Gerai, neuždavinėsiu kvailų klausimų. Išsitraukiau degtinės butelį, ir ją tą mieląją beveik vienu smūgiu patvarkau. Žinote, aš buvau praėjusį vakarą vienos labai mielos ponios neblogai patreniruotas. Vieno buteliuko, gal per greitai aš jį visą po galais išgėriau, bet man buvo jo maža. Pastvėriau antrą... Atsimenu tik ryte atsibundu ir nežinau, nei kur esu, nei kas su manimi aplinkui vyksta. Aišku vieną, man labai skauda galvą, viduje nežmoniškai pykina. Aš tokio ekstremalaus sporto anksčiau nesu sportavęs, teko iš mėgėjų iškart į profesionalų lygį pereiti. Ir vienam, be trenerių ir medicininės priežiūros. Taigi pasižiūriu, šviesa visur dega, muzika groja, durys visos atidarytos. Prašau, užeikite, man negaila, dviese bus lengviau, tik niekas pas mane į svečius nevaikšto. Nesusidedu nei su kaimynais, nei su kitais draugais. Visi seniai žino, kad sportininkas, sveikuolis supistas esu. Liepsiu dar prisitraukimų padaryti, ar girią pakaitom su manimi pakilnoti. Tai ko čia pas tokį prietranką ir eiti? Kas norės mane lankyti, tik panašus į mane, bet aplinkui tokių daugiau čia nebuvo. Man vėl bloga, negaliu žiūrėti į degtinę, ir po kurio laiko man vėl vaidenasi ta mane palikusi boba. Girdžiu jos balsą, ryt aš tau savo telefono pasakysiu. Taip, ar šitą 8 654 37029? Pasakė, kad ją kur nah... gerai pasiuntus. Į darbą kaip jau ir nereikia, bandau bent kuo užsiimti, tik viskas krenta man iš rankų. Dar daugiau širdingai — vaizdingų padėkos žodelių ant savo meilės kepurės pavarau. Norom nenorom darau vėl vieną baltosios gurkšnelį, tegul bus iš nieko neveikimo, taip pasmaguriauju. Iš pradžių, arba pirmas labai šlykštus skanėstas gaunasi, bet po tam tikro laiko antras jau žymiai smagesnis ir geresnis nueina. Va dabar jau daug geriau. Trečias ir visi kiti kartai, karteliai. Nesvarbu kiek ir kokių tų kartelių man buvo. Jie jau ne tokie šlykštūs ir baisūs. Aplink mane vėl viskas sukasi ir tik viena tamsa su manimi apsikabinusi draugauja. Vidurį nakties mane pažadina skrandžio traukuliai. Mano netreniruotas šiam nepakartojamam sportui organizmas, deja su tokiais krūviais nesusitvarko. Visą, ką aš į save surijau, dabar atgal turiu išpilti. Tiesiai ant grindų tą turinį palieku, nei iki kibiro, nei tuo labiau iki tualeto, deja, niekur aš jau nespėju. Po tokių neįtikėtinų procedūrų žinoma bloga man darosi, visam kūnui šalta. Visas drebu, guliu po dviem storutėlėm pūkinėm antklodėm. Tik mažai jos mane šildo. Tos dienos, ta savaitė, kokia ji man buvo velnioniškai sunki.