Povilas

Rolandas Juozas
      Grėbliūnas

   
                                   
                    Povilas







Ši nauja knyga apie dar vieną niekam negirdėtą Vilniaus krašto legendą.
Visi gerai žinome, kad Vilnius turi legendą apie geležinį vilką, bet miestui priklauso ir ši Meilės, Pasiaukojimo legenda. Ši romantiška istorija per šių laikų prizmę atskleis, iš kur kilęs Pavilnys, kodėl Vilniuje visos gatvės, o tik vienas kelias yra Juodasis, ir kodėl jis toks Juodas; kam buvo pastatyta šv. Petro ir šv. Povilo bažnyčia, papasakos apie didingą Rokantiškių pilies praeitį, kai ji buvo viena iš gražiausių mūrinių pilių Lietuvoje. Iki to laiko kai 1655m. Maskvos caro ir kazokų kariuomenė sudegino ją ir visą mūsų Vilnių; Prieštai saujelė narsuolių brolijos vyrų gelbėdami savo vado mylimą išguldė apie 200 geriausių priešo karių, ir nei vienas nepasitraukė, jie visi krito tame žiauriame mūšio lauke, apie kurį mes dar nieko nežinojote. Ir jūs
sužinosite dar du mūsų istorijojo pamirštus vardus tai Enrika ir Povilas.
Prieš metus laiko, kasinėdami buvusios pilies teritorijoje, archeologas Gedas su savo studentais atranda seną rankraštį, kuris mus nukelia į tuos senus praeities laikus...

















ROLANDAS-JUOZAS  GRĖBLIŪNAS





  POVILAS















Autoriaus žodis

Vieni miestai turi pasakojimus-legendas, kiti ne. Vienų gražios ir garsios, kitų paprastos ir tylios, vienos linksmos, o kitos graudžios, vienuose meilė laiminga, kitose, deja, ne.
Vilnius turi legendą apie miesto įkūrimą, kurią žino kiekvienas vilnietis, bet miestas užmiršo vieną nedidelį, bet, manau, labai kilnų ir prasmingą epizodą iš savo praeities. Apie vieną didį jos sūnų, apie žmones, kurie čia prarado gyvybes, gindami savo namus ir meilę, kuri, tikiu, ir šiandien sklando čia šiuose Vilniaus slėniuose ir kalvose. Jūs tiesiog skaitysite ir patys pasakysite, ar čia tik paprastas pasakojimas, ar legenda, kurią turi žinoti kiekvienas vilnietis. Miestas turi didžiuotis, kad jame buvo garbė, didelė meilė, didelė netektis ir didelis skausmas. Buvo įvykiai, kurių mes neturime teisės pamiršti, o turime papasakoti savo vaikams ir anūkams, taip pat ir visiems miesto svečiams, kad tai įvyko čia, tai iš šitų vietų atėjo mūsų stiprybė ir meilė. Jums, gerbiami skaitytojai, spręsti, tik jums, tai jūs arba nešite pasauliui, arba vėl bus viskas užmiršta, ir tik sraunioji Vilnia ir šitie slėniai bei kalvos tyliai  niūniuos sau seną dainą apie Povilą, jo kritusius vyrus ir jo meilę, dėl kurios jis gyveno ir žuvo.













Pienės žydi geltonai, vasara artėja,
Upė teka palengva, ji srauni Vilnia.
Jos šlaitai tikrai aukšti, Lietuvoj gražiausi
Senas paslaptis, manau, saugo jie tikriausiai.

Stovi kalnas ten toli, o prieš jį dar kitas,
Gal tai broliai, gal draugai, gal tiktai brangieji.
Medžiai kuždas jų šlaituos, Ąžuolai storiausi,
Auga Pušys ir Klevai ir kažką jie šnara.

Ką jie saugo, laikas koks, kai maži dar buvom,
Kas gyveno šiam krašte, negi šitai menat?
Ar jie pamena čia tuos, kur žirgais prajojo,
Sako tyliai, paslapčia, meilė, meilė buvo.

Buvo meilė, ji karšta, skausmo irgi buvo,
Buvo visko, net per daug, net per daug čia buvo...
Buvo ji ir jis drauge, jie abu mylėjo,
Meilė jų tokia trumpa, ašarom riedėjo.

Mes prisimenam dar vis, nors seniai tas buvo.
Jų nėra, seniai seniai, pirma jis čia žuvo.
Jis išgelbėjo visus, tuos, kuriuos mylėjo,
Ji išėjo, tik vėliau, ten dabar jų vėlės.

Susijungė jie abu, štai ant šito kalno,
Jie dabar drauge kartu, ten aukštai, padangėj.
Tie laikai toli toli, praeitin nugrimzdo
Liko medžiai ir daina, meilė irgi liko.



