Marytės nuotykiai III

Matas

Visiško vidurdienio metu Saulė, kaip visada, užsiropšdavo į patį dangaus olimpą ir kiek pasimaiviusi nukreipdavo visas iškrypėliškas galias į tiesiai po savimi stūksantį miestelį K su visa morališkai pasenusia architektūra bei negausiais gyventojais, kuriems ir taip gyvenimas neatrodė itin mielas. Nes Saulė danguje neturėjo ką daugiau veikti – tik spjaudytis ugnimi, keiktis, suktis ir nuolat kasdien pakilti bei nusileisti. Ir taip jau milijardus metų, be jokių prošvaisčių tobulėti bei pasikelti savo profesinį lygį.
Nieko nuostabaus, kad Saulė dėl tokios monotonijos jau seniai buvo išsikrausčiusi iš proto.

O žmonėms gyvenimas neatrodytų mielas, net jeigu jinai ir nebūtų to dariusi. Žmonės tokie padarai – jeigu jų gyvenimas turi bent menkiausią progą nebūti mielas – jis ir nebus mielas. Nieko nepadarysi.

~~~

- Karšta, - pažvairavo į dangų Marytė, atklijuodama nuo kaktos šlapią servetėlę. Suglamžiusi įdėjo ją į rankinę, nes šiukšlinti nemėgo. Čia ir taip pakrūmėse voliojosi pakankamai  užpernykščių butelių, nepastebėtų pavasarinio „Darom! “ metu.
Perbrido dilgėlyną, įsiropštė į nendryną ir cyptelėjo, sušlapusi kojas.
- Velnias, velnias, velnias! – kaip įgelta iššoko ant sausesnės žemės.
- Kam velnias, o kam nekimba, - sugergždė balsas nuo upės. – Baikit rėkaut, matjvašu!
- A... atsiprašau, - išraudo Marytė.
- Prašom, - atsiliepė žvejys Bronius iš savo guminės valtelės, kurią buvo saugiai priparkavęs nendryne. Marytei nueinant, jo masalą trūktelėjo riebi, gudri žuvis ir žvejys įgudusiu judesiu trūktelėjo meškerę. Deja, kaip jau minėjau – žuvis buvo gudri, todėl kabliukas iš vandens išlėkė be grobio, padarė dailų lankstą ore ir mirtinai įsikabino į guminės valties šoną.
Nueidama Marytė negirdėjo žvejo keiksmų. Ji visą popietę paupyje ieškojo padorios vietelės nusimaudyti, braidydama po krūmynus, dilgėlynus, nenušienautas pievas, šokinėdama per pelkynus ir visokias kitokias gamtines kliūtis. Žinoma, miestelis K turėjo savo maudyklą pačiame miestelio centre, bet Marytė ten nenorėjo. Ji buvo įsitikinusi, kad kažkur turėtų būti dar viena padori vietelė, kur nėra nė vieno žmogaus, kur gamtos nedrumsčia mašinų varikliai, o ausų nebando susprogdinti vaikų žviegimas. Bėda buvo viena – ten, kur visiškai nėra žmogaus, paupys paprastai atrodo neprieinamas ir neįžengiamas. O nuogai lįsti į dilgėlyną – malonumas menkas.
Bet Marytė tikėjo savo sėkme ir įnirtingai traukė į priekį. Ji jau seniai buvo palikusi miestelio K ribas ir nusibasčiusi į visišką užmiestį. O upė vingiavo į priekį, blizgindama savo vandenis, viliodama savo vėsa ir švarumu. Marytė žinojo, kad upė tikrai švari – juk miestelyje K nebuvo jokių gamyklų, kurios galėtų teršti vandenis.
Išbridusi iš dar vienos nenušienautos pievos, mergina atsiduso ir prilipino prie kaktos naują servetėlę. Išprotėjusi Saulė ką tik padidino radiacijos dozę, ketindama pati susisprogdinti iš nevilties.

