Mačiau

Jis sėdėjo ant pilies pamatų.
Juodas, galvą rankom parėmęs.
Kvėpavo saldžiu mirties ramumu.

Stovėjau nuošaly, į medį atsirėmus.
Ilgesio ašaras plovė lietus.
“neverk” – save įkalbinėjau.

Dar ne vėlu.

Jis veidą į dangų pakėlė,
Pabandė atsigerti lietaus.

Man iš delnų išsprūdo gėlės.

Nuo griuvėsių juodvarnis kilo
Išskleidęs į erdvę sparnus.

Dar ne vėlu.