Kiškio ašarėlės

 šis kūrinys dalyvavo konkurse 

Fragmentai iš Vodevilio

Veikėjai:
Laumė Žiedažvynė – biologė
Dėdė Motiejus – agronomas
Karčius Bastrys – ekologas
Rugius Grumstelis – jaunasis ūkininkas
Mokiniai – ieškantys gamtos pažinimo paslapčių

Veikėjai žolės:
Briedgaurė
Eraičinas
Gardūnytė
Kiškio ašarėlės
Lendrūnas
Miglė
Motiejukas
Nendrė
Pašiaušėlis
Rietmenė
Sorokė
Striepsnė
Stumbražolė
Šepetukas
Šerytė
Šluotsmiglė
Šunažolė
Varputis

Augalijos kenkėjai:
Švedinė muselė
Heseninė muselė
Cikadelė šešiataškė
Blakė-šlakė
Pjūklelis – brauklelis
Muselė-žaliaakė
Tripsai – čipsai

Jaukus vakarėjantis gamtovaizdis.
Priekyje ežeras. Jo tolimesnis kraštas
apribotas įvairių medžių. lanku už kurių leidžiasi
didelė raudona saulė. Iš kairės jį supa miškas,
kitoje pusėje – laukai, horizonte matosi kaimo pastatai,
nuo kurio link ežero vingiuoja vieškelis. Paežere
niūniuodama dainelę ir rankiodama žydinčias žolytes
įeina Laumė Žiedažvynė.

Laumė ŽIEDAŽVYNĖ

Tik pažvelk, kokia grožybė –
Pievos šviečia, raibsta, žiba.
Margaspalvės pievų gelės,
Tarsi Žemės ašarėlės.
Įvairus žolių pasaulis –
Nuo pietų ligi pat šiaurės.

Ei, kas pirmas, pirmutinis
Į botaninį draustinį?
Čia kvapiausios pievų gėlės,
Tikros kiškio ašarėlės.

Skamba muzika, šoka ir dainuoja
Kiškio ašarėlės

Straksi kiškis po karklyną,
Rieda ašarėlės,
Kai nukrinta į žolyną,
Žydi pievų gėlės.

Kas kiškeliui atsitiko,
Kad vargšelis verkia?
Gal mamytė jį paliko,
Gal lietutis merkia?

Gal lūpytę prasikirto
Į karklyno šaką?
Gal urvelis jo suvirto,
Apipliauškė šarka?

Ašarodamas kiškelis
Sėja pievų gėles
Ir vadinamos yra jos –
Kiškio ašarėlės.

Laumė Žiedažvynė

Gimnazistai ir studentai,
Šiandien išvyka į gamtą!
Ten patirsim ir išplėsim
Tuos botaniškuosius dėsnius.
Kuo gi jie yra susiję
Su jaunąja moksleivija?
Paieškokime, kur slepias
Biotopų veiklos takas?

Iš už medžių nešinas žolėmis herbariumui
įeina dėdė Motiejus.

Dėdė Motiejus

Miškas, pieva, upė, pelkė
Paslaptim didžiąja dvelkia.
Evoliucija išvystė
Žemės augalus pirmykščius, –
Nuo periodo Devono
Ligi dzūkiškų dirvonų,
Kur pavasariais vis kelias
Miglinių šeimos varpelės.

Nuo laukuose suartos dirvos pusės
Nešinas ant pečių purkštuvu įeina ir
Ekologas Karčius Bastrys

Karčius Bastrys

Bet tas knyginis paveikslas –
Atkartotas gamtos veiksmas,
Tad geriausia jį stebėti
Nuo dirvožemio plokštėsio.
Įvairus žolių pasaulis –
Nuo pietų ligi pat šiaurės.

Laumė Žiedažvynė

Gaubia pievas žolių mėlis –
Vegetuoja žolytėlės:
Rausvos, žalsvos, sidabruotos
Aukštyn kelia savo kotus.
Ant kotų, ant jų viršūnių –
Piramidiškos šluotūnės.

Rugius Grumstelis

Tik vien grožio nepakanka,
Kokią naudą, nors ir menką,
Šitos žolės verslui duoda?
Ir ar galim virti puode?