~~~

Suskambus durų skambučiui, Marytė pakėlė galvą nuo knygos. Kam čia ko prireikė? Ji gyveno viena, motina lankėsi vos prieš savaitę, draugų neturėjo, o pažįstami iš Feisbuko nežinojo, kur ji gyvena. Netikėtas durų skambutis buvo utopija jos gyvenime.
- Ei, senmerge, atidaryk! – pasigirdo iš už durų ir skambutis suskambo daug reikliau.
Pasipiktinusi Marytė numetė knygą ir pribėgusi atlapojo duris.
- Ką?!
- Maudytis eisi? – paklausė mažoji Linutė, persimetusi per petį rankšluostį ir pripučiamą padangą. – Karšta, visi eina prie upės...
- Kaip tu mane pavadinai?!
- Senmerge, - trūktelėjo petukais Linutė. – O ką?
- Kokia aš tau senmergė?! Man tik dvidešimt penkeri...
- Ir vaikino neturi. Vadinasi, senmergė, - spragtelėjo pirštais Linutė. – Mano mama pora metų už tave vyresnė ir vis rodo į tave – „va jeigu nesikalbėsi su žmonėmis, būsi kaip mūsų kaimynka“. Daryk išvadas. Tai eini prie upės?
Marytė tik sužiopčiojo pasipiktinusi.
- Ten bus vaikinų, - lyg tarp kita ko prisiminė Linutė. – Tau, ne man...  Jeigu dar pasiimtum savo geriausią bikinį...
- Tavo mama taip apie mane kalba? – pertraukė mergaitę Marytė.
- Visa laiptinė taip apie tave kalba. Bet apie ką mes čia?.. Eini maudytis?
„Oi velnias, jau ir visa laiptinė! “ – pablyško Marytė, kuri nežinojo, jog Linutė truputį padaugino įkvėpimo pagauta.
- Negaliu aš eiti, neturiu maudymosi kostiumėlio, - sumišo mergina.
- Nu bet tu tikra senmergė, - nustebo Linutė. – Tai eik nuoga maudytis. Aš kartais taip einu, ir nieko. Niekam neįdomu.
- Bet tau aštuoneri metai! O man...
- O tau daugiau vyrų dėmesio atiteks. Gal susirasi kokį, nebebūsi senmergė.
- O tu daugiau nebeturi apie ką galvoti, ar ne? – sušnypštė Marytė, kurią tas žodis lyg peiliu ėmė pjauti. – Eitum su draugais žaisti. Aš ir taip turiu ką veikti.
- Kaip nori. Maniau padėti, juk tu mano draugė galų gale...
- Ar ne? – nustebo mergina. – Nuo kada čia taip?
- Pameni, davei man vieną kartą dešimt litų? Tai va nuo tada.
Marytė kiek paraudo, prisiminusi įvykį.
- Tai eini ar ne?
- Baik tu, nuoga tikrai nesimaudysiu, - kiek nuliūdusi pratarė Marytė.
- Na kaip žinai, - atsiduso Linutė. – Girdėjau, ten žavūs vaikinai iš sporto salės ateis, visos merginos jau ruošiasi.
- Maniau, tavęs vaikinai nedomina?
- Nedomina, - linktelėjo Linutė. – Aš čia dėl tavęs stengiuosi. Iki kito karto tada?
- Iki... – uždarė duris Marytė.
Ir pajuto beuždaranti duris į patį gyvenimą.

Išsigandusi  jau norėjo apsigalvoti ir pašaukti Linutę, bet prisiminė, kad maudymosi kostiumėlio vis tiek neturi, o be jo nelįs į upę, kad ir labai norėtų. Užburtas ratas. Pirmiausiai reiktų „apsišopinti“, bet miestelyje K niekas nepardavinėjo tokių dalykų.
Tam reikėjo važiuoti į miestą V. Tolokai, velniai rautų...
- Amžinai atsilikusi... – sumurmėjo Marytė.
Jau norėjo grįžti prie knygos, bet tada prisiminė, kad upėn nebuvo įbridusi jau gerus dešimt metų. Vis dušas ir dušas. Retsykiais – vonia.
Marytė staiga pajuto, kad jos gyvenimas labai klastingai ir nepastebimai artėja prie kažkokios katastrofos.

