Laukimas

Šį rytą stotelė tuščia. Rūkas – besidriekiantis, atrodo, per visą didįjį lauką ir sugeriantis visus garsus.

Laukimo vieta pasipildė naujais veikėjais: moteris su dvejais sunkiais maišais ir vyras, abejingu veidu rūkantis „Kąstyčio“ cigaretę.

Jokio garso.

Neataidi alsavimas iš po mažyčių moters ūsų ir nepasiveja jų vos girdimas švilpimas tarp vyriškų dantų.

Galima pamanyti, kad vyras gamina visą šį rūką, vis dar nesurūkydamas „Kąstyčio“, bet ne.

Ateina dar vienas pakeleivis. Jauna mergaitė. Mergina . Jos taškuotas sijonas plaikstosi kaip vienas nori ir nurimsta tik atsisėdus mergaitei ant suolo. Taip. Ten buvo suolas, tačiau nei sunkią naštą nešanti moteris, nei pusamžis vyras jo nepastebėjo. Bet visi jie laukė autobuso.

Autobusas į šį lauką atvažiuodavo retai, gal tik kas dvi valandas, o ir retai kas beateidavo jo laukti. Ši transporto priemonė neatrodė labai subtiliai ir neslėpė savyje jokios paslapties – tai buvo tiesiog raudonas, didelių, subraižytų langų autobusas, panašus į tą, kuris važiuoja iš Kauno centrinės stoties į Jonavą. Paprastai žmonės nemėgdavo jo, bet dar labiau jie nemėgdavo laukti. Gal dėl to, kad pusamžis vyras nesuprato, kad šįryt – rūkas, o ne cigaretės dūmai uždengia žvilgsnį į kelią, o gal dėl to, jog moteris buvo akla ir pasitikėjo tik savo kojomis ir ausimis.

Vienintelė mergina su taškuotu sijonu šiandien įlipo į 49-tą autobusą.

Jis buvo tuščias.