Laumė Žiedažvynė
Pažiūrėkit – Gardūnytė,
Tai labai kvapni žolytė:
Ji lašeliais kumarino –
Visiems plaučius pravėdina...

Gardūnytė
Mes, „Kvapioji Gardūnytė“
Pakvėpiname kas rytą,
Tik kai puola tripsai, blakės
Arba musės plačiaakės,
Tai tada sunegaluojam –
Mažai žydime, sloguojam
Ir jau kviečiam ekologą,
Kad išgydytų mums slogą
Su vaistais, kurie vadinas
Ambušas ar vismetrinas.
Purškalų yra visokių,
Trūksta rankų, ne bet kokių,
Tik tokių, kurios netingi,
Mus auginti rūpestingai.


Gardūnyčių trijo šoka ir dainuoja

Kai tik dienos prašviesėjo,
Gegužė tuoj atskubėjo
Ir varpučių vienažiedžių
Žiedeliukai jaukiai šviečia.

Daugiametė, retakerė,
Daug stiebelių sėklas beria.
Sausos dirvos man nebaisios,
Auginu kvapiuosius vaisius.

Kvapiais vaisiais kumarino
Šieno pradalges vėdina;
Net į pypkę kimšk be juoko –
Aromatą skleis taboka.

Bet visi, net vėjas trokšta
Platint sėklas, kai sunoksta.
Kumarinas net jaunystei
Gali ir ligas išvyti.

Tiktai lemai raudonkrūčiai
Mane puola labai drūčiai.
Irgi tripsai avižiniai
Grauždami lapus marina.

Dėdė Motiejus
Augs kvapioji Gardūnytė
Ir žaliausioji Šerytė,
Dirsė, Svidrė, Avižuolė,
Antai dirvinė Smilguolė.
Lenks Šunažolė pavėjui –
Pušnią savo skiauterėlę.
Sužaliuotų laukas žalias,
Jeigu nepultų muselės.

Rugius Grumstelis
Švediškomis jas vadina,
Bet jų nieks neišnaikina.
Kad dirva būt nenuodinga,
Chemikalais purkšt netinka.

Mokiniai - gamtininkai
Šoka ir danuoja
Miglomis susižavėjus,
Skries šunažolė pavėjui...
Gal pas Sargį,
Gal pas Margį,
Gal pas taksą Plačiažergį...

Gausūs lapai skiauterėti
Pievose pradės klestėti,
Tik sumintai,
Nuganytai,
Bus per daug sunku atgyti.

Nušienauta gerai želia,
Pravėdinama vėjelio
Ir kas rytą
Pakarpyta
Vejoj augs tik sumaišyta

Su kita rūšim žolyčių.
Ir nelaukit ant jos bičių,
Nes kuokelės
Ir piestelės
Greitai nyksta šalia kelio.

Rudenį jau nurudėjus,
Nebeskries jinai su vėjais:
Nei pas Sargį,
Nei pas Margį,
Nei pas taksą Plačiažergį...

Dėdė Motiejus
O žaliuodamas Varputis –
Glūdi kupstais išsipustęs.
Nes purenimo pribijo,
Sunkiai jis po to prigyja,
Bet, kurie purent nelinkę –
Chemikalus bers aplinkui.

Varputis
Pažiūrėkite – varputis,
Slepias kupste, pasipūtęs.
Daugiametis, šakniastiebis,
Saulės linkui godžiai stiebias.
Jo žiedeliai – neišvaizdūs,
Bet po visą žemę sklaidos.

Anksti želia, sparčiai auga,
Agronomams kelia siaubą
Ir todėl jie skelbia karą
Purkšdami biauriu granstaru.
Bet ir šitas herbicidas,
Ne visai veiksnus hibridas.

Rugius Grumstelis

Pašarui žolė naudinga.
Ėda ją net įnoringos
Karvės, jaučiai ir teliukai,
Ožkos, žąsys ir ėriukai.
Tik kur auga morkos, cvikliai –
Naikina, kad jų neliktų.

Kiek begirtum, ar bepeiktum,
Bet, be to, jis geras vaistas.
Gi ir grūdas maistingesnis,
Negu aviža – saldesnis.
Jeigu javo neturėtum,
Varputį visur pasėtum!