Rytas, tas nuostabus gegužinis pavasario rytas, jis toks gaivus, šiltas, svajingas, romantiškas ir labai gaivinantis. Gediminas, bėgdamas žaliojo Belmonto parko takais, gaudo kiekvieną vėjo sukeliamą kvapo pliūpsnį, jų čia tiek daug ir tokių įvairių, jie visur, aplink jį. Tos spalvos, jos tokios ryškios, gamta bunda, tiesiog rėkte rėkia, imkite mane, žiūrėkite į mane, mėgaukitės manimi. Gedo mintys ir čia, ir toli, jo kvėpavimas lygus, jis pilna krūtine priima visas gamtos skleidžiamas dovanas. Jam trisdešimt ketveri metai, jis augo čia, šituose kloniuose ir kalvose, čia, prie srauniosios Vilnios krantų. Nuo mažens jis čia vienas ar su draugais žaisdavo indėnus arba Robiną Hudą, vasarą su lankais, žiemą su slidėmis. Jie išlandžiojo, išbraidė kiekvieną aukštumą, kiekvieną šių vietų metriuką. Jam viskas čia žinoma, čia praėjo jo vaikystė, paauglystė. Čia žemutiniame Pavilnyje, nors ir viršutinį Pavilnį, ir dar tolimesnes šio rajono apylinkes, jis žino mintinai kaip penkis savo pirštus. Jo tėvas, tikras lietuvis, iki kaulo smegenų, ne veltui ir sūnui tokį vardą davė, mama - vietinė lenkė arba liaudiškai vadinama „tuteiša“. Gedas laisvai šneka trimis kalbomis: lietuviškai, lenkiškai ir rusiškai. Mokykloje visai neblogai pramoko vokiečių, dabar pats savarankiškai mokosi ir anglų. Kam jam to reikia? Jo pasirinktoji profesija reikalauja kalbų, ir kuo daugiau jų moki, tuo geriau. Kokia gi jo profesija? Geras klausimas. Jis nuo vaikystės žinojo, kas bus, kuo dirbs.
Jam tiesiog nebuvo kito pasirinkimo, tarytum taip ir turėtų būti. Kažkokia nevaldoma ranka jį vedė arba stūmė, tiesdama taką iki dabarties. Šitie vaizdingi Vilnelės krantai, šitie pasakiški peizažai, jie padėjo, jam tapti tuo, kuo dabar ir yra. Aišku prisidėjo ir tėvai, jie abu savo giminės ir tautos šaknų puoselėtojai. Tėvas visada sakydavo čia Vilnius, čia yra lietuviškos žemės, mama gi, kad tai priklausė Lenkijai. Jie galėdavo ginčytis valandų valandas, bet tai niekada netrukdė jų abipusei meilei, ja tik papildydavo. Tėvas visada sakydavo gražesnių moterų už lenkaites pasaulyje nėra, o mama kad geresnių vyrų už lietuvius niekur nerasi. Gedas tik klausydavo ir juokdavosi.
Taigi jis istorikas arba archeologas. Baigė Vilniaus universitetą, vėliau mokėsi ir stažavosi Varšuvos, Maskvos ir Berlyno universitetų suoluose bei auditorijose. Tokio kito Lietuvoje nėra, su jo įgytom žiniom ir didžiuliu atsidavimu savo mėgstamam darbui, jam jis ir darbas ir hobis. Nė vienos dienos negali praleisti nesvajodamas, neknaisiodamas, nemąstydamas apie dar neatrastus arba seniai užmirštus senaties įvykius. Jam visur vaidenasi senovės paslaptys, kurias jis turi atskleisti ir pranešti pasauliui.
Pribėga laiptukus. Kas vaikščiojo Pučkorių-Belmonto taku, tas žino, kas tai per laiptukai, jie gana statūs, o ir tu pakopų daug. Gedas viduje tik nusišypso ir mintyse ištaria: „Tai ką, laipteliai, pašokinėsime“. Ir pradeda nuo kairės kojos, dešimt šuoliukų, keičia koją, vėl dešimt, ir taip nesustodamas iki viršaus. Gal manote, kad tai visai nesunku, prašau galite pabandyti, tik, dedu galvą, nedaug atsiras kas taip sugebės.
Gedui tai nesunku, jis nuo mažens su sportu kartu, tiesiog neišskiriami draugai. Jis šeimoje antras vaikas, taigi kasdien turėjo įrodinėti sau ir broliui, kad irgi jis yra vyras. Ko tik jis nelankė, kaip tik nesportavo. Ir boksas, ir dziudo, ir dviračiai, ir slidės, ir plaukimas, ir tas visų lietuvių dievinamas krepšinis. Gedo ūgis beveik metras devyniasdešimt, taigi ko tik nėra paragavęs, kiek įvairiausio prakaito košių neprisivalgęs. Vienu žodžiu, tik laukas ir sportas, ir, aišku, pamokos. Ne visas, oi ne visas jis mėgo, bet mokėsi. Ne pirmūnas buvo, tačiau neblogai mokėsi. Pagaliau ir paskutinis laiptukas. Sekundę įkvėpė tą laukų, pievų, miško aromatą ir vėl bėgte toliau. Žmonių nėra, gal dar anksti kitiems, o gal ne visiems šito ir reikia, gal kitiems lovoje padrybsot yra vertingesnė prasmė. Ir gerai, niekada Gedui nebuvo jauku žmonių apsuptyje. Jam gamta tik tikrą palaimą teikė. Ji bunda, taip viliojančiai ir svajingai. Senoji, sraunioji Vilnia, jos posūkiai, jos kalvos, jos keliukai, kiek ir ko jos per ilgus amžius matė, kiek čia visko būta ir nutikę. Kitaip negalėjo ir būti, juk pro šias apylinkes ėjo keliai iš Vilniaus į Vitebską, Smolenską, Maskvą. Čia ėjo senieji trakai, pro čia leidosi į tolimus žygius lietuvių pulkai ir, deja, pro čia ateidavo svetimi kariūnai. Gal dėl to ir stovėjo čia, netoli, vos už kokių dviejų kilometrų, kažkada viena iš gražiausių ir garsiausių tų laikų mūrinė Rokantiškių pilis. Iš kurios šiandien tik griuvėsiai belikę, ir jeigu paklausti „kožną“ vilnietį, mažai kas ir bežinotų, kur ji yra ir kada stovėjo. Gerai, kad pagaliau Gedas pagal vieną Europos programą „pramušė“ pinigėlius kasinėjimo darbams. Kiek nedaug mes apie ją žinome, mūsų valdžiai tai visiškai nerūpi. Kiek kartų jis ėjo pas valdininkus, bandė gauti bent mažutį finansavimą. Atsakymas visada buvo vienas ir tas pats: tam nėra pinigų ir viskas. Nėra tai nėra, o va  du milijonus litų iššauti į orą per vieną valandą, tam pinigų visada yra, ar ne taip? Nes tai valstybės ar miesto prestižo reikalas, kokia gi čia problema. Matote, valstybės istorija tai ne prestižas, tai niekam neįdomu. Kapstytis savo istorijoje nereikia, ją ir taip visas pasaulis puikiai žino. Matote, mūsų daug ir mes esame didelė ir garsi  tauta. Ir tų pilių, pilaičių Lietuvoje yra šimtai, ir nebūtina čia kiekvieną kasinėti ir kapstyti. Jei ko vakariečiai ir nežino apie mus, tai tegul jie duoda pinigų ir kapstosi. Tie anglai, vokiečiai, prancūzai ar dar kokie ispanai, tai jie tokie mažiukai, neturi savo didingos praeities, gal dėl to jiems taip rūpi mūsų praeitis. „Ar ne keista? Ką? - bėgdamas mąsto Gedas. - Kodėl taip yra, kas mes per tauta pasidarėme,  kad nenorime pažinti savo tėvų ir senelių. Graudu ir skaudu už mus, už tautą, kuri tiek metų, tiek amžių kovojo, kentėjo, ir, pasirodo, dėl ko, vardan ko? “
Šitoje Vilniaus miesto dalyje yra ne vienas piliakalnis, čia nuo senų laikų žmonės glaudėsi ir gyveno, kūrė šeimas, gimdė vaikus, statė ir gynė Vilnių ir jo apylinkes. Vilnius žymiai senesnis, taip, Didysis Kunigaikštis Gediminas po geležinio vilko sapno jį įkūrė, bet žmonės jau čia  gyveno, jie jau daug amžių savo sapnus įgyvendindavo. O vilkų čia tikrai daug būta, juk sąlygos labai palankios, ir tokias vietas mėgsta vilkai. Gal todėl kažkuriai vilkei ir gimė  čia geležinis vilkiukas.
Vėl šypsena praskaidrina susimąsčiusį Gedo veidą, prakaitas varva, bet jam tas įprasta, taip ir turi būti. Pribėga suoliuką, vėl eiliniai penkiasdešimt atsispaudimų, kiek čia suoliukų, šitame virš trijų kilometrų rate, gal kokie dešimt tai tikrai, ir prie kiekvieno po penkiasdešimt. Paskaičiuokit kiek išeina, bet jam tai būtina, į jo kraują įaugę, jis be to negali. Reikia jam šito krūvio, šitų pojūčių.
Bėga toliau, vėl mintys toli, kaip čia gražu, kaip romantiška, tiek ryte, tiek vakare, tiek vasarą tiek ir žiemą. Ne visi Lietuvos žmonės, net ir tie patys vilniečiai vaikščiojo šiais takais, takeliais. Gaila, mažai mes turime padavimų, legendų arba visai neturime apie šias vietas, o jos čia tokios paslaptingai viliojančios, gal ir buvo kažkada, juk turėtų būti. Deja jas nusinešė istorijos užmarštis, ar prisikels iš naujo, kas žino, kas. Gedimino ausys išgirsta žingsnius, ne vienas jis čia bėgioja. Štai ir figūra, tarsi antilopė lengvai statydama kojas, pasirodo nematyta gražuolė. Anksčiau jos tikrai nėra matęs. Nematytoji žavingai nusišypso, jos skruostai įraudę, akys žiba, mergina tikrai nepakartojama. Gedas pasilabina, gražuolė irgi nusijuokia. Merginos akys tartum sako, čia aš, jei nori, kalbink. Abudu prasilenkia, jis nenori jokių mažų ar trumpų romanėlių, kam jam tai, jis turi Dalytę. Jam ji visas pasaulis ir į kitą moterį jos niekada neiškeis, nors ši mergaičiukė tikrai labai patraukli, dar atsisukę abu palydi vienas kitą nutolstančiais žvilgsniais, kažin ką ji pagalvojo. Ir vėl bėga toliau, takas leidžiasi žemyn, jau pasigirsta vandens garsas, tai garsieji Belmonto arba Pučkorių kriokliai. Dabar čia aplinka sutvarkyta, daug kas jau užino juos, o anksčiau mažai čia kas lankydavosi. Tik jis su savo draugeliais čia kelią žinojo. Nors dar anksčiau, prieš porą šimtmečių, va  tada čia tikras gyvenimas virė, čia tas puškas ir gamino, čia žmonės savo prakaitu ir rankom jas lipdė. Kas, jeigu ne jis, geriausiai žino, kaip ir kas čia buvo.
Pagaliau ir krosiuko pabaiga, sustoja, dar dešimt minučių pasitampo, gimnastikos pratimai tempimui. Studentas būdamas prie visokių savo pomėgių dar karatė, su joga  pridėjo, tartum kitų būtų maža, bet jis kitaip negali, turi judėti tik pirmyn. Keistai jam viskas susipynė - istorikas ir sportininkas, kuria laisvalaikiu eilėraščius, net piešti retkarčiais bando. Jo pomėgiai, bet gi ir kiti turi savų - vieni tarkime mašinas taiso, kiti „pilstuką“ geria, dar kiti bando savo auksinę žuvelę pagauti.
Paskutinis pratimas kvėpavimui ir viskas, tos rytinės keturiasdešimt minučių ištaksėjo. Reikia sūnų į mokyklą vežti. Tą profesorių, ir į ką jis toks atsigimė. Pagal metus turėtų būt pirmokas, bet tik vieną dieną tebuvopirmoje klasėje, neturėjo jis ten ką veikti. Antrą dieną į antrą klasę, ten ir vėl pirmūnas, viską žino, kad tik galvytė jam nesprogtų nuo tiek žinių. Aišku, tai Dalytės ir močiutės nuopelnas, juk abi pedagogės, tai ir vaiką nuo mažens išmokė. Jam dabar įdomiausia knyga tai enciklopedija, tik spėk gaudyti jo mintis, kodėl, kur, kas, iš kur, kiekvieną dieną naujus klausimus beria. Net ir pats Gedas į kai kuriuos nesugeba atsakyt.
Šaltas vandens dušas atgaivina jo kūną, nedidelis nuovargis bėginėja  Gedo raumenukais, norėtųsi ne tik rytais sportuot, reikėtų dažniau tai daryt. Tik su laiku bėda, amžinai jo trūksta, amžinai jo nėra.
Taip kiekvieną sekmadienio rytą dešimtą valandą jis su savo draugeliais žaidžia „kašę“. Ir kaip tu, žmogau, Lietuvoje gali nežaisti, tai ne sportas, tai religija, tikrai mes ne katalikai, mes krepšistai, tik niekas nenori atvirai prisipažint, bijo popiežių užrūstint, kad naują kryžiaus žygį su Europos „bahūrais“ į Lietuvą nepradėtų.
— Na, greičiau prauskis, — ragina Dalytė Gedą. — Ir valgyk, jūs ir taip vėluojate. - Pasigirsta Dalytės dainelė. - Džiugas į mokyklą vėluoja.
— Gerai, tuoj, — nesiginčija Gedas.
Sumuštinis burnoje, kava skrandyje, kelnės užsegtos, dar liko batus apsiauti.
— Lekiam, sūnau.
— Tėveli, kuriuo keliu mes važiuosime, ar Juoduoju keliu ar kitu? - išgirsta Gedas sūnaus balsą.
— Tai kuriuo tu nori? — klausia Gedas.
— Gal Juoduoju važiuokime, tėtuk. Tik kodėl jis Juodas kelias, ne baltas ar žalias? — samprotauja garsiai Džiugas.
Vilniečiai, bent dauguma jų, turi žinoti arba bent girdėjo, kur yra tas Juodasis kelias. Tik niekas nesusimąsto, kodėl jis juodas, kodėl būtent toks pavadinimas, o ne kitoks, kas jį davė, nuo ko jis atsirado. Kelias, gal greičiau gatvė, nes juk visa asfaltu padengta, prasideda už Markučių, ji tęsiasi kokius gerus keturis kilometrus. Kelias vingiuoja ir kyla aukštyn, vienoje vietoje gal koks kilometras didžiulės įkalnės. Tai su mašina gal ir nesunku, bet jūs su dviratuku pabandykit į jį užvažiuoti, va čia tai bus gardumėlis, gal dėl to jis ir Juodasis. Juodasis kelias Vilniuje tikrai vienas, kito tiesiog nėra, visos kitos gatvės, ir tai be spalvų.
— Net nežinau, sūnau, kodėl jis Juodas, — sako Gedas.
Pats savęs ne kartą klausė, ieškojo archyvuose, klausinėjo senolių, niekas nežino, iš kur ir kodėl būtent toks pavadinimas.
— Gal kažkada kokie nors įvykiai buvo, nuo kurių ir kilo toks pavadinimas, — atsako Gedas.
— Tai jeigu Juodas, vadinasi blogai čia buvo, — vėl pasigirsta Džiugo balsas. — Gal čia kas mirė ar žuvo?
— Sakai, žuvo? Gali visko būt, sūneli, gal ir žuvo ar dar kokia nelaimė čia buvo, tik, manau, mes jau niekada šito nesužinosime.
Aišku labai gaila, tikriausiai vardo ar vardų, žmonės be reikalo neduoda, nedalina.
— Slepi kažką nuo mūsų, kažką, ką tik tu vienas ir žinai, tik ar atversi kada mums savo saugomas paslaptis, — tyliai mąsto Gedas. - Pavadinimai, vardai, iš kur jie atėjo, nuo ko kilo, kas davė, vieni nuo kažkokių įvykių, kiti nuo gamtos keistenybių ar ypatumų. Yra net ir tokių, kurių net negali paaiškinti nuo ko jie kilo. Bėgo amžiai, keitėsi kartos ir žmonės, keitėsi tradicijos, tikėjimas, taip ir pavadinimai vieni išliko, kiti pasikeitė, trečius tiesiog pamiršome. Atsiranda vis nauji, niekada anksčiau nevadinti. Pagalvokite kaip gražiai ir patraukliai dabar skamba, pavyzdžiui, Tramvajų gatvė arba technologiška Garvežių. Gerai, gatvė su Arimų pavadinimu, ji yra, o kodėl negali tada būt ir Plūgų ar Grėblių gatvių, būtų taip simboliška. Pavyzdžiui vėl, Darbininkų gatvė  yra, bet kodėl tada Valstiečių gatvės nėra. Blogai taip, negi mes visi tik iš darbininkų? Negi nežinote, kad anksčiau miestuose ir miesteliuose Lietuvoje gyventojų buvo mažuma, ką? Arba dar, kaip gražiai ir didingai skamba Konstitucijos arba Laisvės prospektas. Reikšmė, skambesys, žodžiai, kaip tai didinga ir puiku. Gera, oi gera tiems žmonėms, kurie gyvena laisvi ir dar apsaugoti mūsų mylimos Konstitucijos. Bet va, ką daryt tiems gyventojams, kurie gyvena Anapilio ar Dausų gatvėse, kaip jiems jaustis visą tą laiką. Kas iš davėjų galvojo, koks jiems skirtumas. Gerai bus ir tokie pavadinimai, o jeigu nepatinka, tai greičiau ir eina ten. Puiku ar ne, prašau atsakykite. Tos gatvės pavadintos žmonių vardais, na gerai, Algirdas, Mindaugas, ar Kostiuška, jie čia gyveno arba Lietuvą gynė, bet yra ir Ševčenkos gatvė, ką jis Vilniuje veikė, prie ko čia jis. Tai jeigu aplink vien tik kunigaikščiai, tai ir vadinkime toliau. Kur mūsų Margiris, kur Sirtautas, kur kiti, kurie kovojo ir galvas padėjo. Jų nėra, bet šalia Ševčenka atsiranda, na nelogiška, mažų mažiausia ir negražu. Išeitų, dauguma pavadinimų duota taip sau, net nepagalvota, kad miestas net ne toje geografinėje pusėje, nuo Vilniaus yra. Vėl imkime kad ir Panevėžio ar Telšių gatves. Ar net Zarasų rajoną, taip kartais vadinamas miesto pakraštys link Lydos. Nors tie Zarasai su Panevėžiu, visai kitoje miesto pusėje. Senovėje ir tai protingiau pavadindavo, dar ir dabar vadinasi Polocko kelias arba Lydos, čia viskas logiška, viskas paaiškinama. Bala nematė tuos mūsų biurokratus su tais pavadinimais, kol yra Vilniuje žmonių, kurie gyvena Gerovės ar Gerosios Vilties gatvėse, miestas nemirs, miestas gyvens.
Staiga jo mintis nutraukia priešais išdygusi mašina, velnias, kažkoks žioplys vairuot nemoka, kas taip daro, tikras šūdas, gerai, kad akimirksniu sureaguoja Gediminas.
— Na, tėtukai, ir ralis, — vėl pasigirsta sūnaus balsas. — Aš tai visai neišsigandau.
— Na ir puiku, vyrai neturi panikuot, ar ne taip?
— Tėveli, kada tu mane pasiimsi į savo kasinėjimus? — vėl klausia Džiugas, — aš irgi noriu pasižiūrėti, ir aš noriu ką nors atrasti.
— Gerai, gerai pasiimsiu, gal net šiandien, tikrai galėsi ir tu pakasinėt, — nusijuokia tėvas.
Pagaliau privažiuoja mokyklą. Džiugas iššoka.
— Iki, tėtyte, tai po pamokų pas tave į kalną, gerai? — klausia sūnus.
— Gerai, pasiimsiu.
Sūnus tolsta link mokyklos.
Gediminas mintyse jau kalne, galvoja apie ta pilaitę. Nuo vaikystės jis lakstė ir bėgiojo šiose apylinkėse, ir tik dabar gavo leidimą ir finansavimą pakasinėti, pasiraust giliau istorijos sluoksniuose. Kiek piliakalnių ir pilių yra Lietuvoje, jis beveik visas išvažinėjo, bet nė vienas kalnas ar piliakalnis jo netraukė kaip šis. Kiek kartų kai tik prisiartindavo ar užkildavo ant kalno, jo viduje nubusdavo nematoma, nežinoma jėga. Kuri jį stūmė prie šito kalno, prie šitos pilaitės. Gedas ištisas valandų valandas galėdavo stovėti ir žiūrėti į ją. Aplink pilį ir kalną jo akiai matomus srauniosios Vilnios vaizdus. Atrodydavo, kad jis čia anksčiau yra gyvenęs, kad tai jo tikrieji namai. Gedas tartum nuplasnodavo į praeitį - kai čia, šitoje pilyje, gyveno žmonės, kai čia vyko įvykiai, kurių tikriausiai niekas nebežino. Ir jis, tartum laidininkas tarp praeities ir dabarties, kad yra pranešimas, yra paslaptis, ir jam reikia tik pasilenkti ir paliesti. Gal kas atras tą paslaptį, kuri pernelyg ilgai užsibuvo čia, šituose griūvėsiuose. Paslaptis, jeigu ji ir yra, tai ji visų. Ir ji pagaliau turi būti atskleista. Kasinėjo jisai ir Dubingiuose, ir čia Vilniuje, kur statomi nauji, tik ar kam reikalingi, Valdovų rūmai. Įsiklausykite tik į žodį, į jo reikšmę, — valdovai. Gedas tikras savo šalies patriotas, bet kai šalyje yra tokia nelygybė, tai kam tada tie rūmai? Kokie čia Lietuvai valdovai reikalingi su tais jų rūmais. Greičiau ištisus namų kvartalus renovuotu, nes baigia jie visai sugriūti. Kur tada bus, mūsų liaudžiai pasidėti? Čia mat didingi rūmai, tautos simbolis, tautos garbė atstatomi. Tik ar tai garbė, ar nuo to mes geriau gyvensime, ar Lietuvą labiau mylėsime. Kažkaip tarp savo vertybių esame pasimetę. Ar jums taip neatrodo? Geriau už tuos pinigus nors vieną gamyklą būtų pastatę, būtų davę darbo tautai, ar kokį darželį, ar mokyklą restauravę ar naujai pastatę. Negi visa istorija tik karaliams, valdovams, didikams reikalinga? Kas paprastam žmogui, kas jam, ar jis bus aprašytas ar paminėtas? Na imkime kad ir taip visų mūsų garbinamą Vytautą, kaip mes jį mylime, ir už ką tik? Kiek kartų jis Žemaitiją dovanojo, mainė, kiek žmonių nuo to kentėjo. Visi tie mūsų valdovai - Mindaugas, Algirdas, Gediminas, Kęstutis, vėliau mūsų bendri karaliai. Kas atnešė šlovę, pergales, pinigus? Tai mūsų protėvių galvos, jų kraujas. Kiek mūsų mamų paliko be sūnų, žmonų be vyrų, mylimųjų be meilės. Ar kas suskaičiuos, aprašys? Tai jie - paprasti žmogiukai viską paaukojo, tai jiems reikia statyti paminklus ir juos gėlėmis puošti. Ar mes turime Vilniuje, Lietuvoje tokią vietą, kur visi galėtų ateiti ir jiems nusilenkti?
Parodykite, kur amžinai gėlės žydi ar ugnis dega? Kur visų mūsų paprastų piliečių arba protėvių, padėjusių galvą už tuos valdovus ir karalius, vieta. Gal Kaune, Laisvės alėjoje? Tik kaip Vilniuje, mūsų sostinėje, ar to nereikia? Mažų mažiausia keista, ir tiek. Negi paminklas Gediminui ar Mindaugui turi tai atstoti?
Štai paimkim Smetonos Lietuvą, kiek pinigų buvo sukišta į ginklus, armiją, ir kas? Atėjo nenugalima tarybinė ir be vieno šūvio mus patvarkė. Tai kokiam biesui tuos ginklus reikėjo pirkti, kam tiek kareivių turėti? Kam, kodėl, ar ne geriau būtų buvę mokslą, ekonomiką vystyti? Geriau būtų buvę visiems norintiems nemokamus bilietus į Ameriką ar Australiją nupirkę? Jeigu šalia tavęs yra nenugalimoji tarybinė armija, tai jai priešintis yra beviltiška. Tada balnokim broliai žirgus, raitokim kelnes ir bėkim visi į vakarus. Va tautos tėvas tai padarė, mes jam dar už tai paminklą pastatėme, gatves jo vardu pavadinome, kokie mes geri, nuolankūs. Oi, mažai mus mušė, daugiau reikėjo subinėn įkrėsti, gal tada proto daugiau būtume turėję ir nesvaigtume dėl valdovų, prezidentų, ar kitų mūsų šalies vedlių ir valstybės vadovų.
Suskamba mobilusis.
— Klausau. Sveikas, broliuk, ar dar dedi į „kašę“, ar tau storas pilvas neleidžia pašokti, — išgirsta Gedas brolio žodžius.
— Aš tai keturis kartus dar per savaitę varau, greit varžybos, Kaunas dar stovi, o Portugalija tik bezda, ir tas kvapas po Lietuvą sklaidosi.
— Tavo, tiksliau mūsų kalnas, kaip jis, gal tikrą sidabro kalaviją ar kokią aukso skrynią jame kartais radai? — nusijuokia vyresnėlis.
Jo šitas vyresnis broliukas, nors gimęs Vilniuje, bet dabar daug metų kaip Kaune gyvena, tikras kaunanskas pasidarė. Jis irgi istoriją mėgsta, kitaip ir būt negali, jie čia abu užaugo. Brolis penkeriais metais vyresnis, vaikystėje dažnai nuo jo Gedui kliūdavo, bet tai buvo seniai. Dabar tik juokas suima, jie tik du broliai šiame pasaulyje yra.
— Dar nieko įdomaus neatkasėm, tik pradedam, dar tik pirmi paviršutiniški kasinėjimai, aš tik neseniai tą finansavimą pramušiau, —!!!
— Taip, — pritaria brolis, — ta mūsų valdžia tik savo labui pinigus plauna. Pažiūrėk, kokią kainą už naujus Kauno sporto rūmus užlaužė idiotai, kad juos blet visus, — skaniai nusikeikia broliukas.
— Tikriausiai kažkas gerą „atkatą“ sau į kišenę susižers.
Nėra dienos be ryto, kaip nėra nakties be tamsos, taip ir Lietuvoje nėra darbo be atkato. Tai pats paslaptingiausias, pats netikėčiausias dalykas. Niekas negali pasakyt, kur jis prasideda ir kur baigiasi. Gal Jūs dar nežinote, ką reiškia  atkatas, tai pats mylimiausias, pats geidžiamiausias, ir pats laukiamiausias, laisvos Lietuvos valdininkų, tarnautojų žodis. Be jo niekas nejuda, be jo niekas nevyksta. Sakoma, žmogui Dievas įpūtė gyvybę,  niekas dėl to juk nesiginčija, o va Lietuvoje taip nėra, čia atkatas viską pučia ir išpučia.
— Taip, — atsako Gedas, — kada pas tėvus užlėksi?
— Net nežinau, gal po savaitės, gal po dviejų, žiūrint koks bus oras. Aš noriu prie jūros, tu žinai kad man geriau už bangas ir šokį su jomis nieko nėra. Dabar pajūryje pats garas, vėjai pučia, oras šiltas. Tu geriau su šeimyna prie jūros atlėk, paskraidysime bangomis. Fantastiškas tas mūsų pamarys.
— Gerai, pagalvosiu, gal ir atvažiuosime savaitgalį.
— Viso, broliuk, linkėjimai Dalytei ir profesoriui, tegul palieka pasauliui dar porą mįslių, iki.
Tai broliukas, ir jis tik vieną jį turi. Padūkęs jis su ta jūra, nerimstanti jo siela, rūpi jam jūra, dar ir kalnai. Nors mintis nebloga, gal iš tikrųjų reikėtų porai dienelių prie jūros ištrūkti. Orus juk gerus praneša, pasigalinėtų jie su broliuku kaitais, kas kurį, būtu tikrai smagu, reikės su Dalyte pasitarti.
Portugalija. Ir kodėl kauniečiai Vilnių taip pradėjo vadinti. Iš kur? Gal nedaugelis ir žino apie tai Lietuvoje. Kaunui Vilnius visada turės du vardus. Vilnius ir Portugalija, tiesiog stebuklai, ir tiek, o gal tai kaip tik yra didžiulė garbė bei šlovė, tiksintis laikas viską parodys. Tik ką brolis turėjo omenyje sakydamas, kad kol Kaunas stovi, Vilnius bezda. Jis visada turi pasąmonėje kokią nors įdomią mintį. Gal tokią, kol Seime mūsų geriausi tautos sūnūs ir dukros dieną naktį nenuilstamai dirba. Mes paprasti piliečiai tik verkšlename ir stename. Jie turi viską už mus padaryti. Jų tik pusantro šimto, o mūsų trys milijonai. Truputį per daug kiekvienam Seimo nariui mūsų bezdelninkų reikia prižiūrėt, tikrai daugiau jų išrinkti reikėtų. Manau, laikas priimti įstatymą, kad kas nedirba, o gauna iš valstybės pašalpą, ateitų prie Seimo. Ir kiekvieną dieną, nusimovę kelnes, atstatytų savo nuogus užpakalius. Ir jie, mūsų išrinktieji seimūnai kiekvienam tinginiui po gerą spyrį į subinę suduotų. Reikalai tada tikrai iš vietos geriau pajudėtų. Jūs patys pagalvokite. Penktą, na galbūt net ketvirtą valandą — darbas Seime jau baigtas, visi pavargę, nusiplūkę, ant savo kojyčių vos laikosi. Kitaip ir neturėtų būti, jie dėl mūsų aukojosi, jie dėl valstybės ir piliečių visas savo jėgas atidavė. Taigi išeina į lauką mūsų tautos elitas, po svarbių tautai darbų, ir  mato šimtus, net tūkstančius tautiečių su nuogomis subinėmis vienas prie kito išsirikiavusius. Ir tada vėl atsiranda, vėl pakyla jėga, noras dirbti tėvynės labui, kiekvienam mūsų seimūnui. Mes taip dėl jūsų stengėmės, o jūs, nevidonai, tik stenate ir verkiate. Ir kad spirs, kad spirs į tuos nuogus užpakalius. Tai tau, kad nedirbi, tai tau už skiriamas pašalpas, tai tau, kad mus keiki, o tau už „Sodrą“, o tau tai už mokesčių nemokėjimą. Tik lekia spyriai, kaip greitai šviesėja mūsų seimūnų akys, kaip greitai įrausta jų skruostai. Koks didžiulis darbas vykdomas dabar, čia, šalies piliečių akivaizdoje, ir ne teoriškai, o praktiškai auklėjama ir mokama tauta. Va tada, po tokių daugiadienių, gydomųjų procedūrų ir mes, mielieji, pajudėtume į priekį, visi kartu. O jūs vis tą patį kartojate, kad niekas nepadės. Dar ir kaip padės valstybei, tik įstatymus ne tuos priimame. Daugiau reikia atsakomybės iš piliečių, o tai tik Seimas, tik valdžia už viską pas mus atsako. Jai visais laikais nelengva buvo, ji tam ir yra, kad nors ten, viršuje, kas nors gerai gyventų. Negi jūs manote, kad ir ten, danguje, visi vienoje eilėje sėdi. Negi tikrai? Pažiūrėkite net bažnyčiose vieni pirmi, kiti paskutiniai, vieni sėdi, kiti stovi.
Taip turėtų būti ir danguje, mūsų milijardai, dangus tai vienas, imkite ir nors kartą pamąstykite. Niekas negali mums gerovės atnešti, patys turime savo gyvenimus kurti. Tik reikia nuspręsti, su kuo, kaip, dėl ko ir kodėl. Reikia iš savęs pirma reikalauti, sau kelti tikslus, uždavinius, save priversti judėti, nors ir kaip sunku kartais tai gali būti. Jeigu atvirai, kito kelio nėra. Istorija, na imkite ir nors vieną kartą įsiskaitykite į tą istoriją, nors vieną. Ar kada nors buvo vieta, šalis, kur visi buvo lygūs ir laimingi, visi nuo gimimo iki mirties. Žinote? Tai labai prašau pasakyti. Aš nors ir istorikas, tikrai nežinau. Sau, iš savęs reikalaukite, nežiūrėkite, kaip kiti gyvena, ką turi. Mes visi vieną kartą esame gimę ir vieną kartą mirsime. Tai gal sakau neleiskime, kad kiti mus mokytų, kaip gyventi, kaip dirbti, kaip mylėti. Sakykite sau, reikalaukite tik iš savęs, ir duokite, prašau, duokite kiek galite, daugiau kitiems, ir vieną dieną, na jei ne jūsų žvaigždė danguje sužibs, tai vaikams ar anūkams tikrai žibės.
Privažiuoja Užupio angelą, stovi jis, saugo mus nuo visokių velnių. Ir vėl įdomi ta tauta, tie litovcai. Turime velnių muziejų, bet skulptūros ar paminklo jam nėra, angelas štai stovi. Ar paimkime dabar iš kitos pusės - muziejų mes turime velnių, bet angelų ne. Kodėl? Jeigu Kaune yra velnių muziejus, tai Vilniuje tada įkurkime angelų muziejų, kad ir čia, Užupyje. Ir dar, Kauno „Senukai“ fundavo Vilniaus angelą, tai gal tegul Vilniaus verslininkai tą patį padaro Kaune. Stovės, pavyzdžiui, kur Vilijampolėje graži ir didinga velnio skulptūra. Ar teisinga taip būtų? Lazda visada turi tu galus, yra šviesa ir tamsa, tai taip ir parodykite. Ne kažkokį vamzdį, į Neri įmerkiame ir sakome, tai bent grožis, tai bent menas.
Gedo mašinikė prie angelo trumpam sustoja. Čia lukuriuoja Romas, Algis ir Skaistė, jo studentai, jo pagalbininkai. Visi draugiškai pasilabina. 
— Koks rytas, ar matėte? — paklausia Gedas.
— Nuostabus, - sušunka Skaistė.
— Tada puiku, - vėl atsako Gedas. — Bus gera diena mūsų kasinėjimams. Dabar sėskites ir lekiam.
Mašina pakyla į Užupio kalnelį, dešinėje matosi „Gerovės“ konservų fabrikas, ir pirmyn Stepono Batoro gatve, link Naujosios Vilnios.
— Kaip vakarykštis krepšinis? — klausia Romas.
— Geros, tikrai geros rungtynės buvo, — džiūgauja Romas iš Druskininkų.
Jie abu su Gedu už Rytą. Skaistė iš Žemaitijos, ten visi ir ji už „Žalgirį“. Tik Algis, jam į tą mūsų krepšinį, lengvai nusišikt. Va kompas, muzika, čia tai jėga, čia prasmė gyvenimo. Dabar irgi ausines užsidėjęs, nieko negirdi, tik savo mobiliojo klaviatūrą spaudo.
— Taip, mes laimėjome, — vėl kalba Romas.
— Na ir kas, — atsako Skaistė, — vis tiek čempionai bus „Žalgiris“.
Įsiplieskia disputas, vėl vertinamos komandų galimybės, kas stipresnis bus, kokios kiekvieno stipriosios ir silpnosios vietos.
Mašina lekia, ką tik didįjį sraunios Vilnios skardį dešinėje paliko, dar keletas minučių ir Naujoji Vilnia. Ten, rajono dešinėje pusėje, kur tik prasideda namai, ir matosi tas kalnas. Stovėjo kažkada čia gražuolė Rokantiškių mūrinė pilis, turėjo ji Vilnių ginti iš Rytų, duoti signalą, kad priešas arti, ir atremti pirmą puolimą. Ką mes visi žinome apie ją?
Kiek yra rašytinės medžiagos, kas ją valdė, kas joje gyveno, ir kokia ji ten buvo?
Istorikai mano, kad Rokantiškių pilis yra viena seniausių mūrinių pilių Lietuvoje, statyta dar XII ir XIII amžiuje, ji priklausė Alšėnų kunigaikščių protėviams. XVI amžiaus pradžioje priklausė Goštautams, po 1555 m. karaliui Žygimantui Augustui. Spėjama, kad XVI amžiaus antroje pusėje buvo perstatyta. XVII amžiaus pirmojoje pusėje priklausė Pacų giminei. 1655 m. per karą su Rusiją sudeginta ir daugiau neatstatyta.
Rokantiškių piliavietė, pilies kalnas, ją iš šiaurės rytų ir vakarų juosia Vilnios upės slėnio daubos, šlaitai statūs. Šiaurės šlaitai leidžiasi į upę, yra daugiau negu 40 metrų aukščio, iš rytų ir vakarų maždaug 30-35 metrų aukščio. Iš pietų pusės kalva 6-9 metrų pločio ruožu siekia gretimą aukštumą.
1940 metais piliavietę tyrė Vilniaus miesto muziejaus darbuotojai. Buvo pradėtas tirti apie 400 kvadratinių metrų plotas. Ištirta tik viršutinė kultūrinio sluoksnio dalis. Rasta pastatų ir gynybinių sienų, bokšto liekanų, XVI ir XVII amžiaus plytų, čerpių, koklių griuvenų. Tyrimai liko nebaigti, jų duomenys neskelbti, radiniai neišliko. Manoma, kad aikštelės šiaurės pakraštyje apie XVI amžių stovėjo maždaug 45-20 metrų dydžio rūmai. Jų sienos buvo 2 metrų storio, langų angos apmūrytos plytomis. Prie rūmų iš pietų pusės buvo 35-25 metrų dydžio kiemas, apjuostas  gynybine siena. Prie gynybinės sienos vakarinės dalies buvo kazematai, pietiniame ir vakariniame kampe - vartų gynybos bokštas.
Štai ir visi duomenys, arba tai, ką mes žinome apie ją, šitą kažkada tvirtove buvusią pilaitę.
Mašina sustoja, visi išlipa, Gedas atidaro bagažinę, išimą visą kasinėjimui reikalingą įrangą, taip pat maistą ir vandenį. Sinoptikai žada, kad bus karšta dienelė. Visi neskubėdami patraukia link piliakalnio,  antra savaitė, kaip jie čia rausiasi, kapstosi. Nedaug dar kas atkasta, tik šiukšlės, bet ne senų laikų. Vienu žodžiu, kol kas nieko įdomaus, ar bent kiek vertingo.
Lipa stačiais mediniais laiptais, o jų gana nemažai reikia pereiti ir gana stačių. Nieko nepadarysi, tenka jais lipti. Gražus vaizdas atsiveria, jie visada minutėlę stabteli, tartum atsiveria kitas, niekuo nepaaiškinamas pasaulis. Visi vėl apsidairo aplinkui iš vienos pusės ne per seniausiai buvusi pramoninė Naujoji Vilnia. Pramoninė tai tikrai, kiek jos gamyklų iš šitos vietos matosi. Dabartinė karta ir nebežino, kas Lietuvoje yra gamykla. Ar per 20 laisvos Lietuvos metų, bent viena buvo kur  nors pastatyta? Naujojoje Vilnioje kiek jų buvo, gamyklų, bent galima paskaičiuoti, kiek nuo kalno matosi. Tik niekam tai dabar neįdomu, nei kiek buvo, nei kokių. Tiek to, taigi ten pramoninė Naujoji Vilnia, iš kitos pusės senoji, paslaptingoji Vilnia, jos kloniai ir kalvos. Žvilktelėjus dar toliau į vakarų šiaurę, už kokių gerų 4 kilometrų, stūkso be jokio pavadinimo nežinomas kalnas, tik jis aiškiai išsiskiria iš aplinkinių kalvų, jis ryškiai dominuoja šitoje Vilnios slėnio pusėje. Kai kiekvieną kartą Gedas pasižiūri į jį, tartum nematomas tiltas sujungia abi kalvas. Atrodytų, tartum du mylimieji, vyras ir moteris, stovi čia ir žiūri vienas į kitą. Norėtų pasakyti, pasišnekėti, tik pasiekti vienas kito niekaip negali. Kiek kartų jis svajingai užsigalvodavo. Čia gyventa, mylėta, kiek įvairių istorijų turėjo čia nutikti, įvykti. Buvo tikrai kažkur čia. Šitose vietose įvyko, ir ne bet kas, o meilė, didelė meilė. Nors vieną tų istorijų  sužinoti, pasiklausyti, išgirsti.
— Šefe, kur šiandien bazuosimės? — pasigirsta Romo klausimas.
Jie kasinėjo rytinę ir šiaurinę sienos liekanų dalį. Minutėlę Gedas pagalvoja:
— Mes, Romai, dar vakarykščią vietą toliau pakasinėkime, o Skaistė su Algiu, tegul vakarinėje pusėje pradeda.
— Gerai, — daug nesiginčydami visi garsiai sutinka. Niekas niekada nežino, kada ir iš kur kas išlįs, kas pirmas ką atras ar užtiks ir kurioje vietoje. Visi pasiima savo darbo įrankius ir monotoniškai, neskubėdami pradeda dirbti. Kiekvienas paskęsta savo mintyse, vieni čia, kiti tikriausiai toli, gal prie jūros, gal vaikystėje, o gal ir apie ateitį mąsto. Toks jau specifinis šis darbas, be didelių kalbų ir problemų sprendimų. Reikia tiesiog neskubant kasti, jei ką randi, su teptuku valyti, tik tiek.
Istorija, archeologija, kasinėjimai, kam jam tai, kodėl kitiems to nereikia, bet jam reikia. Kas jis per žmogutis, kad knisasi, vis knisasi žemėje, kaip kurmis. Kiek gi mėnesių, dienų ir valandų, jis prieš kiekvieną savo ekspediciją sėdėdavo prie knygų, prie senų rankraščių, žemėlapių, interneto. Būdavo iki išnaktų, iki paryčių. Gerai, kad jo Dalytė supranta, kad tai jo aistra, jo gyvenimas. Paburnoja, paburba, bet supranta, vis tiek ji vyro nepakeis. Gal už tai ir myli jį. Tą laiką jis galėtų skirti šeimai, sūnui, ir kokie čia pinigai, pajuoka ir tiek. Va jeigu aukso puodą kada iškastų, gal tada ir pinigų užtektų, o taip nieko pinigingo. Beveik visi jo draugai su apynaujėmis mašinomis, tik jis su senutėliu „espeisu“ dar vis važinėja. Dar ims vieną dieną ir sugrius nepataisomai. Kur dar jo paskaitos, tie moksliniai darbai. Tik ką jis už visą šį triūsą gauna. Varge, tai ten Bumblauskas su Gudavičiumi patogiai minkštose kėdėse priešais kameras filosofuoja visai Lietuvai. Buvo, taip tas žinoma buvo arba taip galėjo būti. Mes išsižioję avinai tik klausomės, tik aikčiojame, kokie gi du protingi vyrai kalbasi. Būtų ir nebūtų teorijų ir išvedžiojimų jie prisimąsto, kad tik daugiau auditorijos pritrauktų. Norisi sušukti, kokius jūs žmonėm „makaronus kabinėjate“, bet kas tave, paprastą žmogelį prie televizijos prileis. Jie autoritetas, o tu kas esi? Kurmis, tai tada netrukdyk jiems kalbėt, o pats toliau kniskis. Jeigu dar neaišku, tai paaiškinsime, matote, tik jie abu tikrąją mūsų krašto istoriją žino. Ir velnias su jais, tegul jie sau, aš sau. Darbą tik retkarčiais nutraukia koks žmogiukas, atėjęs pasigrožėti vietinėmis apylinkėmis. Retas kuris pasiteirauja, ką jūs čia ponuliai darote, ar ką randate, nelabai kam tikriausiai ir įdomu.
Gedas visą Lietuvą išvažinėjo, visus piliakalnius atmintinai žino, dar vaikystėje su tėvais, vėliau su broliu, dviračiais ar vienas, po Lietuvą lakstė, dabar gi su savo „pežuku“ trankosi. Nors vidury nakties jį kas pabudinęs paklaustų. Išpyškins iškart, kur ir koks piliakalnis stūkso. Gaila, tik kad mūsų vyriausybės darbams pradėt amžinai pinigų neturi. Kiek yra dar vietų, net nepradėtų kasinėti mūsų žemėje. Taip tik atrodo, kad Lietuva mažytė. Pabandykite apvažiuoti visus piliakalnius. Pamatysite, kiek laiko tam sugaišite. Lietuva pasirodys didžiulis, skirtingų vaizdoviečių kraštas.
— Labukas, mažyte, — girdisi Romo balsas.
Romas kalbasi su savo meile, nė valandžiukės be jos negali. Ak, ta jaunystė, ak tas pavasaris. Oi, oi, oi, kaip jis gražiai čiulba, kaip tikras vieversys, na tikras artistas.
— Ei, — sušunka jam Skaistė.
- Baik tu čia tokius savo makaronus jai kabinti.
— Tegul kalba, —pasigirsta Algio balsas.
— Negi jau muzikos vaikis nesiklauso? — nustemba Gedas.
Jis ją taip myli, gyvent negali, dar truputis ir jo širdelė sprogs iš meilės ilgesio. Visi nusijuokia.
— Ko reikia toms vištoms, tik gražiais žodeliais gali smegenis užpudrinti, - savo nuomonę išsako Algis.
— Kad ne visoms, — užsiplieskė Skaistė. — Tai jūs asilai ir galvijai. 
— Tikriausiai kokia meilės istorija su Skaiste buvo nutikusi, kad taip gyvai sureagavo, —- tyliai sau tarė Gedas.
— Mažyte tu mano, angeliuk mano, aš taip tave myliu, aš tau viską atiduosiu. Tu tik nesinervink, nusiramink. Mano tu šviesa ir mano tu saulė, be tavęs tik tamsa, tu nusiramink, išlaikysi tu tą egzą. Aš tave taip myliu, kad tik tu žinotum, negaliu aš be tavęs. Tu mano katytė, tik ramiau, ir viskas bus gerai, myliu, ir visada mylėsiu, viskas, — baigia Romas savo monologą. Taip, bachūras liežuviu gerai padirbėjo, stebuklas būtų, jeigu tai nesuveiktų.
Vėl tyla, tik vėjas medžius linguoja ir kužda: meilė, meilė, meilė. Algis kažkokią melodiją niūniuoja, Skaistė kažką sau po nosim burba, turbūt visus bernus mintimis keikia, o Romas – apie ką jis mąsto. Tikriausiai apie savo meilę, apie ką gi daugiau. Ta meilė, kas ji per paukštis, vieni jį sugauna ir turi visą gyvenimą, kiti skraidžioja nuo vienos šakos, prie kitos, treti tiesiog nesuka dėl to sau galvos, ir jiems gerai.
Vėl skambutis. Tai Gedui skambina mama. Kalbasi lenkiškai.
— Tėvui kojas skauda, — aišku, vėl klausosi mamos balso.
— Gerai, gerai mama, būtinai, būtinai užvažiuosiu, iki.
Jo tėvai sensta, reikės nuvažiuot aplankyti, padėti sodą patvarkyti, žemę sukasti. Anksčiau jie kartu gyveno, bet namą paliko jam, o patys į kaimą, į mamos tėviškę išsikraustė.
Vėl monotoniškas darbas, tik mintimis vėl kitur sukasi.
Mes vėlai savo raštą susikūrėme, ir kiek ten tų raštingų tebuvo. Amžini tie karai mūsų žemėse, vienas po kito vis ėjo. Kiek pasaulyje valstybių, kaip Lietuva, kurios kaimynai būtų tokie draugiški ir tolerantiški. Nuo seno vieni kitiems padėjo, vieni kitus mylėjo, tik laimės ir ramybės linkėjo. Vokiečiai, lenkai, švedai, prancūzai - jie visi drauge, Lietuvai taiką ir ramybę nešė. Aišku, mes buvome vieni iš pirmtakų, tos didelės ir plačios draugystės skleidėjų.
Viskas prasidėjo per tuos prakeiktus ledynus, jie dėl visko kalti.
Matote, mūsų kilmingųjų arba elito kraujui maudytis mėlynose Baltijos bangose buvo per šalta, tiesiog šalta jūra, nors ir sava. Reikėjo tada imtis priemonių, va tada hebrytė pasibalnojo žirgus ir patraukė pulkais link Juodosios. Ten juk šilta, juk kokie 2000 km į pietus. Taigi nujojome, ten mus sutiko vietiniai, pasisveikino ir sako, prašom, prašom, tik kelialapius prašau išsipirkite, ir atostogaukite, maudykitės kiek norite. Viskas būtų buvę gerai, juk jie nieko prieš, koją pakišo tik tas mūsų suknistas litovcų bruožas. Kaip mes jį įsigijome, niekas nežino. Taigi dėjome mes ant jų visokių putiovkų ir į tai panašių siūlymų. Nereikia mums jų, nepirksime, kur mes norėsime, ten ir maudysimės. Taigi kiek ir  buvo pakeliui agentūrų, siūlančių mums draugiškai pasiilsėt, mes jas visas ignoravome. Ir išsimaudė mūsų pulkai už dyką. Tik kad lazda turi du galus, tai per savo lietuvišką pimpalą nepagalvojome. Kai puolėme, tai mes, karžygiai, didvyriai, kai gavome į kailį, tada žinoma jie blogiečiai. Nevidonai, okupantai, ir žiaurūs atėjūnai. Ir kas tik mus, už tas arklių maudynes „nepaturėjo“. Kas tik netingėjo, tas ir krovė mums į kailį. Sakoma, iš istorijos reikia mokytis, tai kad reikia tai tikra tiesa, tik ar mokomės mes? Paimkime kad ir religiją. Mūsų tautos protėviai tikėjo vienais dievais, tada atėjo svetimi. Jie pasakė stop, tai ne tas dievas, imkite mūsų dievą. Jeigu žmogus tiki savu dievu, tai kaip jam imti ir staiga pereiti prie svetimo. Aaa, jūs geruoju nenorite, gerai, tada mes jums galvas šiek tiek pakaposime. Va ir pakapojo, kol užaugo naujos kartos su kitu dievu maldose. Gerai, tikėkime mes į dievą, prašau, aš ne prieš tai. Tik keista, Jėzus pamokslus sakė giraitėse, kalvose, ir mūsų dievai ąžuolų miškuose gyveno. Bet ne, - pasakė vienas žmogelis, taip dievu netikima, reikia, matote, jam tikėjimo namus statyti, ir ką, pradėjom statyti. Neva po mūriniu stogu dievas yra arčiau mūsų, negu po atviru dangum. Ar nekeista, tik brangieji ką? Ir dar, Jėzus nieko neturėjo, jis viską žmonėms davė. Kodėl taip Lietuvoje yra? Vaikų globos namų trūksta, jie nestatomi, jų, matote kaip ir nereikia, o bažnyčių, tai, trūksta. Ar ne pigiau išeitų, jeigu mes visi dabar į pievas, miškus, laukus melstis trauktume? Dievas jeigu ir yra, tai jis visur, bet man atrodo, kad gamtoje jis arčiau mūsų negu tose bažnyčiose. Labai atsiprašau, jeigu kam tai nepatinka. Taip istorija, religija, jos visada kartu, visada greta.
Blet, geras, tikrai geras mūsų lietuviškai ausiai, toks mielas žodelis. Nuskrieja senojo kalno šlaite.
Tai išdykelė Skaistė, puikiai įvaldžiusi mūsų kaimyniškos, draugiškos tautos nuostabę dovaną. Jūs pasakykite, kas iš mūsų to nemoka, na drąsiau, dar ir ne tokių perliukų, mes visi žinome.
— Skaiste, „blet“ yra „blet“.
— Aš tai puikiai žinau, bet tu, iš kur tu apie šitą dalykėlį nusimanai, - juokiasi Romas.
— Merginos veidas visas išraudęs, matosi, kraujas joje verda. Nežino, ką taip greitai ir atsakyti.
— Skaiste, kas tau atsitiko? — Gedas, žiūrėdamas į ją, nieko negali suprasti.
— Atsiprašau labai visų, tik mano kastuvas į kažką atrodo atsitrenkė.
Visi susimėto žvilgsniais.
—- Gal kokį niekelį radai, — konstatuoja Romas.
Greičiausiai koks surūdijęs metalas, ar dar kas nors. Dažniausiai visada taip ir būna. Kasi, rausi, staiga į kažką atsitrenki, galvoji, tu pagaliau tai radai, o ten tik koks menkniekis, ar senas surūdijęs, niekam nereikalingas daiktas guli.
Romas su Algiu vėl panyra į savo kasinėjimus. Gedas minutę dvejoja. Tačiau po minutės greit prieina prie Skaistės.
— Į kažką atsitrenkiau, — tyliai, tarsi kaimyninės šalies kalbos žinojimas yra didžiause nuodėmė sako Skaistė.
Gedas pasilenkia prie žemės, atidžiau pasižiūri. Atrodo, kol kas nieko įtartino nematyt, tik žvyras ir smėlis. Jis atsiklaupia, palengva neskubėdamas, iš lėto pradeda dirbti. Praeina koks pusvalandis, pasirodo senų plytų sienos liekana, dar po gero pusvalandžio pasimato juoda spalva. Kas čia galėtų būti, toliau žarsto smėlį, lyg ir medis, atrodo senas sudūlėjęs daiktas. Jo liekanos, atrodo kvadratinės. Gedui kol kas jokių signalų organizmas nesiunčia, kiek jau būta tų pirmų atradimų signalų, ir, deja, dauguma jų klaidingi. Praeina dar kiek laiko, va čia man darosi įdomu. Dėžutės, pasirodo, būta nepaprastos. Ji iš metalo, buvo kažkada gerai sutvirtinta. Greičiausiai vario, ir gana prabangios, gražios jos formos. Gedo kūnu dabar perbėga lengvas drebuliukas.
— Darosi visai įdomu, — garsiai sau tarsteli Gedas.
— Ar tik nebus čia aukso,  — svajingai Romas svarsto.
— O prišikto šūdo ar kartais nenori, — konstatuoja savo išvadas Algis.
— Kvailiai jūs, nustokit abu šnekėt tas nesąmones,  — piktai subara draugelius Skaistė.
„Šūdas, tai šūdas“, - galvoja Gedas, - vienu daugiau vienu mažiau. “
Po penkių minučių tampa aišku, kad tai - senos dėžutės liekanos. Pagaliau nugraibo nuo jos paskutinius smėlio sluoksnius, ir galima ją kelti į paviršių. Ji, pasirodo, visai nedidukė, maždaug 12 formato puslapio dydžio. Geriau įsižiūrėjus, jis pamato, kad viduje tarp žvyro ir smėlio dar yra kažkoks audeklas. Paliečia pirštais, tai ne audeklas, tai oda. Dar sekundė, jis kažkada tai jau matė, ar lietė. Jo kūnu staiga perbėga tikras drebulys. Negali būti - tai į odą suvyniota kažkokia knyga, kažkoks senas rankraštis. Širdis pradėjo nežmoniškai daužytis, rankos pačios nenorom pradėjo drebėti. Jis tiek laiko kasinėjo, bet toks radinys jam yra pirmas. Lengvai, labai lengvai pradėjo traukti šį keistą radinį. Visi dabar spoksojo ir sunkiai kvėpavo, visi buvo užgniaužę trumpam kvapą.
— Pagaliau, — Romas sušvilpė.
Gedas rankose laikė tikrą senovinį radinį ir niekaip nežinojo, ką su juo toliau daryti. Gal penkias minutes tik stovėjo ir į ji žiūrėjo. Pagaliau prašneko:
— Ištieskite prašau skraistę ant suoliuko, — ir pamažu, neskubėdamas, laikydamas abejomis rankomis, padėjo knygą, ar tai, kas liko iš jos per tiek metų. Visi žiūrėjo, niekas negalėjo prabilti. Išsiėmęs iš savo kelioninio krepšio pincetą, lengvai neskubėdamas jis atvertė seną apdulkėjusį viršelį. Ir, pagalvokite koks netikėtumas. Aiškiai mato, tai tikriausias sidabrinis pakabutis arba panašus papuošalas. Kol kas akys mato, tačiau protas nesuvokia, kas tai per atradimas. Savo drebančiais pirštais atsargiai paima jį. Visų akys įsmeigtos, dar bando kažką pasakyt, bet žodžiai gerklėje stringa.
— Kas čia? — pirma atsitokėja Skaistė. — Kas čia yra, dėstytojau?
Gedas laiko radinį rankoje, prieš šviesą visaip ji vartalioja.
— Žinote, net neįsivaizduoju, dar tokio niekur nesu matęs ir nesu apie tokį girdėjęs.  Net nežinau, kas čia galėtų būti. 
Įdėmiai žiūri, atrodo, tikro sidabro, kokių penkių centimetrų ilgio, bet kas čia per ženklas. Švelniai patrina medvilniniu audiniu. Dar įdėmiai įsižiūri. Jo galvoje pradeda suktis smegenų centrai. Iš pasąmonės ateina ta informacija, lyg į kažką labai panašu. Tik į ką? Kaip į žydišką septynšakę menorą, bet žydiškos žvakidės visame pasaulyje kitaip piešiamos. Panašu, bet ir ne visai, čia kitaip linijos eina. Jos nei išlenktos, ir ne tiesios. Keista, net labai. Toliau apžiūrinėja ją iš visų pusių, na tikrai įdomu. Jos vingiuotos, bet tikrai septynios, na ir netikėtumas. Ir kas tai galėtų čia būti? Į ką tai panašu, ką tai reiškia?
-Man primena Gedimino stulpus, bet tai ir ne tas, tiesiog labai keista, -garsiai masto Gedas.
Ir kitų akys bando tai suprasti, tai priimti.
— Neitikėtina, - sako Romas. — Septynšakė žvakidė galėtų tai būti, bet ji netradicinė.
— Taip, būtent, kad ne tradicinė. Niekur pasaulyje tokių mažų ar bent į tai panašių, atrodo, šiame pasaulyje nerasta, — reziumuoja Gedas.
— Nebent aš apie tai negirdėjau, arba nežinau, toliau visiems kalba Gedas.
- Ji yra keista, net labai keista, tiesiog neįtikėtina. Įdomu, ką tai reiškia, ir kodėl ji į knygą buvo įdėta, - stebisi Algis.
— Taip dėstytojau, — nekantrauja Skaistė, — kodėl, ką tai galėtų reikšti?
— Klausimų, klausimėlių jų čia daug išdygo, tik aš kol kas negaliu jums atsakyt arba kaip nors tai racionaliai paaiškinti. Žvakidė, o gal ir ne, tai netipiška. Manyčiau, turėtų būti čia kitas atsakymas. Į ką tai dar panašu? Žiūrėkite, čia vingiuotos linijos, tokių žydai nepiešė.
Gedas bando prisiminti visus įmanomus, bent kiek jam žinomus panašius viso pasaulio ženklus.
      Laikas eina, jaunimas tyli, jie netrukdo, laukia ką jis pirmas pasakys.
- Geriau kol kas paliekame tai, - ir jis padeda radinį. - Gal ši knyga
ar rankraštis tai mums paaiškins?
Dabar visų akys nukrypsta į Gedo rankose gulinčią šią seną, atrodo labai seną knygą, ar bent į ją kažką panašaus. Raidės, jos buvo lotyniškos, tačiau kalba – ji žinoma ne lietuvių. Jaunimėlis dar bandė skaityti, bet dėja nesėkmingai. Pats Gedas, vos tik pažvelgęs į tas raides ir žodžius, iškart suprato, tai lenkiškai parašyta. Jis ne tik pažino, bet ir suprato šiuos žodžius. Lapai pageltę, kai kur visai nublukę, raidės tai matosi, tai beveik neįskaitomos. Kas čia galėtų būti, kas? Greičiausiai maldaknygė, kokie šventieji raštai, arba gal koks įstatymų ar aprašymų rinkinys. Pasigirdo balsai, kiekvienas turėjo savo nuomonę, kas gi čia galėtų būti.
- Tai lenkiškai parašyta, - prakalbo Gedas. 
- Taip ir maniau, - sutiko Skaistė.
- Tada jums dėstytojau teks garbė mums ją išversti ir pranešti, kas čia jame parašyta, -konstatavo Romas.
Saulė švietė aukštai, Gedas tik dabar pajautė, kad yra visas suprakaitavęs, jo kakta, kaklu, visu kūnu liejosi ištisi prakaito upeliai.
- Prašau paduokite man ką nors atsigerti.
Jo kojos buvo tartum geležinės, atrodytų, kad pats nuo žemės jau niekada neatsikels.
- Mums tai bus pirmas kartas, kad radome ir dar taip neblogai išsilaikiusį tokį  rankraštį. Norėčiau, kad čia būtų nors kažkas svarbaus parašyta, kam tada jį toje dėžutėje reikėjo slėpti. Įdomu, apie ką čia, kokio amžius, kas per mįslės. Dar šis pakabutis ar į jį panašus daiktas, simbolizuojantis menorą, ir ši knygiūkštė. Vienas priklauso žydams, o kitas, kaip diena aišku priklausė lenkams, - lėtai  toliau kalba Gedas.
- Nelabai suderinama, ar ne taip, dėstytojau, - domisi Romas.
- Taigi, kad mažų mažiausia keista, - sutinka Gedas. – Žinoma, mūsų valstybės istorijoje žydai su lenkais visur šalia mūsų buvo. Jau nuo XV amžiaus į Lietuvą nepaliaujamai traukė žydų pulkai, čia jiems buvo sudarytos visos sąlygos prekiauti ir gyventi. Per porą šimtmečių ji tapo trečia pagal gyventojų skaičių svetimtaučių bendruomenė. O miestuose ir miesteliuose žydai su lenkais sudarė absoliūčią daugumą. Atrodo, jeigu aš neklystu, pagal 1569 metų žmonių surašymą žydų tada Lietuvoje buvo per 200 tūkstančių. Ir vėl, jeigu aš gerai atsimenu, respublikos žlugimo pabaigoje jų gyveno net apie 800 tūkstančių žmonių. Gal tada ir nereikia labai stebėtis. Vienaip ar kitaip mįslių mes sau dabar suradome, kada gausime į juos atsakymus, tada ir viską į vietas sudėliosime.
- Tai ką toliau su šituo darom? - pasigirsta Algio balsas.
- Ką darom? – irgi balsu mąsto Gedas. - Kas čia yra parašyta, kol kas nežinome, ar tai vertinga, ar ne, taip pat negalime pasakyt. Gal tai tik koks nereikšmingas gyvenimo ar bažnyčios įvykis, o gal kažkas naujo ir neįtikėtino jame bus. Gerai, pabandom pakasinėti toliau, gal šitoje vietoje dar ką nors mes rasime.
Likusią dieną visi keturi atsargiai kasinėjo aplinkui, nors mintys ir sukosi aplink aptiktą radinį. Deja daugiau jie nieko taip ir nerado. Dienai einant į pabaigą, Gedas tarė:
- Manau, šiandien mums kaip ir užtenka ir taip neblogai pasidarbavome, tokį dalyką atkapstėme. Aš pasiimu šitą rankraštį, bandysiu namie prie jo prisėsti, perskaityti kas jame parašyta.
Visi sutiko, jis vadovas, ir vienintelis kuris moka tą seną lenkų kalbą.
Linksmai klegėdami, aptarinėdami radinį, susėdo į mašiną, pamojavo kalnui ir pajudėjo Vilniaus link. Išlaipinęs prie angelo, atsilabinęs Gediminas pasuko link namų. Jis tik dabar prisiminė, kad žadėjo pasiimti sūnų prie kalno. Ką padarysi, gal kaip nors išsisuks iš keblios padeties.
- Tai ką tu čia savyje slėpi? - žiūrėdamas į knygą kalbėjo Gedas. Jautė, koks nenusakomas malonumas bus jam tai skaityti. Tą seniai praeitą ir visų užmirštą tokią nuostabią istoriją.
Privažiavęs namus, pasistatė mašiną, Džiugas iškart išlėkė savo tėvo pasitikti.
- Tėtyte, tai ar ką radai šiandien?
- Taip, sūneli, šiandien radau, aš dar niekada nebuvau tokių dalykų radęs.
- Tai ką, gal kokį seną pinigą?
- Na ne, sūneli, ne pinigą, o tik sidabrinį pakabutį ir seną rankraštį ar knygelę.
— Aaa, tai ar jie vertingi yra?
— Dar nežinau, reikia pirma perskaityti, o tada nuspręsiu, vertingi jie ar ne.
— Ir aš noriu pamatyti.
— Gerai žiūrėk, gal ir tu kada ką panašaus kur rasi.
Džiugas lėkte puola prie radinio.
— Ramiau, ramiau sūneli, su tuo reikia labai atsargiai elgtis.
— Aš noriu tik paliesti, labai prašau.
— Paliesk, tik švelniai sūnau, - juokiasi tėvas.
Vaiko akys kaip du žiburiai dabar žybsi.
— Tėti, tai tu dabar įžymiu žmogumi tapsi? — klausia sūnus.
— Nejuokauk, tikrai aš kol kas nežadu tapti jokia įžymybe, - atsikerta tėvas. – Ne, sūneli, nuo tokių atradimų nepasidarai žinomas ar gerbiamas, bet tai, manau, yra visai nesvarbu. Aš esu tik istorikas, man svarbiau sužinoti, kaip žmonės anksčiau gyveno, ką jie veikė, kaip dirbo.
Gedas švelniai paglosto sūnui galvą.
— Einame į vidų, duok man ranką, — ir abu linksmi žengia į koridorių.
Gedas nosimi užuodė, kad labai skanaus kažkas gaminama. Tarpduryje pasirodė Dalytės galva. Norėjo jai pasakyt, bet Džiugas pirmas sušuko:
— Mama, tėtukas pagaliau sidabrinį pakabutį ir senovinę knygą rado, dabar mes abu ją skaitysime.
Dalė pasižiurėjo tiesiai savo vyrui į akis.
— Ar tikrai tu tai radai? – paklausė
— Taip, seną rankraštį ar knygą ir į sidabrinį pakabutį panašų daikčiuką. Lyg medalionas. Tik labai keistas, su menoros atvaizdu.
— Menoros atvaizdu, — susimąsčiusi tarė Dalytė, — aš apie tai niekur nesu girdėjusi, parodyk ir man.
Dalia jį atsargiai paima į savo rankas, pavarto į visas puses.
— Tikrai jis atrodo kaip menora. Tačiau tai netipiška, aš tokių dar niekur nesu mačiusi. Ką pasakysi, sidabrinė, labai gražiai padaryta, — klausiamu žvilgsniu pasižiūri į vyrą.
— Dar nežinau, man irgi kol kas tai neaišku. Manau, pirma man reikia perskaityti šią knygą. Ji lenkų kalba yra parašyta. Gal tada kas nors ir paaiškės, - atsako savo žmonai. — Kol kas tik prabėgom permečiau, rašyta ranka, o ne spausdinta, gal bus apie gerų 100 puslapių.
— Brangusis, tai dabar aš tavęs visai nematysiu, ar tu bent į lovą naktį kada sugrįši. Ar man jau kito diedo ieškoti, tu nesivaržyk, tiesiai sakyk, aš, matai, moteris esu aistringa, ir jeigu tu neturi tam laiko, atrasiu tą kas tam turi, - ir spokso Gedui į akis. 
— Oho, kaip tu pračiulbėjai, ji kitą susiras, — šypsosi vyras.
-— O ką, tau ši knyga, tik kas man lieka? Negi šitą pakabutį tu man padovanosi, ar ką? Žinau, tik kad to niekada nebus. Juk už kančias ir aš turiu ką nors iš to gauti. Ar aš ir vėl neteisi? Ką, mano berniuk? Tu gi moteriškę į namus parsinešei, tai ką man dabar reiks su ja daryti?
— Nepliaukšk nesąmonių, suspėsiu aš visur, bus laiko ir pas tave atlėkti.
Prieina Gedas prie Dalytės, apkabina, pabučiuoja ją.
- Ką tu čia taip skaniai mums pagaminai.
Dalytė šypsodamasi tarė;
- Gerai, mano radėjau, plaukis rankas ir eime prie stalo.
Per vakarienę Gedas papasakojo, kaip, kokiomis aplinkybėmis jie rado šį radinį.
- Tai ne veltui jūs moteriškutę vieną ten turite, - sako žmona. - Tai ji rado, ji jautė, kur kastuvą į žemę reikia gerai bakstelti.
- Gerai, gerai, mes visi radome, - sutinka Gedas. - Tikra tiesa. Įdomu, tik kaip šie radiniai ten atsirado. Kas juos ten paslėpė? Negi jie ten atsitiktinai taip atsirado?
- Ar dar kasinėjote? Ar nieko daugiau neradote? Juk turėjote ką nors dar atkapstyti. Kokio ji amžiaus bus?
- Dar nežiurėjau, bet, manau, poros amžių mažiausiai turėtų būti. 
- Ačiū Dievui, manau, į senes tu manęs tai nekeisi, - garsiai juokiasi Dalytė - Tada ji man jokia ne konkurentė. Jeigu jai 18 metukų būtų, tada, brangusis, tektų mums abiem skirtis.
- Kokias nesąmones vėl pliurpi, - pyksta Gedas. - Aš tau vieną. tu man kitą.
- Piktinkis nesipiktinęs, tik pažiūrėsime, kelintą valandą tu ateisi pas mane į lovą. Žinok, man ryt į darbą ir aš su lunatikais nemiegu.
- Gerai, viskas bus laiku, - pažada Gedas, o mintyse tyliai pagalvoja: negi tikrai visą naktį prie šito rankraščio dabar sėdės.
Ir Dalia liūdnai mąsto: nesulauksiu jo dabar ilgai, skaityk vyro nėra, galiu drąsiai sakyti, kad vyras į karą ar žvejybą išėjo. Sėdės prie to rankraščio, kol neperskaitys, o kitkas jam dabar bus visai nesvarbu.
        - Aš šiandien išplausiu indus, - sako Gedas žmonai.
- Plauk, nors šiokia tokia nauda iš tavęs namuose bus.
Dalė mato, kaip greitai net gerai neišplautus indus, Gedas deda ant stalo. Neiškentųsi sako.
- Gerai, eik tu į savo gūžtą ir sėskis prie tos knygos, tik kad 23 valandą būtum lovoje, aš pati viską baigsiu sutvarkyti, - užbaigė kalbą Dalytė.
Gedas turėjo name nedidelį kambariuką - pusiau laboratoriją, pusiau skaityklą. Jis čia tyliai užsidarydavo, esamas pasaulis dingdavo, o jis skrisdavo tartum laiko mašina atgal į praeitį.
Atsisėdo ant kėdės, švelniai ant stalo pasidėjo rankraštį, užtraukė lango užuolaidas. Nors buvo dar pakankamai šviesu, įjungė didelę stalinę lempą, vienoje rankoje pasiėmė pincetą, kitoje didžiulį padidinamąjį stiklą.
Lėtai atsivertė pirmą puslapį. Akys žiūrėjo į raides, bet mintys buvo dar kitur. Čia lenkiškai parašyta, reikia susikaupti, nusiraminti. Iškart perskaityti neišeina, praeina laikas, kol lūpos pačios tyliai pradeda skaityti:
„Brangus mano sūnau, brangus mano vaikeli, rašau aš, tavo mama. Nebedaug man liko gyventi šitame pasaulyje, nes Dievas jau šaukia pas save, ir aš nebenoriu čia ilgiau būti. Tu dabar suaugęs, ir  gali pats savimi pasirūpinti, o aš šitame gyvenime  pavargau nuo visko, ir man jau užtenka gyventi, jėgos baigia mane apleisti. Prieš išeidama ir palikdama šį pasaulį,  noriu tau  papasakoti apie tavo tikrąjį tėvą, kas ir koks jis buvo. Tu jo visai nepažinojai, nes  nebuvai net gimęs, kai jis žuvo. Aš taip ilgai tylėjau, nes negalėjau tau šito anksčiau papasakoit, būtum nesupratęs, ir buvo ne laikas. Tu nepyk ant manęs, aš turiu tai parašyti, nes Tu turi žinoti, kas ir koks žmogus buvo tavo tėvas, už ką aš jį labai mylėjau. Deja, mūsų meilė ir laimė buvo tokia trumpa, o man liko tik prisiminimai. Aš kiekvieną dieną meldžiuos už jį ir žiūriu pro langelį į jo kalną, kur jį jau mirusį likę gyvi vyrai sudegino ant laužo - kaip jis ir buvo prašęs. Jis sakydavo: „Manęs nebebus, bet mano vėlė tegul plasnoja čia, šiose vietose, čia, kur buvau mylimas. “ Ant to kalno dažnai mes susitikinėdavome, jodinėdavome žirgais. Vyrai jo sudeginimo vietoje pasodino ąžuolą, kuris dabar nuo to karto yra paugęs, gal jame ir gyvena mūsų Povilo dvasia. Jis visada man sakydavo, kad mes būsime kartu, jei ne čia, tai ten, tose aukštybėse.
Sūnau, tu esi į jį labai panašus - aukšto ūgio, šviesiaplaukis, gražus, toks pats greitai užsidegantis, bet kartu labai geras ir švelnus. Aš esu labai laiminga, kad likimas buvo suvedė mus drauge, kad man teko pažinti ir mylėti Povilą, mano mylimąjį, tavo tėvą.
Aš tau papasakosiu apie jo trumpą, tačiau tokį ryškų ir prasmingą gyvenimą ir apie didelę, nesavanaudišką jo meilę man, ir jums, abiems vaikams. Nors tavo sesuo nebuvo jo vaikas, bet jis ją mylėjo lyg būtų jam
savą. Tu dabar suaugęs, atleisk man už viską, gal ir Dievas man tada atleis.
Tu tik būtinai viską perskaityk, nesikarščiuok, nesuplėšyk jo. Gal ne iš karto, bet tikrai tu suprasi mane, savo mamą, nes man tiesiog taip likimo buvo skirta, ir žinok aš buvau labai laiminga, nes sutikau jį, savo ir tavoPovilą. “
Gedas nustoja skaityt, kūnas lengvai dreba, jaudulys visame jo organizme jaučiasi. Visko tikėjosi, bet tai, ką dabar skaitė, tiesiog yra dar nesuvokiama. Nieko nesupranta, kas tas Povilas, niekada apie tokį nėra niekur girdėjęs. Kas čia, kas jis, kokiais metais, ir kur tai vyksta? Pamažu nusiramina, lėtai neskubėdamas pradeda toliau skaityti:
„Tavo tėvas gimė ne čia, jis nuo Medelio apylinkių, ten, kur tyvuliuoja didysis Naručio ežeras, tavo tėvas buvo iš nedidelio dvarelio, kurį jo tėvui, ar tai seneliui kažkuris iš didžiųjų kunigaikščių už gerą tarnybą kare buvo padovanojęs. Greičiause jo tėvui, nes tas daugiau negu trisdešimt metų Lietuvos kariuomenėje intendantu sąžiningai tarnavo. Mano mielas, mylimas ir brangus sūnau, Povilo ir tavo gimimas yra panašūs, tik jis nepažinojo savo tikros mamos, o tu savo tikrojo tėvo. Jo mama jį gimdydama mirė, jį augino motinos sesuo. Jo tėvas amžinai karuose, žygiuose buvo. Na bet tai gal ir nelabai yra svarbu. Taigi jis augo be mamos ir tėvo priežiūros, bet tai nesutrukdė jam užaugti sveikam ir gražiam vyrui bei kilniam žmogui.
Aš nedaug žinau iš jo vaikystės, jaunystės, tik tiek, kiek jis man pats papasakojo. Dievas ten, danguje, viską matė ir neleis man tau sumeluoti. Nežinau, kodėl jam davė tokį vardą, Povilas. Gal jo giminėje kas turėjo tokį, o gal dėl švento Povilo. Jis pats sakydavo, kad gimė ant samanų. Buvo labai linksmas ir protingas vyras. Tokių aš daugiau niekur nebuvau sutikusi. Kai perskaitysi mano laišką, suprasi, kad tu į jį labai esi panašus.
Povilas pasakojo, kad nuo mažens jį augino motinos sesuo. Ta teta buvo ne paprasta moteris, o garsi tose vietuose žiniuonė ir bendraudavo su senais miškų dievais bei dvasiom. Kurie tikriausiai ir ją išmokė visokių tokių miško gudrybių ir kalbų. Aš pati ten niekada nebuvau, svajojome kada nors ten abu nukakti, bet likimas lėmė deja kitaip. Jie gyveno miške prie pat ežero, kuris buvo didelis kaip jūra, nebuvo matyti jo net kito kranto, nors ir aš tos jūros niekada nesu mačiusi. Povilas anksti išmoko pažinti, suprasti ir atskirti visas miško paslaptis, jo duodamas gėrybes. Vis pasakojo man, kad miškas buvo jo antrieji namai, žmonės ten gyveno labai paprasti ir labai nuoširdūs, visi jį mylėjo. Jie ten kalbėdavo net trimis kalbomis, lietuviškai, lenkiškai ir gudiškai. “
- Na negali būti, tiesiog to negali būt, - Gedas garsiai ištarė. Kad tai rašytų moteris, dar taip nebuvo. Nesvarbu, koks čia amžius, ar šešioliktas ar septynioliktas, gali būti net aštuonioliktas, tai esmės vistiek nekeičia, kad visą šitą rašytų moteris. Kas geriau, negu jis, tai žino.  To tiesiog dar negali būti, ir ne dėl to, kad jis to nenorėtu, bet tai istorija, ir, deja, ji ne moterų naudai. Tai dabar jos kietos, laisvos ir viską galinčios, bet tais ankstesniais laikais nė viena, ar girdite! Gerai buvo kelios, ar keleta. Bet tik pačio aukščiausio valdžios rango. Tik karalienės ar maždaug, tokio lygio. Dar prie vienuolynų, viena kita rašė, bet niekas iš moterų knygų ar tuo labiau traktatų tai tikrai nerašė. Daugiausiai ką jos galėjo rašyti, tai arba laiškus, arba karalienių įsakymus. Mūsų šalyje tik apie Barboros Radvilaitės laiškus yra truputi žinoma. Gal dar viena kuri iš Algirdo žmonų galėjo rašyti. Ji buvo rusė, bet jos laiškų neliko, tik vienos spėlionės.
Gedas neramiai vaikšto nuo vieno kambario galo iki kito. Paima į rankas pakabutį, savo rankose vėl jį pavarto, kas ne taip? Atrodo, čia viskas ne taip, nesuderinama, nelogiška. Gal ir tu ne tas esi, ką čia matome, ką mes žinome apie tave? Menora septinšakė žvakidė, viena iš svarbiausių žydų religijos simbolių.
Kas tu, ar kas žydiška, bet ar tikrai? Trūksta man galų, kad imčiau ir patikėčiau, kad tai tik žydiška. Jaučiu savo penktuoju ar dešimtuoju pojūčiu, kad čia ne taip kažkas. Turi tu paslaptį. Tos tavo linijos, tie simboliai, ar nebus jie man aknsčiau matyti. Turėtų istorijoje jie būti. Tik kur? Kur man tai ieškot, ir ką jie po galais reiškia?
Gedas neskubėdamas pasiima padidinamąjį stiklą ir įdėmiai iš įvairių pusių apžiūri. Kas tu esi, kam tu skirtas? Ar tu turi prasmę? Atrodo, paprasta sidabrinė, tik labai nedidukė menora, bet ar tai menora? Greičiausiai ne, tokios pasaulis dar nežino. Kitokios ji formos. Taip, čia septynios šakos. Bet ar tai tos šakos? Gal tai linijos, tik kur jos veda, kelias gal tai kelias, tai kur jis tada veda?
Kelias, daleiskyme tegul tai bus jis, tik koks tai kelias? Nieko aš vis tiek čia dar nesuprantu. Lyg matyta, lyg ir ne, galvosūkis po galvosukio. A, atrodo, yra maža skylutė, kam, dėl ko, ką ji čia mums duoda. Ar tave ant kaklo nešiojo, ar ant rankos, ar tu tik sidabrinis papuošalas ir tiek ar turi kitą savo paskyrimą?
Gerai, matau nieko naujo nesužinosiu, gal šitame rašte kas man paaiškės. Gedas padeda sidabrinę nežinomybę ant stalo ir vėl visą dėmesį skiria atrastai knygai. Tik ar apie tave knygoje bus galima ką sužinoti, ar tu raktas, ar knyga yra tavo raktas. Paliksiu tave ramybėje. Kas ta moteris: ji ir mama, ir kartu mylimoji viename asmenyje. Gedas atidžiai toliau skaito.
Neįtikėtina, tai stebuklas, mažų mažiausiai. Tikrai niekas nepatikės, o gal tai pirmas kartas, kai tai taps visiems žinoma. Gedas vėl kalbasi su savimi.
Ar dabartinės Lietuvos, Lenkijos, Europos ir net pasaulio moterys bent ką nors nutuokia apie tą istoriją? Ar jos tik vaizduoja esančios tokios protingas, bet nė velnio nežino, kaip anksčiau senovėje moterys gyveno. Ar bent įsivaizduoja, kad rašyti praktiškai jos nemokėjo iki pat devynioliktojo amžiaus? Tai darė išskirtinai tik vyrai, o čia rašanti moteris. Stebuklas vienas ir tiek. Gedas bando atsakyt sau į klausimus, kaip ji galėjo to pati išmokti. Gerai, sakykime ją kas nors išmokė. Bet kas, kodėl, kur, ir kada? Tiek klausimų ji uždavė ir jam ir visiems kas po jo toliau skaitys šį rankraštį. Taip, tai bent, rankraštėlis, na tai sensacija, tai sena istorija. Kai apie tai sužinos kiti istorikai, kiek bus ginčų, kiek bus tų nesibaigiančių kalbų. Visai nesvarbu iš kokios jie šalies bus, Anglijos, Italijos, ar kaimynės Lenkijos. Tai būtų tegul ir ne pirmas, bet tvirtas įrodymas, kad ir moterys senovėje mokėjo rašyti. Oi, ne paprasta moteris tada tu esi. Kas tu, koks tavo vardas? Ką jau ką, bet į istoriją, bent mūsų krašto, tu dabar tikrai pateksi.
- Šakės, - tyliai suburba Gedas. - Nežinau ką ir galvoti, tai tiesiog nonsensas. Kaip viena slavų patarlė sako „ Su kuo tie velniai nejuokauja. “ Gal ėmė ir prisišaukė tave tie velnių broliukai, o tu paėmei plunksną ir parašei. Ir ką, brangieji, pasirodo, kai ką gali ir moterys. Tai kiek galėjai turėti tu tvirtybės ir drąsos. Tu nepaprasta mama, tu nepaprasta moteris, kaip būtų įdomu su tavimi gyvai pasišnekėt. Nežinau, oi nežinau ką apie tave ir galvoti.
Gedas nusiramina, atsisėda, pradeda iš lėto skaityt toliau.
„Aš visada verkiu prisiminusi, kaip mes susitikome su Povilu pirmą kartą. Kokie mes tada buvome abu jauni - man ėjo tik šešiolika, o jam devyniolika metų. Mes abu pamilome vienas kitą iš pačio pirmo žvilgsnio, nes kitaip tiesiog ir būti negalėjo, aplinkybės viską už mus pačios nulėmė.
Sūnau, papasakosiu tau visą jo trumpą gyvenimo istoriją. Ne savo, bet jo lūpomis, kad tu pajaustum, pažintum savo tėvą, kad visada tu juo didžiuotumeis, nes kito tokio nėra ir niekada daugiau nebus. “
- Gedai, kiek tu gali skaityti, yra antra valanda nakties, - iš kažkur atskrieja klausiamas Dalytės balsas. - Eik gulti. - Priėjusi švelniai apsikabina sėdintį vyrą.
- Negali būti, - atsako Gedas, - man atrodė, kad tik pusvalanduką čia sėdžiu.
- Taip, tavo pusvalandis, - žmonos bučinys pagavo Gedo lūpas. - Kaip norėčiau, kad tu su manim taip lovoje vietoj pusvalandžio penkias valandas bendrautum, tada būtų visai kitas reikalas, - švelniai šnabžda į ausį jam Dalytė.
Abu nusišypso.
- Žinai, brangioji, tu ir pavarai, negi tau vis negana, tu mane tiesiog gąsdini, -ištarė Gedas.
- Mano kraujas karštas, ir aš ištekėjau ne valgio gaminti ir puodų plauti. Taigi, brangusis, dabar prašau aptarnauti savo damą pagal visas Paryžiaus aukštuomenės taisykles.
- Gal tu baiksi, ką! - rimčiau sušunka Gedas. 
- Gerai, tik nerėk taip, vaikas miega. Aš tik truputi pajuokavau.
- Na ir juokeliai tavo, - dabar ramiai vyras kalba. – Gerai, einame miegoti, iš tikrųjų man akys jau skauda, nes vis su didinamuoju stiklu tą rankraštį skaičiau.
Abu apsikabina ir dingsta savo miegamajame.
Rytas, jis vėl toks pats gražus, nors miego tikrai trūko. Gedas kaip visada savo take, vėl tas rytinis krosas jį užvaldė. Įdomu, kas tas Povilas, ir kas ta moteris, kuri taip širdingai rašo. Kur toliau šita istorija mus nuves. Tai tikras stebuklas, kad rašo moteris, tai bus tokia sensacija. Visi laikraščiai tik ir rašys apie tai. Moteriška rašysena ir rankraštis, net nesvarbu apie ką ji ten rašo ar toliau rašys. Pats faktas, kad gali parašyti moteris, ir dar šešioliktame ar septynioliktame amžiuje. Jaučiu, širdimi jaučiu, kad tai tas laikotarpis. Ir ji rašo savo sūnui.
37, 38, 39, 40 mintyse skaičiuoja daromus atsispaudimus Gedas. Ar iki šimto pabandyt, bet ne, užteks man ir septyniasdešimties. Gražu, oi kaip aplink čia gražu, kaip gamta mane svaigina. Kodėl negali taip būti ištisus metus? Mato, priešais atbėga kažkoks pensininkas. Taip, šitie tai nori gyventi, juda iš pat ankstyvo ryto, pasilabina su juo, ir bėga toliau.
Povilas, Povilas, kas tu buvai, Povilai? Jūs abu tartum iš kitų planetų nukritote. Jeigu staiga kas nusileistų iš viršaus ir pasakytų: „Laba diena, prašome susipažinti. “ Panašiai ir jūs abu dabar taip su manimi pažintis mezgate. Tik ne iš dabarties ar ateities, o iš žilos praeities jūs pas mane ateinate. Jūs ir aš. Atrodytų, kad tai rašyta visai neseniai. Nežinau, prisiekiu nežinau, ką ir toliau galvoti. Ir kas tu esi viena rašytoja, kas tu per žmogus, kokia tu per motina?
- Tėtuk, - šūkteli Džiugas, -ar nuveši mane į savo kalną, ką?
- Gerai, sūnau, nuvešiu gal net ir šiandien.
- Visada tu taip man sakai, - vėl ožiuojasi vaikis.
Ką jam atsakyti, jis ne kartą jam žadėjo.
- Prižadu, tikrai atsivešiu, nusiramink.
- Tu žiūrėk, aš tau tai prisiminsiu.
- Tai jau taip, - sau sako Gedas, jis viską gerai atsimena.


