Sūrių vėjų pašvaistėje...

Šaltas, sūrus vėjas bloškia vandens purslus man į veidą. Ankstyvo, apsiniaukusio ryto pilkumoje juoduoja rūke paskendęs laivo forštevenis… Vėjas žvarbus, verčiantis susisukti į kailius, giliau įtraukti galvą į gobtuvą. Veidas ir rankos šlapios. Per lūpas nubėga sūraus vandens lašas. Viena jūros ašara… Kažkur rytinio vėjo ūžimą persmelkia nelaimingos žuvėdros klyksmas. Pilkas smėlėtas krantas tęsiasi iki rūke paskendusio horizonto. Aplinkui matyti tik drėgnas smėlis ir baltuojančios kriauklės, kažkur kopose šnara pajūrio žolės.
Nusuku veidą į jūrą. Minia baltom keterom pasidabinusių bangų veržiasi į krantą, čia dūžta ir palūžusios grįžta atgal, į ten, kur gimusios.
Visas apsiaustas permirkęs. Tai ne lietaus kaltė — tiesiog čia toks oras, prisisunkęs vandens, sūrumo ir amžinybės. Lėtai įlipu į laivą.
Ir vėl prasideda kelionė. Nesibaigianti kova už kažką, ko nė matęs nesi, bet už tai, kuo tiki. Amžinas kerštas, amžinas kraujas ir amžini vandenynai… Mano ausys jau nebeatpažįsta jokios kitos muzikos, tik žuvėdrų dainas ir kerintį jūros ošimą. Juodas apsiaustas su gobtuvu, kalavijas, kabantis ant nugaros, ragas prie diržo, strėlinė su lanku, rūkas, smėlis, sūrus vanduo — tai mano likimas.
Prieš metus mane susirado sakalas. Jis nusileido, ne — nukrito man ant peties ir perdavė žinią. Brolis atsiėmė sostą. Mažytis šviesos spindulėlis įšvito pro Didžiosios Požemio Menės, dar kažkada vadintos Ryto Mene, langą ir atsispindėjo Tėvo kalavijo ašmenyse. Nauja viltis lyg tas pats, dabar jau mirtinai išvargęs, sakalas šovė į dangų. Sako, vaivorykštė nusidriekė nuo Požemio Pilies Slėnio iki Baltųjų krioklių. Tamsa neabejotinai pastebėjo pasikeitimą.
Šią žinią perdavęs paukštis netrukus nugaišo. Palaidojau jį ten, iš kur rytais stebėdavau tekančią saulę — ant samanoto skardžio, kur kažkada, sako, stovėjusi tvirtovė, iš kurios buvo kilusi visa mūsų giminė. Dabar ten tik keli akmenys. Ir Žinianešio kapas. Kodėl gerą žinią atnešę pasiuntiniai irgi turi mirti?..
Bangos jau atplėšė mano drakarą nuo kranto. Pasitaisau gobtuvą, kad drėgnas vėjas nepritaškytų į akis ir neskubėdamas iškeliu burę. Kodėl šis rytas toks niūrus? Juk yra nauja viltis, naujas tikslas kovoti, mano brolis įstengė padaryti tai, ko nepavyko padaryti net Tamsai — jis rado įėjimą į Didžiąją Menę. Įdomu, ar Hatavulfas dar su juo? Dabar jau jis turbūt didelis, pavojingas vilkas, o aš dar atsimenu, kai mes žaisdavom su juo Menėje, prie Tėvo sosto… Ar brolis prideramai palaidojo Tėvą? Pagal legendą jis ir mirė soste… Ryto Menėje jis ir turi būti palaidotas…
Ar vėl viskas bus kaip anksčiau? Ar vėl skambės dainos deglų ir židinių šviesoje? Ar vėl liesis elis, vynas ir baladžių melodijos? Ar vėl galėsiu grįžęs iš begalinių klajonių po jūras klausytis sidabrinio stygų skambėjimo? Atsimenu, kažkada pas Tėvą viešėjo toks senas senas aklas bardas… Jau tada jis turėjo šimtą metų, bet gal jis dar gyvas ir dabar? Senieji žmonės gyvena ilgai… Jei tik jų lemties siūlo nenukerta kalavijas… Atsimenu, kaip mes su broliu sėdėjome prie jo kojų ir klausėmės paslaptingų pasakojimų apie svetimas šalis, keistus žmones ir dar keistesnius papročius… O kuo dabar virto tas susižavėjęs svetimais kraštais berniukas? Abejingo žvilgsnio žudiku, juodu kaip mirtis, klajojančiu po jūras ir be perstojo stovinčiu laivo priešakyje, nuolat besitikinčio pamatyti kažką pažįstamo…
Vėjas nubloškia gobtuvą. Ausis užplūsta ūžimas, šniokštimas ir medžio braškėjimas. Šaltos bangos verčiasi per bortą, nuolat užlieja denį, bando išplauti stiebą. Balta burė šlapia ir sunki, nuo vėjo gūsių dusliai dunksi ir atkakliai stengiasi nusiplėšti nuo sijų. Aš visas šlapias, rankos sugrubusios, bet vis tiek stoviu vidury denio. Reikia stovėti. O jeigu aš praplauksiu ką nors pažįstamo, matyto?..
Ilgi plaukai sulipo į vientisą šlapią kuokštą. Nuo kalavijo rankenos laša vanduo. Lyja. Net nepastebėjau, kad pradėjo lyti… Aplinkui — pilka jūra, baltos putos, sūrūs vėjo šuorai. Pilka dienos brėkšma…
Nusikabinu nuo diržo ragą. Prisidedu prie lūpų ir papučiu iš visų turimų jėgų. Likimo vėjau, nešk mane!!! Nešk mane namo…