Niekada nežiūrėti atgal

Jeigu aš į gyvenimą vis dar žvelgčiau pro rožinius akinius – tikėtina, kad pamirščiau dabartį ir dalinai gyvenčiau praeitimi. Tik todėl, kad rožiniai akiniai mano pasaulį paverstų idealiu. O praeitis, jeigu galiu ją palyginti su dabartimi, visada atrodo geresnė. Vien dėlto, kad ten tiek daug prikaupta: pirmasis apmaudo kartėlis, pirmoji skaudi išdavystė, pirmoji tikra ir nesuvaidinta meilė, pirmasis nuoširdus bučinys.

Bet aš sau pažadėjau – niekada nežiūrėsiu atgal. Galutinai apsispręsti buvo kažkaip ypatingai sunku. Koks pavojingas tada man atrodė šis tikslas! Domėtis, bet palikti ir išnykti – štai ką tada man reiškė “nežiūrėti atgal”.

Ir visai paprastai aš palaidojau dabar sau nereikalingus, nors kažkada mano mintis dažnai valdžiusius dalykus: psichologijos studijas, naivias svajones, kurios niekada neišsipildė ir kurias jau seniai pakeitė naujos, ir žmones, kurie bandė mane įskaudinti, kuriuos man galutinai pavyko ištrinti iš savo atminties.

Nežiūrėti atgal – tai sugebėti siekti savo tikslų tada, kai aplinkinis pasaulis nuolat kartoja – tu neįstengsi. Nežiūrėti atgal – tai besąlygiškai tikėti, jog vaikai nepakartos tėvų klaidų. Nežiūrėti atgal – paprasčiausiai išmokti užmiršti žmones, kurie užmiršo tave.