- Dėstytojau, kaip sekėsi skaityti? - vietoj pasisveikinimo išgirsta Skaistės balsą.
- Dėstytojau, kas ten buvo parašyta? - domisi ir Romas.  - Kol jūsų laukėme, Skaistė mums abiems porino, kad ten apie meilę bus parašyta. Tik aš galvoju, kad ten bažnyčios raštai ar maldos bus užrašytos.
- Apie bažnyčią kol kas ten dar neradau, bet, Skaiste, tave vėl moteriška nuojauta neapgavo - meilės ten bus matyt daug, - žada jai Gedas.
Visi suklūsta.
- Meilė! - sušunka Skaistė. - Kaip įdomu, greičiau pasakokite. Matyti, kad ir kiti nekantrauja.
- Negali būti! - sušunka Romas. - Moterys nerašė tais laikais! Ar taip, dėstytojau?
- Taip, arba beveik taip, - sutinka Gedas, - nežinau, ką ir sakyti, ką ir galvoti.
Pro šalį  praskrieja Užupio ir kiti Vilniaus miesto vaizdai.
- Žinote, ten viena mama rašo, ji nori papasakoti savo sūnui, apie jo tėvą. Ji miršta ir nori atskleisti sūnui paslaptį, kas buvo jo tikras tėvas.
- Tai ką, tas sūnus nieko nežino apie tėvą? –vėl visa susijaudinusi klausia Skaistė.
- Lyg ir ne.
- Kas tas tėvas? - vėl jaunimas smalsauja.
- Tiesiog Povilas, kažkoks Povilas.
Visi tarp savęs susižvalgo.
- Povilas? Istorijoje tokio mes negirdėjome, ar taip, dėstytojau?
- Būtent, kad nežinome apie tokį, - reziumuoja Gedas.
- Dėstytojau, bet to negali būt, ir viskas, - vėl atkerta Romas.
- Jus pats mus šito daug kartų mokėte, - Romui irgi pritaria Algis. Tik Skaistė nieko kol kas nesako. Tikriausiai apie ką nors savo galvoje svarsto, nors, matyti, kad ir ji tuo abejoja.
- Taip, teisingai, aš jums iš ties daug kartų tą sakiau, kad tai yra tiesiog neįmanoma. Jeigu atvirai, aš nežinau, ką ir galvoti, ką jums į tai pasakyti. Nežinau, net kaip pačiam man tai priimti, tai ką dabar čia jums visiems sakau. Pats tuo netikiu, bet ten taip rašom. Būtent taip, kaip jums dabar ir pasakoju. Prisiekiu, aš nebandau iš jūsų čia šaipytis.
Visi susimąsto.
- Aš tikiu, - staiga apsisprendusi išpyškina Skaistė. - Aš ja tikiu, tikiu ta moterimi, kodėl gi ne, dėstytojau, kodėl?
- Iš tikrųjų, kodėl? - garsiai sutinka su Skaistę Gedas. – Siūlau mes kol kas apie tai dar nekalbėkime. Kai viską perskaitysiu ir išversiu, tada ir galvosime ką su tuo toliau daryti.
- Kodėl ji pasakoja, kodėl pats tėvas negali to savo sūnui papasakot? - vėl užklausė Skaistė.
- Negali, nes kiek aš supratau jis yra žuvęs.
- Tada aišku.
- O apie tą menorą ar tą pakabuką? Ar ką nors apie ji sužinojote? - vėl atskrieja dabar jau Algio klausimėlis.
- Kol kas ne, čia irgi dar viena mums neatskleista mįslė. Nieko naujo apie tai nesužinojau.
- Toliau, kas toliau ten buvo! - nekantraudama sušunka Skaistė.
- Toliau? Kad toliau dar aš neperskaičiau, gana sunkiai sekasi, ne visur gerai yra įskaitoma.
- Kada žadate visą tai baigti? - vėl teiraujasi Skaistė.
- Net nežinau. Tokiu tempu man prireiks poros dienelių, o gal ir visos savaitės reikės. 
- Dėstytojau, jūs nekankinkit ir nenervinkit manęs, skaitykite prašau greičiau, maldaudama kalba Skaistė,
- Būtent dėstytojau, ir mes kartu prašome varykite greičiau, - pritaria Skaistei ir Algis su Romu. - Mums gi visiems labai įdomu, ką aptikome, kas per viena ta istorija.
- Nesvarbu ar ten moteris, ar vyras, pirmas ar ne pirmas tai atradimas, - greitai kalba Romas. - Tik jeigu tai sensacija, tai mes visi ją atradome, todėl ir norime greičiau apie tai sužinot, kas ten toliau vyko. Jeigu tai rašo mama, moteris, yra puiku. Todėl jūs greičiau ją verskite, skaitykite, mes visi čia to jūsų dar kartą prašome.
        - Na gerai, pabandysiu, gal ir greičiau man išeis, - juokdamasis sutinka Gedas.
Gedo maža komanda vėl pluša ant kalno, kur vakar rado tą seną rankraštį.
- Negi šiandien mes vėl ką nors rasime, - žibančiomis akimis visiems sako Skaistė.
- Abejoju, Skaistyte, dvigubų stebuklų pasaulyje nebūna, - nuramina ją Romas.
- Nebūna, bet mes pabandysime, - garsiai Skaistei pritaria Algis. - Ir kodėl ne?
Visi nusijuokia, gerai, būtų visai neblogai, jeigu dar ką nors jie čia ant kalno atkapstytų.
Tik vėlai vakare, po visų darbų, Gedas vėl prisėda prie stalo. Net bandė atidėti, vis galvojo, ar tai tikra, ar tai realu, negi jis susiduria su praeities fantastika, gerai, bandom toliau.
- Poviliuk, - išgirsta Povilas savo vardą, - tavo tėvas tave kviečia. Prie jo prieina senasis Jonas.
Povilas lėtai padeda į šalį sunkų kirvį, jo kūnu srūva prakaitas, nors jam neseniai suėjo tik devyniolika, bet iš sudėjimo - jis tikras vyras, tikras miškų ąžuolas užaugo. Aukštas, šviesiaplaukis, plačių pečių, aukšta kakta, tiesus kaip nendrė, jo žvilgsnis visada paslaptingas, bet kartu ir toks nuoširdus. O kodėl jis toks neturėtų būti, čia aplink visi savi, visus jis čia nuo mažens pažįsta. Svetimi žmonės čia retai lankosi, toli tai nuo didelių miestų, aplink tik miškai ir didžiulis ežeras. Aukšta malkų krūva beveik ligi pačių pažąstų, tik porą valandžiukių prabėgo, kai kirviu čia mosuoja. Nors dabar dar tik ankstyvas pavasaris, bet malkas kapoti  reikia, vasarą kitų darbų per akis bus, vyrų ne per daugiausia yra. Vis tie karai. Kada gi jie pagaliau jiems baigsis? Tai vienus pulti reikia, tai su kitais susiremti tenka. Kada gi Lietuvoje ramybė ir taika ateiss?
Kažin ko jam staiga prisireikė, senai jo tėvas nekariauja, sėdi dienų dienas namie. Ne taip, kaip anksčiau būdavo. Retai jis tėvą ir tematydavo, svetimi jį augino. Reikia eit, jeigu kviečia, tėvas yra tėvas.
- Gerai, Jonai, tuoj ateisiu.
Povilas pasiima kibirą, nueina prie balos, pasilenkia, prisisėmęs pilną kibirą šalto pavasarinio vandens ir savo stipriomis rankomis pila ant savęs. Tiesiog baugu ir žavu į tai žiūrėti, tai bent jaunystė, tai bent jėga, mąsto Jonas. Ne vaikis, o tikras gražuolis ir galiūnas čia stovi.
Pasižiūrėkite, kokie jo raumenukai, atrodo lyg viena ištisinė geležis, tačiau kokia širdis šito stipraus vaikio krūtinėje plazda.
- Žinai, - nusijuokia Jonas, - tau ne malkas dabar reikia skaldyt, o panom celkas. Tu galėtai jų tiek priskaldyt, kad kitiems po tavęs manau nebūtų ką toliau daryti.
- Kad man dar nė viena nepatinka.
- Kvailas tu dar, juokiasi iš jo Jonas. - Tu dar nežinai, kas yra tikrasis kirvis. Kai pajausi, tada tai kaposi, -  ir sau į ūsą tyliai vienas žvengia.
- Ką tu čia nusišneki, seni, - piktinasi Povilas. - Kai pamilsiu, tada ir skaldysiu.
- Na na, - senasis Jonas toliau linksmai palydi žvilgsniu žingsniuojantį į dvarą Povilą.
Gal ir gerai, kad vaikis toks rimtas. Jo sūnūs, jo du ąžuolai, seniai  už tėvynę savo galvas padėję kažkur guli. Tik kur jų kauleliai, kur? Todėl dabar visą savo tėvišką meilę jis Povilui atiduoda. Ir ne jis vienas, visi, visi nuo mažų ligi senų, jį čia gerbia ir myli. Ne dėl to, kad jis senojo pono sūnus, o todėl, kad vaikio širdis auksinė. Kas tik ko paprašo, visiems jis padeda, jeigu reiktų ir gyvybės savo nebijotų paaukoti. Kad ir pernai, kai Onos sūnus žiemą žaisdamas ant ežero įlūžo. Kas, jeigu ne Povilas, stačia galva paskui vaikį nėrė ir jį gyvą ištraukė. Jis kaip žuvis plaukioja. Kitaip jau nebūtų buvę to mazgiaus, žuvytes šertų, neturėtų Ona savo sūnelio. O kitą kartą, kai jau mirusio Stasio jaunėlę dukrą trys  svetimi razbainykai bandė miškelyje pargriauti ir išniekinti, tai kad puolė juos Povilas su savo ąžuoline šakotine. Stebuklas kad anie gyvi išvis liko, dabar tikriausiai daugiau panų niekada žalčiai nebenorės. Nesvarbu, kad jie suaugę vyrai buvo, ir, atrodo, dar karuose kariavę, niekas nepadėjo, tik kraujo klane tysoti liko. Šių kraštų lazdos yra labai kietos. Jas daro iš senų nuvirtusių ąžuolų, pelkėse ar ežero dugne visą laiką gulėjusių ir nuo didelio laiko gerokai pajuodusių, bet kietų kaip akmuo. Tų šakotinių ilgis apie gerus du metrus, ir dar iš abiejų galų su tokiais pastorinimais. Baisus ginklas. Kas moka jį valdyt, geriau už kardą ar kirvį. Povilas, tas ši daikčiuką nuo mažumės savo rankose ji vartė. Ir protas jo koks gajus, visokių vaistų tik jis vienas žino, kalbas ir raštą dar moka.
Ir iš kur jis toks, jų krašte kaip visi vieningai sako, tokio seniai aplinkui nebuvo. Tik gaila - tokie ilgai negyvena, žemė juos pirmus pas save pasišaukia, -toliau sau mąsto Jonas. Jo senasis ponas, tai prie kariuomenės aprūpinimo tarnavo, koks ten iš jo karys buvo, bet šitas jokio velnio nebijo nei miške, nei ežere. Ir į ką jis toks nusigimė? Greičiausiai į savo motinos giminę. Dar anksčiau seni žmonės pasakojo, kad jo mamos senelis irgi toks buvo, tik ar tikrai toks?
- Užeik, sūneli, užeik, - ragina Povilą. Negali atsidžiaugti jo tėvas, koks sūnus  užaugo, visi tik pagarbiai sako, tas tavo Povilas. Gera seniui tai girdėt, miela jo ausiai. Oi kaip jis mylėjo jo motiną, kaip mylėjo, kokia ji buvo graži mergina, kaip buvo jam sunku kai jos neteko, ilgai jis dar negalėjo po jos mirties atsigauti, kol ryžosi dar kartą vėl vesti.
- Kaip tavo sveikata, tėve? - paklausia  sūnus.
- Viskas gerai, brangus sūneli, nors ir skauda visą kūną, bet kaip nors ištversiu, dar šendien nemirsiu. Žinai, mano Povilai, aš tave pasikviečiau vienam rimtam pokalbiui, vieną svarbų reikalą noriu čia su tavimi aptarti.
- Reikalas... ir koks tai reikalas, - pagalvojęs paklausia Povilas.
- Matai, Povilai,... - po minutės tylos tyliai taria tėvas, - aš ilgai galvojau, mąsčiau, kaip jūs toliau po mano mirties kartu su Vilinta gyvensite.
Vilinta tai – jaunėlė Povilo sesuo, jai tik septyneri metukai tebuvo, kai jos mama - antroji  tėvo žmona šią žiemą nuo kažkokios sunkios ligos pasimirė. Kad ir kaip Povilas su savo žolėm stengėsi ją išgydyti, niekas deja nepadėjo.
- Taigi, ilgai apie tai  galvojau, ir aš ne amžinas esu, niekas nežino, kada Dievas mane pas save ten aukštai pasišauks. Ką tada jūs abu darysite, kaip toliau gyvensite? Tai va, sūneli, imk šį laišką, ir čia dar vienas, - ištiesia senis jam du laiškus. - Čia ant jų adresai yra užrašyti, tu skaityti moki, puikiai šneki net trim kalbom, esi jaunas, sveikas ir ne pagal metus protingas. Tau daugiau čia ne vieta, duosiu arklį, truputį pinigų, ir jok, mano sūnau.
Povilas nieko nesuprato, ką iš savo tėvo dabar išgirdo. Joti? Kur jam joti, kodėl joti, kodėl jį tėvas iš namų išvaro? Gal senoliui  galvoje vėjai kokie negeri pasimaišė, ar dar kąs atsitiko? Žiūri jis į tėvą, o tėvas į jį.
- Povilai, - švelniai tarė tėvas, jis kalba, tartum skaitydamas sūnaus mintis - Aš tavęs nevarau, aš tik noriu tave išleisti į žmones. Paklausyk tu manęs senio ir, manau, sutiksi su manimi. Tu ir Vilinta jauni, sveiki, jums dar tiek  gyventi, bet klausimas - kaip, kur ir su kuo gyventi? Aš jums paliksiu tik šį nedidelį dvariuką, kuris yra pačiame  mūsų valstybės užkampyje. Daugiau aš nieko neturiu. Gal tai ir nėra labai mažai, palyginus su kitais, bet, Povilai, aš noriu suteikti tau galimybę savo likimą susitvarkyti kitaip. Tu tiesiog paklausyk manęs, ir pagalvok, kokios yra tolimesnės Vilintos perspektyvos. Tau Povilai devyniolika, žinau, tu labai drąsus ir nieko nebijai, bet, sūneli, dabar neramūs laikai atėjo, tave greitai gali į karą pašaukti. Kadangi tu nieko nebijai, vadinasi, ir krisi pirmas drąsuolio širdimi. Aš kiek nors dar gyvensiu, bet jeigu ir aš staiga pasimirsiu, kas pasirūpins mano dukra, tavo seserim? Mes iš artimųjų daugiau nieko neturime, kiek mano giminėje savo vyrų galvas padėjo, tu pats tai žinai? Likome tik aš ir tu - mes paskutiniai iš visos giminės vyrų likome. Tai kam ta tėvynė mums, kam ta  Lietuva bus reikalinga, jeigu nebus kamjoje gyvent, dirbti, ir mylėti?
Tėvo akyse pamatė Povilas ašaras, nežino ką jam ir atsakyt, visai pasimetė,  galvoje tik tuštumą, o širdyje didelį skausmą pajuto.
- Žinai, Povilai, - sunkiai rinkdamas žodžius vėl taria tėvas, aš visada tarnavau savo tėvynei, karaliui, didžiajam kunigaikščiui. Taip kaip ir mano tėvas, tėvo tėvas. Prakeikta ta visų mūsų tokia dalia buvo, ir ką mes dabar beturime, giminės beveik nebeliko, tik šis dvariukas ir truputis skatikų. Nežinau, ar tai gerai ar blogai, yra kaip yra, dabar aš nieko nebepakeisiu. Manau, mano vaikeli, tau nereikia eiti tuo keliu, užtenka, nes mes savo giminės skolą, valstybei ir karaliui su kaupu grąžinome, tau reikia eiti kitu keliu. Aš norėčiau, kad vėliau, ar anksčiau tu su Vilinta iš čia išvažiuotum, paliktum ši dvarą.
Povilas norėjo kažką pasakyti.
- Nepertrauk prašau dabar manęs, Poviliuk, - tėvas pakėlė ranką, - tik klausyk. Mūsų pasaulis susideda ne tik iš šitų vietų, jis yra toks didelis ir platus. Aš žinau, ką sakau. Tai tau atrodo, kad tik čia vyksta gyvenimas, bet, anaiptol, taip nėra. Ką tu esi matęs, kur esi pabuvęs? Tik girdėjęs apie Vilnių, Krokuvą, Varšuvą, Rygą. Pasaulyje yra daug miestų ir šalių, didesnių nei mūsų. Ir žmonės ten visaip gyvena, vieni blogiau, bet kiti nėra ko čia ir slėpti geriau gyvena. Aš noriu, Povilai, kad tu tą kitą pasaulį savo akimis pamatytum, kad tu pats vėliau apsispręstum, kur tau gyventi ir kaip tau gyventi. Tu turi pagyventi, ir pasimokyti kitų mokslų bei paslapčių. Pergalės ne tik kardais ir muškietomis pasiekiamos. Žinok, daugybė kovų ne žmonių skaičiumi, o protu yra pasiekta. Tu turi pasimokyti, patikėk, mūsų tėvynei visada reikėjo ir dar kaip reikės protingų vyrų, kurie mokėtų daug kalbų, pažintų ne tik Lietuvą bet ir kitas šalis, ir jose gyvenančius žmones. Tos žinios, ta patirtis per vieną dieną deja neateina. Pats žinai, kad mokslas - dalykas ilgas ir labai rimtas, tai ne lazda ar kirviu ji mojuot. Bėda viena, kad tos žinios labai daug kainuoja ir, deja, nemažą,  tiek pinigų aš neturiu, tačiau, Povilai, yra viena išeitis, gal net geresnė už tuos visus universitetus, - tyliai rinkdamas žodžius tęsė tėvas. - Aš tau seniai, kai dar  tu vaikas buvai, pasakojau, kaip kartą išgelbėjau vieną žydelį ir jo visą turtą. Seniai tas buvo, atrodo, kažkur Gudijoje tai buvo. Na ne  tai dabar svarbu, svarbu, kad jis man pažadėjo atsilyginti kuo tik galės. Povilai, nors jie ir gudrūs žmonės, bet savo žodžio jie laikosi. Prieš gerų porą metų laišką nuo jo buvau gavęs. Rašė, kad gyvena Varšuvoje, turi namelį ir jam gerai sekasi toje jų  prekyboje, kvietė mane būtinai į svečius pas jį užvažiuoti. Labai jis man dėkingas, nes jeigu ne aš, jo senai gyvo šioje nuodėmingoje mūsų žemėje nebūtų.
Nutilo tėvas, matosi kad pavargo, vis dažniau pritrūksta jam kvapo. Greitai, pernelyg greitai sensta tėvas, žiūrėdamas į jį, mąsto Povilas.
- Taigi, Povilai, vietoj manęs josi tu. Jis žino, kad aš sūnų turiu, sakė, kad visada priims ir sutiks kaip savą, ir aš juo tikiu. Jis tikrai tave priims, nes gyvenimas ir darbas jam susiklostė sėkmingai, jis to ir tave ten pamokys. To jokioje mokykloje nemoko. Žydeliai visi yra protingi, ir jeigu jiem gerai sekasi, vadinasi, proto jam užtenka ir, manau, dalį savo žinių bei sugebėjimų jis tau juos perduos. Pinigai, Povilai, pasaulį valdo, be jų žmogus yra niekas. Dabar jau nesvarbu, ar tu kilmingas, ar ne. Neturi grašių, ir niekas su tavimi nesiskaito. Greitai auga tavo sesuo, dar metai kiti, reikės jai kraičio, o kas, jeigu ne tu, turėsi ja pasirūpinti. Gyvenimas nenuspėjamas, geriau iš anksto viską apskaičiuoti ir nelaukti paskutinės dienos, - tėvas vėl nutilo, kažką mąsto.
Povilas irgi tyli. Gal ir teisus tėvas, kodėl jis anksčiau apie tai negalvojo, nemąstė, tikriausiai tik su metais ateina ta gyvenimo patirtis, o jaunam ir taip gerai, ką ten apie ateitį daug galvoti.
Po kiek laiko tėvas lėtai vėl prabyla:
- Žinau, tau bus sunku, bet tu vyras, tu mano sūnus. Ir aš buvau jaunas, kai pirmą kartą išvykau, ir nemiriau. Taigi, tau reikia ruoštis ir keliauti, tu ne amžiams išvyksti, pagyvensi, pasimokysi, laikas greitai lekia, net nepastebėsi, kaip vėl atgalios sugrįši. Tikiu, tada tu būsi kitoks, žinosi, ko nori iš gyvenimo. Norėsi, tada čia gyvensi, norėsi, kitur. Svarbu, kad būsi įgijęs žinių, kitaip mąstysi, gal ir pinigų parsiveši.
Vėl tėvas nutyla, jo senos rankos dreba.
- Gerai, - gailesčio bangos pagautas sako Povilas. – Tėve, jeigu tu taip manai, kad mums visiems bus geriau, aš išvykstu. Kada, tėve, man išjoti? - žiūrėdamas seniui į akis, tieisia klausia Povilas.
- Kada išvykti? Susiruošk, pasiimk visus daiktus, kurie kelionėje tau bus reikalingi ir jok. Kuo greičiau išjosi, tuo geriau. Anksčiau išvyksi, anksčiau ir sugrįši. Pasiimk mūsų Širmį, jis ne greitas, bet ištvermingas, tavo kelionė bus ilga. Turėtum per porą gerų savaičių pasiekti Varšuvą. Duosiu tau savo pistoletą, nepamiršk, būtinai pasiimk savo mylimą šakotinę. Maža kas, o tu su ja  laba gerai žaisti moki. Ryt iš ryto ir išjok. Aš kiekvieną dieną už tave melsiuos, kad tau viskas gerai sektųsi. Su Dievo pagalba bus viskas gerai. – apkabina savo sūnų dviem rankom tėvas, pabučiuoja jo plaukus. - Eik, Povilai, nes tuoj pravirksiu. Eik ruoštis, atsisveikink su visais, tik nežinia, kaip į tai sureaguos Vilinta? Ji tave taip myli. Dar maža, nesupras, kodėl tu turi išjoti. Aš bandysiu jai paaiškinti, pabandyk ir tu, sunku be tavęs jai čia bus ir jai, ir mums visiems, bet kito kelio vis tiek nėra.
Atsistoja Povilas, pasižiūri į tėvą, ar kada gyvą jį dar pamatys, kas žino, ir išeina. Jo širdyje taip sunku, per sekundę pasikeičia visas gyvenimas, čia ką tik malkas kapojo, dabar turi savo tėviškę palikti, bet iš kitos pusės jis tam nuo mažens buvo ruošiamas. Tik turėjo į žygį ar į karą joti, o ne į tuos mokslus.
Lauke Povilas ilgesingu žvilgsniu apsižvalgo aplink, kokie akiai mieli ir širdžiai taip mylimi vaizdai. Čia jis augo, čia prabėgo visas jo gyvenimas. Palydi savo žvilgsniu kiekvieną kampą, bando įsiminti kiekvieną smulkmeną. Ir kada jis vėl visa tai galės pamatyti, paliesti, įkvėpti to gaivaus tėviškės oro, tikriausiai negreit, o ką gali žinoti, gal ir niekada?....
Pirmiau reikia susirasti Vilintą ir jai pasakyti. Ji tokia nuostabi, ilgais šviesiais plaukais, tomis didelėmis mėlynomis akimis ta maža jos nosyte. Kaip ji sureaguos, kiek ašarų vaikas išverks? Kas ją panešios, kas ją palinksmins?
- Ne, Povilai, ne, niekur tu nejosi, aš niekur tavęs neleisiu, - verkdama beria žodžius sesutė. - Niekada, niekur... - ir pasidėjusi galvelę ant jo peties, stipriai apsikabinusi jo kaklą abiem rankomis, vėl beria ir beria Povilui juos. - Jeigu tu josi, ir aš su tavim kartu, kur tu, ten ir aš. Tu kiek kartų man pats tai sakei, kad mes neišskiriami. Ne, ne, Povilai, niekur tavęs neleisiu, - jos balselis lūžinėja, akytės pilnos didelių ašarų.
Nežino Povilas kaip ją ir beraminti, tikrai kiek kartų jis jai tai sakė tą patį sakinį, kad jie abu yra neišskiriami, tai kaip dabar pasiteisinti, kaip?
- Vilinta, Vilintėle, sesute tu mano, aš neilgam, aš greitai sugrįšiu, taip reikia, taip tėvelis menęs prašė, man reikia tam tikrus darbus padaryti, ir aš sugrįšiu, -glosto jos šviesius ilgus plaukus. Tik krūtinėje jam taip sunku, dar truputį ir atrodo pats tuo jvisas pravirks. - Vilintėle, aš tave labai, labai myliu, bet dabar taip reikia, dėl tavęs, dėl tėvo, dėl mūsų visų, - Povilas visaip bando jai paaiškinti, bet ji nieko nenori girdėt, tik verkia ir viskas.
- Povilai, Povilai, kaip aš be tavęs, aš geriau numirsiu, - ir vėl ašaros, ašaros.

