Garbanom

Vėjų, laukų garbanom,
visų išdeklamuotom, išgarbintom,
visų - bohemikų,
per lauką, per vėją keliaujam,
matom, slepiamės, stebim,
tylim,
džiaugiamės,
bet labiau tylim,
tik vienintelius karštai mylim,
bučiuojam mintimis,
myluojam,
supam, liūliuojam
basomis kojomis,
apsimetam,
kad nejaučiam egzistencijos,
kad skraidom,
virš žemės,
lengvai,
be rūpesčių, įtikinamai
geriam žalią girių orą.
Mes raganiškai,
o jie tiki, kad mes laimingos.
Mintyse slenkam sunkiai,
sulėtintai,
žeme,
neinam į pamokas,
nebent nuliu kilometrų per valandą.
Skiriasi mūsų įvaizdis -
daiktais, kuriuos laikome rankose -
jie laiko cigaretes ir alų,
gitarą, ar šusnį baltų lapų,
o mes - kavą, arbatą,
skėtį bei seną fotoparatą.