Tai Nebuvo Sapnas

Visą naktį troškino. Ir buvo sunku pasakyti, nesimiegojo dėl nesibaigiančių košmarų ar tiesiog dėlto, kad būdavo labai sunku vis apsiversti ant kito šono. Skausmas buvo toks nepakeliamas, jog, rodos, riksmas tuoj pats išsiverš iš sielos gelmių su visu nuoskaudos degėsiu. Ir vėl kvėpavimą apsunkino keistas dyglys krūtinėje, dešinėje pusėje, kai kiekvienas ikvėpimas turėjo būti paviršutiniškesnis- taip skaudėjo mažiau.

Užuolaidos buvo šiek tiek per siauros dar “socialistinio sukirpimo” išlikusiam bendrabučio langui ir, kadangi jos lova buvo prie pat jo, pro properšą buvo lengva matyti neritmingai siūbuojančias medžių šakas ir mėnulio arba gatvės šviestuvų nušviestą nutilusį takelį, to niekada tiksliai ji negalėjo nuspėti pati, nepažiūrėjusi pro langą. Kažin ar lauke galėjo būti šalčiau negu jos širdyje. Už sienos vis girdėjosi kartkartėmis paūmėjantis gilus alsavimas ir ji nuščiuvusi kurį laiką bandydavo įsiklausyti, ar kartais “M” neišgirdo jos minčių. Antklodė šią naktį rodėsi lyg negailestingoji draugė, kuri su slaptu pasimėgavimu lietė  jos kūną, savo glamonėmis priversdama kartais net aiktelėti iš skausmo. Giliai atsidusus, ji, sukaupusi dar likusias jėgas nustūmė lėtai antklodę ir užsidegusi žvakę (dovanotą, kuri jau antrus metus neišdegė) žvilgtelėjo pro langą. Šviestuvai- ji taip ir žinojo; pilnatis buvo praeitą savaitę.

Žvakių liepsna turėtų visus veikti raminamai- taip ji girdėjo šnekant garbaus amžiaus sveikai įmitusias damas, per pusbrolio (tiesa, netikro, iš “M” antros santuokos) laidotuves, kuris mirė nuo plaučių uždegimo. Jos kosulys irgi nepraėjo jau antrą savaitę, nejučia dingtelėjo mintis į galvą. Šiaip ar taip, žvakės liepsna blykčiojo visą laiką, ir ji žinojo, jog tai visai ne dėlto, kad pro lango plyšius traukė vėjas, nuo jo net užuolaidos  siūbavo. Žvakė tiesiog buvo išdavikė- tokių pat neramių minčių, kaip ir jos liepsnos šokis ant kambario sienų.  Už sienos pasigirdo girtas knarkimas, ir sūriai karštas skausmas pradėjo nesuvaldomai riedėti kiek kaulėtais, mėlynėmis nusėtais skruostais. Akių lietus iššaukė visą audrą, kuri prasidėjo kojų pirštų galiukuose, kurie priminė, kad jau seniai reikėjo dydžiu didesnių batų; o kojos, sustirusios nuo šalčio, atrodė lyg elgetos lazda, vietomis suplonėjanti, o vietomis- netgi visai kitos spalvos; nugara- lyg paralyžiaus rankos paliesta- sunku pasakyti- buvo nuo šaltos it ledas sienos, ar nuo neapykantos smūgių dar šią popietę. Norėjosi rėkti, viską ištrankyti, nusispjauti ir išeiti. Net užsimerkti buvo skausminga- šiandieną kliuvo visur. Mintys apie isterišką žvilgsnį ir pykčio valdomus kirčius su skalbimo mašinos žarna nepaliko nei akimirkai. “Už ką man tai”- girtai šveplavo “M” liežuvis, ‘pypt’, ‘pypt’, ‘pypt’. O galvoje- toks kurčias ūžesys. “Nusižudyti nori, aš tuoj tau b***”- ir pasimėgavimas triumfavo “M” akyse su kiekvienu kirčiu iki paskutinės akimirkos, kai nebebuvo jėgų jau talžyti savo kūno ir kraujo.

_______________

Dabar ant antkapio ‘puikuojasi’ – “LIŪDI MYLINTI “M”ama Ir Artimieji”….

13: 40p. m.
11/15/3
LT- VL

By Toni ‘J’ Blue