Neįtikėtina, bet akivaizdu, tai tikrai stebuklas, mažų mažiausia. Ji rašo taip paprastai, bet taip įtikinamai ir meiliai. Juk tai tikras romanas. Ji sugeba ne tik rašyti, bet ir perduoti savo sūnui tėvo balsą, tėvo paveikslą. Ir tai čia tie seni laikai, kažkas tiesiog neįtikėtina. Tai palietė jau ne tik istoriją, bet ir mūsų visą literatūrą. Tai brangieji jau žanrai, kurie tik visai neseniai buvo atrasti arba panaudoti. O ji: „Aš tau sūneli perteiksiu tėvo žodžius“. Na pasakykite jūs, literatai, kur tai pirmą kartą girdėjote, ir dar iš moters, kuriame kūrinyje ir, po šimts velnių, kuriame amžiuje. Prašau pasakyk pavyzdį. Tu tikrai nepaprasta, tu nepakartojama, tu tikras stebuklas esi, tik kuo tu vardu, kaip tave vadinti?
Ėjo penkta diena, kaip Povilas kelyje jojo. Toks sunkus buvo tas atsisveikinimas su Vilinta, tėvu, visais kitais. Visi atėjo su juo atsisveikinti, visi verkė, sėkmės ir greičiau atgal sugrįžti linkėjo. Jo mintys ten, tėviškėje, ten, kur palaidota jo mama, ten kur liko visi taip jam brangūs jo artimieji. Jis niekada dar taip toli nuo savo namų nebuvo išjojęs ir dar visiškai vienas. Tik Širmis šalia, tik jis viena gyva būtybė iš ten. Širdyje liūdna, atrodo kad ten viduje viskas apsivertė, nei valgyti nesinori, tik šaukti ir verkti.
Širmis neskubėdamas risnoja, Povilas paskendęs savo mintyse. sostinė Vilnius liko užnugaryje, dar tokio didelio ir gražaus miesto jis nebuvo matęs. Buvo girdėjęs ir tiek, ką anksčiau tėvas ir kiti žmonės jam pasakojo, bet netikėjo, kad taip gali būti ištikrųjų, kad tiek daug ir tiek visokiausių žmonių jame gali gyventi. Kiek daug bažnyčių, kokios jos aukštos ir gražios, ir ta legendinė visos Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino statyta pilis, ir ta didžioji balta katedra, dar kiek visokių rūmų. Taip, kol nepamatai, tol žmogus netiki. Kaip sapne jis viską prisimena, net namiškius buvo laikinai pamiršęs, kol Vilniuje buvo, niekaip negalėjo viskuo atsistebėti. Dabar, kai tas Vilnius praeityje, kas iš to, kad jis vadinasi ten pasakų miestu. Gal ir pasakų, tik tai ne jam, ne jam ten būti ir gyventi, jis nori namo, į savo pasakas, ten prie didžiojo Naručio, ten, kur didžiuliai ąžuolai žaliuoja, ten, kur dar ir dabar raganos ir raganiai raistuose savo puotas kelia, ne Vilniaus turtai ir grožybės jį traukia. Ten jo namai, link Rytų, kur saulė pradeda tekėti, o joti reikia, ten kur leidžiasi, kaip graudu. Aišku, tai geras orientyras, jeigu šituo Vilniaus-Gardino-Varšuvos traku kur pasiklystų. Kiek dar kilometrų, kiek dienų ir naktų jam keliauti, jis viską mato pirmą kartą. Jis vienas, visiškai vienas. Tiesa, ta vienuma jam netrukdo, taip net geriau, nes jis gali su savo mintimis pabūti. Siūlėsi jam keli pakeleiviai, bet tėvas yra griežtai pamokęs:
- Niekuo kelyje nepasitikėk, geriau vienas jok, taip bus saugiau, nes užmigsi ir gali daugiau niekada neprabusti. Dabar nebetie saugūs laikai, netokia stipri valstybė mūsų. Ne taip ir keliai saugomi, pradeda nesiskaityti su esama Karaliaus valdžia, kliba kažkada galingos valstybės pastatyti pamatai. Pakelėse gali sutikti ne vieną nedorą žmogų, jok atsargiai, ir tik dienomis, naktimis kur toliau nuo trako permiegok. Viena akimi visada būk budrus. Žinau, drąsos pas tave per akis, tu tikrai, jeigu reikės, mokėsi save apginti, bet yra dar klasta. Va tu jos dar nepažysti
Turi jis prie šono tėvo pistoletą, tą aštrų įlgą peilį ir jo mėgstamą lazdą. Su ja ne kartą jis sau ir kitiems yra įrodęs, kad ji ne tušti žodžiai. Jų krašte paprasti žmogeliai nelabai turi nei tų kardų, nei pistoletų. Va jei kalbėti apie geras ąžuolines lazdas, tai kiekvienas vaikigalis ją po savo lovą namie pasidėjęs turi. Tai yra mylimiausias jų žaidimas, Povilas nuo mažens su ta lazda draugauja. Būdavo net kaimas prieš kaimą su lazdom pasigalynėti išeina, nuolat renka geriausią iš geriausių ją mokančių laikyti vyrų. Tik pastaraisiais metais nelabai kas nenorėjo su juo galynėtis, kažkaip savaime išėjo, kad visi vyrai pradėjo privengti tos Povilo lazdos.
Kas jo laukė toliau? Čia dar savas kraštas, čia Lietuva, o kaip bus ten, Lenkijoje, toje jų Varšuvoje. Saulytė baigia savo dienos darbą, diena vakarėja, saulė leidžiasi ten, kur Povilas ir turi nuvykti, reikia vėl jam susirasti nakvynei vietą, jo mielas žirgelis irgi pavargęs, jiems abiems reikia poilsio bei maisto. Netrukus šone pamato - upė tyliai sruvena, pasuka link jos, dar pajoja, susiranda smėlėtą krantą, bus patogu nusiprausti ir žirgą pagirdyti. Nulipa nuo arklio, nubalnojęs pagirdo ji, suriša priekines kojas ir paleidžia ganytis. Pats išsimaudo. Ai, kaip gera po dienos jojimo visą kūną atgaivinti. Tikrai ne juokai, jis niekada tiek laiko nesėdėjo balne, ir užpakalį jam pradėjo baisiai skaudėti, teks ryt gal kartu su žirgeliu kartu paėjėti. Atsinešęs šakų, susikūrė laužą, kokį mėsgalį ant jo pasikeps. Staiga išgirsta balsą, Povilas pasižiūri, kas gi čia galėtų būt, mato kažkoks žilas seniokas su lazda netoli jo nakvynės vietos stovi.
- Ar negalėčiau, sūneli, prie tavo laužo valandėlę prisėsti, savo senus kaulus pasišildyti?
- Prašau prašau, tėvuk, prisėsk, šildykis, kiek nori, šilumos abiem užteks, - pakviečia ji Povilas.
Po valandėlės abu išsikalba. Povilas papasakoja, kur joja, ir kodėl.
- Taip, sūnau, teisus tavo tėvas, tave nuo karo taip saugodamas. Savo galvą visada suspėsi padėti, tai nesunku yra, sunkiau gyvam išlikti. Ir šimtą kartų teisus, kad pas žydelį jis tave išleidžia. Ne vieną kartą savo gyvenime man teko su jais susidurti, jų irgi visokių pasitaiko, bet tiesai jie yra labai apsukrūs ir protingi,  būdamas tarp jų tu daugiau proto įgausi.
Toliau abu pakeleiviai neskubėdami kalbasi.
- Daug metų aš keliauju kur akys mato, seniai neturiu namų, jie buvo ten, - ir mosteli į šiaurės pusę, - sudegė namai, ir visi mano artimieji tada žuvo. Manęs tuo metu nebuvo, buvau toli girioje, medžiojau aš. Kai grįžau, tik dūmai vieni rūko. - Nutilo senolis, matyti, kaip sunku jam tai prisiminti. - Palaidojau kūnus, kuriuos radau, ir išėjau po svietą keliauti, negalėjau nei tėviškėje, nei kitur ilgai užsibūti. Jeigu kur ilgiau pabūnu, man jie vėl vaidentis pradeda, taip ir keliauju iš vienos vietos prie kitos. Buvau ir Varšuvoje, didelis gražus tas miestas, turėtų tau jis patikti.
Dar ilgai jie kalbėjosi, daugiau vis Povilas jo klausinėjo, kaip, kas, kur. Klausėsi ir stebėjosi, nežinia kada tų patarimų gali jam prisireikti.
- Na, Povilai užteks, aš pavargau, nors ir labai gera čia man buvo su tavimi pasikalbėti. Ir aš kažkada jaunas ir sveikas buvau. Viską tu pats pamatysi, geriau vieną kartą pačiam pamatyti, negu dešimti kartų tai girdėti. Viskas dar tau priešakyje, tavo gyvenimas tik prasideda, stenkis niekada nesikarščiuoti, prieš ką nors darydamas visada gerai pagalvok, nors ką aš čia tave to mokau. Povilai, mes kiekvienas turime savo gyvenimą ir, deja, likimo jis mums nulemtas. Matai, - ir rodo į dangų senis, - pasižiūrėk, kiek ten danguje žvaigždžių yra.
Povilas irgi įsispokso, tikrai visas dangus spindi, niekas jų ten nesuskaičiavo ir nesuskaičiuos
- Povilai, bet aš žinau viena -. kiekvienas mes turime po savo žvaigždelę, kai gimėme, ją gavome, ir mūsų šis gyvenimas su ja nematoma gija yra surištas. Užgęsta ten viena žvaigždė, užgęsta ir kurio nors žmogaus gyvybė. Va taip yra viskas už mus nulemta. Taigi, kaip bus nulemta žvaigždžių, taip ir tu nugyvensi. Dabar gi einame miegoti, Povilai, iki ryto.
Dar ilgai Povilas negalėjo užmigti, vis į dangų, į žvaigždes žiūrėjo. Negi taip iš tikrųjų gali būti? Vieni sako, kad ten Dievas su Jėzumi aukštai gyvena, jo teta mokiusi, kad dievai visur yra: medyje, vandenyje ir jų daug, ne vienas dievas. Šitas seniokas sako, kad žvaigždės viską lemia. Na tai kaip yra iš tikrųjų? Jeigu taip,  kuri ten manoji žiba? Kur jinai? Ir ką ji man gero ar blogo žada? Ir bando akimis ją surasti. Taip ir užmigo beieškodamas savo žvaigždės.
Ryte abu atsikėlė, nusiprausę gaivioje upėje, papusryčiavo ir atėjo laikas atsisveikinti.
- Povilai, mes tikriausiai daugiau niekada nepasimatysime, - sako senolis. - Ir nieko tokio. Stebuklas, kad aplamai mes abu susitikome, sėkmės tau, man kažkaip nuojauta kužda, kad tau viskas bus gerai, tu savo gyvenime nuveiksi ne vieną gerą darbą.
- Ačiū ir tau, senoli, stiprios tau sveikatos. Nežinau, ko linkėti, bent sėkmės linkiu, - žiūrėdamas tiesiai senukui į akis ištarė Povilas.
Taip vyrai ir išsiskyrė, suėjo jų keliukai ir vėl į priešingas puses pasuko. Vėl vienas Povilas joja. Liūdna, tikrai įdomus tas senelis buvo, mąsto jis, ką ši nauja diena jam atneš, ką joje jis sau atras.
Gedas toliau skaito laišką:
„Sūnau, tai ir buvo ta lemtinga mums abiems diena, kada ir suvedė mus likimas ir žvaigždės.
Tada mes su karieta važiavome į Vilnių, mane vežė supažindinti ir sužieduoti su mano būsimu vyru, aš dar niekada nebuvau jo mačiusi. Mano ateitis buvo nulemta, aš privalėjau už jo ištekėti. Buvau turtingos ir garsios Lenkijos bajorų šeimos dukra. Bet tie turtai buvo seniai prarasti - paskutinis tėvo dvaras ten, karalystės pietinėse žemėse, sudegė per paskutinį žiaurų karą. Beveik tapome elgetomis, tik garsi mano pavardė ir giminaičiai dar gelbėjo. Buvau jauna ir graži, ir išgirdo apie mane vienas iš turtingiausių Lietuvos didikų. Nutarė jis mane į savo žmoną pasiimti. Taip ir atsidūriau aš čia, Lietuvoje, arba tiksliau, Vilniuje. Tik jis man tada svetimas ir tolimas buvo, visai nesuprantamas man kraštas. “

- Sėdi ir sėdi, tu čia prie savo knygos, - tartum iš kito pasaulio pasigirsta balsas. Sekundę jis net nesupranta, kas čia darosi, pagaliau ateina Gedui  tikras realybės pojūtis.
- Tau Slavka skambina.
- Slavka? Tada gerai, tuoj atsiliepsiu, - atsako jis Dalytei.
Slavka Bartko arba Saulius Bartkus lietuviškai, tai jo bendraklasis. Kartu jie mokėsi nuo pirmos klasės. Tikriausiai skambina dėl mašinos, nes kažkas barškėti pradėjo, tai nuvežė pas Slavką, o jis yra auksinių rankų meistras, nuo vaikystės mašinas knibinėja.
- Sveikas, bet kada gali savo karietą pasiimti. Turėsi su kuo į istoriją lėkti. Į kokį dabar amžių? Ar tada bent karietos ten buvo? - linksmai smalsauja draugelis. 
- Ten, kur ką tik buvau, kaip tik apie jas ir pokalbis sukasi, - atkerta Gedas. - Nors koks ten tiksliai amžius, dar niekaip negaliu suprasti. Kol kas neminimos jokios pavardės, jokie didikai ar karaliai, tik paprasti vardai. Aišku, yra keletas užuominų, apie kokį laikmetį galėtų būti rašoma. Rašoma, kad karaliaus ir kunigaikščių tvarka ne per tvirčiausia yra, aplink karai vyksta, tai gal koks šešioliktas, septynioliktas amžius, gal jau vienas ir Žečpospolitos padalinimas galėjo įvykti, - atsako draugui Gedas. 
- Man tie jūsų padalijimai tai iki gilaus klyno, bet, du šimtus lašų tu drąsiai galėsi man padalyti, - juokiasi Slavka-Saulius arba Slavamiras, nesvarbu kaip jį pavadinsi.
- Jokia čia problema. Sakyk, kiek man kainuos? – klausia Gedas. - Tu man ne Kalėdų Senelis, dar tik pavasaris lauke.
- Sakai, ne Kalėdos, gerai, tada ne butelis. Taip ir bus, pats prisiprašei. Tegul tada visi trys iš tavęs atskris, - vėl juokdamasis atkerta jam draugelis.
- Aš rimtai, - sako Gedas.
          - Ką sakai? Ir aš rimtai, -tas greit atsako.
- Tu atrodo dabar kaip negeri .
- Aišku negeriu, aš tik ragauju.
Ir vėl juokas pasigirsta ragelyje.
Visada su juo taip, niekada nežinai, kiek iš tikrųjų reikia sumokėti, kai tik nuveža tą butelį ar kelis, tai iki ryto ir prasėdi abu, vis prisimindami jaunas dienas. Yra jiems ką prisiminti, toje jų jaunystėje jie tiek visokių neįtikėtinų atsitikimų buvo atlikę.
- Aišku su tavimi, tada aš greitai būsiu, - Gedas padeda ragelį, jausdamas įtemptą Dalytės žvilgsnį.
- Tai ką, brangusis mano, vėl tik ryte grįši, ar kaip čia bus?
Gedas nori pasakyti, kad ne, kad greitai grįš, bet vėl Dalytės balsas:
- Prašau, tik nepradėk, oi nepradėk tu man pasakų pasakoti.
Abu supranta, kad beviltiška aiškintis, kiek kartų yra taip buvę. Niekas nesikeičia, kiek bartasi, kiek kalbėta, finišas vienas.
- Ai daryk, kaip nori, man dabar tas pats, - ir dingsta Dalytė savo kambaryje.

Per miegus Gedas girdi balsus, tai Džiugas klausia:
- Mama, kas gi nutiko tėveliui, kodėl jis dar miega, kodėl jis šiandiena savo kroso nebėga?
- Bėgs jis tau šiandien tą krosą nuo lovos iki kibiro, ir visas jo krosas, - atsako mama.
Pramerkia Gedas akis, bando pasukti kaklą, kaip ją jam skauda tą jo galvą, viduje jį visą pykina. Taip, pasisėdėjo, pasišnekėjo jie per visą naktelę.
- Tai kas mane šiandien į mokyklą nuveš? - vėl girdi sūnaus balsą.
- Aš, kas gi daugiau, matai, koks tavo yra tėvas, erelis girtas. Tu ir aš jam esame paskutinėje vietoje, draugeliai jam yra svarbiau, - vėl nerimsta Dalytė, pilna įsiūčio putojasi.
          Nieko negali Gedas jai atsakyti, jam taip bloga, taip silpna, ir kam ji rėkia, ir taip viskas aišku. Stovintis kibiras prie lovos viską už žodžius geriau pasako. Girdi, kaip tolsta žmonos ir sūnaus žingsniai, užtrenkiamų mašinos durelių garsai, pasigirsta užvedamo variklio riaumojimas, jie išvažiuoja.
Norisi keltis, tačiau pykinimas ir bendras silpnumas neleidžia net pajudėti. Gedas užsimerkia, bando susikaupti, sudėlioti savo mintis. Gerai pasisėdėjo, negali nieko kaltinti, jiems buvo linksma ir, atrodė, kad visai nedaug teišgėrė, bet aišku, tiek nereikėjo prisiliuobti ir, beje, dar viską maišyti. Bet koks dabar skirtumas, šaukštai po pietų.
- Velnias, reikia pasiskambinti jaunimui, kad šiandien nelauktų, šiandien ne iki kasinėjimų. Šakės šiandien pertrauka arba geriau autas, tiksliau visiškas nokdaunas, sakykite kaip norite. Gerai būtų bent atsikelti, ką ten kalbėti apie betkokį važiavimą, - su savimi kalbasi Gedas. - Ką jie apie mane pagalvos? Gal supras, ir aš ne geležinis, tik paprastas istorikas. Visiems deja pasitaiko blogų dienų, negi su senu savo draugeliu net truputį pasisėdėti negaliu sau leisti? - bando surasti nors kokį pasiteisinimą. Tik tas paskutinis Skaistės sakinys „Dėstytojau, tai kaip ten toliau su Povilu, kas ten vyksta, mums visiems labai įdomu, mes viską norime žinoti. “
Vakar vakare visiškai iškrito iš galvos ir Povilas, ir ta knyga, buvo tik Slavka ir mūsų jaunystės prisiminimai. Prisiminė jie visai kitas istorijas. Tiesa dar vakare ir Žydrius atlėkė, ir kartu su savimi angliško viskio atsivežė. Jis irgi jų bendraklasis - nuo pirmos klasės jie visi kartu. Dabar Žydrius didelis verslininkas, gana gerai sekasi, todėl ir gali sau leisti daugiau, tai trise dar ir tą viskį pabaigoje patvarkė. Drebulys nuėjo per kūną, pagalvojus apie tą nenaudėlį jo viskį.
- Sportininkas, sveikuolis, šakės, guliu lovoje pačiame pavasario smagume, net atsikelti negaliu, - save visokiais gražiais žodeliai vanoja Gedas. - Pisdauskas, kas per sportas, - pabando pasiekti mobilųjį telefoną, šiaip ne taip jam tai pavyksta.
Surenka Romo numerį.
- Romai, labai atsiprašau, aš šiandien negalėsiu atvažiuoti, truputį sergu, prašau perspėk ir kitus, kad manęs nelauktų.
Romas atsako;
- Aš viską suprantu, dėstytojau, nesijaudinkite, jiems viską perduosiu. Tai iki rytojaus.
Gedas padeda telefoną ir vėl nugrimzta į miegą.
Vėl balsas.
- Tai dar guli, taip ir atsikėlęs net nebuvai? Pijoko šmotas, baslys neraliuotas, ir kokia aš kvaila buvau, kad už tavęs tekėjau, kokie bernai manęs norėjo, kokie bernai! Geriau bučiau su Sauliumi gyvenusi, - niekaip nenurimsta Dalė.
Norėjo Gedas, oi kaip norėjo, ją su tuo jos Saulium toli toli pasiųsti, ant keturių, penkių, šešių, šimto raidžių, tik kas iš to, ji teisi.
Vakaras, Gedui truputi geriau, nors geria tik mineralinį vandenį, nieko daugiau organizmas neįsileidžia. Galvos svaigimas lyg praeina, skrandis irgi nurimsta, tyliai, kaip pelė jis atsisėda į savo kėdę. Visą dieną Dalytė kaip pikčiausia furija ant jo kaukė. Ji dėja tokia, jei myli, tai myli, bet kai jai užeina, tai tada tik laikykis. Pedagogė, inteligentė mat! Bet tokių gražių žodelių ant Gedo pavaro. Net nesitiki, kad tiek ji jų moka. Stebuklai ir tiek, bet jis kitokios ir nenorėtų, jam irgi tinka ta patarlė: arba viskas, arba nieko.
Taip, kaltas, jis sutinka, na pastūgaus ji, išleis savo garą ir aprims, ji ilgai pykti nemoka, ir tas stikliukas, kiek kartų per metus jis jį pakelia. Ant vienos rankos pirštų galima būtų suskaičiuot, jis tik paprastas žmogiukas, juk nedavė Valančiaus draugijai jokios ten priesaikos. Ar neatrodo keista, jeigu žmogus kitiems sako, aš negeriu, visiškai negeriu, nė lašo. Ką tai galėtų reikšti? Ar serga kuo, o gal jau visko atsigėrė į valias. Tai kaip, gal valgyti ir mylėti jau negalima, tai kam tada toks gyvenimas, jei jau tu nieko žmogau nebegali. Atsakykit, ponai ir ponios.
- Užtenka, reikia nusiraminti, kur aš čia vakar sustojau. A, aišku, ties mergina, karieta į Vilnių važiuojančią. Kuo ji vardu? Nieko kol kas neparašyta. Ir kas ji tokia? Garsios pavardės, bet neturtinga, tada tokių daug buvo, tokie laikai. Vieni nusigyveno, kiti prasigyveno, bet prie ko čia laikai? Ar ir dabar ne taip? Šiais laikais irgi kas buvo niekas, kažkuo tampa, ir atvirkščiai. Visada taip buvo ir tikriausiai visada taip bus.