~~~

Užtai dabar braidžiojo po paupio kemsynus, ieškodama utopinio paplūdimio.
„Net nepastebėjau, kaip papai užaugo, kaip mergiote patapau“ – mintijo sau. – „Nepastebėsiu net, kaip šešiasdešimt sueis, o aš vis dar tas pačias knygeles tebeskaitysiu, gaudama minimumą už kažkokios žurnalistinės žiurkės darbą. Kur mano akys?... “
Prisiminė savo kadaise apturėtas meilės istorijas. Tokios ten ir istorijos – susidėjo su pačiu pirmu snargliu iš dvyliktos klasės, pavasarinėms hormonų audroms papūtus. Dulktelėjo abu kaip bitutės, po to vaikėzas dingo kaip į vandenį, palikęs apsisnargliavusią iš gailesčio sau.
Marytė manė po to kartelio perdegusi – kad nebepatirs jokios meilės ir tai bus geriausia, ką jai gyvenimas gali pasiūlyti. Pamanyk – meilė... Snargliai, ašaros, eilės, pasilaikymai už rankučių ir aimanos po antklode. Pora metų iliuzijų ir po to visas gyvenimas sušiktas.

Keista, tačiau dabar taip nebegalvojo.
„Turbūt vėl pavasarinės hormonų audros“, - pagalvojo Marytė. – „Nuo jų net gyvenimo filosofija keičiasi. Ypač būnant gamtoje ir kvėpuojant žiedadulkėmis, matant tuos čirškiančius paukščius ir bites, ir... Turbūt visa tai ir sukelia tas pavasarines audras. Nereikėjo man išeiti iš namų! “
Bet jau buvo vėlu.
Susimąsčiusi Marytė išsikapanojo iš krūmų ir nustebusi apsidairė.
Prieš ją plytėjo nenušienauta pieva, bet šita buvo ne tokia kaip visos. Žolė čia bangavo tyliai ir ramiai, paupyje nesimatė nendrynų bei dilgėlynų, riogsojo keli seksualiai atrodantys akmenys, o upė prie kranto buvo pakankamai gili ir be plūduriuojančių šlykščių žolių. Ne visai toks paplūdimys, apie kokį mergina svajojo, bet...
Sužavėta Marytė nuleido į žolę savo rankinę ir ėmė atsegioti suknelės sagas, dairydamasi, ar tikrai čia taip nuošalu, kaip norėjo.
Iš visų pusių beržai, krūmai, akmenys ir seni juodalksniai. Kitapus upės – beržų miškelis. Nepanašu, kad kažkas čia lankytųsi.
„Jeigu tas žvejys nesugalvos čionai atplaukti, tuomet aš visiškai viena“, - apsidžiaugė Marytė. – „Galėčiau ir dažniau čionai ateiti, vėliau gal taps įpročiu... “
Atsargiai išmindžiojo žolę ratu, tada paklojo atsineštą platų rankšluostį ir nusimetė visus rūbus. Pajuto lengvą vėjelį ant nuogos odos ir pasijuto laiminga. Tik Saulė negailestingai kepino nugarą, vis dar nesiryždama sprogti. Matyt, tikėjosi, kad ją nuo savižudybės išgelbės koks nors gailestingas kosminis faktorius.
Žinoma, upės vanduo nebuvo dar tiek įšilęs, bet Marytei buvo vis vien. Ji laiminga paniro į vėsias gelmes, išmatavo gylį, srovės stiprumą, žuvų skaičių, suskaičiavo kakta akmenis ant dugno ir spjaudydamasi išniro, glostydama sumuštą vietą:
- Šūdas, o atrodė daug giliau...
Upė pasirodė beesanti ne itin gili – vietomis iki bambos, kitur – vos iki kaklo. Bet kaip tokiam užkampiui ir tokiam rojaus kampeliui, tai visai tiko. Mergina kiek pasitaškė, tada giliai įkvėpė ir nėrė, ketindama nuplaukti kiek galima toliau, kol kvapo pritrūks. Su kuo gi daugiau rungtyniauti, jeigu ne su laiku ir pačia savimi...
Prunkšdama išnėrė, nubraukė nuo akių vandenį ir sustingo pražiota burna bei išplėstomis akimis.
Vos už kelių centimetrų nuo jos iš vandens kyšojo kita galva ir tokiomis pat išsigandusiomis akimis žiūrėjo į Marytę.

Ta galva priklausė užsislaptinusiam nudistui Matui, kuris žinojo šį užkampį daug seniau nei Marytė ir kuris ateidavo čia šventai įsitikinęs, kad tokio užkampio svetimi žmonės nė už ką nesuras, kad galės jis čia turkštis nuogas per amžių amžius, kol progresas atgins iki šios vietos melioraciją su žemės ištroškusiais žemdirbiais. Bet, kadangi Progresas K miestelyje buvo lėtas ir dar su stabdžiais, Matas tikėjosi jo visai nesulaukti savo gyvenime.
Ir štai, jis susidūrė su Maryte...

Žinoma, pirma mintis, šovusi vandenyje plaukiojančiam nuogam vyrui buvo maždaug panaši į „kas per šūds?! “. Matas pagalvojo, kad Marytę čionai srovė atnešė iš miestelio maudyklos, kad galbūt jis netgi ne moters galvą mato, o haliucinaciją. Arba miražą, kurį galėtų sukelti garuojantis upės vanduo...
Nes neįmanoma, kad kas nors taip lengvai surastų rojaus kampelį, ne! Iki jo kilometrai kelio per šabakštynus, dilgėlynus, pelkynus, krūmynus ir dar velniai žino ką, kur normalūs žmonės nesibasto. O to slapto šunkelio, kuriuo jis privažiuodavo automobiliu, net iš kosmoso nesimato. Vadinasi, šita pana ryškiai nenormali.

Marytė savo ruožtu pagalvojo, kad susidūrė su undinu, nes iš kur daugiau tokioje vietoje rastis vyrui? Turint galvoje visus tuos įveiktus krūmynus, daugiau atkaklių idiotų šioje vietoje neturėjo būti. Vadinasi, lieka, viena racionali mintis...

- Tu... kas? – paklausė išsigandusi Marytė.
- Aš Matas... O tu kas? – atsiliepė šis.
- Aš Marija. Oi, velnias, - susigėdo mergina. – Kaip nepatogu... Tu tas žvejys, kurį sutikau anksčiau?
- Kas?! – pakėlė balsą Matas. – Čia yra ir daugiau žmonių?!
- Aš maniau, kad čia iš viso nėra žmonių! - irgi pakėlė balsą Marytė. – Iš kur čia tu atsiradai?! Maniau, kad pakankamai toli nuo miesto nuėjau, kad normalūs žmonės čia nesilanko, kad...
- Ša, tyliau! – palietė jos petį Matas. – O tai dar žveją prisišauksi.
Palietė ir pats susigėdo.
Ir Marytė susigėdo. Nors ir išsigandusi, ji vis tiek pastebėjo, kad vyrukas nėra jau toks prastas – ir veidą turi, ir pečiai jo ne tokie gležni, ir...
- Na taip, nesinorėtų, - sutiko ji. – Dar daugiau žmonių prisišaukti, dievaži... Ypač kai dar nuoga sugalvojau pasimaudyt tokioj vietoj, kur nesitikėjau jokių kitų žmonių, kur man iš viso nereikėtų net aušinti burnos aiškinantis... Ir kodėl aš tiek daug kalbu? Kodėl iš viso pasakiau, kad esu nuoga? Tu gi vyras, dabar aš neatsiginsiu nuo tavęs ir... velnias, aš tikrai per daug šneku! Man reikia skubiai atsivėsinti, nes čia dievaži per daug karšta... Keista, aš juk vandenyje ir man... oi velnias, tik ne tai!
Čiauškėdama ir prakaituodama Marytė staiga pajuto silpnumą ir suprato, kad netrukus tuoj nualps. Ir kad nėra nieko baisiau, kaip nualpti čia pat, upėje, kur vienintelis išsigelbėjimas – šitas nepažįstamasis Matas.