Margapievėj laibas supas,
Pats aukščiausias Motiejukas,
Kolei stiebinės jam kandys
Varpose takus  išlandys.
Ot, tada tai negaluoja,
Net Šunažolė jų boja.
Tinkamiausias į kaimynus –
Retakeris Eraičinas.

Eraičinai šešiese dainuoja, linguoja

Tanki, didelė šluotelė
Su varputėm daugiažiedėm
Ant trumpos, trapios ašelės
Apie metrą aukščio stiebias.

Vasarai vos prasidėjus,
Kai pražysta Eraičinas,
Šienapjūtę neša vėjas
Ir nupjautus išdžiovina.

Tinka pievoms ir ganykloms,
Ir žalioms vejoms auginti;
Lapai spindi žaliaryškiai,
Gerai auga net išminta.

Daugiametis, retakeris,
Dirvą mėgstantis derlingą,
Ūkininkai sėklas žeria –
Sėja rūšį šią dėkingą.

Mūsų kraštuose dar auga
Kelios rūšys eraičinų.
Tai didysis miško draugas –
Nuo audrų  jį medžiai gina.
-  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  - 

Dėdė Motiejus

O štai švedinė muselė,
Ūglio naikina kūgelį –
Kukurūzo didingumas
Nyksta vasaros gražume.
Švedų musė šešiakojė,
Išverstas akis sukioja
Graužia svidres, graužia kviečius
Ir drauges į talką kviečias.

Rugius Grumstelis
Pusę Azijos užtvino
Daugiaaukščiai bambukiniai.
Jų stiebai laibi. šakoti,
Lapai ant trumpų lapkočių.
Juos naudoja sienoms ręsti
Ir stogams gražiai užsklęsti;
Dirba keltus, stato tiltus,
Ūglius valgo neišvirtus.
Kad būt racionas pilnas,
Pritrina javų su girnom.

Renkasi mokiniai į tarpumiškio aikštelę dalindamiesi įspūdžiais,
juos pailiustruodami gestais bei garsais. Laumė Žiedažvynė
juos pasitikdama Laumė Žiedažvynė špsosi.


Karčius Grumstelis

Biologai raukia kaktą –
Kaip surast jaunystės raktą?
Prezidentai vis svajoja,
Kaip išvengt mirties pavojaus,
Nes vertesnė realybė,
Negu ta – nežinomybė!

Karčius Bastrys

Evoliucija prižiūri,
Kaip sveikus receptus kuria
Ir visam plote žemynų
Egzistavimą Miglinių.
Virš žolynų saulė šviečia.
Į žolynus laumė kviečia:

Laumė Žiedažvynė

Mes gamtos pažinkim šalį,
Tyrinėkime  jos galią
Kone visos žolės svarbios
Ir todėl į dirvą skverbias.

Karčius Bastrys

Gal nuo grožio, nuo jų kvapo
„Homo sapiens“ žmogum tapo“!
Tik kad greitai nesusentų,
Šauniai ir ilgai gyventų,
Netikėtų Kalijostru,
Bet klausytų sveiko proto:
Tyras oras ir blaivumas,
Augalų gėrybės bumas,
Jums per vasarą, per žiemą
Palaikys paros režimą.

Dėdė Motiejus

Jeigu dirbti netingėsit –
Šimtmečio sulaukt galėsit!
Tai todėl plačiam pasauly,
Nuo pat šiaurės lig pusiaujo,
Biologiniai procesai
Tepadės išvengt ekscesų,
Nes pro miglą sidabrinę
Rutuliojasi Migliniai...

Karčius Bastrys

Čia kiekvienas apsilankęs,
Naudą gaus tikrai nemenką,
Kai pažins žolynų galią,
Kurie stiprina jums valią.

Kad gyventi ant šios žemės,
Tai sveikatos būklė lemia.
Tad Botaninį draustinį,
Saugo laumė Žiedažvynė.

Laumė Žiedažvynė

Tik pažvelk, kokia grožybė –
Pievos šviečia, raibsta, žiba;
Margaspalvės pievų gėlės,
Tarsi Kiškio ašarėlės.
Nuo ugnies ir Žemės kvapo
„Homo sapiens“ žmogum tapo“!

Uždanga