Kai dingsta jausmas, lyg tyruos šauksmas
Mėnulio šviesoje užgęsta žvaigždės pamažu
Ir nesvarbu kad meilė, ilgesys ar skausmas
Belieka tiktai pamirštu sapnu...
Tyliu liūdesiu perpiltoj tuštumos taurėj
Išleto skęsta kiekviena tuščia para,
Ir širdyje vis plintančioj tuščioj erdvėj
Pradingsta taip seniai viliojanti aistra.
O saulės spinduliai paslėps užgesusias žvaigždes
Ir vėl dangum praslinks pūkuotų debesų minia,
Tačiau prabėgusios jau dienos nebegrįš
Beliks jos jau seniai neskaitoma knyga
Ir serijinis vilčių žudikas laikas
Vėl nužudys seniai numirusius jausmus,
Kurie kaip dieviška butybė, tarsi vaikas
Atgims naujai užaugti vėl pas mus.
Raudoną dangų praris nerimstanti naktis
Menulio šviesa pradings beribėj tamsoje
Ir kiekviena beprasmiška viltis
Uždegs vėl naują žvaigždę danguje...