Mes toje kelionėje buvome antrą savaitę, man iki gyvo kaulo ta dardanti karieta nusibodo. Ir ne tik man, bet ir kitiems, visi norėjome greičiau Vilnių pasiekti. Seniai visos temos buvo iškalbėtos, o ir vaizdai aplink lydėjo visur tie patys. Tyliai sau mąsčiau, kas laukia manęs toje Lietuvoje, ką ten veiksiu, kaip gyvensiu? Ir kas per žmogus tas mano būsimas vyras, aš dar nieko nebuvau mylėjusi, niekas man į širdį dar nebuvo įkritęs. Taip tyliai mąstydami ir važiavome tol, kol, sūnau, ir įvyko tas pirmas mūsų abiejų susitikimas, ir įvyko jis, deja, palikdamas kraujo pėdsakus. Saulė ėjo vakarop, kai pasigirdo tie pirmi šūviai, pirmi riksmai. Mes visi pašokome iš savų vietų. Aš, Maryska ir mano sergėtojas Jeronimas, kuris iškart išsitraukė kardą, kitoje rankoje jau laikė paruoštą pistoletą, man irgi akimirką žvilgsniu liepia tą patį daryti, jis pirmas iššoko iš karietos. Aš jam iš paskos su savo kardu ir pistoletu. Taip, sūneli, tai dabar aš sena ir suvargusi, o tada buvau jauna ir drąsi. Mane nuo mažų dienų išmokė, kaip kardu ir pistoletu naudotis. Mūsų giminėje visi buvo kariai, ir nesvarbu, ar tu berniukas, ar mergaitė, visi turėjo tą mokyklą praeiti. Mokino mane vienas iš pačių geriausių, kokie tik buvo, karių. Taigi aš įšokau ir pamačiau, mūsų vežėjas guli negyvas kraujo klane, Jacekas visas  pasruvęs kraujais, tuoj nukris nuo žirgo. Kito raitelio, kuris mus lydėjo, jau niekur aplink nemačiau, tik priešais kokie septyni vyrai su kardais bėga į mūsų pusę. Nieko negalvodami, Jeronimas ir aš šauname, du krenta, bet kiti vis tiek bėga link mūsų. Mes su savo aštriais kardais juos pasitinkame, penki vyrai prieš mane su Jeronimu. Jeronimas garsiai ir ramiai sako:
        - Nebijok, Enrika, mes atsilaikysime, pasikliauk Dievu, ir viskas bus gerai.
Užpuolikai minutei sustoja, vienas iš jų garsiai liepia atiduoti karietą, mergą ir keliauti, tada paliksiąs gal Jeronimą gyvą. Čia pasirodo Marysios galva, ji iš baimės sušunka, vyrai tik nusijuokia.
      - Pasirodo, tu ne vieną pupytę turi, o net dvi, tai mums dar geriau, pasitrauk kol nevėlu geruoju iš čia, - sako jis piktai Jeronimui.
Jeronimas jiems tyliai bet aiškiai atkerta:
- Pasiimsite, jei galėsite, bet tik per mano lavoną.
Vienas vyras staigiai jį puola su kardu. Kirtis, kitas, ir jis visas kruvinas metasi į šoną.
    - Atsargiau su juo, -pasigirsta garsus balsas. Ir iš miškelio tankmės pasirodo dar vienas vyras. Matosi, jis čia jų vyriausias vadas.
- Vyrai, prieš jus čia senas karys! Matote, kaip jis rankoje savo kardą laiko!?
Pasižiūri jis į mane.
- Ir kas gi čia per pasakiškas grožis! - ir apsilaižo savo lūpas.
- Vyrai, labai aš jūsų prašau, nesugadinkite man šitos paukštytės, oi kaip bus gera su ja mums visiems vėliau pažaisti, - mišku nuaidi nesibaigiantis tų niekingų vyrų juokas.
          - Tai ką, geruoju tu mums matau jų neatiduodi, tada pats save užtai kaltink.
Vyrai stoja aplink Jeronimą lanku, ir jis išsiima savo kardą. Visi žiūri vienas į kitą. Mes prieš juos, iš nugaros mus dengia karieta. Tie vyrai artėja, staiga vienas metasi link manęs, jis naiviai galvojo, kad aš tik kvaila gražuolė. Iškarto atrėmiau jo smūgį ir pati atgal kirtau, mano kardo ašmenys pasiekė jo ranką. Vyras garsiai sustaugė, pasigirdo vėl vado šūksnis:
        - Šita graži katytė, pasirodo, net draskytis moka. Pirmyn vyrai! - jie visi sykiu mus puolė, mes vos spėjome savo kardais juos atmušinėti. Po kelių minučių mes buvome vienas nuo kito atkirsti. Jeronimas kapojosi su trimis, aš su vienu aukštu galingu vyru. Dar laikiausi, bet viduje jaučiau, kad nebeilgai pajėgsiu prieš jį išstovėti. Viena akim mačiau, kad Jeronimo viena ranka yra prakirsta, ir jis vos spėja atsiginti. Dar girdėjos veriantis Marysios spiegimas, ją kuris iš sužeistų vyrų buvo ant žemės pargriovęs. Nežinau, oi nežinau, kaip viskas būtų ten tada pasibaigę, tikriausiai, sūneli, aš ten ir garbę ir galvą būčiau savo palikusi, jeigu ne Povilas. Dar tada net nežinojau, kad tai jis mus gelbsti. Pamačiau, atbėga iš toli kažkoks jaunuolis, vienoje rankoje lazda, kitoje pistoletas. Pasigirdo šūvis, ir mano petį nusvilino man dar nežinomas skausmas, net surėkiau iš to skausmo. Tai jis šovė, tik ar prastas šaulys jis tada buvo, ar jo pistoletas niekam tikęs. Visi atsigręžė į jo pusę. Jis metė pistoletą ir su lazda mojuodamas lekia link mūsų. Aš iš to skausmo kaip sapne buvau, vos pajėgiau išstovėti. Vienas vyras metėsi jo link, bandė kardu užsimoti, tikt staiga pasigirdo jo lūžtančios kaukolės garsas, tas žmogus krito vietoje negyvas. Tada kitas metėsi ant jo, bet vėl stiprus nepažįstamojo lazdos smūgis ir pasigirsta nežmoniškas riksmas dėl lūžtančių pirštų skausmo. Visi sustingsta, kas čia per baubas toks atsirado, pora lazdos smūgių, ir du nukauti priešininkai ant žemės guli. Tada ant jo rėkdamas puola mano priešininkas, jis galingas vyras, plačių pečių, gal ir nemoka jis gerai kardo laikyt, bet sveikatos jam motulė gamta užtai nepagailėjo. Aš tik žiūriu lyg suakmenėjusi. Matau, kaip Jeronimas toliau su tuo plėšikų vadu įnirtingai kapojasi, ir nepažįstamasis savo lazda su mano užpuoliku kaunasi. Tik kad jo lazda kaip žaibas, kirtis per kardą, kardo nėra, dar vienas kirtis į šoną, pasigirsta riksmas. Jaunuolis kerta per abi priešininko kojas, pasigirsta nežmoniškas šauksmas, ir klūpi ant žemės. Tikriausiai kitu smūgiu būtų jį negyvai nudėjęs. Tik netikėtai pasigirsta šūvis, iš to plėšiko, kurį pirmą Jeronimas kardu pavaišino, tai tas dabar šovė. Matau, kaip nepažįstamasis jaunuolis dviem rankom susiima už krūtinės. Jo lazda krenta, bet jis stovi, truputi svirduliuoja. Jo priešininkas irgi negali pakilti, rėkia lyg pakvaišęs, tikriausiai abi jo kojos lūžusios. Tas, kuris iššovė, irgi vos laikosi, ir jis kraujais pasruvęs. Nustoja ir Maryska spiegti. Tas, kuris su sužeista ranka buvo, nebežino, ką toliau daryt. Matė jis, kaip greitai jo draugeliai vienas paskui kitą į dausas amžinai nuėjo. Stovi ir Jeronimas su tuo vadu, abu žiūri ir nieko nesupranta. Niekas nebežino, kas bus čia toliau. Mūsų gelbėtojo šviesūs plaukai ir kakta krauju aptaškyti, ir žvilgsnis paklaikęs, jis pasilenkę, viena savo ranka pasiima lazdą ir bando eiti prie to žmogaus, kuris į jį šovė. Tas tik garsiai surėkia ir kiek kojos neša leidžiasi į mišką. Apsidairo aplinkui, dabar pamato Maryskos užpuoliką. Tik bando koją žengt jo link, ir tas viską metęs taip pat miško link nuskuodžia. Vaikinukas kaip apdujęs, lyg girtas būtų, dabar pasižiūri į mane, bando kažką man pasakyt, ir krenta ant žemės. Mes visi stovime ir nežinome, kaip toliau elgtis. Pirmas atsitokėja plėšikų vadas.
      - Pasisekė jums. Koks velnias jį čia ant mūsų galvų dabar atnešė? Kiek mano vyrų jis nugalabijo! -Žiūri į Jeronimą piktai, Jeronimas, nors ir sužeistas, bet kardo nepaleidžia.
    - Tai ką darysime, ar toliau kardais kalbėsime, mažai žmonių čia galvas padėjo, gal ir tu nori šalia kartu atsiguli? - atsako jam Jeronimas.
Tas tik numoja ranka, nusikeikia piktai ir nubega paskui savo pabėgusius vyrus link miško. Taip, sūneli, ir baigėsi, tos mūsų kautynės.

-Tai bent, - sušunka Gedas, - na ir siužetas, tiesiog tikras nuotykių romanas, negali taip būti, visai kaip kine. Tikras gyvenimo spektaklis, vieną sekundę tu puoli, kitą jau ginies. Kaip netikėtai tiems plėšikams pasikeitė aplinkybės, jie negalvojo, kad tokia liūdna pabaiga jiems bus. Čia kaip sporte, atrodo tavo pergalė buvo ranka pasiekiama, bet viena sekundė ir tu pralošei, net nesuspėjęs sureaguoti, kaip pasikeitė tas nelemtas rezultatas. Na ir drąsus tas Povilas! Bet ir Enrika kokia šaunuolė! Tada jai tik šešiolika metų vos buvo! Gerai, dabar bent man aišku koks tavo vardas... Vadinasi tu Enrika. Labai įdomu. Įšeina, Povilas ir Enrika... – ir Gediminas apie kažką susimąsto.
-Nuostabi, tokia graži šita istorija, iš jos galėtų išeiti visai geras romanas. Ir čia, kažkur netoliese vyko visi tie aprašyti įvykiai. Nėra abejonių, kad toliau bus meilės, dabar aišku, kad kitaip ir būt negalėtų? Abu jie verti vienas kito. Jauni, gražūs, ir labai drąsūs, tas Povilas dar negali numirti. Ir vėl Gedas panirstą į knygą.
Povilas lyg sapne mato, kaip prie jo priglunda tikriausiai iš dangaus nusileidusio angelo veidas. Jis dar niekada, niekur nematė tokio gražaus veidelio. Tikriausiai jis dabar aukštai danguje, nes žemėje tokių grožybių, tiesiog nėra. Mato, kaip jo kūną liečia jos ranka, mato, bet nejaučia. Mato kaip jos rankos vandeniu plauna jam kaktą. Kur jis? Jeigu danguje, tai kodėl jis plaunamas? Palaipsniui grįžta garsai, ir jis išgirsta jos balsą, kaip ji lenkiškai su kažkuo kalbasi, tik jis vis dar nesupranta, kas ji, kas ši neišpasakytai graži nepažįstama mergina.
      - Ačiū, - greičiau iš jos lūpų supranta, o ne išgirsta tą garsą Povilas.
      Ką ji nori tuo pasakyti? Nori padėkot, bet už ką? Ką jis padarė? - pamažu grįžta įvykių prisiminimai.
Jis bėgo, garsiai šaukė, savo rankomis su lazda daužė žmones. Atsimena jauną, neapsakomo grožio merginą. Stovėjo ji, ir savo rankoje kardą laikė. Matė jos juodus, vėjyje išsidraikiusius ilgus plaukus, matė jos bebaimes tas dideles akis.
    - Kas ta mergina, kur ji dabar? Ar tai čia ta pati mergina, ar čia tikras angelas, jam kaktą rankomis plauna. Po truputį jis pradeda atskirti garsus, kažkas lenkiškai kalbasi. Merginos angelo veidu žvilgsnis, nukreiptas tai į jį, tai vėl į šoną. Jos akyse klausimas, bet žvilgsnis švelnus.
- Kas gi ji ir ko ji nori? Gal tai ta pati? Tada jis ne danguje, tikriausiai dar žemėje guli. Ji atsistoja, Povilas toliau tik žiūri, jam pasirodo, kad ji gana aukšta, su labai liekna figūra. Ji nueina, ne, ji neina, ji tiesiog ore skrenda. Kas ji, iš kur ji, kodėl ji čia? Tiek visokių klausimų jo galvoje dabar sukasi, bet negali jis net prasižioti, tik neaiškus garsas jam iš burnos pasigirsta. Mergina sustoja, atsigręžia, pribėga prie jo ir vėl išsigandusiom savo akim kažką bando jam pasakyti. Ko ji iš jo nori, ką nori jam pasakyti? Pagaliau Povilui ateina supratimas.
    - Tu tik nemirk, tu tik nemirk, aš tavęs labai prašau, tu tik nemirk, tu toks jaunas ir gražus, tu tik nemirk.
Dabar Povilas mato, kaip prieina vyras. A, tai tas pats, kuris su trimis kovėsi. Jo veidą puošia senas randas, jis girdi jo žodžius, atrodo, lietuviškai kalba.
    - Ačiū tau, vaikine, nuo mūsų visų tikrai nuoširdi padėka, tu mus visus išgelbėjai, - girdi to kario balsą.
Ką jis išgelbėjo, nuo ko išgelbėjo? - po truputį grįžta visi praėjusios valandos vaizdai. Jis ramiausiai jojo, kol priekyje neišgirdo du vienas po kito greitai nuaidėjusius šūvius. Povilas nieko nelaukdamas paragino savo žirgelį. Išjojant iš už posūkio prieš jo akis atsivėrė netikėtas vaizdas: Vienas vyras kaunasi su trimis, kitas vyras visu ūgiu užgulęs merginą, ir jauna, labai graži mergina su kardu rankoje kaunasi su dar kitu augalota vyru.
    Jam iškart užvirė jo jaunas kraujas ir ilgai negalvodamas nušoka nuo arklio, viena ranka griebia savo lazdą, kita išsitraukia tėvo pistoletą ir dideliais žingsniais lekia tiesiai jų link. Toliau viskas vyksta tiesiog žaibiškai. Jis vėl bando kažką pasakyti, bet nieko jam neišeina.
    - Tu, jaunikaiti, esi nors jaunas, bet labai drąsus. Iš kur tu esi, kas tu? -  klausia jo karys.
    - Aš esu Povilas, - šiaip ne taip išstena tik šituos žodžius.
    - Ką jis sako, ką jis pasakė? - klausia mergina kario.
    - Sako, kad jis yra Povilas.
    - Povilas, Povilas, - kartoja Enrika, - tu tik gyvenk, Povilai, tik nemirk, - girdi jos neramų balsą.
Povilas galvoja, - ne, dar aš nemirsiu, juo labiau jaigu šita gražuolė jo prašo, jis tikrai nemirs, - ir bando atsistoti. Tik vėl deja, vietoj to jis tyliai sudejuoja.
    - Tu tik gulėk, niekur nesijudink, - vėl girdi jos žodžius.
Ji nusišypso. Kokia graži ta jos šypsena! Negi taip gali būti? Kaip nuostabu į ją žiūrėt. Iš kur ji, kas ji tokia, koks jos vardas? - vėl mintyse klausia savęs Povilas.
Mergina vėl lenkiškai į jį kreipiasi. Gulėdamas Povilas supranta, ką ji sako.
    - Jeigu dar kada bandysi į mane šauti, tai, prašau, šauk čia, - ir rodo rankomis tą vietą. Greičiau žvilgsniu ją suprato, o ne žodžiais. Ji rodo į savo širdį.
Povilas tik žiūri, negali būti, kad jis galėjo ją nušauti, jis tik taikėsi į tą didelį, stiprų vyrą, bet ne į ją. Viskuo galėtų prisiekti, kad ne į ją jis taikėsi, negi taip galėjo atsitiko, kad jo pistoleto kulka kliudė šitą merginą? Varge, jam ir gėda, ir taip apmaudu, ką ji dabar apie Povilą gali pagalvoti. Norėtų greičiau atsiprašyti, bando ištarti, bet negali kalbėti, tik akimis mirksi. Kaip jis galėjo į ją šauti? Niekada, greičiau savo gyvybę jis dėl jos paaukotų, jau tegul jis miršta, bet ji gyvena.
Povilo akys mato, kaip ji rodo į savo sužeistą petį:
  - Nieko baisaus, tai tik menkas įbrėžimas tėra, bet mane tu vistiek  smarkiai išgąsdinai su ta lazda, ir vėliau, kai nukritai ant žemės.
Merginos akys - jos tokios gražios! Ak, kas tu, esi per viena? Kad bent tavo vardą man sužinot. Vėl girdi, kaip mergina kreipiasi į karį.
- Jis kraujuoja, daug kraujo prarado, jo krūtinė visa krauju permirkusi, reikia žaizdą greičiau sutvarkyti ir pas daktarą nuvežti.
- Jeronimai, iš kur jis, toks drąsus? Jį pats Dievas į pagalbą laiku mums atsiuntė. Gaila, kad jis kolkas nelabai gali kalbėti, iš kur jis, kokios tautybės, kokio luomo šis jaunuolis?
Jeronimas, tai senas daug karų ir įvairių susidūrimų bei susirėmimų atlaikęs karys. Jis gerą dešimtį metų ištikimai tarnauja Enrikos tėvui ir žinoma jai. Tik jam vienam Enrikos tėvas patikėjo savo vienintelę dukrą, kad ją visur lydėtų ir saugotų, tiek Lenkijoje tiek ir Lietuvoje. Tai jis ją nuo mažens mokė stipriai kardą vienoje rankoje laikyt, o pistoletą kitoje. Dabar Enrika ne blogiau už jį mokėjo ne tik jodinėti, ar kardu kirsti, bet ir taikliai šaudyti. Mažai jis tokių karių yra matęs, kurie galėtų su Enrika savo akies taiklumu lygintis. Na ir kas, kad tie plėšikai juos iš pasalų puolė. Du šūviai, du lavonai, su kardu tiek laiko prieš tą didelį vyrą stovėjo, nei per metrą atgal nesitraukė. Jeronimas, buvo vienas iš geriausių karių visoje Lenkijoje, nes jį patį mokė garsusis Michalas. Už jį geresnio kario Lenkijos žemė dar niekada nėra turėjus. Kiek Jeronimas dvikovų laimėjo, kiek galvų jis priešams nukapojo. Karas, žygiai buvo jo tikras pašaukimas, tai buvo visas jo gyvenimas. Tik kai ta nelemta iš pasalos kulka jį pakirto, ir sveikata sušlubavo, tada buvo priverstas visus savo karus nutraukti. Enrikos tėvas jį pas save į dvarą pasikvietė, nes viename mūšyje jam gyvybę išgelbėjo. Savo vaikų jis neturėjo, tai Enrika buvo jam kaip dukra, viską dėl jos atiduotų.
- Greičiausiai, jis yra vietinis lietuvis, kur nors pro šalį jojęs.
- Ar tu, jaunikaiti, lenkiškai nors kiek supranti? - bando klausti Povilo Jeronimas.
Prieina arčiau Maryska ir verkdama sako:
- Ačiū tau, labai, labai ačiū, -ir vėl į savo ašaras puola.
Povilas tik linkteli galvą ir vėl tamsuma jį paima į savo juodąją karalystę.
-Užteks bliaut, Maryse, - negarsiai taria Enrika. – Matai, jis vėl apalpo, iš jo krūtinės kraujas dar teka, reikia ji greičiau mums sutvarstyti.
Povilas negirdi tų žodžių, jis dabar toli, savo vaikystės tėviškėje, jam girdisi kaip Vilinta sako: „Povilai, prašau nemirk, kaip aš be tavęs gyvensiu! Povilai, labai prašau, gyvenk nors dėl manęs“ - iš jos akių viena po kitos rieda didžiulės ašaros.
          Gedas ilgiau skaityti nebegali, susijaudinęs atsistoja, pažvelgia pro langą, lauke nuostabi žydinčio pavasario naktis, jis atidaro langą. Ausis gaudo nakties skleidžiamus įvairiausius garsus, uoslė - tą nakties nepakartojąmą orą. Neskubėdamas jau kelintą kartą atsigeria mineralinio „Birutės“ vandens. Pereina kelis kartus per savo nedidelį kambarį. Galvoje nėra jokių minčių.
- Povilas, Enrika, Jeronimas, tai buvo senai, labai senai, bet jie visi gyveno, ir gyveno būtent šitame krašte. Tai jie yra tikra mūsų krašto istorija, kada tai buvo, kokiame amžiuje. Gerai, - nusiraminęs pats sau sako, - kas toliau ten bus, dar valandžiukę pabandysiu paskaityti.

Povilas vėl atmerkia akis, mato ne Vilintos, mato tos žavios lenkaitės susirūpinusį žvilgsnį, ji žiūri tiesiai į jį. Ko ji nori, kur jis guli, kas čia aplinkui vyksta? Jo kūnas jaučia, kad vyksta kažkoks judėjimas. Greičiausiai jį gulintį veža, tik kur, kodėl?
Jis mato į save įsmeigtas tos pasakiškai gražios merginos akis, tartum jos klaustų: ar tau viskas gerai. Išgirsta jos krūtinėje gilų atodūsį, ji taip žavingai nusišypso, kažką jam sako lenkiškai. Ar tai tik pasigirdo, ar pasivaideno, ar jis sapnuoja. Žodžiai, kuriuos ji jam sako, ar taip gali būti ištiesų, jis nieko nesupranta, nejaugi jie jam yra skirti. Bet jis girdi ištikrųjų, kaip ji vis kartoja:
- Mylimasis, tu mano mylimasis.
Nebesupranta Povilas, ar tai realybė, ar tai tik apgaulė. Gal iš tikrųjų, ši nepaprasto grožio mergina jį pamilo, bet ar taip gali būti? Jeigu tai tiesa, tada tai didžiausias stebuklas, nieko daugiau iš šio pasaulio jam ir nereikia. Povilas tiesiog negali patikėti tuo, ką girdi iš merginos skleidžiamų lūpų.
Jį paprastą Povilą myli, šita nuostabi, nepakartojamai drąsi ir neapsakomai graži mergina, kalba ji tuos žodžius apie meilę. Neįtikėtina, bet ji čia, prie jo pasilenkusi, stebuklai, ir tiek. Ji jo visai nepažįsta, bet vis tiek jį myli, ir viskas. Povilas vėl visas panyra į nebūtį.
    - Enrika, ką tu čia šneki? - klausia Maryska.  - Koks jis tavo mylimasis, tu visai gi nežinai, kas jis. Tu tam turtingam grafui iš Vilniaus esi pažadėta, tavo tėvas seniai sutarė dėl jūsų abiejų įvyksiančių vestuvių. Čia gi guli tik koks neturtingas Lietuvos mužikas, o tu dabar jam apie savo meilę šneki.
    - Tylėk tik tu, - Enrika smarkiai užpykusi nutildo Maryską.
- Nebus jokių mano vestuvių, nenoriu aš jokių grafų, nei jaunikių. Tu tik pažiūrėk į jį, koks jis gražus! Jis tavo ir mano gyvybę ką tik išgelbėjo.
- Povilai, prašau, Povilai, kad tik tu nemirtum, Marija švenčiausia, išgelbėk jį, Jėzau, duok jam sveikatos. Gyvenk, prašau, gyvenk tu, mano Povilai!
Po kurio laiko Povilas vėl atsimerkia, judviejų žvilgsniai susilieja, jie tik žiūri vienas į kitą, tik ryja vienas kitą savo akimis, abiejų klausimas vienas, kas tu? Iš kur tu? Kas tave man atsiuntė? Pamažu jo žvilgsnis nukrypsta į Enrikos petį, mato, jis sutvarstytas, tik nedidelė kraujo dėmė prasisunkusi. Bando atmintyje prisimint, negi tikrai jo kulka ją kliudė. Bet jis to tikrai nenorėjo. Dieve, jis vos jos nenušovė, jeigu truputėlį į šoną, ten kur ji savo rankomis rodė, jos jau čia nebūtų. Ji būtų mirusi, ir jis savo paties ranka tai būtų padaręs.
Povilui vėl blogai darosi, apima silpnumas ir svaigulys, jis vėl panyra į miego miglą. Enrika išsigąsta, nes jos Povilas vėl netenka sąmonės, nė minutės ji neatplėšia nuo jo savo taip meiliai ir rūpestingai žiūrinčių akių.
Rytas, netoli girdisi miško ir kaimo garsai. Toli loja šuva, pavasario vėjas švelniai gainioja medžių šakas, lauke girdisi dirbančių žmonių garsai. Tik čia, šiame nedideliame tamsiame kambarėlyje, tyla. Viduje tik viena lova, joje vos beišsitenkantis, visas aptvarstytas, giliai miegantis Povilas. Šalia, prie lovos krašto, prigludusi vieniša Enrikos figūra.
Pasigirsta atsidarančių durų garsas, jose pasirodo Maryska, jinai irgi pasižiūri į miegantįjį. Tyliai prieina, giliai atsidūsta, viena ranka apkabina Enriką.
-Gydytojas sakė, kad jam viskas bus gerai, ta kulka nepavojinga jo gyvybei, vargšelis neteko daug kraujo. Enrika, tu ruoškis, Jeronimas prie karietos mūsų laukia, seniai laikas važiuoti.
    - Aš nepaliksiu jo, aš niekada nepaliksiu Povilo.
- Enrika, prašau tavęs,, ką mes galėjome, tą padarėme. Dabar vietinis daktaras jį prižiūrės ir slaugys. Jeronimas jam sumokėjo, dėl visko jis susitarė. Mes kylame, Enrika pati žinai, kitaip nebus, vis tiek teks važiuoti. Kai pasveiks šitas jaunuolis, tada su juo ir galėsi pasimatyti.
Dar ilgai Maryska įkalbinėjo Enriką, kad laikas jiems keliauti. Pagaliau su skaudančia širdimi Enrika kyla iš vietos, paglosto savo rankomis miegančiam Povilui galvą, staiga pasilenkia ir savo lūpomis prisiliečia prie jo lūpų, švelniai jį bučiuoja. Maryska tik žiūri, ir netiki savo akimis ką dabar čia mato, bet nedrįsta nieko jai pasakyti. Enrika atsisuka, paskutinį kartą pasižiūri į miegantį ir nieko nejaučiantį Povilą. Abi merginos išeina.
- Kaip ten jis? - lauke pasigirsta Jeronimo balsas.
- Jis dar neatgavo sąmonės, - lūžinėjančiu balsu atsako Enrika.
- Kitaip ir negali būti, turi praeiti daugiau laiko, kol atsigaus, kol sustiprės. Nieko, jis jaunas, stiprus vaikis, tikrai išgis ir ilgai gyvens. O mes, merginos, turime dabar važiuoti, ir taip ilgai čia užsilaikėme. Vilniuje visi dėl mūsų labai nerimauja, lipkite greičiau, panelės.
- Aš niekur iš čia nevažiuosiu, -staiga vėl prabyla Enrika. - Jūs abu važiuokit,  aš prie Povilo pasiliksiu, bent kol jis atsigaus.
- Enrika, tu vėl viską iš naujo pradedi, - nepiktai sako Jeronimas. - Taip negalima. Ką apie mus žmonės pagalvos?
Ilgai, dar jie ginčijosi, ilgai jam teko jos prašyti, įrodinėti, kad kitos išeities dabar nėra. Jeronimas ją taip augino, taip ir mokė teisybės ir gėrio, toks jos charakteris, jos širdis visada visiems pasiruošusi padėti, paguosti.
- Enrika, tu patikėk, viskas sutarta, užmokėta, pasveiks, tikrai pasveiks jaunuolis,  - vėl ją guodžia Jeronimas.
Pagaliau, po ilgų kalbų jie sutaria, kad dabar važiuos į Vilnių, bet po geros savaitės abu sugrįš pas Povilą. Merginos sėdasi į karietą, Jeronimas paima į rankas vadeles,
        - Noo, mano žirgeliai.
Supranta, kas dedasi jaunoje Enrikos širdyje, matė, kaip ji į tą Povilą žiūrėjo. Gerai, kad pačiu laiku jis pasirodė, neaišku, kaip toliau viskas būtų nutikę, - tyliai svarsto Jeronimas. - Tas Povilas tikrai ir drąsus ir gražus jaunuolis, už jo pečių Enrikai būtų saugu šiame neramiame pasaulyje gyvent. Jie dviese, tikrai graži pora išeitų. Tikriausiai įsimylėjo mergaitė, dabar jai širdelė ilgai sopės. Kaip geriau pasielgti, Enrika, tam Vilniaus grafui yra  pažadėta, čia dabar, tas nelemtas užpuolimas. Kitaip, tikriausiai, net pažvelgusi į Povilą nebūtų, bet ką dabar jam daryti. Jis Enriką gerai pažįsta, ta tikrai nenusileis, greičiau norės atgal grįžti. Dabar apie jokias vedybas nebenorės galvoti. Nesvarbu, kad jos tėvas nė skatiko kišenėje nebeturi, paskutinius jai į šitą kelionę surinko. Jo paskutinį dvarą, maskoliai su kazokais užpuolė, visą sudegino, visas turėtas žemes atėmė. Nieko nebeliko, tik viena viltis, šios dukters vedybos, kad tik greičiau ją už to turtingo grafo ištekintų. Nesvarbu, kad jis yra žymiai vyresnis, bet užtat labai turtingas. Meilė... Kas ji yra? Ir jis kažkada buvo jaunas, ir jis mylėjo. Tiek daug metų  prabėgo, o jis dar ir dabar vis prisimena savo Ingridą iš Raseinių. Tada jis irgi, būdamas panašaus amžiaus kaip šis Povilas, ją labai mylėjo, ir ji jam vis kartojo, kad jį mylinti. Tik tas karas, tie žygiai viską aukštyn kojom apvertė. Kai jis buvo sužeistas, visi manė, kad kare žuvęs, nes ilgai negrįžo, o kai parjojo, ji, deja, buvo už kito ištekinta. Dar ilgai Jeronimas po tos žinios negalėjo atsigauti. Tada ir pasirinko kario dalią, vienišo kario gyvenimą. Labai norėjo, kad kulka ar kardas greičiau jį pasiektų. Nieko nebijojo, visada pirmas į mūšį ėjo. Tik kai nesiseka meilėje, sekasi kare, joks velnias jo neėmė, visada sausas iš mūšio išeidavo, kol ta kazoko kulka jo nepakirto.
Supranta Jeronimas, kad kelias juos abu suvedė, bet ar sujungs? Geriausiu atveju tas Povilas yra tik kokio neturtingo vietinio bajoro sūnelis, vien tik į aprangą pasižiūrėjus viskas tampa aišku. Bajoro? Dar gerai, jeigu taip būtų, o jeigu tik paprasto kaimiečio. Ne pora jis Enrikai, ir viskas, nesvarbu, kad jaunas, kad gražus ir drąsus. Ką jis gali jai pasiūlyti, ką duoti? Ką čia reikės toliau daryti? Gal ką nors sugalvosiu. Ten Vilniuje gal ir pati Enrika nusiramins, kai pamatys savo išrinktą sužadėtinį, jo turtus, laikas parodys. Tiek to, dabar reikia link Vilniaus sukti. Pirmyn, mano žirgeliai, pirmyn, greitieji!
Karieta dingsta tolumoje, dvi viena kitą pamilusios širdys išsiskiria, ar kada nors jos dar susitiks, ar bus lemta joms būt drauge!?


