Namop

 šis kūrinys dalyvavo konkurse 

Kartais atrodo – galėčiau
            bent pasiteirauti,
kaip sekasi skinti
            per pačią kaitrą
    vyšnias žarijų raudonio,
kurių visų įkyrūs špokai
  dar nespėję nulesti,

kas dabar vaikščioja su grėbliu
            po nupjautą basas kojas
      duriančią žolę,
  pilną užburtos gyvybės,
kurios mums nepavyko atskleisti,

kieno tai šešėlis, metamas
      besileidžiančios saulės,
      įsinarpliojusios slapčia
  nupjautose senojo alksnio šakose...

Skalijantys nakties šunys,
  pranašaują baimes ir
  užmirštus kitų gyvenimus,
        ant kojų man suneša rasą,
    į delnus patupdo savus jauniklius –
    tuos, kur dar nieko nemato,
      bet jau daug ką nujaučia
          (visai kaip mudu).

Pasilipus į alksnį, stebiu, kaip
    vandeniu sunkiasi Tavo guminiai batai,
        kaip sunkiai kibirus tampo močiutė –
  jos burna pilna žodžių,
          sunka užkimštos tylos...

Kartais atrodo, kad jau visą
      šviesmetį čia esu,
              kad tik pilstau vandenį
      į batus, laukdama,
            kol Tu atplauksi,
  kol žole apaugs baimių kaupinos pievos
ir bus kam nuimti derlių –
              sunešioti vandenį
iš užsemtų
          mūsų namų


Aukštaitijos Pietuose