Jeigu jis puls traukti ją iš upės, tai akims ganyklos garantuotos. Velnias!
Antra vertus, jeigu jis nesupras, kodėl Marytė staiga paniro po vandeniu, bus dar blogiau.
Silpnumo apimta Marytė apsisprendė akimirksniu.
- Šūdas, tuoj nualpsiu... – spėjo sumurmėti prieš aptemstant sąmonei.

Nepajuto, kaip į burną bei nosį pasipylė vanduo. Nepajuto, kaip Matas, po kelių sekundžių dvejonių paniro jos gaudyti. Kaip sugavęs tempia į krantą ir keikdamasis bando užkelti ant žolės. Kaip gėdydamasis pats išlipa ir eina susirinkti rūbų, išmėtytų kitoje pievos pusėje. Kaip grįžęs galvoja, ką daryti toliau, kasydamasis pakaušį ir nedrįsdamas jos paliesti. Ir kai galop paliečia...
Ai, ji viso to nematė, sapnuodama siurrealistinius sapnus, kuriuose ją sužvejojo žavus undinas ir iškreiptu būdu pamylėjo pakrantės dumblų pataluose. Sapnas buvo keistai gražus ir tai viskas, ką Marytė prisiminė.

~~~

Atsipeikėjusi ji pamatė tik tamsias palatos lubas ir lašelinę.
- Kadangi tu niekaip neprisiruoši pradėti vartoti burokėlių sulčių, aš tau pats padariau, - sududeno kraupus Vyckos balsas ir dar klaikesnis sanitaro šešėlis pakilo iš užu stalo. Palatos kampe švytėjo televizoriaus ekranas, kaip tik prasidėjo vakarinis serialas „Moterys tai daro geriau“.
- Kaip aš čia atsidūriau? – apsidairė Marytė.
- Atvežė kažkoks vyras. Nesakė, nei iš kur, nei kas nutiko.  Labai jau susigėdęs atrodė. Maniau, tu pati pasakysi.

„Atvežė su mašina“ – pagalvojo Marytė. – „Vadinasi, prie rojaus kampelio kelias veda? “
- Gerk, - padavė stiklinę tamsaus skysčio Vycka. – Iki dugno. Ir nespjaudyk.
Ji klusniai išgėrė neskanias sultis ir susiraukė. Prisiminė savo sapną apie undiną, mojuojantį didžiuliu pimpalu pakrantės dumblyne ir išsigandusi grybštelėjo sau tarp kojų:
- Velnias, jis manim pasinaudojo!
- Kas?
- Undinas!.. Tai yra – Matas!.. Tai yra – tas vyras, kuris mane atvežė!
- Nepasinaudojo, - sududeno Vycka. – Patikrinau. Viskas su tavim tvarkoj.
- Ką reiškia „patikrinau“?! – apstulbo mergina.
- Paprastai. Patikrinau. Aš gi vienintelis šiame miestelyje nusimanantis, man visos moterys kojas skečia. O jeigu aš ko nors ten pas jas nesuprantu, tai siunčiu pas rimtesnį veterinarą. Tai va ir tave patikrinau. Aš tave kiekvieną kartą tikrinu, kai tik atveža.
- Kiekvieną kartą?!
Vycka giliai atsiduso, jo kraupūs pečiai kiek nusileido televizoriaus ekrano šviesoje.
- Kas tau čia keisto? Esi daili pana, nors ir su kai kuriais atsisukusiais varžteliais. Dažnai alpsti, štai ir proga daugumai tavimi pasinaudoti. O kad nebūtų kriminalo, aš kiekvieną kartą tave patikrinu. Gali džiaugtis – tau iki šiol labai sekėsi.
- Man sekėsi...
Lašelinė tingiai kapsėjo, laikrodis tyliai tiksėjo, Vycka susidomėjęs žiūrėjo savo serialą, vis sumurmėdamas „nemoka jie vaidint, bliamba“.  Marytė gulėjo lovoje, galvodama apie Matą. Vaikinas ja nepasinaudojo, dargi iki ligoninės atvežė. Ir jis mėgsta būti tame kampelyje, kuris ir jai patiko. Likimo, ženklas, ne kitaip.