Gedas trina pavargusias akis, na tik stebėtis reikia, kokius praeities įvykius išskaitė.... Povilas, Enrika, Jeronimas. Ir čia netoliese šitie dalykai darėsi, jis nori tikėti ir netiki. Istoriškai jis supranta, taip negali būti, kad moteris parašė, kažkas, nepaaiškinama, neįtikėtina. Atrodo, kad tai, kas aprašyta, vyko visai neseniai, mūsų laikais, ji taip realiai ir tikroviškai viską aprašo. Bet faktas, kad tikrai lenkiškas raštas, rašyta seniai, vietomis vos įskaitoma. Negalėjo tais laikais jokia moteris rašyti. Nemokėjo jos tada rašto, taškas ir viskas. O čia pasirodo rašanti. Ir dar kaip rašanti, turinti savo stilių. Panašu iš dabartinių rašytojų plejados.
  - Enrika, tu ne moteris, tu tikras tų laikų stebuklas pasaulyje. Tik, ką man toliau su tavimi reikės daryti?
  - Kaip didieji mūsų istorijos korifėjai tave priims, ar tik nenorės tavęs atsikratyti. Tikra rakštis gali tapti, storuose nuo ilgo sėdėjimo jų užpakaliuose.
Gerai, rankose laikyti kardą ar pistoletą, anais laikais moteriai buvo įprasta, aišku, kad ne visos tai mokėjo, bet tikrai pasitaikydavo tokių moterų, ir čia pas mus ir kitur pasaulyje. Rašymas, atsiprašau, tai ne jų darbas tada buvo. Negalėjo ji rašyti, ir to neturėtų būti. Kaip man sau tai dabar paaiškinti, nežinau į kurią pusę savo smegenis sukti. Jeigu tu buvai, ir tikrai tu Enrika, mokėjai rašyti? Tada nepaprasta buvai, jau dabar galima apie tave knygas ir filmus kurti. Įdomi trijulė, ir dar tokia internacionalinė. Vadinasi, Jeronimas yra nuo Raseinių. Raseiniai - beveik lyg žemaitis išeina, tada ten labiau žemaičiavo. Povilo tėvas lietuvis, mama, kaip supratau, vietinė, tai greičiausia gudė. Taigi jis turi abiejų tautų kraujo. O tu, mano Enrika, kokio tu kraujo turi? Negi šimtaprocentinė lenkaitė esi, ar taip pat turi maišyto kokio ukrainietiško ar kazokiško kraujo? Įdomu būtų dar sužinoti, kas tavo mama buvo. Tėvas tai tikrai lenkas, bajoras, bet visaip dar gali būti. Ir jūs į Vilnių traukiate, karieta važiuojate. Čia tavęs tavo jaunikis pasirodo laukia, kas jis, kurios tos mūsų garsios Lietuvos giminės palikuonis? Kaip viskas čia susipynę. Tada, anais tolimais laikais, tai buvo viena didelė valstybė. Ir, logiškai mąstant, visai įtikinamai tas galėjo nutikti. Nėra man kol kas ir prie ko prisikabinti? Atrodo viskas normalu, viskas logiška.
Tų nelaimingų plėšikų, tais laikais visur pilna būta ir čia, apie mūsų Vilnių, ir aplink Trakus. Jų visoje Lietuvoje knibždėti knibždėjo. Taip būdavo, kai silpdavo bet kuri valstybė, plėšikų vis daugiau ir daugiau atsirasdavo. Savo dukras tėvai, dažnai ne dėl meilės, bet dėl pinigų ištekindavo. Tokia jau moterų, dalia tada buvo. Dabar jos ką nori, tą gali rinktis, anksčiau, kaip tėvas pasakydavo taip ir būdavo. O čia neturtingas, arba beveik visus savo turtus praradęs Lenkijos bajoras bando ištekinti savo dukrą už turtingo ir garsaus grafo. Viskas logiška ir paaiškinama. Labai įdomu, tik iš kokios giminės, Radvilų, Sapiegų, Pacų, o gal dar niekur negirdėtos. Šios trys giminės tada Lietuvoje valdžią ir turtus turėjo. Labiau į, tikrą detektyvą, o ne pasaką panašu.
      - Gal šiandien ir užteks man jūsų, reikia eiti į lovą. Kojos linksta ir galva švininė, laikas mano miegui.

Rytas, vėl tas gegužinis rytas.
      - Mėšlas, - pasižiūrėdamas į laiptus, garsiai ištaria sau Gedas. - Ant vienos kojos, kaip žiogas strakaliot dabar turiu. Nebent mirti reikėtų už tėvynę, kaip sakydavo mūsų tautos didvyriai.
      Širdis pašėlusiai plaka, prakaitas kibirais pila, iš užpakalio visokie garsai eina. Tai tas, angliškas viskis, kad jį perkūnai, išeina, ne tik prakaitu iš kūno, bet ir visokiausiais garsais. Gedas garsiai dar vieną kartą nusiperdžia. Dabar tikrai truputį lengviau, su tokia jėga galėtų ir iki debesų nuskristi, dar kartą, tikrai lengviau, pasidaro. Pagaliau ir laiptelių pabaiga.
      - Aš laimėjau, žirnių ir pupų tik prisiryti reikia, tada dar ne taip šokinėčiau, - vėl šmėstelėjo šviesi mintis jo galvoje. Reikės būtinai kitą kartą, mano brangiems klasiokams tai pasiūlyti.
     
   
      - Tai sakote, kad Povilas sužeistas ir Enrika nenori jo vieno palikti.
      - Ach, kad man toks vaikinas pasitaikytų, kaip aš jį mylėčiau, viską atiduočiau, -svajingai  sušunka Skaistė.
      - Ir man tokią merginą, kaip Enrika, sutikti kada, -atsako jai Romas.
      -Tu turi savo, jau sutikai, ji mano, tai mano svajonių mergina, - viską į savo vietas sudėlioja Algis.
      - Taip, jaunimas duoda, ko iš jų norėti, aplinkui tikras pavasaris, jiems tik mylėti, ir mylėti.
Skambutis, kaip visada, netikėtas. Ar jis gali būti kitoks, kai žmogus kažką giliai sau mąsto?
      -Klausau, -mašinaliai atsako Gedas.
      -Labas broliuk, kaip tavo kalnas, gal žadi mūsų istoriją perrašyti, nebijok, jeigu ką, aš tau padėsiu. Tai senovėje brolis, broliui galvas kapojo, dabar ne tie laikai, mes su tavim neturime, ką dalintis. Lietuvą ir taip klanai į dalis padalijo, - Gedo brolis kaip iš kalašnikovo, žodžius išpila.
      -Tas jūsų Vilniaus bezdantis seimas, čia Kaune, didžiulę smarvę skleidžia. Aš negaliu ilgiau būti, baigiu miesto smarve uždusti, lėksiu prie jūros. Ten prie jūros Žemaitijoje ir Kuržemėje, dar yra kur gaivaus oro įkvėpti. Mane baigia visokios mūsų valdžios instancijos, negyvai už krušti. Gedai, kad juos visus kas paskandintų. Tai tu jiems tą parodyk, tai aną paaiškink? Kaip utelės iš visų kampų lenda ir lenda, tik mokėk jiems. Tu brolau man pasakyk, už ką? Už ką jie mane taip, visus mus už ką?
Nei žodžio neduoda pasakyt jaunėliui.
      -Tegul ta mūsų miela valstybė per tiek metų, bent vieną gamyklą būtų pastačiusi. Mes dvidešimt metų kaip laisvi, o nuo ko? Nuo darbo laisvi, nuo ko dar? Kur tos darbo vietos, kur jos?
Pagaliau brolis nutyla.
        -Nesinervuok, kuria jie tas darbo vietas broli, kuria, -sako Gedas. –Tu tik pažiūrėk aplinkui truputėlį plačiau. Kiek sukurta naujų departamentų, kiek naujų visokių gerų komisijų. Pagaliau kiek naujų taip mūsų Lietuvai reikalingų tarnautojų, per tuos metus sukūrė.
      - Čia tai tu teisus, visu šimtu procentu teisus. Aš ir pamiršau, kad tokius didingus darbus jie dėl mylimos tėvynės padarė. Velnias su jais visais, kaip tu laikaisi, kaip tėvai? Gal prie jūros atlėksite? Imk savo šeimą ir lėkime kartu su manim. Dabar toks nuostabus oras. Praneša apie 28 laipsnius šilumos, tikra fantastika. Mes su tavim po bangas palakstysime, ką manai, savaitgalis gi artėja?
Gedas minutėlę susimąsto: būtų be galo šaunu, tačiau ne, kol jis neperskaitys šitos Enrikos istorijos, kol jam nepaaiškės kaip ten viskas baigėsi, dabar jis negali sau to leisti. Bus dar tų išvykų, tų bangų su saule. Vasara, ji dar net neprasidėjo, o čia toks jų atradimas, toks įvykis istorijoje. Ne, jis dabar niekur nevažiuos, nors savo širdyje pats to labai norėtų.
      -Atleisk. broli, nors ir kaip norėčiau su tavimi, bet dabar aš negaliu. Matai, mes čia tokius radinius tiriame. Geras dvidešimt minučių, teko Gedui pasakoti ką jie atkapstė, ir ką rašo Enrika.
        - Tai bent dalykai, tu ir duodi broliuk, - atskrieja jo balsas.
        - Žinai, jus ten visi trys tų vaizdų duodate. Tu, Povilas ir ta jūsų Enrika. Tai ką? Tas Povilas su lazda visiems krauna, tipo malkų už dyką visiems iš širdies skaldo. Šaunus jis vaikiukas, tikriausiai nuo Kauno. Iš kur dar tokių gali daugiau be būti? Ta Enrika, ji manau dar neapjodinėta kumelaitė, dabar tokių niekur nerasi. Sakai ji lenkaitė? Man visada lenkaitės patiko, pats žinai mūsų ir mama lenkė. Sakai ji sūnų ir dukrą, Vilniuje turėjo? Norėčiau, ir aš, nors vieną kurią jos atžalą, mūsų Vilniuje sutikti. Gal gi vaikšto kur ir manęs laukia?
        -Tu ramiau broliuk, čia ir be tavęs konkurentų aplink pilna. Du mano studentai dėl jos, dvikovoje kaunasi, -ir pasižiūri Gedas į Romą su Algiu.
Tie abu klausosi brolių šnekos. Ir jiems įdomu, ką šitie tarp savęs „tauzina“.
        - Ir teisingai daro, nėra gerų bobų šiais laikais, -vėl girdisi vyresnio balsas. Tai ką tada jiems daryti? Pats žinai, turėjau vieną, kitą, viskas baigta. Aš joms pasirodo nereikalingas. Tipo pas mane tai tas, tai anas, jos nori vienos pagyventi. Tiek to, tegul abi gyvena. Gerai, dirbkite, netrukdysiu. Tik aš turiu pirmas žinot, kaip Povilas su Enrika laikosi. Nors ir ant bangos būsiu, tu man prašau jau pranešk, broliuk. Tegul „bičiukas“ greičiau sveiksta, jaučiu jis dar ne vienam kiaušus nuraus. Viso, broliuk, linkėjimai šeimai. Dar ilgai ausyse skambėjo brolio žodžiai, jis toks. Tiesa, kol i Kauną nepersikraustė toks nebuvo, negi jie ten visi kitokie? Kai tik nuvažiuoji į tą Kauną, tai tik ir girdisi aplinkui gaidžiai, kiaušus vienas kitam tik nuraus, tik mušk rusą, lenką. Laikai keičiasi, bet jie nerimsta. Ir kas tas Kaunas? Pasaulio mastu nedidelis miestelis. Jeigu jų būtų kokie dešimt milijonų, tada tai tikrai visiems šakės. Ne tik rusams su lenkais, bet ir visai mūsų Europai. Jeigu ne kare, tai krepšinyje užtikrintai. Amžini olimpiniai ir pasaulio čempionai. Tada nereikėtų mūsų Marijonui, apie tris milijonus dainuoti, kitos būtų dainos.
        -Dėstytojau gerai ir pavaro tas jūsų broliukas, ką? -juokiasi linksmai jaunimas.
        -Taip, -sutinka Gedas, jis toks. Kvietė mane prie jūros, po bangas paskraidyt, vėją pagaudyt.
          -Suprantame, žinome, taip, dėstytojau, - abu kartu sutinka vaikinai.
Diena praėjo įprastai, vėl jokių didelių atradimų nebuvo. Jie tik savo prakaitą ant kalno paliko. Taip yra, su ta mūsų archeologija. Tenka kartais labai ilgai laukti, kol  ima ir vieną dieną, ką nors atiduoda mūsų motulė žemė.
          -Dėstytojau, jūs toliau skaitykit ir verskit, nes mes visi nekantriai lauksime naujienų, ar gerai?
          -Ir kas gi man lieka daryti, -atsako jiems Gedas. -Dabar visiems iki.


          Sunkiai Povilas kėliasi iš lovos, antra diena kaip bando savo kojom vaikščioti. Galva nors dar smarkiai svaigsta, kojosi silpnos, gydytojas sakė, kad daug valandų jis miegojo, nes jo organizmas neteko nemažai kraujo. Reikia laiko, kol jėgos vėl pas jį sugrįš. Tik Povilui tai visai nesvarbu, jis visai nepergyvena dėl savo sveikatos. Jam viena galvoje, kur dingusi ta mergina, kas ji per viena, kur ji dabar? Ir kaip ji, ta lenkaitė, čia, Lietuvoje, atsirado, ką ji veikia? Gydytojas pasakė, kad už Povilo gydymą viskas sumokėta, kad jam nereikia dėl to jaudintis.
Povilas ir nesijaudina dėl tų prakeiktų pinigų, jam ne tie pinigai, jam ta mergina vis galvoje. Jis nori vėl matyti jos akis, girdėti jos sakomus meilius žodžius. Kada gi jis ją vėl pamatys, kada?
Povilas atidaro duris, saulė danguje aukštai pakilusi, mato laukuose tolumoje jo žirgas ganosi. Širdyje pasidaro geriau, ramiau, jo arkliukas šalia, vadinasi, greit galės joti, ieškoti tos merginos, kol atras. Nusispjauti jam dabar į tą Varšuvą, dabar jis turi būtinai ją surasti, būtinai ją pamatyti.
    - Povilai, kaip sveikata? -išgirsta daktaro balsą.
    - Ačiū jums, man viskas labai gerai, - atsako Povilas. - Greitai galėsiu joti, man nėra kada čia gulėti.
    - Joti tikrai galėsi, ir ranką valdysi, tik randas liks visam gyvenimui,  - nusijuokia linksmai gydytojas.
    - Liks, tai liks, - atsako Povilas. - Nieko baisaus dėl jo.
  - Teisingai, - sutinka gydytojas, randai vyrus visada puošė, už tai labiau tave merginos mylės. Merginoms patinka tokie drąsūs vyrai.
    - Nereikia man tų merginų, daktare, manęs jos visai nedomina. Gal galite man pasakyti, ką sakė ta lenkaitė, kas ji tokia, ir iš kur ji?
    - Sakai, Povilai, kad nereikia tau merginų, -juokdamasis atsako daktaras, o apie ką dabar klausi.
Meta Povilas į jį piktoką savo žvilgsnį.
      - Matau,, kad ir tau ji patiko, sutinku, kad labai daili lenkaitė. Žinai, jie visi į Vilnių, Povilai, iškeliavo. Tas senas karys man sakė, kad jie turi greičiau važiuoti į Vilnių, pas tos lenkaitės sužadėtinį. Atrodo, greitu laiku turi įvykti jų abiejų numatytos vestuvės.
      - Negali būti! - pykčio ir skausmo šūksnis išsiveržia iš Povilo krūtinės.
      - Kaip vestuvės, kokios dar vestuvės, su kuo, kodėl?
Silpna darosi Povilui, kojos linksta, nejausdamas nieko aplink, Povilas atsisėda ant žemės. Greitai, su dideliu susirūpinimu veide, prie jo prieina daktaras.
      - Povilai, ar tau viskas gerai, sūneli? - sunerimusiu balsu jis klausia.
Mato, kad jaunuolio viduje kažkas baisaus darosi, tikriausiai labai jam į akį krito ta mergina. 
      - Povilai, Povilai, jaučiu tu ją įsimylėjai? Taip ir turėtų būti, tik bėda ta, kad tu jai per prastas jaunikis.
Povilas, nori šokti, rėkti.
      - Kaip,... aš per prastas? - Nustebęs klausia jis.
      - Ar ji pati taip sakė?
      - Ne, Povilai, to ji  nesakė. Man atrodo, kad ir tu, jai patikai. Ji, taip ilgai nenorėjo iš čia išvažiuoti. Vis su tuo kariu ginčijosi, sakė niekur nevažiuosianti, ilgai jis turėjo ją įtikinėti, kad paliktų tave. Mergina sakė, kad po savaitėsi pas tave vėl sugrįš. Savaitė kaip ir praėjo. Tu, Povilai, viena suprask, gal jūs abu ir pamilote vienas kitą. Tik, Povilai, kas tu esi?... Niekas...
        - Aš nieko nebijau, -bando jis ginčytis. Mano tėvas yra iš bajorų, aš jo sūnus esu. 
        - Sakai, kad tu nieko nebijai? - klausiamai prataria daktaras. - Aš tuo Povilai tikiu, ir man jie papasakojo, kaip tu su savo lazda, vyrų galvas skaldyt moki. Dar sakai, kad esi bajoro sūnus, tik kokio bajoro? Ar garsi jo pavardė, ką turi tas tavo tėvas, kiek pinigų, gal koki didelį dvarą ar ką? Pasakyk man!
Nežino ką ir atsakyti jam Povilas. Kažkaip jis niekada apie tokius dalykus, net negalvojo. Niekada jis apie tai nebuvo susimąstęs. Tiesa, niekada jis jokios ir merginos dar  nebuvo įsimylėjęs.
        - Matai Povilai, neturi ką ir atsakyti. Tu esi neturtingo bajoro sūnelis, o ji? Ji už kilmingo ir turtingo Vilniaus grafo išteka. Ar tu jauti skirtumą, kaip jis ja pasirūpins, ir ką tu, išskyrus savo meilę, gali jai pasiūlyti.
Atsisėda  daktaras  šalia Povilo.
        - Šiame pasaulyje taip yra Povilai, visada buvo ir tikriausiai visada taip bus. Vieni turtingi, kiti ne, tos meilės ateina, ir praeina, o turtai ir titulai, jie lieka visam gyvenimui. Bet tu sveik ir negalvok apie tai, dar jaunas esi, dar daug kartų savo gyvenime meilę sutiksi. Pamiršk tu tą lenkaitę kuo greičiau, Povilai, ji ne tau skirta.
Patapšnoja jam draugiškai per petį, ir nueina. Kaip sunku Povilui ją išmesti iš savo galvos, atrodo tuoj širdis suplyš. Niekaip negali apsiraminti, vis ji jam akyse stovi.
        Trys sunkios dienos praėjo po vyrų pokalbio. Povilas vis tvirčiau ant kojų laikosi, su kiekviena diena stiprėja, greit galės išvykti. Tik kur? Ar į Varšuvą, ar atgal į Vilnių tos merginos ieškoti, nors ji ir išteka. Norisi dar, vieną kartą ją pamatyti, nors kartą su ją pasišnekėti. Netikėtai pasigirsta žirgo kanopų bildesys. Povilas greičiau puola iš lovos, gal ji čia grįžta, negali būti, širdis iš laimės daužosi. Atidaro duris, mato raitelį. Jis vienas, ir ne mergina, bet tas senas su randu veide, karys atjoja.
          - Sveikas, jaunuoli, - linksmai ir garsiai pasisveikina Jeronimas. Džiugu tave gyvą ir sveiką vėl man matyti.
Nulipa atvykėlis nuo arklio, prieina, apkabina Povilą.
- Ko tu toks surūgęs, ar kas atsitiko?
- Sveikas  gyvas - pasigirsta ir daktaro balsas.
Abu pasisveikina.
        - Matai, - sako daktaras, - Povilas beveik pasveiko. Tik jis ne tavęs, bet tos panelės atjojančios laukė.   
Jeronimo veidas iškart surimtėja.
          - Jūs čia apie Enriką, ar taip?
          -Tai Enrika, toks jos vardas? - visas jaudindamasis sušunka Povilas.
          - Taip, - tikriausiai ne apie Maryską kalbamės.
          - Turėsiu aš, Povilai, su tavimi vyriškai dabar pakalbėti, - tiesiai jam sako Jeronimas.
          - Kodėl mes čia lauke šnekamės, eikime į vidų prie stalo, - visus pakviečia gydytojas.  -Ten viduje ir pasišnekėsime. Prie valgio ir gėrimo visada geriau ir linksmiau šnekama. Tikriausiai išalkai po kelionės?
Visi įeina į vidų, atsisėda. Jeronimas su daktaru užkanda, išgeria po taurę vyno.
          - Visų pirma, Povilai, - aš noriu tau padėkoti, ir nuo savęs ir nuo abiejų merginų. Jeigu ne tu, nežinia kaip ten viskas būtų nutikę. Mums ne tik gyvybes, bet ir merginas nuo didžiausios gėdos tu išgelbėjai, tau didelis, didelis mūsų visų ačiū.
        - Tai, kad nėra man už ką čia ir dėkoti. Taip kiekvienas vyras būtų pasielgęs, -kalba Povilas.
        - Būtent, kad ne kiekvienas Povilai, būtų taip pasielgs. Taip kaip tu tada pasielgei. Patikėk manimi, senu kareiviu. Kiek savo gyvenime aš esu tų bailių matęs, net nesuskaičiuosi. Svarbu, kad mes visi tada gyvi likome, mes dėl tavęs labai pergyvenome, ypač mūsų Enrika. Ji vis apie tave ir tik tebekalba, visas Vilnius apie tai dabar žino, juokdamasis pasakoja jam toliau Jeronimas.
        - Kaip jos ranka, -aš tada tikrai nenorėjau į ją šauti, norėjau į tuos nevidonus plėšikus pataikyti.
        - Viskas gerai jai su ta ranka, viskas gerai. Ir ji labai norėjo čia atjoti, tau už viską padėkoti.
Kaip gera Povilui, tokius žodžius girdėti, kaip gera.
      - Tada labai puiku, kad jai viskas tvarkoje. Aš su jumis dabar kartu, pas ją josiu, - daug negalvodamas tiesiai išdrožia Povilas.
        - Povilai, Povilai raminkis prašau. Tegul bus nelemta tau ta dalia. Ar tu žinai, kur mes ir pas ką, tada keliavome?
        - Man daktaras minėjo, kad į Vilnių, - negali ištarti jis tų baisių žodžių apie Enrikos vestuves.
        - Teisingai, į Vilnių, bet dėl ko? - atsidūsta  Jeronimas.
        - Povilai, tu pabandyk suprasti. Žinau, tau Enrika labai patiko, ji visiems deja patinka. Enrika, kur tik ji nebūtų, kur tik benueitų, visi vyrai, visi kavalieriai dėl jos iš proto kraustosi, ji tokia vienintelė. Gera tai gera, bet jeigu kas ją įsiutins, tai tada žmogau laikykis. Ne vieną berną yra į ragą suvysčiusi. Ten kur ji augo, visi jos bijojo. Tik  tu nieko blogo apie ją negalvok, Povilai. Ji nuo pat mažens su manimi. Tai aš ją viso šito išmokiau. Kardą rankoje laikyti. O kaip ji šaudo? Nėra taiklesnio šaulio Lenkijoje. Mūsų Enrika, Povilai, kaip ir tu nieko pasaulyje nebijo. Gal labiau visi kavalieriai jos pačios prisibijo. Tik matai, nelaimė jos tėvui atsitiko, didelė nelaimė .
Klausosi Povilas su daktaru, ką jiems Jeronimas pasakoja.
          - Enrika, yra iš garsios ir kažkada turtingos lenkų šlėktų giminės, bet deja, Povilai, tie jų turtai į praeitį nugrimzdo. Jos tėvo visas žemes maskoliai su kazokais pasiėmė, visus turtus išplėšė, dvarą sudegino, gerai, kad mes dar visi gyvi likome. Dabar jos tėvas nieko nebeturi, nieko negali jis savo dukrai palikti, vienas tik skolas. Tai taip, Povilai... Mes į Vilnių važiavome, pas jos sužadėtinį. O jis yra vienas iš garsiausios ir turtingiausios Lietuvoje giminės. Kiek daug jie žemių, dvarų čia ir Lenkijoje turi. Ji tam grafui pažadėta, jam, matai, nereikia jos pinigų, jis nori vesti jauną ir gražią lenkaitę, kad jo giminę pratęstų, ir nieko mes čia padaryti negalime, Povilai.
            - Ir aš tą patį bandžiau išaiškinti, - prakalbo daktaras, - deja, nieko tau su Enrika  neišeis.
Niršta Povilas ant savęs, ant kitų. Kaip durklas  į širdį smigo šitie Jeronimo žodžiai. Enrika pažadėta kitam, viskas sutarta dėl jos vestuvių, ji bus to grafo žmona. Povilas savo ausimis girdėjo, kaip ji jam kartojo „mylimasis“. Įsiminė ir tos degančios jos akys, ir švelnios rankos, kurios glostė jo veidą. Nenori jis tuo tikėti, bet iš kitos pusės, Jeronimas teisybę sako, ką jis dabar gali jai duoti, ką?
          - Tai ką, dabar aš Enrikos ir pamatyt nebegaliu, ar kaip? - bando jis klausti.
          - Ne, Povilai, matyti tu ją gali, tik tu viena suprask, ne tau vienam sunku, bet ir mūsų Enrikai. Nemyli ji to grafo, bet neturi kitos išeities. Ją tėvas su jos būsimu vyru laiko užrakinę, jie bijo, kad tik ji pas tave nepabėgtų. Dabar Enrika yra ypač saugoma, niekas iki vestuvių tavęs iki jos nei per pistoleto šūvį neprileis. O kur, Povilai, jūs abu dėtumėtės, kur gyventumėte ir už ką. Ji dar labai jauna be jokios patirties ir nieko nemylėjusi. Kas žino, ar čia meilė, ar tik susižavėjimas, tu jai tik sugadinsi gyvenimą. Povilai, geriau būtų, kad ji tavęs daugiau niekada nebematytų, ir nieko apie tave negirdėtų. Taip jos vargšė širdelė greičiau nurimtų, čia kalba eina ne tik apie tavo, bet ir jos likimą. Ji, ištekėdama už to turtingo grafo, niekada daugiau jokio vargo nematys. Ar ne teisybę sakau, Povilai?.
Dabar, tu, prašau, apie save papasakok, kas tu esi, iš kur į kur keliavai, kad čia atsidūrei.
Sunkiai rinko Povilas žodžius, kol papasakojo apie save trumpą savo gyvenimo istoriją kas jis, ir kur keliauja. 
          - Sakai į Varšuvą, pas žydelį, gal ir teisingai tavo tėvas nusprendė.  Karų dar daug ateityje bus, jaučiu aš juos už daugel varstų, dar suspėsi prisikariauti, mokslai ir žinios dar niekam nepamaišė. Tu esi be galo drąsus, sunku bus tau pradžioje toje Varšuvoje vienam, norint tapti tikru vyru ir kažką gyvenime pasiekti, bet žinok, kad kito kelio mūsų laikais kaip ir nėra. Arba karas, arba pinigai, tik jie gali tau padėti. Sunkūs laikai atslenka į mūsų kraštus, ne veltui tiek visokių plėšikų keliuose dabar priviso, nieko tie žalčiai nebijo. Deja, Karaliaus valdžia nebe ta. Kas žino, gal greitai ir mūsų valstybėi galas ateis. Tavo tos Varšuvoje įsigytos žinios, kaip tik tau gyvenime labai pravers. Tu dabar vargšas, bet gal kada ir turtingas būsi. Duočiau tau kažkiek pinigų Povilai, jei tu juos paimsi?
Trumpam nutyla Jeronimas. Po kiek laiko vėl kalba.
        - Žinai, Povilai, aš tau padėsiu, gerai čia tavo tėvas sako, reikia tau žinių.. Tik tos žinios Povilai bus kiek kitokios. Aš mačiau, kaip tu su lazda kautis moki, bet kaip reikalai su kardu ir pistoletu. Tikiu, gal ir laikei, kada juos rankose, bet aš nemanau, kad tu geras karys. Povilai, kai tu būsi Varšuvoje, ten susirask senąjį Macėką, jis vienas toks tenai. Jį visa Varšuvą žino. Pasakyk, kad tu nuo manęs, nuo Jeronimo iš Raseinių. Papasakok tu jam, kaip ir man, kaip Enrikai pagelbėjai. Jis ją irgi labai mylėjo. Tik viską, būtinai viską apie save papasakok. Pasakyk, kad aš jo prašau, labai prašau, kad jis tave karo amato išmokytų. Nepertrauk manęs Povilai, jis buvo pats geriausias karys, geresnio tiesiog nėra. Jeigu kada tau reikės kautis, patikėk, tu tai mokėsi geriau už kitus. Tikrai, prie visų žydelių mokslų, šis tau irgi pravers. Tik tu mokykis, aš žinau, kad nuo meilės geriausias vaistas, tai fiziniai pratimai. Povilai, ir aš kažkada praradau savo meilę, tik karas mane išgelbėjo, taip aš tada  labai mylėjau. Tu juk Enrikos net nepažįsti. Gal gerai, nes jeigu ją pažinotum, tai tada iš skausmo pražūtum.
Ilgai dar jie kalbėjosi, iki pačių išnaktų. Palengvėjo Povilui, labai įtikinamai Jeronimas, jam pasakojo. Taip, ne pora jis kol kas tai lenkaitei Enrikai, palaukite dar, dabar jame kažkoks naujas žmogus užgimė. Įrodyti sau, jai ir kitiems, kad ir jis yra ne koks paprastas vargšo bajoro sūnelis. Jis irgi bus turtingas ir garsus. Savo tikslą jis pasieks, nežiūrint kiek pastangų ir laiko, jam tai kainuos. Gal dabar jis tik neturtingo bajoro sūnus, bet kada nors ateityje, jis dar susitiks su Enriką, tada, ji pati pamatys kitokį, visai kitą Povilą.
Rytas, keliasi vyrai iš patalų.
        - Aš, Povilai, išjoju, turiu grįžti, nors ir gera man su tavimi buvo. Nenoriu vienos Enrikos ilgiau palikti. Žinau, ji tik apie tave dabar galvoja. Nėra kitos išeities, kito kelio, nei tau, nei jai. Visiems įsimylėjėliams yra sunku, jeigu jie negali vienas be kito būti. Tiktai tas praeina, patikėk, Povilai, tiesiog žmogus išmoksta su tuo toliau gyventi. Tik skauda labai, bet tu privalai toliau gyventi. Kol pats visko neišgyvensi, niekas tau, Povilai, negali pasakyti, kiek  kartų savo gyvenime mylėsi, vieną, du, gal tris ir dar daugiau.
        -Tada ir ar išvykstu, - sušunka Povilas.
        -Palauk, palauk tu dar nepilnai pasveikai nuo žaizdos.
      -Negaliu aš daugiau čia gulėti. Oro man trūksta. Nerandu aš čia sau vietos.
Puikiai supranta jį Jeronimas, ir jam taip buvo jo jaunystėje nutikę.
      - Gal ir teisingai darai, Povilai. Kelionė, nauji įvykiai tave greičiau  išgydys. Tu jaunas, tavo organizmas gautas žaizdas greitai sugydys. Nėra tau reikalo čia drybsoti ir sielvartauti. Tavęs laukia naujas, dar nepažintas gyvenimas. Gal viskas, Povilai, tau bus tik geriau. Jok, negulėk čia daugiau, pavasario gaivus vėjas ir saulė, prasklaidys tavo niūrias juodas nuotaikas. Ten, priešakyje, tavęs laukia naujas gyvenimas ir netikėtumai. Niekas nežino, kur nauja meilė, gali kiekvieno laukti. 
Taip jie po keletos valandų, drauge ir išjojo. Vienas į Vilnių, kitas į Varšuvą.
Nelinksma Jeronimui grįžti į Vilnių, ir ką pasakyti Enrikai. Pasakysi, kad Povilas vis apie ją galvoja, kad ją myli, tai ta tikrai neištekės. Toks tvirtas tas Enrikos charakteris, kas, kas, o jis tai puikiai žino. Ji galėtų drąsiai vieną dieną imti ir pabėgti paskui Povilą į Varšuvą. Ir nesvarbu jai būtų, kad jos tėvas nei grašio kišenėse neturi. Ar jauniems tas galvoje? Ką čia jam tokio ir prigalvoti. Nelaiminga mergaitė, įstrigo jai į širdelę tas Povilas ir viskas.

       
        Purto Gedas galvą. Visi nusistebėjimo žodžiai jau pasakyti, tiesiog reikia priimti tai kaip faktą ir tiek. Pamasažuoja ranka savo kaklą, pereina tyliai porą kartų per kambarį, aplink ramu, tik žiogai laukuose savo dainas dainuoja.
        Povilai, matai kaip su tomis moterimis. Ne tik tada, bet ir dabar, mergaitės labai mėgsta pinigėlius, ir turtuolius kurie jų turi. Tie dalykai tikriausiai yra amžini. Meilė yra meilė, bet pinigai, ir ypač dideli pinigai plius valdžia, moterims ir merginoms yra viskas. Net nesvarbu, kiek merginai ir kiek jam metų, kaip jis atrodo, jai svarbu tik viena, kad pinigėliai byrėtų, ir kad jie niekada nesibaigtų. Ar tai tie laikai, ar dabartiniai, koks skirtumas? Kiek jaunų panų dabar savo noru už senų pirdžių išteka, ir net niekieno neverčiamos, be tėvų paliepimo ir ašarų liejimo. Jos garsiai ir išdidžiai visai visuomenei sako, mes vienas kitą begaliniai mylime. Vėliau gimsta jiems vaikas, po metu, kitų paskelbia, žinote, mūsų abiejų interesai nesutapo, mes dabar esame tik draugai, bet jis labai geras, mano vaiko tėvas. Jis manimi ir vaiku labai rūpinasi. Kas tai? Meilė? Ar ne juokinga? Kas tai per reiškinys yra? Ar tik ne prostitucija, tik aišku kitokia, rafinuota? Jų niekas nesmerkia, visi tik pavydi. Matai, kokį turtingą diedą mergaitė nurovė. Tas paprastas, kur prie stoties už dvidešimt litų gali gauti, tas tai visi puola. Ką jos daro yra amoralu, jaunimą ir visuomenę gadina. Taip, ten prastuomenė tvatinasi. O čia matote, elito reikalai, čia elitinė prostitucija. Kas yra ta tikroji meilė? Ar jos kada sužinos, kas tai? Kai nežiūrima nei į pinigus, nei į titulus, ligas ar kokias negandas. Tau svarbu, kad tas žmogus, tik būtų šalia tavęs. Tik vėl, kur garantija, kad ta paukštė ims ir kada netikėtai neišskris, iš kurios nors mūsų širdies. Keistai būna tame gyvenime. Visos moterys nori, kad jas vyrai mylėtų. Klausimas, ar tikrai? Gal joms kitų dalykų reikia, o ne meilės. Pavyzdžiui pinigų, garbės, gal tiesiog gyvuliško ar žiauraus sekso. Ar mes vyrai, kada nors suprasime jas, o jos mus?
          Povilui, kaip jam jaustis, ir kas dėjosi jo viduje, kai vieną dieną pamilsti, kitą sužinai, kad ji yra kitam pažadėta, kad greitai jos vedybos, ir nieko padaryti negali. Tais laikais, ką galėjo toks jaunuolis pakeisti, pasukti įvykius kitaip. Ne, variantų nebuvo nė vieno, nei jam nei Enrikai. Viską lėmė kilmė, valdžia ir pinigai. Būtų Povilą tiesiog, jeigu kas, į šaltą„cypę“ pasodinę. Merginos tais laikais dėl meilės nesižudydavo. Tai tik Šekspyro sugalvota pasaka apie Džiuljetą. Realiame gyvenime su tuo nebuvo nieko bendro. Ar savo, ar ne savo noru, bet Enrika būtų vis vien ištekinta. Ir jokios čia ašaros ar dejonės nebūtų padėjusios. Jaunuoliai neturėjo jokių šansų būti kartu, nors ir jiems ir man dėl jų labai skaudu. Varšuva, Povilai, tavęs laukė. Jaučiu, tu toje Varšuvoje gerai „prasisukai“, ir pasiekei ką planavai. Mano ne tik nuojauta kalba, aš moku ir iš dar neskaitytų puslapių daryti išvadas. Tu, Povilai, tapai kitu vyru ir, manau, labai „kietu“ gal ir turtingu. Tu man panašus i Diumos Dantesą. Grafe Montekriste irgi panašu buvo, tik su ta meile viskas kitaip. Kas dar iš rašytojų panašiai kūrė? Susimąsto valandėlę Gedas, kad tokio siužeto lyg ir nėra. Ai, nesvarbu, gal užteks man šiandien. Pavargau nuo tų mįslių. Ar ne taip, pakabuk?
Gedas, vėl paima jį į rankas, pajaučia jį savo delne. 
          -Tampi tu man labai brangus, tik dar nežinau kodėl? Bus čia ir su tavim, visokių netikėtų vaizdų. Pats Diuma ar Šekspyras, ar dar koks didelis fantazuotojas taip nesugalvotų? Dabar mums po nosimi tokie įdomūs dalykai dedasi. Ir jie mūsiškiai, apie kurių egzistavimą absoliučiai nieko nežinojome, bet jūs čia gyvenote ir mylėjote...
Gesina Gedas šviesą, jis eina miegoti, sunkiai atsidūsta.
        -  Aš nieko čia nepakeisiu.
     




        - Sakai, sūneli, Povilas lenkaitę pamilo? Kaip aš tavo mamą, na ir sutapimas, ar ne keista, ką? Aš tau pasakojau ir manęs nenorėjo jos giminė, jos tėvai. Sakė, kad už paprasto Lietuvos mužikėlio, savo dukros niekada neatiduos. Kaip jie apsiriko, kaip apsiriko. Tu žinai, Geduti, savo mamą? Tavo mamos labai kietas charakteris. Visa jos suknista giminė buvo ant kojų pastatyta, ir ką, kas tada laimėjo?
Tėvas patenkintas nusijuokia.
        - Lenkaitės tai moka mylėti, arba viskas, arba nieko. Žinai sūneli, aš čia dabar galvoju, kodėl tikrovėje to negalėjo būti? -Vėl sako jam linksmai tėvas.
        -Lenkaitės, jos kitokios, jos nepakartojamos. Velniškai gražios ir tokios seksualios, -juokiasi tėvas.
        -Tai tau su Dalia pasisekė. Tokios antros kaip ji, tai niekur nėra. Va tavo broliui su tom mūsų tautietėmis, nė velnio nesiseka, -ir tėvas riebiai nusikeikia.
        -Gaila man tavo brolio, jau antra jį paliko, ir už ką? Aukštas, gražus, negeria, atrodytų tik mylėk ir saugok tokį vyrą. Bet ne, tos kvaišos, tikros kvaišos. Jom paduok kažką nepaprasto, kažką nepakartojamo. -Ir vėl tėvas, porą gerų žodelių į taip viso pasaulio vyrų dievinamų lietuvaičių darželį paleidžia. 
          -  Nusiramink, nusiramink tėvai, viskas su broliu gerai. Sakė, kad ir jis dabar, tik tokios kaip Enrika ieškos, -nusijuokia Gedas. - Prašė manęs išsiaiškinti, kur čia Vilniuje, ar Lietuvoje rasti Enrikos provaikaičių, - kikendamas taria. - Jūs abu labai panašūs. Tu motiną suradai, aš jam padėsiu irgi lenkaitę susirasti.
Nusišypso ir tėvas.
        - Čia, Gedukai, tai kita kalba, tu imk ir iškapstyk kokią seno kraujo Lenkijos bajoraitę, tvirtai manau su ja jis bus laimingas.
Abu linksmai nusijuokia.
          -  Na tėvai tie mūsų ir duoda genai, ir „pavarom“ mes abu.
          - Taip, sūneli. Mano tėvas ir tėvo tėvas, visi mes su tomis moterimis kieti buvome. Visi tik gražiausias ir dailiausias šaudėme. Gerai, užtenka apie jas, einame padirbėti, oras gražus, mūsų begalės darbų dabar laukia. Reikia mums kasti ir sodinti, kada tu čia vėl dabar pasirodysi, man tas kojas labai skauda, ir nugara pasilenkti neleidžia. Nenoriu, sūnau, aš tokios senatvės, nenoriu, ir tau jos šėtonės nelinkiu. Kaip greitai ir negailėstingai bėga laikas, atrodo visai nesenai dar jaunas buvau, va, dabar net pasilenkti negaliu.
          - Ką tu, tėvai? Viskas bus gerai, -bando jį raminti Gedas.
          - Geriau tai tikrai nebus, bet nereikia ir man išskysti. Ne tokia mūsų ištižėlių rasė. Gal ir gaila. kad dabar karai nevyksta. Gal geriau mirti su kardu rankoje, negu su savo šūdu lovoje, -filosofiškai reziumuoja tėvas.
          - Tėtuši tu ir „varai“, -atsako Gedas, - bet gal ir teisingai, su savo šūdu ir aš nenorėčiau numirti.
          - Kaip galvoji, sūnau? Negi tik tu vienas tą istorija nusimanai, -atsako vėl tėvas. -Tam ji ir istorija, kad mes visi jos mokytumės.
          - Gerai, kad nors tu atvažiuoji, nes tas tavo broliukas čia retas svečias.
          - Pats, tėvai, supranti, jam iš Kauno toliau atlėkti, dar jūrą ir savo sodybą aplanko.
          - Sodybą, sakai, sutinku? Ir jai laiko reikia, bet ir tėvams galėtų kada padėti. Atvažiuotų bent kada pasikalbėti, ir Gintę kartu atsivežtų.
Vyrai minutėle abu nutyla.
            - Gerai, kad jis tą jūrą turi, -vėl prabyla tėvas. - Jis ją labai myli, tai labai gerai, tų bobų toks kaip jis, šimtus, jeigu tik užsinorėtų, galėtų turėti. Kvaišos jos kaip vištos, -vėl burba piktai tėvas.
Pasigirsta iš virtuvės mamos balsas.
            - Ką jums pietums padaryti?
            - Nesvarbu mama, jokio man skirtumo, - atsako Gedas.
            - Daryk daug ir skaniai, -sutrimituoja tėvas.
            - Ar balandėliai ir šaltibarščiai bus gerai?
            - Mama, labai gerai, nesijaudink.
            - Tada jums juos aš ir ruošiu, - mama greitai dingsta virtuvėje.
Vyrai prieina seną obelį.
            - Pagaliau pjausim ar dar ne? - pasiteirauja Gedas.
Tėvas paliečia seną obelaitę. 
            - Taip, - palengva atsidusta.
            - Pjausim Gedai. Nors ir kaip man širdį skauda. Aš ją dar mažą sodinau. Jūs aplink ją abu su broliu čia pypliai bėgiojote. Kiek obuolių ji mums davė - vėl susimąstęs sako tėvas.
            - Kiek prisiminimų su ja užplūsta.
            - Tai gal tada dar palikime, - greitai atsako Gedas.
            - Aš jau nusprendžiau, kad ne sūneli, nors ir sunku senam žmogui susitaikyti, bet kito kelio nėra. Ji savo atgyveno, ir nėra čia man ko ilgai verkti. Viskas šiame gyvenime ateina, ir viskas praeina. Mes puikiausiai tai žinome, sentimentai, tegul jie visada lieka mano atmintyje. Žmogus stiprus ne vien atsiminimais, bet ir ateitimi. Nupjausime mes ją dabar, išrausime tas šaknis, aš kitais metais šioje vietoje kitą, jauną, pasodinsiu. Gal manęs sviete nebebus, o ji užtat augs. Ateina laikas gyventi, ateina laikas ir mirti. Imk pjūklą ir pjauk, ir kuo greičiau tuo geriau.
Gedas pasiima į rankas benzininį pjūklą ir per porą minučių obels nėra. Tėvas su kirviu rankoje nukapoja šakas. Obelis buvo, obels nėra. Pasodins jie naują, viskas gyvenime tęsiasi.
Vakare, po visų darbų, prie valgiais padengto stalo susėda visi trys.
          - Gal po šimtą, ar ką, sūnau? -klausia tėvas.
          - Turiu čia geros dzūkiškos, nuo Merkio krantų. Tokios dabar retai kur gausi. Daugiau negu 50 laipsnių, tai ne iš parduotuvės tas „pilstukas“, tikra naminė.
          - Ne tėvai, aš čia nesenai su Slavka ir Žydrium pasisėdėjau, man dar ir dabar negera apie tai net pagalvoti.
          - A, -atsako tėvas.
          - Tai kaip jie laikosi? Gerai, kad vis dar susitinkate.
          - Viskas gerai, Žydrius Angliško viskio buvo atkimšęs, bet man jis pro burną atgal išėjo.
          - Matai sūnau, ar aš tau nesakau, kiek kartų visiems įrodyta, geriau už tikrą dzūkišką naminukę pasaulyje nėra. Nuo jos dar niekas nemirė, kvaila tik ta mūsų valdžia, kad paprastiems žmonėms pardavinėti jos neleidžia.
            - Taip sutinku, tėve, ir gera, ir dėl valdžios bukumo, -greitai atsako Gedas.
            - Tik prašau mes abu kitą kartą išgersime, bet ne dabar.
            - Gerai, kaip nori, kitą kartą, tai kitą, -sutinka tėvas.
            - Sau tai aš įsipilsiu, ne daug man liko malonumų šioje žemėje, ar ne taip, motina, -ir žiūri į žmoną. 
            - Ai, baik tu tas kalbas, gerk jei nori, ko iš lietuviško prasčioko senatvėje dar galima tikėtis, -atsako mama.
              - O tie tavo Lenkijos bajorai, ar Anglijos džentelmenai tai negeria ar kaip? -vėl klausia tėvas.  - Jie neįgalūs jau ar ką? Tai matai, motin, kokie mes dar tvirti, jie negali, bet aš dar galiu.
Ir tėvas vienu mauku ištuština stikliuką.
              - Čia tai jėga, gera, brangioji.
Patenkintas tėvas, juokdamasis toliau sako.
              - Taip lengvai nuėjo, gyvenimas visai kitoks man tapo.
              - Kad tik nenuskristum, -atsikerta jam mama.
Gedas tik juokiasi, visada jie tokie buvo, visada ginčijosi, bet be pykčio, be didelių barnių, jis supranta, jeigu ir yra tas nedidelis žmonių procentas, kurie myli vienas kitą ir vieną kartą gyvenime, tai jo tėvai kaip tik tokie. Jiems labai pasisekė, vienas su kitu, nors jie tokie skirtingi, lietuvis ir lenkė. Negali, nei dienos jie negali būti vienas be kito, ir kiek prisimena Gedas, jie abu visur, visada drauge. Gerai būtų, kad ir man taip su Dalyte, gal likimas ir man tai duos?
              - Tu, sūneli, valgyk, daugiau valgyk, -švelniai sako Gedui mama.
              - Geduti, tu per tuos savo darbus tikriausiai visada alkanas būni, gaila man tavęs, sūneli, labai.
Mamos, jos visos vienodos, joms visoms atrodo kad jų berniukai alkani ir žmonų neprižiūrimi, nieko tame naujo.
              - Ačiū, daugiau netelpa man, mama, tikrai ir pavalgau, ir nebadauju. Man dar kaip tik, reikėtų kokį vieną kitą kilogramą numesti.
              - Ką tu čia šneki, tik pažiūrėk koks tu liesas, vieni kaulai ir skūra.
          Ką atsakyti, ką atsakyt tokioms mamoms? Kaulai ir skūra. Jos šokinėjančių raumenų tai nemato. Visi sako, kad aš geležis ant savęs ir nešioju, mama tik vieną skūrą regi. Kaip skirtingai, pasirodo, žmonės mato, tai gal ten kur juoda, nėra balta, tik raudona. Kaip tada tai suprasti? Kodėl viena žmonių karta vienaip galvoja, kita kitaip? Kodėl, nuo ko tai?
          Mama tik žiūri į Gedą, glosto savo akimis jaunėlį, nors mintimis tikriausiai kažkur į Gedo vaikystę nuklydo.
              - Ačiū tau, mama, labai skanu buvo, -lengvai atsiraugdamas sako Gedas, dabar sotus esu. 
              - Ačiū Dievui, mano vaikeli, -atsako mama.
              - Dabar aš ant kitos kojos, -taria tėvas.
Vėl sau stikliuką įsipila.
              - Už mus, -ir iki dugno nuryja Dzūkišką skanumą.
              - Oi gerai, kaip gerai, -visas laimingas, taria tėvas.
Mama tik numoja ranka.
              - Senas diedas esi, kaip tu savo sūnų mokini, -vėl priekaištauja vyrui, žmona.
              - Geduti, -švelniai sako mama. Man tavo brolis skambino, ir girdėjau, kaip tėvas tavęs klausė, tu tam kalne radai kažką, ar kaip? Aš, kaip visada, viską paskutinė sužinau. Papasakok prašau, nors trumpai, ką ten atkapstėte, ir man labai įdomu.
Nieko Gedui neliko, kaip papasakoti savo radinius.
              -Ten vieną seną knygą suradome, tiksliau tai ne knyga, veikiau senas rankraštis, lenkiškai rašytas vienos nežinomos mums moters. Tame rankraštyje buvo įdėtas sidabrinis pakabukas su panašiu į menoros žvakidę atvaizdu, bet tik panašus. Jis kitoks, dar niekur man nematytas ir neregėtas. Gal ten net ne menora pavaizduota, aš kol kas nežinau. Ten gali būti ir ne žvakidė, kol kas nieko konkretaus negaliu jums pasakyti. Mūsų Gedimino stulpus primena, bet kitaip atrodo. Jis maždaug toks, - ir, paėmęs pieštuką, nupiešia ant popieriaus lapo.
Tėvas su mama pasižiūri, ką ten Gedas nukeverzojo. Mamos tik akys plečiasi, ji kažkaip keistai pasižiūrėjo.
              - Negali būti, tas negali būti, -ir visa tartum nuo šalčio pasipurto.
              - Mama, ar tau viskas gerai, gal kas atsitiko?
              - Ne, ne sūneli, viskas man gerai, - nors mato Gedas, kad mamos veidas visas pabalęs.
              - Ar tikrai mama?
            - Taip, taip, pasakok toliau.
Gedas vėl viską perpasakoja savo motinai. Pagaliau jis nutyla. Mato, kaip mamos akyse ašaros pasirodo.
              - Mama, mama kas tau?
              - Nieko man nėra, viskas gerai, tik labai gaila tų jaunuolių pasidarė.
Atsistoja mama verkdama. 
            - Ei, motin, baik čia tu tuos verksmus, - sako Gedo tėvas žmonai.
            - Tu visai senatvėje išskydai.
            - Aš tuoj, tuoj, palaukite minutėlę, - ir dingsta motina kambaryje.
            - Kas jai pasidarė? - tėvo klausia Gedas.
            - Bala jas žino tas moteris, tavo mama pats žinai, niekada neverkia, o čia. Nieko aš nesuprantu. 
Nesupranta ir Gediminas, seniai jam teko motinos ašaras matyti.
Po minutės, susitvardžiusi ir apsiraminusi, grįžta mama.
            - Viskas man tvarkoje, nieko baisaus, šiek tiek susinervinau ir viskas.
Gedas žiuri į mamą, mintyse jaučia, kad kažkas čia ne taip, jo mama ne iš tų moteriškių, kurios nuo tokio pasakojimo pravirktų.
          - Mama, ar tikrai viskas gerai?
          - Taip, taip, sūneli, nusiramink, viskas gerai. Pasakok, kaip toliau ten viskas vyksta, - dabar ramiu balsu klausia mama.
          - Kad toliau dar neperskaičiau, kol kas tik tiek įvykių.
          - Sakei, toliau dar neperskaitei, kaip man įdomu. Geduti, kai viską perskaitysi, būtinai ir man papasakok, kuo ten viskas baigsis.
          - Gerai, mama, jeigu tik tu pažadėsi daugiau neverkti, -atsako sūnus.
          - Neverksiu, patikėk neverksiu, labai tavęs lauksiu. Gal dar ką tau įdėti, gal salotų ar beržų sulčių nori pagerti.
          - Ne, ačiū mama, daugiau nieko nenoriu, man pilvas jau sprogsta, daugiau niekas netilps.
Dar valandą jie šnekasi, apie gimines, apie Džiugą, apie brolį.
          - Gintė ar žino apie tavo radinį, -vėl klausia mama.
          - Nežinau, aš su ja nešnekėjau, nebent brolis jai pasakė.
          - Manau, tavo brolis jai pasakė, ir jai bus įdomu pasiklausyti. Jos abi beveik vienmetės su ta, kaip ten jos vardas, Geduti.
          - Mama, jos vardas yra Enrika, -aišku atsako mama. Dabar atsiminsiu. Enrika, koks geras vardas, tegul ir Gintė greičiau apie ją sužino.
          - Viskas, važiuoti man reikia, kitaip vėl nuo Dalytės velnių gausiu.
          - Galėtum dar pas mus pabūti, -sako tėvas.
          -Kaip jis galėtų, namuose šeima jo laukia. Kitą kartą visi atvažiuokite, ir brolis tavo su Ginte tegul pasirodo. Būtų labai smagu, pasimatyti, kiek čia mums gyventi beliko, -sako mama.
          - Gerai, gerai, tik nemirkite, atvažiuosime ir brolį įkalbinsiu, kad kartą tą savo jūrą ramybėje paliktų.
     

          - Kaip padirbėjote, kaip tėvai? -iš toli pasitinka Gedą Dalios balsas.
          - Tik nešauk, gerai. Teko tą seną obelį nupjauti, prie kurios aš tave jaunystėje buvau pasiguldęs.
          - Negali būti, tavo tėvas sutiko ją pjauti?
          - Kas jam beliko, ji visai sena buvo.
          - Papūsk man, ar tu su savo tėvu kartais neišgėrei?
          - Baik tu su savo nesąmonėm. Siūlė naminės, bet man dar to viskio užtenka.
          - Tu galvoji imsiu taip ir patikėsiu, - atsako Dalia. Kaip ten jų abiejų sveikata?
          - Tėvui vis kojas skauda, mamai viskas tvarkoje. Abu jie linkėjimus siunčia. Nori kad kitą kartą, mes visi kartu su broliu ir Ginte, pas juos susirinktume. 
          - Gal greitu laiku ir nuvažiuosime, -sutinka žmona.
          - Kodėl gi ir ne, ar papasakojai jiems apie savo radinius?
          - Teko, tik keista buvo, nes mama pravirko, kai pasakojau jai, kas ten rašoma.
          -Tavo mama pravirko? –to negali būti, - klausiamai sako Dalia. Ji, pas jus niekada neverkia.
          - Man irgi keista. Niekada neverkia, bet čia ėmė ir ašaras paleido.
          - Tai kas jai užėjo, kas atsitiko?
Gedas tik pečiais truktelėjo.
          - Nežinau net, sakė Povilo ir Enrikos jai gaila pasidarė.
          -Keista tada, labai. Anksčiau tavo mamai tokių gailesčio priepuolių nebuvo, gal čia kažkas kita, -žiūrėdama į Gedą sako Dalia. Tiek to, gal senatvėje žmogus keičiasi, minkštėja. Kas ten žino?
          - Ar vaikas miega?
          - Taip, prieš valandą gulti nuėjo.
          - Ką tu dabar darysi? Eisi miegoti, ar vėl iki ryto skaitysi?
Gedas norėjo sakyt, kad tik trumpam, valandžiukei, bet pažvelgęs į žmonos akis, atsakė.
          - Ne, einam ir mes miegoti, ir aš pavargau. Visą dieną, kaip tikras jautis dirbau.
          - Gerai tada, eime, ką daugiau tu gali, negi tik tas senas obelis pjauti. Tu geriau, brangusis, su manim taip, kokį pusvalandį be poilsio, tada tai vyras būsi, o taip tik tavo kalbos vien girdysi.
          - Tu mane vieną dieną galutinai pribaigsi, - atsako jai Gedas. Pedagogė, inteligentė, bet kai pasiklausai, atrodytų, kad tu iš.... 
          - Iš kur, iš kur, gi aš? Kur, sakai, randasi tokios, kaip aš? Pasakyk prašau, kur tokių atkasei? -nenusileidžia Dalia.
Gedas, tik numoja ranka.
          - Kas atkasė, tas ir užkas, viskas, einu aš miegoti.
Jis skrenda, jis lekia per bangas. Saulė danguje skaisčiai šviečia, aplink tik jūra ir bangos, ir jie dviese su broliu lekia į žydras tolumas. Abu nenori nusileisti, kuris greitesnis, kurį banga aukščiau pametės. Laimi, tai vienas, tai kitas. Vėl jo kelyje, eilinė vėjo genama mėlynoji banga atsiranda. Gedas tik susikoncentruoja, ir jis jau ore. Šuolis, skrydis, kaip tai ji svaigina, koks tai nenusakomas pojūtis, atrodo, jis ilgam pakibo tarp jūros ir dangaus. Tik kyla, skrenda, aplinkui mėlynieji jūros toliai, kranto visai nesimato. Pasigirsta garsas, jis netyla. Jūra, bangos, saulė, jie išnyksta. Gedo smegenys, bando priimti situaciją. Tai mobilaus jo telefono skambučio signalas. Sapnas su jūra galutinai dingsta. Mašinaliai Gedas viena ranka per nemažus vargus pagaliau pasiekia savo „mobą“.
          - Klausau, kas čia, -pasigirsta balsas.
          - Tai tu į „kašę“ atvarysi? Tavęs laukti, ar ne?
          Po poros sekundžių Gediminas susiorientuoja, šiandien sekmadienio rytas. Tai jam, ir dar gerai saujelei tokių kaip jis keistuolių, yra šventa diena. Sekmadienis tikram katalikui, tai diena, kada jis turi eiti į bažnyčią pasimelsti, atsiprašyti už nuodėmes, kurias taip šauniai pridirbo per visą savaitę. Kitiems tai laikas, kai gali pasivolioti lovoje, pažaisti su mylimu žmogumi įvairius meilės žaidimus. Neveltui sakoma, kad vyrai rytais yra galingiausi. Visi mes renkamės savo rytinio sekmadienio pramogas. Vilniuje yra grupelė mūsų žmonių, kurie daug metų kiekvieną sekmadienio rytą, renkasi savo tikėjimui ir pramogai. Tokių kvailių visoje Lietuvoje, manau, yra ir daugiau. Koks tu bebūtum, ką visą naktį beveiktum, ar tu stovi ant kojų, ar ne, bet privalai ten būti. Tai yra krepšinis. Jis jiems šventas sekmadienio ryto dalykas. Komandos pasiruošusios, laikas imti kamuolį ir vėl laimėti.
            - Būsiu, tuoj būsiu -dar pusiau apsvaigęs nuo skrydžio jūroje, atsako Gedas.   
            - Laukite manęs, aš jau važiuoju, - greitai ir kita koja, kelnėse. Jis sugeba kaip armijoje, minutė ir pasiruošęs.
Dalytė, tik viena akim į jį pasižiūri. Kiek ji per jų bendrą gyvenimą matė, tokių rekordinių vyro apsirengimo akimirkų. Jai dažnai ateina vienas ir tas pats klausimas, kaip jis sugeba taip greitai keistis. Iš miegančio, pusiau miegančio, per dalį sekundės pasidaryti visur skriejančiu. Jis ką tik gulėjo šalia, ir jo nebėra. Suspėjo ir apsirengti, ir daiktus visus į „tašę“ susimesti. Net taip įprastos rytinės kavos nebereikia. Ir iš kur jame tokie greičio apsirengimo sugebėjimo gabumai? Stebuklai, kaip žmogus dėl krepšinio gali viską padaryti. Ji, tikriausiai, niekada nesupras nei jo, nei kartu su juo, tokių pat trenktų tų diedų .
Gedas įlekia į salę, visa hebrytė pasirengusi, lengvai apšilinėja. Vienoje pusėje jo „bahūriukai“, kitaip dar vadinami jaunimu. Tam jaunimui beveik visiems virš 30 metų suėję, ir jie matote dar yra jaunimas. Neblogai, ką? Kitoje pusėje, gal net nuo pačio ankstyvo ryto susirinkę vadinami seniai. Jų amžiaus niekur neskelbiamas, nes tai yra valstybinės reikšmės paslaptis. Svarbu tik, kad jie juda, ir dar kaip juda. Tik spėk juos visus gaudyti ir vytis. Plačiai paplitusi nuomonė, kad vyrai virš 40 metų nieko negali. Pasakysių, ateikite čia pasižiūrėti, net pinigų niekas iš jūsų neims. Jūs labai nustebsite, kai savo akimis pamatysite, kaip tie senukai aikštelėje skraido. Gedas, greitai persirengdamas, tik akimis permeta, kas vienoje pusėje, kas kitoje. Taip, Sigis, Juozas, Rolandas, Valdas, Rimas ir Antanas dar atėjo. Su jais aišku, apie juos nėra ką daug šnekėti, eilinį kartą bus sunku. Tačiau Antanas ir vėl pasirodė. Jam kiek dabar metų? Atvirai jeigu pagalvojus, tai niekas ir nežino. Gal ir 70 metelių suėjo, ar apytikriai tiek. Kiek Gedas save prisimena, jis visada čia buvo. Tai diedas, tai jėga. Dabar tie senukai, turėdami toki gyvą, vaikščiojantį dopingą, kausis iki paskutinio kraujo lašo.
Sunku šiandien ir jam bus ir jo jaunimėliui. Nesvarbu, kad visi pajėgiausi susirinko: Vilmantas, Romas, Arūnas. Nerašyta taisyklė, trys partijos iki trijų pergalių. Nesvarbu, kiek laiko ar kiek pratesimų tai gali užimti. Šiandien čia bus visko, niekas nenusileis. Su Antano atėjimu tai būtinai garantuota. Tie seniai bandys vėl sau ir visam pasauliui įrodyt, kad jie dar kažką gali. Deja taip yra mūsų Lietuvoje, būtent ta religija. Vietoj rožančiaus oranžinis krepšinio kamuolys. Negali Gedas pasakyti, iš kur tai pas juos čia, Naujojoje Vilnioje atsirado dar tais sovietiniais laikais. Jis jau mokykloje girdėjo, kad čia vyksta sekmadieniniai derbiai. Anksčiau žaidė gamykla prieš gamyklą, vėliau po truputį įsijungė įvairios mokyklos vaikinų laidos. Tiesiog taip įvyko ir yra iki šiol. Ir labai gerai. Nors kartą į savaitę gali visą savo „zlobą“ čia išlieti, mielai prašom. Visko būna šituose sekmadienio sambūriuose. Pavyzdžiui, vien tik kokių žodelių gali pasiklausyti, tai ne romanuose skaityti, gyvai gali girdėti. Dar vienas nepakartojamas dalykas, vaidyba. Kokie čia visi gerai artistai. Kaip moka jie tobulai valdyti veidą ir kūną. Žiūrėkit, kuris nors ką tik gavo per rankas, visas iš skausmo aimanuoja, negali pirštų pajudinti. Pasigirsta stebuklingų žodelių garsai, ir po sekundės nežmoniško pykčio ar įniršio vedamas, jis su kamuoliu jau skrieja į tave. Tu tik spėk suktis, ne vienas bulius puola, bet iškart penki. Tai ten, Ispanijoje buliukai gal kvaili, jiems tik raudona spalva yra priešas. Lietuvos buliukai beveik visi su aukštaisiais išsilavinimais, visus tavo ėjimus į priekį iškart perskaito. Kokia spalva, ant tavo marškinėlių šiandien šviečia, jiems į tai visiškai nusispjauti. Svarbu yra tik vienas, kad jų mestas kamuolys į tinklą pataikytų, patiems kuo mažiau praleisti, va ir visos čia taisyklės. Aplamai paėmus, tai čia, šiame žaidime, kiekvienas žaidėjas yra ir teisėjas ir paskutinis nahėjas. Tu akimirksniu iš padoraus verslininko, mokytojo ar net teisėjo, gali tapti pats pats paskutinis, baslys arba gaidys. Niekur mūsų visuomenėje taip greitai žmogus nesikeičia, kaip čia, šitoje krepšinio aikštelėje. Sekundės dalis, ir tu nežinai, kuriam visuomenės sluoksniui dabar priklausai. Gerai, dar jeigu tik vienas bando tau tai išaiškinti ar paaiškinti. Dažnai būna, kad iš karto trys, ar net penki, tau draugiškai čiulba, kas tu esi, ir kas ta tavo visa komanda. Blogiausiai, kad jie tave gali taip toli nusiųsti, kad nežinia kada iš ten atgal kelią galėsi surasti. Įsivaizduokite tik, ryte tu iš savo namų išėjai būdamas Adomu, po valandos jau tampi p...... bolu. Kodėl, mielosios moterys, žmonos ar draugės, jūs taip dažnai stebitės, kai mes grįžtame iš tų draugiškų susitikimų su oranžiniu kamuoliu. Ir vis mūsų klausiate, kas mums pasidarė. Mes tiesiog nežinome, kas tuo momentu esame. Jeigu tau penki vyrai su aukštaisiais diplomais, kokias geras penkias minutes įrodinėja, kad tu esi pats tikriausias pasaulyje šūdžius, nori nenori pats imi tuo tikėti, kad taip ir yra.
Man labai patinka šis žaidimas, “ I love this game “ kaip jį reklamuoja amerikiečiai. Čia tiesiai šviesiai tu tampi tuo nauju, laisvu nuo savo praeities žmogumi.
Pasibaigia trys partijos ir viskas nurimsta. Tu iš savęs išleidai tą energiją, kurią kaupei visą savaitę, ji tave jau paliko. Dabar tik nuogi užpakaliai šminirėja duše, ir jau humoro kalbelės, kas kokį grožį su savimi nešioja. Vyrai pasikeičia, atsipalaiduoja. Pas mus yra dar viena sena tradicija po salėje palikto prakaito, susėsti prie stalo ir viską, kas buvo, aptarti prie alaus bokalo. Ten yra ringas, aikštelė, ten mes priešininkai, dabar esame vėl visi savi vaikinai. Čia prasideda visai kitokios kalbos, neišgirsi ir jokių blogų žodelių, ir mimika pati paprasčiausia, visi kaip lavonai nusikalę, tik gaudo šalto alučio skonį.
Šnekų būna įvairių, pradedant nuo politikos, baigiant moterimis. Viskas priklauso nuo išgerto alučio kiekio. Dažniausiai po porą bokalų, ir visi išsiskirsto, aišku, būna ir išimčių, gal kažkurio gimtadienis nesenai buvo, kitas iš Anglijos ar Ispanijos ką tik parvažiavo. Tada gali ir po penkis, šešis bokalus paskanauti, tada ir kalbų daugiau atsiranda. Tai normalu, nori vyrai pasišnekėti, nes puikiai vienas kitą pažįsta. Salėje jie gali ir pasistumdyti ir pašūkauti, čia gi jie visi draugai.
          - Tai kaip, Gedai, tavo kalnas, kas naujo, ar ką radai? -Tai Valdas klausia, irgi istoriją baigė, mokytoju dabar dirbo.
          - Vieną neįtikėtiną radinį radau, -ir pradeda po truputį pasakoti. Nutyla vyrų juokeliai ir kalbos, visi įtempę ausis klausosi, niekas nepertraukia.
          - Tai kol kas tiek, toliau neperskaičiau.
Visi dar geras pora minučių tyli, matyti, kad virškina gautą informaciją. Jie visi čia vietiniai, irgi tas vietas puikiai žino. Vyrams, matyti, tai didelė naujiena. 
            - Negali būti, - pirmas prabyla Romas.
            - Sutinku, -prabyla ir Valdas.
            - Aš kaip istorikas puikiai žinau, kad tais laikais moterys nerašė.
            - O kodėl ir ne, -atsiliepia Juozas.
            - Maža ką tu ten žinai, visada būna pirmas kartas.
Prabyla ir kiti, kalbos, įrodinėjimai pasipila iš visų pusių. Neįtikėtina, bet staigiai susidaro dvi grupuotės, vieni už, kiti prieš. Beveik kaip krepšinio aikštelėje, tik be stumdymosi ir keiksnojimo. Gedas tyli ir klausosi, jam įdomi savų vyrų nuomonė. Greitai, kai sužinos istorijos šulai, ir jie panašiai reaguos. Vieni, aišku, bus prieš, bus ir tokių, ypač kurie dar negavo nusipelnusių vardų, jie bus už.
              - Gedai, -pagaliau pasigirsta Sigio balsas.
              - Tu pats, ką tu manai?
              - Ir aš iš pradžių netikėjau, bet kuo toliau skaitau, tuo labiau tikiu.
Vėl vyrai susimąsto, tik dabar jau žymiai ramesni, be didelio triukšmo. Gal tai pirmas bus kartas, kai pasaulis sužinos, kad ir Lietuvoje moterys galėjo rašyti.
            - Visiems mums tu labai įdomią naujieną pasakei, -sako Vilmantas.               
            - Jeigu paaiškės, kad tai tiesa, tai mūsų Naujoji Vilnia su Rokantiškių kalnu, ant viso pasaulio pagarsės. Tik ir spėk tada užsienio kanalus žiūrėti...
Vėl vyrai pasigauna naują mintį. Visų akys tik sužiba, kiekvienas fantazuoja, kas gali su jų gimtuoju rajonu ateityje nutikti. Pagaliau ir čia fantazija su žodžiais baigiasi.
            - Ką tu toliau žadi su tuo daryti? -vėl pasigirsta Valdo balsas.
Gedas, pagalvoja minutėlę. 
            - Manau, man reikia viską iki galo perskaityti ir išversti, kai paaiškės kaip ten viskas baigėsi, tada mes ir nuspręsime.
            - Teisingai, - sutinka visi vyrai.
              - Dabar išgerkyme už Enriką ir Povilą, -sušunka vienas, - jie iš mūsų vietovių.
Vėl visi vieningai pritaria, - taip jie mūsų. Dabar ir mes savo didvyrius turime, nereikia mums kitų. Visi pakelia bokalus ir vieningai iki dugno juos patvarko.
            - Tu, Gedai, išversk ir kitą sekmadienį mums vėl papasakok, tada ir pagalvosime visi drauge.
            -Teisingai, -ir kiti pritaria. -Čia dabar ne tavo vieno reikalas, čia mūsų visų, ne tu vienas su savo broliu ten bėgiojai. Mes irgi turime mažytę teisę, mes visi.
              - Aš nieko ir nesakau, - atsako Gedas. 
Jie teisūs. Tai ne tik jo ir jo studentų, ne tik Naujosios Vilnios, tai visos Lietuvos turtas. Dar gerą pusvalandį vyrai pasišneka apie tai, ir po truputį pradeda skirstytis. Visi turi savus gyvenimus, taigi laikas skirstytis.  Iki, viso, sėkmės, vadinasi, susitinkam kitą sekmadienį.
Visi išsiskirsto, tačiau žino, kad sekantį sekmadienį ir vėl visi susitiks.
 
