Rašyk
Eilės (78093)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 18 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Dega cirkas! O gal jis jau sudegė? Tiesą pasakius nežinau. Esu ten, iš kur negaliu išeiti, tai aš dar truputį palauksiu, kol mane paleis. O kad laikas greičiau eitų papasakosiu apie save ir cirką.
Dažnai nutinka, kad sudegus cirkui, trupė skirstosi kas kur sau. Lieka dresuotas dramblys, kurio į balą neišmesi, aštriadantis tigras be narvo, beždžionėlis ir jų klounas. Lieka dresuotojai ir jų padėjėjai, akrobatai ir jų virvės - ir dar daug daiktų lyg be vietos. Kaži, kur pasidės mūsų cirko istorijos?
Aš sudegusiame cirke buvau iliuzionistė. Manipuliavau žodžiais, tad daug jų man liko iki šiol.
Ar tu įsivaizduoji degantį cirką: besiplaikstančią ugnį, vandens balas ir paniką? Kas savo dramblį gaudo, kas liūdi sudegusių dresuotų pelių, kas dar vandenį pila... Tikriausiai esu vienintelė, kurios lyg nepalietė ugnis, mat tuo metu sukausi savo karuselėje ir dabarties man išvis nebus. Artėjo mano mylimiausias pasirodymas - jau stebiu besižavinčius žiūrovus blizgančiose tigro akyse. Išties jau senokai išeidama į sceną galvojau ne apie kortas ir nosinaitės, baltus triušius, kuriuos ištrauksiu iš savo magiško cilindro, bet apie moterį, įsipynusią tarp virvių.
Tik šįkart mintys buvo kitokios. Chm... O siaube! Ta moteris šįkart - lyg išprievartauta... gulbė.
Jos šypsena tokia kukli ir kartu keista... Ne, - Egziuperi taikliau aprašė. „Ji alsavo trumpais atodūsiais ir slėpė kosulį paklodėse užbaigusi lenktynes kaip jau nuvaryta, bet šito dar nežinanti gazelė, nes ji mėgo šypsotis. Bet ta šypsena - vėjas virš upės, svajonės pėdsakas, gulbės pėdos; ir diena iš dienos eidami vis grynyn, branginami ir vis sunkiau išsaugomi, kol tampame paprasta, tokia gryna linija, kai vieną kartą gulbė ėmė ir nuskrido“
Išskrido. Tik tos gulbės kūnas liko čia, prie akrobato kojų.

Ji guli ant grindų. Kažkas tarpe „buvo malonu“ ir „daugiau nė už ką“. Aplink ją išmėtyti skalbinių segtukai, vaškas ant kūno ir daug mažų jo atplaišėlių kitur. Kažkur šitoj mozaikoj dar turi būti panaudotas prezervatyvas. Ant jos, šalia jos ir galbūt joje - susipynusios virvės. Lyg būtų išsilaisvinusi iš tų, kurios labiausiai veržė, o kitoms nusimesti nebūtų likę jėgų. Ji lyg netyčia pirštų galais priliečia skruostus, delnu vos braukia per smilkinius ir pirštais kedena ilgus susivėlusius plaukus. Ji bando jį sužavėti tuo, ką, matyt, dar nežino praradusi.
Ji guli ant grindų. Jis žiūri į mane. (“Ką po velnių tu...? Ar Tau buvo būtina atsiremti į jos gležnus pečius, kad galėtum klestėti? „ Išties aš šito nepaklausiau, nes tas, kurį ji dar bandė vilioti, tiesiog ima ir išeina palikęs vienintelę frazę „Renkis, žiūrovai laukia. „) Aš lieku, o ji lyg negyva. Tik atodrėkis jos akyse ir kažkas geliančiai skausmingo šypsenoje.
Ji guli ant grindų, o aš klūpau šalia rankoje gniaužydama apdriskusį virvės galą. Ar tai tas rafinuotas žaidimas, kurį įsivaizdavau? Mačiau, ją lyg musę viliojo į tinklą. Žavėjausi jos drąsa bei tuo, ką vadinau aistra. Girdėjau jos dejones. Tai buvo nuostabus fonas, kuriame tirpo beždžionėlių ir jų klouno pasirodymai, kuriame šuoliavo dresuoti žirgai, o aštriadančiai liūtai nepuolė savo dresuotojų. Aš pati rodos imiau kortas ir jos išnykdavo mano rankose, o paskui staiga vėl pasirodydavo, o ji vis kybojo virš gyvenimo ir tikrai netikėjau, kad kada pasiduos. Nesuprantu, kodėl jos užsispyrimas, jos maldavimai ir galiausiai jos pralaimėjimas pasiekia tik mano ausis. Cirko palapinė užpildyta magijos, atsitiktinumo ir susižavėjimo, o tame žinomiausios artistės vagonėlyje pilna jos, spindėjusios lyg kalnų krištolas. Ir aš negaliu į ją žiūrėti, aš negaliu net atsigręžti. Kad ir nuleidus akis. Ji nebe ta, kurią bučiuodama ir glamonėdama, lepinau gulbės ir akrobato sielas. Jos kūnas nebeskamba. Dabar jai groja „Requiem“ nuo liemens ir klubų nuslystančios virvės, paskutiniai vaško lašeliai bekrintantys ant grindų.

Visgi, apkabinu ją. Suprantu, kad tai man, o ne jai šitaip skauda.

Kai vieną kartą gulbė ėmė ir nuskrido, skausmas tapo tokia paprasta ir gryna linija, tiksliau virve, kuria mane surišo ir paliko gulėti ant grindų.

Išties dabar pati gaisro kulminacija. Šoka liepsnos manyje ir matyt šalia manęs, nyksta tirpsta daiktai iki kol liks vien pelenai.
2012-05-14 21:46
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Blogas komentaras Rodyti?
2012-05-15 06:34
žiemvakariais
kad ir su erotika, o visai neblogai. tema atrodo įprasta, bet pasakojama gana neįprastai. aišku, vietomis reikėtų šį bei tą pagludinti, pašlifuoti, atsisakyti kai kurių detalių (mano subjektyvia nuomone), bet visuma įdomi.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-05-14 21:49
Skiltelė saldaus
Tekste yra truputis erotikos, tad dėl visa ko pažymėjau varnelę, kad nebūtų nesusipratimų.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą