Laiškas niekam

Ar galiu kreiptis į nieką ir niekam skirti savo žodžius? Turbūt ne. Bet nenoriu kreiptis į konkretų žmogų, nes tada mano mintys taps konkrečios, apimančios labai siaurą temą. O gal visgi aš pabandysiu rašyti laišką niekam.

Labas,
Tavęs nėra, nes tu - niekas. Nors ne, tu nesi visiškai niekas. Kadaise tu man buvai viskas. Teisingiau būtų sakyti, kad tu esi viskas, ko aš netekau, o dabar ta tuštuma mano širdyje yra niekas. Ir privalau kalbėtis su tuo nieku, kad užpildyčiau nemaloniai tuščią ertmę savo širdyje.
Kiekvienas rytas man būdavo prasmingas vien dėl to, kad sulaukdavau kelių reikšmingų arba bereikšmių tavo žodžių. O tie žodžiai ėjo nepaprastu keliu. Paprastai ištarti žodžiai pasiekia pašnekovo ausis, suvirpina būgnelį, nukeliauja į smegenis, kur yra apdorojami ir suvokiami. Bet mano atveju buvo kitaip. Tie žodžiai, žinoma, keliavo ir įprastu būdu. Bet kažkodėl visi ligi vieno jie liko ne galvoje, o širdyje. Taip išeina, kad mes kalbėjomės širdimis. Kaip kitaip paaiškinti tai, kad kartais man stipriai suvirpa širdis ir prisimenu tave? Kažkokia magija... Po šitiekos laiko aš vis dar drebu tave prisiminus. Ir žinai, kas mane labai labai labai gasdina? Bijau, kad gyvenu tik todėl, kad vis dar yra labai menka, mažutė, kone bevertė galimybė, kad mes susitiksim. Gal dėl tos menkutės galimybės aš nenužudžiau tavo atminimo savo širdyje ir vis laikau tą tavo atminimą saugioj širdies kertelėj it kokią šventą skulptūrėlę, kurią mintimis vis aplankau, nušluostau dulkes, paliečiu... Nors ta statulėlė gal tik užima labai brangią vietą. Reikėtų mest ją lauk. Bet negaliu. Kol yra nors menkiausi viltis, negaliu.
Matai, nemoku aš šnekėtis su niekuo. Tu visgi nesi niekas. Visgi dar esi kažkas. Ne viskas. Jokiais būdais ne viskas. Bet kažkas. Kažkas, kas drąsko mane į gabalus. Kažkas, kas užaugino mane savimi pasitikinčia moterimi. Kažkas, kas veda mane iš proto. Ir tas kažkas negali būti niekas. Aš dar neradau atsakymo, kas tu man esi. Ir norėčiau to atsakymo nerasti. Bet kuriuo atveju tas atsakymas netenkins manęs, pakenks man ir tik dar labiau išbalansuos. Gal ir gerai, kad viskas taip ir liko miglota, painu, neaišku... Aš žmogus, kuriam reikia paslapties. Negaliu gyventi švariai ir taisyklingai. Mano sieloje visad bus šioks toks chaosas. Ir gal gerai, kad aš bent jau žinau to chaoso koordinates ir vardą. Bet neminėsiu tavo vardo. Jis man per daug reiškia.
Niekas. Ne, tu tikrai ne niekas. Niekas aš. Niekas, nes nemoku padėti taško reikiamoj vietoj. Esu menkas žmogus. Kaip taip galėjo nutikti, kad tu, toks paprastas žmogutis, šitaip giliai nusėdai mano dūšioj?
Aš sapnavau tave. Grįžai iš kažkur toli. Apsirengęs kažkokia neaiškia uniforma, nutrintais batais. Tiesiai per pievą atėjai link manęs. Nesiskutęs, susivėlęs. Aš stovėjau parimus prie namo sienos. Prie tos pačios sienos tu mane tvirtai prirėmei ir bučiavai. Sakiau tau, kad negalima taip daryti. O tu man sušnibždėjai: „Negalima. Bet reikia gyvenime išpildyti nors vieną savo troškimą. “ O tada aš pabudau. Ir kokį pusvalandį vis prasukinėjau sapną kaip filmą. Tu ateini, pabučiuoji, pabundu. Tu, su nutrintais batais, susitaršiusiais plaukais, kelių dienų barzda. Tu – kvepiantis vėju ir laukais. Tu visad buvai ir liksi vėjavaikis. Ne blogąja prasme. Išvis jokia prasme. Tiesiog tu - mano vėjavaikis. Gaivus vėjas...
Aš noriu tikėti, kad gyvenime iš tiesų esama akimis nematomų dalykų egzistavimo. Gal mes esame susieti kažkuo aukščiau, nei vien simpatija. Gal mes esame du vienas kitam skirti žmonės, dvi sielos pusės, kirvis ir kotas, raktas ir spyna. Tik ne tuo laiku mes susitikom. Gal aš gimiau per vėlai, o gal tu gimei per anksti. Gal kažkas susimaišė ir mus ne tuo laiku paleido į pasaulį. Bet tada kodėl mes buvom taip arti vienas kito? Gal kitame pasaulyje mes gyvename kartu ir turime vaikų? Gal iš tiesų tu atėjai per pievą pas mane, rymnačią prie sienos, ir įsisiurbei man į lūpas? Gal ir tu dabar galvoji taip pat? Aš noriu tuo tikėti. Noriu tikėti tuo, kas protu nesuvokiama.
Gal gyvenimas tėra teatras, kurį vaidiname vien tam, kas žiūrovai būtų patenkinti. Mes negalime būti egoistais, nes nukentės aplinkiniai žmonės. Ir negalime pildyti savo troškimų, jei jie kertasi su artimųjų troškimais ir poreikiais. Tiek daug „gal“ ir nė trupinėlio užtikrintumo.
Tu nesi niekas. Tu esi viskas. Viskuo ir liksi. Viskuo liksi tol, kol būsi gyvas. O man gyvas būsi visada.