visas pasaulis suknistai lėkštas. Eini gatve ir bjauriesi idiotišku plytelių džiaugsmu, atsispindejusiu praeivio akyse. Naminiai gyvūnai tampo tavo kelnių klešnes, o tu spardai troleibuso vairuotojui dantis, viena akimi suvokdamas, kad tai tik tavo sąmonė, o pats krataisi kampe ir iš tavo nasrų drimba putos.
Gyvenimas yra gražus. Eini gatve ir stebiesi, koks nuostabus vakaras raudona žara užliejęs gatves. Sustingusio laiko skubantys žmonės tiesiog nepastebi. O tu pakeli susisukusį rudens paliktą atsisveikinimo lapą ir meti nuo tilto žemyn į upę. Vangus vanduo (gal dėl to, kad sušalęs) tyliai ir lėtai nusitempia tavo gyvenimo lapą į tolimas šalis. Ir tu matai tolimų miestų šviesas, neskubriai lyg šešeliai judančius žmones. Jų veidų tu nematai - esi paprasčiausiai per toli.
Atsibundi po psichozės (epilepsijos, šizofreninio epizodo?) ir pamatai, kad aplinkui tave grūdasi žmonės. Jie juokiasi.
Nuo juoko jų galvos ištykšta į raudonąi pilką smegenų konfeti. Pribėgę šunys griebia smegenų likučius, bet nenubėgę nė dešimties metrų, virsta negyvi. Iš dangaus pasipila paukščių lavonai.
Sėdi vienas vidury kelio, iš abiejų pusių aptverto vieline tvora, kuri nūnai išversta. Į kelio pusę. Iš pilko dangaus krenta pelenų spalvos snaigės. Temsta, ir iš miško, stūksančio už lauko, išgirsti klyksmą, o gal staugimą. Ir matai, kaip per lauką link tavęs bėga trys juodi šešėliai.
Pravėręs akis, pamatai greitosios pagalbos lubas ir kažkieno ranką, prie tavo burnos spaudžiančią deguonies kaukę.
Žagteli, ir suvoki, kad tai tavo paties ranka spaudžia prie burnos respiratorių, kuris mirtinai reikalingas, nes esi baltomis plytelėmis išklotamoje metro stotyje, ant kurios grindų vartosi papurtę violetiniai lavonai. Dienos šviesos lempos zyzia ir mirksi, ir atrodo, kad išvirtusios numirėlių akys vartosi ir mirksi. Iš metro tunelio girdisi mažų vaikiškų pėdučių skubus trepsenimas, lydimas čiuženančių vėjo nešamų laikraščių garso. Susiraukęs laisvąja ranka griebi iš kišenės nedidelį kubiką, ir meti į tamsą. Jis blyksteli, ir garsai nutyla. Sustojęs stoties laikrodis rodo dvylika valandų dešimt minučių.
”Dvylika dešimt dvylika dešimt dvylika.... “ monotoniškai kartoja balsas, “ir aštuntą dieną Dievas jiems tarė: `Gana išsikalinėt`. Ir devintą dieną Jis paleido tobulesnius gyvius į pasaulį. Ir Dievas tarė jiems: `Veiskitės ir daugėkite! `... “...
Prabundu ligoninės lovoje, ir man rodos, kad pasaulis yra sferinis. Mane nuo jo pykina. Užkniso visi žmonės, užkniso visas jų sugadintas pasaulis. Gana.
Stoties laikrodis rodo dvylika valandų devynias minutes.