Pasaulis žaidžia kortom – lošia sėkmę.
Ir pinigus, ir meilę, ir draugus
Jis tikisi nupirkt už menką čekį,
Kurį iškeis jums bankas į grynus.
O širdį kaip brangiausią perlą
Jis užkasa į žemę kapinių,
Kad negirdėtų karšto karšto verksmo,
Pralaužiančio visus kančios ledus.
Ir lyg nameliai kortų kyla
Dangoraižiai – iš milijonų kruvinų.
Taip sienos tarp žmonių negriūva,
Nors internete ir gali surast draugų.
Ir keičias partneriai kaip partijos žaidimo.
Dėl gramo kokos – pasiruošę žaist va bank.
Iš ko? Gyvenimo, ne kortų...
Ir net ne pinigų – jų neužteks.