Mergina staiga pajuto, kad reikia skubiai veikti.
- Man reikia eiti, - siektelėjo adatos, susmeigtos į veną. – Tu jo automobilį matei?
- Netrauk, aš tik neseniai pradėjau lašinti! – stūgtelėjo Vycka.
- Tada imu visą lašelinę. Vėliau gražinsiu. Koks jo automobilis? Numerius sakyk.
- Matai, aš paprastai į numerius nespoksau, - suburbėjo sanitaras. – Bet mašiniuką pamenu. Žalias „roveris“, nedaug čia tokių. Klevo lapas ant galinio stiklo. Ką, į medžioklę susiruošei?
- Padėkot reiktų, - sumelavo sutrikusi Marytė.  – Iki kito, Vycka.
- Aha, - burbtelėjo sanitaras, nenuleisdamas akių nuo televizoriaus ir viena ausimi klausydamasis tolstančio lašelinės ratukų cypsėjimo. – Iki kito, Maryt.

~~~

Matas neskubėdamas atsirakino mašiną ir padėjo ant galinės sėdynės maišelį su maisto produktais. Mat šalia ligininės supratingi vyrukai iš Maksimos pastatė nedidelę parduotuvikę, kurios, tiesą sakant, nemėgo visi miestelio K gyventojai. Vietos joje buvo mažai,  tarpai tarp lentynų minimalūs, o prie prekystalio nuolat seksualiai glaustydavosi pensininkai su pensininkėmis, nesiruošdami nieko praleisti be eilės.  Matas joje apsilankė tik todėl, kad viso to nežinojo ir dabar mintyse prisiekinėjo niekada ten negrįšiąs. Sugaišo visą pusvalandį eilėje ir dar tiek pat, kol mieganti kasininkė apžiūrėjo jo išsirinktas prekes.
- Sveikas, - staiga pašaukė jį keistai pažįstamas balsas.
Vaikinas atsisuko į pašnekovę, krūptelėjo ir vos neišmetė mašinos raktelių. Ne kasdien gi sutiksi žavią blondinę, kuri sau iš paskos tempia lašelinę.
- Tu iš ligoninės pabėgai?!
- Mane išleido.
- Su visu... šituo?
- Čia lašelinė, - supažindino Marytė Matą su savo palydove. – Kam nepasitaiko...
- Aha, - vaikinas atsargiai sugraibė automobilio durelių rankeną.
- Norėjau pasakyt, kad man buvo labai malonu... tai yra – kad man labai... kad esu labai dėkinga, kad sutikau tave toje upėje... – sutarškėjo Marytė. – Dieve, aš vėl nusišneku! Esu labai dėkinga, kad neišdulkinai manęs, kai... Tpfu!  Šūdas, man vėl karšta...
- Aš gal važiuosiu, - atidarė dureles Matas, – kad tau nebūtų PER karšta.
- Palauk! O telefono numerį man duosi?
- Ką?.. Kam?
- Galėtume vėliau susiskambinti ir susitarti, kada vėl eisime nuogi maudytis... tai yra – galėtume susitikti kur nors ir išgerti kavos, arba ką nors...
- Na viskas, aš JAU važiuoju, - užvedė variklį Matas. – Prašom, nėr už ką.
- Aš galiu ten lankytis trečiadieniais ir šeštadieniais! – šūktelėjo Marytė. – Prie upės, ta prasme...
- Labanakt.
Vaikinas apsuko automobilį ir nuvažiavo, palikęs merginą ligoninės aikštelėje.
Jis  galvojo apie pasaulį, kuriame tykojo galybė pavojų. Tokių kaip blondinės su keliais atsisukusiais varžteliais ir lašelinėm. 

Matas nepastebėjo, kad Marytė skubiai ant delno užsirašinėja jo automobilio numerius.  Ir kai išprotėjusi Saulė galop pasislėpė už krūmų bei kraupūs šešėliai padengė ligoninės aikštelę, merginos lūpas iškreipė keista šypsena.