       


            - Tėtukai, kaip pažaidei? -kieme Gedą iš toli pasitinka Džiugas.
          - Ačiū, sūnau, viskas gerai.
          - Ar laimėjai?
          - Visko buvo, ir laimėjom ir pralošėm.
          - A, sako Džiugas, - tada gerai. Tai gal tada šiandien važiuokime prie tavo kalno, kada gi aš jį pagaliau pamatysiu. Tu man tiek kartų žadėjai, ir vis nenuveži.
            - Teisingai, -pasigirsta ir Dalios balselis. - Kada nuveši? Kiek tu  gali vaikui galvą pudrinti, kada pagaliau tu jį pasiimsi?
            - Kada, kada... Gerai, važiuojam, pasidedu daiktus ir galime važiuoti.
            - Valio, -pasigirsta Džiugo pergalės šauksnys.
            - Aš per tą laiką sumuštinių padarysiu ir kavos į termosą įpilsiu. Bus savaitgalinė išvyka į gamtą.
Po gero pusvalandžio jie privažiuoją kalną. Pirmasis iššoka Džiugas, ir skuodžia link piliakalnio.
            - Palauk, -sušunka mama.
            - Neskubėk, suspėsi, niekur jis nepabėgs, eime visi drauge.
            - Gerai, -nenorom sutinka vaikis.
Neskubėdami palengva visi užlipa į kalną.
              - Brangusis, ar atsimeni, kada mes čia pirmą kartą buvome?
Gedas  susimąsto.
              -  Ir kada gi, brangioji?
              - Tada, kai tu man aiškinai, kiek daug žibučių čia auga. Sakei, kad visą gyvenimą tu jas man skinsi.
                - Ar tikrai? –nepamenu, kad tiek daug tau galėčiau žadėti, -atkerta Gedas. Šituose šlaituose visada ankstyvą pavasarį žibutės tiesiog mėlynuoja.
                - Kaip tu nieko neprisimeni, -pyktelėjusi vėl burba Dalia, jokios romantikos pas tave neliko.
Kol Dalia su Gedu meiliai šnekučiuojasi, vaikis pora kartu apibėga visą aikštelę.
                - Tai, kur, kurioje vietoje tu radai, tėtukai?
                - Taip, -pritaria sūnui ir žmona, - prašau parodyk savo šeimai, kur jūs tą stebuklą suradote?
                  - Ateikite čia, -ir žengia Gedas, prie duobės, rodo ranka, - čia ji ir buvo užslėpta.
Džiugas tuojau puola, bando pasirausti, pačiupinėti, paverčia porą akmenų,  gal ir jam pasiseks. Tėvai tik nusišypso.
                - Tai, sakai, šitoje vietoje?
Dalia vėl, tartum pirmą kartą jį matytų, apžvelgia kalną. Jos akys nukrypsta link upės, link Vilniaus.
                  - Tai gal šitoje pilyje Enrika ir gyveno?
                  - Galėjo taip būti, - tikriausiai taip ir buvo, sutinka Gedas. Čia taip aplink gražu ir taip paslaptinga.
Pasigirsta ateinančių žmonių garsai, ne vieni jie čia lankosi, ir daugiau senovės ir gamtos mylėtojų vaikšto šitais takais.
                  - Kelkis, sūneli, užtenka tau po žemę kapstytis, visus rūbus išpurvinai, vėl man skalbti reikės, -drausmina Džiugą mama.
                    - Eime atsisėsime, suvalgysime po sumuštinį ir kavos išgersime.
Šeima prieina stalą, išsiima sumuštinius, kavą.
                    - Čia iki kada pilis stovėjo? -vėl klausia Dalia.
                    - Šaltiniai rašo, kad iki 1655m., -atsako Gedas, -ją kazokai sudegino, kai Vilnių puolė.
                  - Ir ką, po to niekas čia negyveno?
                  - Taip rašoma, bet kaip ten tikrai buvo, dabar niekas, niekada nesužinos.
                  - Sudegino matai? –Čia gi mūrinė pilaitė buvo, ne medinė? -vėl Dalia kalba. - Ugnis jos taip greit neima. Ir kam, kazokams ją deginti? Negi jie patys lauke gyventų. Gedai, pats žinai iš istorijos, kam reikia viską išgriauti, jeigu žadi čia apsistoti ar gyventi. Gal vėliau ji sudegė ar sugriuvo. Šis stogas, langai, daiktai gal ir sudegė. Tačiau sienos tikrai buvo likusios. Gal po šitų įvykių dar daug metų čia galėjo žmonės gyventi.
                    - Atvirai, aš net nežinau. Yra tiesos tavo mąstyme. Tais laikais mūrinės sienos retenybė buvo, jeigu jų nesugriovė tai galėjo naujai stogą sutvarkyti. Pasižiūrėk, aplink visur miškas, gal ne toks ištaigingas kaip anksčiau, bet manau galėjo čia gyventi. Dar daug metų gyvenimas galėjo judėti. Logiškai mąstant, tas manau yra įmanoma. Tik kaip ten iš tikrųjų buvo, dabar niekada niekas nesužinos.
                    - Ir kas čia tą rankraštį galėjo paslėpti? Nejaugi pati Enrika, bet kodėl? Negi jį negalėjo kitaip savo sūnui ji perduoti? Gal tai jos sūnus ar dukra tai paslėpė. Kai viską apie Povilą sužinojo, tada čia ir paslėpė, - Dalia garsiai, viena po kitos, vis naujas savo idėjas mėto.
                    - Aš manau, kai viską išsiversiu, tada mes vėl čia atvažiuosime. Tada tau, brangioji mano, nereikės taip ilgai mąstyti. Bus mums viskas žinoma, -juokdamasis taria Gedas.
                    - Prašyčiau tik nedrausk savo moteriai dabar svajoti, gerai, brangusis?
                    - Ne, ne, kaip galima, jeigu tik poniai taip geriau. Prašau,  kalbėk, svajok aš niekur neskubu. 
                    - Gerai, gal ir teisingai sakai. Perskaitysi viską, tada ir galėsime išvadas daryti. Tu žinai, Geduk, ir aš noriu, kad greičiau tu viską išverstum. Man irgi labai smalsu pasidarė. Aš sutinku pasiaukoti vardan mokslo, vardan moterų. Tikriausiai ir mane feministinės idėjos aplankė šitame radinių kalne. Aš sutinku tave laikinai atlaisvinu nuo vyriškų pareigų, kol šito teksto iki pabaigos neišversi, pas mane lovoje gali nesirodyti.
                  - Ką? Tu  ir duodi, -Gedas netiki ką girdi.
                  - Ką, aš irgi už moteris. Lenkaitė Enrika mokėjo rašyti, -vadinasi ir aš už ją. Dabar, kai tu pats norėsi, greičiau išversi, greičiau galėsi pats mane ateiti.
                  - Tėtukai, apie ką čia mama šneka? Aš nelabai suprantu, kur tu turi išeiti. Negi mama tave iš namų varo, -įsiterpia Džiugas.
                    - Girdi, ką sako vaikas? Tau tikriausiai protelis visai susimaišė.  Žinai, net ir jis nesupranta, ką tu čia dabar tauški.
                    - Ai, Džiugai, tu nesiklausyk ką čia mes abu šnekame. Dar per mažas, -atsikerta Dalia.
                    - Kad aš jau nemažas, - užpyksta vaikas.
                    - Gerai, piknikas baigiasi, važiuokime visi namo. Dar ne vieną kartą mes čia būsime. Noriu po krepšinio truputį prigulti, jaučiu, mano kojos linksta, ir miegas labai ima.
Žmona pritaria.
                    - Teisingai, dar atvažiuosime čia. Kitaip tiesiog jau nebus. Važiuokime.
         

      Gedas pramerkia akis, pasižiūri į laikrodį, greitai 18 valanda vakaro. Neblogai, visai neblogai jis numigo. Tai vis tas krepšinis. Po tokių krūvių, kiek kalbėjosi su savo vaikinais, visi, arba beveik visi, eina porą valandų pasnausti.
Atrodo, atsigavo. Dar keletą minučių patinginiauja, paguli. Užtenka, reikia šokti iš lovos. Šeima, kaip visada, savo reikalais užsiėmusi. Džiugas eilinę knygą „ryja“, Dalia vėl į savo moteriškus užsiėmimus įnikusi. Gedas pasidaro žalios arbatos, sumuštinį ir eina į savo kambariuką. Niekur jis dabar nedings, reikia greičiau tą darbą pabaigti. Visi tik ir atakuoja jį iš visų pusių. Greičiau, greičiau, tik taip greitai čia nesidaro. Tekstas labai sunkiai skaitomas. Kai kada reikia fantazijos, kad suprastum, kas ten rašoma. Kitaip ir būti negali. Kiek amžių, jis toje piliakalnio žemėje išbuvo. Du, tris? Gal net visus keturis amžius jis ten išgulėjo. Aplamai, didelis stebuklas, kad nesutrūnijo visiškai.
Gedas atsisėda, kaip tapo jam įprasta, prieš pradedamas skaityti, paglosto šitą paslaptingą sidabrinį pakabuką.
            - Ot velnias, visai apie tave pamiršau vaikinams papasakoti, gal jie būtų kokių naujų idėjų pametėję. Visai tu man iš galvos išgaravai. Ką daro tas krepšinis? Visos mintys tik apie jį. Nieko, kitą sekmadienį tu būsi dėmesio centre. Dabar, prašau tavęs, atleisk man.
Gedas jį švelniai padeda, atsiverčia knygą, ir vėl pradeda skaityti.

          Sunkiai prasidėjo Povilui antrasis kelionės etapas. Aišku, nors ir pirmas, ne ką lengviau nusisekė. Per dvi savaites du tokie sunkūs praradimai. Iš pradžių namai, tėvas, sesuo, visi jam artimi ir brangūs žmonės. Dabar dar vienas prisidėjo. Nesuspėjo rasti, kaip ir vėl pametė.
          Kodėl, vis klausė savęs? Kodėl taip, Enrika? Kodėl, tu pabėgai nuo manęs? Vos tik atsiradai ir vėl išnykai kaip rūkas.
Žirgas neskubėdamas risnoja senu vieškelio traku. Seniai ir Didysis  Nemunėlis liko praeityje. Pirmą kartą jis tokią plačią upę savo gyvenime pamatė. Girdėjo, kad ji didelė, tačiau net neįsivaizdavo, kad tokių iš viso, ant svieto pasitaiko. Štai Vilija, Nemunas, žmonės šneka, kad priekyje dar Vysla didžioji teka. Ta upė yra dar didesnė, dar platesnė. Taip, kiek daug jis dar nežino. Daug dar ko nematė šiame pasaulyje. Atrodo ir Balstogė netoli. Aplinkiniai žmonės daugiau lenkiškai, o ne lietuviškai kalba. Gerai, kad jis tas visas tris kalbas moka. Povilas gali su visais pasišnekėti. Jam buvo labai smalsu ir įdomu klausyti, kai vienoje pakelės karčemoje pora žydelių tarp savęs žydiškai kalbėjo. Juokinga ta jų kalba, tada jam pasirodė. Ir ta, kitoniška jų apranga. Atrodo, kad iš kito pasaulio jie būtų atkeliavę. Tik vėl prisiminimai ir liūdesys jį dažnai aplanko... Vilinta ir Enrika. Visur abi, abiejų veidai jam mirga prieš akis. Jos tokios skirtingos, viena šviesiais plaukais, kita tamsiais. Bet abi taip brangios jo skaudančiai dūšiai. Gerai, kad šis kelias į nežinomybę veda ir padeda nutraukti slogią jo  nuotaiką.

Sūneli, kad aš tada būčiau žinojusi, kad Povilas taip, dėl manęs pergyvena. Kad aš būčiau žinojusi... Gryžęs Jeronimas man pasakė, kad Povilo nerado, kad atvažiavę kažkokie kaimo žmonės jį išsivežė. Aš taip verkiau, taip verkiau. Ir kas,  kad jis tik paprastas valstiečio sūnus buvo. Man buvo vis tiek. Aš norėjau tik su juo būti. Ilgai, dar labai ilgai aš vien tik verkiau, nieko nenorėjau, net gyventi. Aš ir nepamenu, kaip įvyko mano vestuvės, atrodė, viskas dėjosi kaip sapne, lyg aš sapnuočiau. Nežinau, kokia liga mane buvo užpuolusi tada, aš buvau viskam abejinga, nieko nemačiau, nieko negirdėjau. Man akyse vis Povilas stovėjo. Jis, kaip sužinojau vėliau, visas nelaimingas į Varšuvą jojo. Kad aš būčiau tai žinojusi, būčiau iškart pas jį tada bėgusi.
Pagaliau ir Varšuva tolumoje matyti. Iš toli jaučiasi, kad priekyje stovi didelis ir gražus miestas. Vis daugiau Povilas sutinka įvairių žmonių. Su vienais tik pasilabina, su kitais ir pasišneka. Vieni įvairius patarimus duoda, kaip jam toliau elgtis, kiti tik keistai nužiūri nepažįstamą pašalietį. Povilo Širmis vargšas vos ant kojų laikosi, ne juokas, tiek mylių nužingsniuoti.
Varšuva. Ji stovi prie tos, didelės ir plačios upės Vyslos krantų. Gerai, kad Povilas Vilnių, Vilija ir Nemuną buvo matęs. Gali pats savo akimis viską palyginti. Abu miestai dideli ir gražūs, atrodo panašūs ir kartu skirtingi. Vilnius stovi ant kalvų, miestas tiesiog iš visų pusių yra jų apsuptas. Varšuva ramioje lygumoje, plačioji Vysla raibuliuoja jos papėdėje. Įjoja Povilas su savo pavargusiu žirgeliu į miestą pro naujus ir didelius šiaurinius miesto vartus. Aplink visur pilna žmonių. Visokių tautybių, visokių kalbų girdėti. Gatvės plačios, bažnyčios aukštos, išplėstomis akimis tik žiūrinėja Povilas į visas puses. Praeina truputis  laiko. Apsipranta jis su šiuo, jam kol kas nepažįstamu miestu ir pradeda klausinėti, gal kas gi žino, kur gyvena toks ir toks žydelis. Tik tretysis Povilo užkalbintas žmogus pagaliau jam pasako, taip, pažįsta tokį žydelį pirklį. Paaiškina jam, kur yra jo namai. Varšuva tikrai didžiulė, tai ne provincinis miestelis, ji sparčiai statoma, visur nauji namai ar rūmai dygsta. Seniai miestas už pagrindinių vartų nuvinguriavęs. Gal gerų porą valandų jam teko po miestą vaikščioti, kol pagaliau atsidūrė prie žydelio, kurį nurodė tėvas, namo. Žydai turėjo Varšuvoje savo gyvenamą rajoną, kuris vis didėjo, ir plėtėsi. Povilas stovi prie durų ir neryžtingai beldžiasi į jas, niekas jam neatidaro. Garsiau į duris beldžiasi, pagaliau po kurio laiko jos atsidaro. Pasirodo žmogaus siluetas su tipiška žydeliams taip įprasta barzda.
          - Ko tau reikia, kas tu būsi? Valkiojasi čia visokie, niekaip ramybės neduoda -lenkiškai prakalba žydelis.
          - Labai jūsų atsiprašau, -prabyla Povilas irgi lenkiškai.
          - Aš ieškau pirklio Jokūbo, man sakė, kad jis čia gyvena.
          - Teisingai tu ieškai, vaikine, aš ir esu Jokūbas. O tu kas esi, jaunuoli, ko tau iš manęs reikia? -ir nužiūri jį akimis
Sunkiai rinkdamas žodžius, Povilas pradeda pasakoti kas jis, ir iš kur. Matyti,  kaip mainosi žydelio veidas.
            - Tai tu esi tas mažas Poviliukas, ai, ai, ai. Tai tu mano išgelbėtojo sūnelis, kad mūsų dievas Abraomas, jam sveikatos dar nepagailėtų. Tada užeik, prašau, nestovėk, jeigu tu tiek varstų atkeliavai iki čia. Koks tu aukštas, tavo tėvas man vis pasakojo, kad tu mažas. Aš net tavo akių nematau. Tai bent vyrai toje Lietuvoj užauga. Tikri girių Ąžuolai.
Povilas įžengia nedrąsiai, eidamas pro duris, priverstas palenkti savo jauną galvą, tokie milžinai čia negyvena. Į visas puses tik laksto Povilo akys. Pirmą kartą pas žydelį namuose atsidūrė, iš visų kambarių pasipila žydelio šeimynos nariai. Visi jam nesuprantama kalba tarp savęs kalbasi.
            - Tyliau, - surinka žydelis, -jau lenkiškai, -tyliau. Jis jūsų nesupranta. Prašau susipažinti, vaikai, čia mano išgelbėtojo iš Lietuvos sūnus atjojo. Jo vardas yra Povilas.
Visi pasisveikina. Tik keisti tie jų vardai, pro vieną ausį jam įėjo, pro kitą išėjo.
            - Sėskis, Povilai, prie stalo ir pasakok, kokie reikalai tave pas mus atvedė, kaip atkeliavai, kas tame margame pasaulyje girdisi.
Po geros valandėlės, kai viską išpasakoja, Povilas nutyla. Tartum susigėdęs dėl savęs.
            - Negali būt, -tiktai sušunka žydelio sūnus, - maždaug tokio amžiaus kaip Povilas.
            - Tikri nuotykiai. Tai tu jau porą žmonių į aną pasaulį nuskraidinai, na tu ir kietas.
To žydelio dvi dukros gal kokių 12-13metų klausia viena per kitą:
            - Tai tu tos Enrikos daugiau taip ir nematei, -ir tarp savęs žydiškai kalba.
            - Tyliau, tyliau, vaikai. Sakai, tave tavo tėvas pas mus į mokslus atsiuntė?
Pasižiūri jis, tartum naujai Povilą matytų.
              - Gerai, gal ir gerai padarė. Aš tavo tėvui esu labai skolingas. Jeigu ne jis, nieko aš dabar neturėčiau. Ir jūsų, vaikai, tada nebūtų ant šito svieto. Tai Povilo tėvas prieš dvidešimt metų mane išgelbėjo. Ir nieko už tai jis neėmė. Nepaprastai geras žmogus man tada pasitaikė. Aš tada, Povilai, visais savo dievais prisiekiau, jeigu jam kada ko reikės, visada pagelbėsiu. Mes po to įvykio geri draugai su tavo tėvu tapome. Jis senokai buvo pas mane užsukęs. Gal paskutinį kartą prieš kokius gerus penkerius metus. Ar prisimenate vaikai tą karį iš Lietuvos? -  Klausiamai pasižiūri jis į savo visus vaikus.
Tie tik galvom palinksi.
              - Tiek to, dabar tai visai nesvarbu. Aš, Povilai, savo žodžio laikausi. Jeigu pažadėjau, tai taip ir bus. Gyvensi tu dabar su mumis. Ačiū dievui, man dabar viskas gerai sekasi. Vietos mes turime, namas nemažas, ir darbo, tau mes surasime. Tavo stiprių, jaunų pečių ir rankų,  man prireiks. Tie mokslai, tos žinios, jie pas tave po truputį ateis. Iš pradžių, Povilai, gal viskas sunku ir keista tau bus, bet po truputį tu priprasi. Matau, tu vaikis neprastas esi, jeigu vienas sėkmingai čia atkeliavai ir kalbą  žinai, čia tu neprapulsi, ir mes visi tau padėsime. Tai taip, Povilai.
Apsigyveno Povilas viename kambaryje su žydelio sūnumi. Ilgainiui abu tapo geriausiais  draugais, nors ir tokie skirtingi buvo. Taip ir prasidėjo naujas Povilo gyvenimas Varšuvoje pas to žydelio šeimyną. Dar pačioje pradžioje, jie į Povilą kreivai žiūrėjo, bet savo gerumu jis visus palenkė į savo pusę. Povilui sunku, labai sunku iš pradžių buvo, ne tik dėl darbo, ar kitokio gyvenimo. Jam dėl Enrikos sunku ir vis dar skauda. Enrika jam iš galvos neišeina, vis apie ją galvoja arba svajoja. Kur jinai? Jeigu ištekėjo, tai ar ji yra laiminga, ar dar bent kartais prisimena jį, Pvilą?
Visos dienos čia bėgo vienodai. Rytais jis keldavosi anksti. Reikėdavo nuo pat ryto didžiulius maišus tampyti tai iš parduotuvės, tai iš sandėlių, tai iš prieplaukos. Upėje visada koks naujas laivas stovėdavo. Vakare, atrodo, viskas iškrauta, upė tuščia, o ryte atėjęs, matai naują, dar nematytą laivą ar baržą. Diena iš dienos, taip ir zujo laivai. Tai į vieną pusę, tai į kitą. Vėliau laivais iš tolimojo užsienio atgabentas prekes, reikėdavo išdėlioti, surūšiuoti. Dauguma tų prekių toliau po didžiąją Lenkiją ir Lietuvą keliavo. Varšuva buvo tik tarpinė stotelė, tik didelių laivų iškrovimo ir sandėliavimo vieta. Geroje ji geografinėje padėtyje atsidūrė. Beveik per vidurį karalystės, todėl ji labai sparčiau kilo ir augo. Povilas nuo pradžių su jaunėliu Jokūbo sūnumi Dovydu visur eidavo, tas buvo tik metais jaunesnis ir abu gyveno viename kambaryje. Povilas aukštas, plačių pečių, o jis nedidukas, liesas. Povilas šviesus, o jis juodų plaukų. Tačiau jaunuoliams tai netrukdė. Povilas maišus tampo, tas tik skaičiuoja. Aišku abu pajuokaudavo, bet niekada nesipyko. Povilas vis sakydavo, aš tik dirbu, o tu tik vištas skaičiuoji ir savo knygose rašinėji. Tas atsikirsdavo, kad taip šiame gyvenime sutverta, žydeliams tik skaičiuoti ir rašyti, o jums pečius lenkti.
Iš pat pradžių Povilui ta Varšuvą pasirodė labai didelė ir svetima. Vis galvojo kaip čia jis gyvens, kad tik nepasiklystų. Praėjo nepilni trys mėnesiai, ir jis visą miestą dabar puikiai žinojo, visas tas miesto krautuves ir gatves. Dažnai tekdavo jam tai ten nuvežti, tai ten nunešti. Ir Povilą, dauguma žmonių pažinojo. Jis vienas toks aukštas, šviesiaplaukis, ir dar iš tolimos Lietuvos buvo. Povilas čia daugybę draugų susirado. Jis dirbo ne tik dėl pinigų. Kur tik reikėjo, visiems stengdavosi padėti.
Dažnai nusileisdavo prie Vyslos krantų, vis prisimindavo savo gimtąjį didįjį Narutį, jo platybes. Visą vasarą eidavo prie upės. Kiekvieną dieną reikėdavo savo nuovargį nuplauti. Prie upės sutikdavo daug svetimų žmonių, atplaukusių iš tolimų, dar jam net negirdėtų kraštų. Ilgai klausydavosi jų pasakojimų, kaip ten žmonės gyvena, koks ten yra pasaulis. Povilas vis susimąstydavo. Ateidavo jam noras sėstis ir išplaukti iš čia. Kas ten toli dedasi? Koks pasaulis driekiasi toliau? Daug kartų jis girdėjo, kad ten  vakaruose, kai baigiasi visos šios žemės, prasideda didžiulė, begalinė ir bekraštė jūra. Norint ją perplaukti, reikia ne vienos savaitės, net mėnesių. Taigi ten toli, yra labai daug paslaptingų šalių. Jose nematyti ir neregėti dalykai dedasi. Ir viskas ten yra kitaip, negu čia. Dažnai kildavo Povilui mintis pabėgti, nuplaukti ten, tik vis savęs klausdavo, kas bus su senu jo tėvu, su seserim Vilinta. Jis jiems čia bus labai reikalingas. Vieną dieną, kaip ir visas prieš tai buvusias, Povilas tampo maišus, Dovydas sėdi ir rašo. Povilui prakaitas upeliais sruvena.
              - Žinai, Dovydai, vieną dieną ir aš kaip tu išmoksiu žydiškai rašyti ir skaityti.
              - Tai kad ne tau tai, Povilai, dar niekas be žydų to neišmoko. Dar nėra čia tokio žmogaus.
Užpyko Povilas labai, stvėrė tą maišą, metė su visa jėga ir nuėjo prie upės nieko nesakęs. Vakare prie vakarienės stalo, Jokūbas klausia Povilo.
            - Kas Povilai tau nutiko, kodėl nedirbi, gal susirgai?
Nieko Povilas nesako, tada Dovydas savo trigrašį įkiša.
            - Tėve, jis užsinorėjo išmokti žydiškai rašyti ir skaityti. Kur jis ten, sakau, išmoks, tai ne jam ta kalba.
Užsigalvojo trumpam Jokūbas.
              -Žinai, Dovydai, -pagaliau prašneko jis, -aš daviau Povilo tėvui žodį. Ir jį, sūnau, išlaikysiu, kuo galėsiu, tuo pasistengsiu pagelbėti, nesvarbu, ar tai dėl jo paties, ar jo vaikų.
              - Sakai, Povilai,  kad ir tu nori išmokti mūsų rašymo ir skaitymo, tada, manau, yra puiku. Tik pirma tau reikia mūsų kalbos išmokti, tu, Povilai, kalbose gabus esi. Manau, jeigu norėsi, tai ir išmoksi. Vienu žodžiu, nuo rytdienos tu, Dovydai, mokyk Povilą mūsų kalbos, kai  pramoks kalbos, tai tada ir rašymo, ir skaitymo.
Tik susižvalgė jaunuolių akys, niekas nieko daugiau nesakė. Bet nuo sekančios dienos pradėjo Dovydas mokyti Povilą, ir šis kiekvieną dieną mokėsi. Iš pradžių viskas buvo neaišku, viskas sudėtinga. Bėgo dienos, jau ruduo baigė visus savo lapus numesti. Vieną besibaigiančio rudens dieną vėl, būdamas prie Vyslos, kraudamas sunkius maišų tuntus, Povilas, nieko nejausdamas, įsiterpė į dviejų naujai atplaukusių žydelių pokalbį. Jie šnekėjosi apie tolimą Prancūziją. Povilas ir anksčiau girdėjo, kad yra tokia šalis. Taigi ir jis su jais pradėjo, jų kalba šnekėti. Ir pats nepajautė, kad beveik viską supranta ką jie kalba. Koks malonus jausmas jo krutinę užplūdo. Ir tada jam mintis šmėstelėjo, jeigu aš moku kalbėti, tai ir skaityti, ir rašyti irgi išmoksiu.
Praėjo šalta žiema. Vysla porą gerų mėnesių buvo ledų sukaustyta. Atsirado daugiau laisvo laiko. Povilas stengėsi, kad kiek galima dažniau prisėstų prie stalo. Dovydas pasirodė geras mokytojas. Bėgo laikas ir Povilas pradėjo pažinti raides. Ištarė pirmus garsus. Atėjo pavasaris,  Povilas truputį jau skaitė ir rašė. Kiekvieną naują dieną jis stūmėsi į priekį. Dabar ne tik maišus nešė ir dėliojo, bet ir pats skaičiavo. Nedidelę apskaitą pats vienas vedė. Visi džiaugėsi dėl Povilo. Dar vienas raštingas žmogus pasaulyje atsirado. Vėl atėjo vasara. Praėjo beveik metai kai jis čia. Daug kas pasikeitė jo gyvenime, tik prisiminimai apie Enriką ir Vilintą jam ramybės nedavė. Kaip gyvena, kaip laikosi tos dvi, jo širdžiai taip mylimos gyvybės?
Apsiprato Povilas Varšuvoje, laikas taip greitai bėga, teisingai tėvas jam sakė. Vieną dieną Jokūbas pasišaukė Povilą su Dovydu, ir sako:
            - Aš gavau naują užsakymą prekėms, po poros dienų jus abu turėsite jas pristatyti į vietą.
              - Gerai, -sutinko jaunuoliai, tai ne pirmas kartas, kai tenka jiems vežti. Gabena prekes už storų Varšuvos sienų. Lenkija didelė ir plati, joje yra daugiau miestų ir miestelių. Juk vežti kažkas turi, koks skirtumas, kur pristatyti, žmonėms visur tų gėrybių reikia. Žydelių ir yra toks darbas: atplukdyti, suskaičiuoti, pristatyti, atsiskaityti. Visa sistema, ji turi ir dieną ir naktį veikti, be jokių trukdžių. Smulkiai jiems išaiškino kaip nuvažiuoti, kam pristatyti. Nieko ypatingo, nesvarbu kad jie dar ten nebuvę, vadinasi pabuvos.
        Ryte anksti atsikėlė, papusryčiavo, prisikrovė vežimą reikalingų prekių ir pajudėjo. Diena pasitaikė graži, saulė švietė, buvo pats vasaros  įkarštis. Pasiliko tolumoje Varšuva, šone liko ir plačioji Vysla. Pasuko jie link šiaurės rytų, panašiai ta kryptimi, kaip prieš metus Povilas atjojo. Vėl užplūdo Povilą atsiminimai apie Lietuvą, apie namus. Jokių žinių jis per tą laiką iš namiškių negavo. Ar jie dar sveiki, ar gyvi? Važiuoja vežimu dviem arkliukais pakinkytu, į tą miestą, kur Jokūbas ir nurodė. Jaunuoliai patogiai įsitaisė vežime. Pusiau gulėdami, nerūpestingai pasakojo vienas kitam įvairias „baikas“. Retkarčiais kelyje pasitaikydavo koks vežimas, raitelis prašuoliuodavo, arba pro juos praskriedavo kokia bajoro karieta. Vienu momentu Povilui pasivaideno, kad jo Enrika važiuoja. Girdėjo jis karietoje sėdinčių panelių balsus, ir bandė pagauti žvilgsnius.
          - Ne, ten ne ji, - tyliai sau atsidusdamas sumurmėjo Povilas.
            - Tikrai ne ji. Tavo Enrika, Vilniuje sėdi. Ko čia jai po šituos miškus trankytis, -pasigirdo ir Dovydo balsas.
Kiek daug kartų jis girdėjo iš Povilo, kaip jie buvo susitikę pirmą ir vienintelį kartą.
            - Ateis, Povilai, laikas, ir tu kada nors susitiksi ją, taip turėtų būti, -vis drąsindavo jį Dovydas. Gal kitą merginą, tu kada pamilsi, ar  naują savo meilę kur sutiksi. To niekas iš mūsų nežino.
Daugelį  kartų jie abu apie tai kalbėjo, kiek įvairiausių nuomonių abu buvo išsakę. Taip ir važiuoja du draugai, oras puikus, ir nėra kur labai skubėti. Vakarui besibaigiant jie privažiuoja vieną pakelės karčemą. Karčema kartu yra ir nedidelė parduotuvytė. Jos šeimininkas su Jokūbu pastoviai prekiauja, jau gal porą gerų metelių. Karčema yra vieno nedidelio miestelio pašonėje, prie pat kelio, iš visų pusių gerai matoma. Ji neperseniausiai pastatyta, net dešimt metų nebus. Ir tokias visas karčemas pastoviai reikėdavo aprūpinti produktais, ar kitoms reikalingomis prekėmis. Šalis turtėjo kiekvienais metais, kartu ir žydai. Kiekvienais metais vis daugiau ir daugiau atvykdavo į Lenkiją žydelių. Kam jiems čia kitaip gyventi? Povilas su Dovydu ne kartą ir anksčiau yra čia buvę. Jie pavalgys, pasiilsės ir pernakvos. Rytojui išaušus galės drąsiai sau toliau traukti, nes ilgas kelias beveik visos dienos jų dar laukia. Privažiuoja abu, pasisveikina. Povilas dabar irgi su visais žydiškai susišneka. Abu jaunuoliai viduje atsisėda, neskubėdami valgo ir šnekasi apie šį bei tą. Aplinkui susėdę taip pat paprasti, vietinių apylinkių žmogeliai. Po geros valandos pasigirsta atjojančių žirgų garsai, pasigirsta vyrų šūksniai ir kojų žingsniai.
-Vėl nauji svečiai pasirodė, -sako Dovydas Povilui.
Į salę oriai įžengia du jauni vyrai. Matyti, kad kilmingos išvaizdos, abu išdidžiai laikosi, gerai apsirengę, tikriausiai kariūnai, tikri bajorai. Vyrai paprašė pavalgyti, atsigerti, neskubėdami apsidairė aplinkui, matyti kad jie vieni čia tokie kilmingi. Jiems, aišku, ir stalas geriausioje vietoje turi buti. Taip yra visur, kas turi pinigų ir yra kilmingi. Vyrai  sočiai valgo, išgeria po porą bokalų šalto alaus, atsiriša jų liežuviai, pradeda jie garsiau šnekėti, juoktis. Povilas gal ir nebūtų atkreipęs dėmesio į jų kalbas, maža kas ir apie ką čia šneka. Tik vis ausyse girdi Vilnius, Vilnius. Nenorom įsiklauso. Pasirodo, vienas iš jų neperseniausiai grįžo iš Vilniaus, kur tarnauja pas vieną tenykštį galingiausią grafą, pas kokį, tas nei vardo, nei pavardės nepamini. Daug Lenkijos šlėktos, ne tik čia Lenkijoje, bet ir ten Lietuvoje pas įvairius didikus gyvena. Tas jo ponas buvo grafas, ir šentė labai dideles vestuves su viena jauna bajoraite. Visas Vilnius porą savaičių linksminosi. Ta jo išrinktoji yra labai graži ir daili mergina. Visi vyrai jos pavydi. Bėda sako viena, kad ji visai nekalba ir nesišypso, kaip akmeninė yra, nei į nieką nereaguoja. Gaila jos, niekas nežino, kas vargšei merginai darosi. Sako, lyg kokia liga ją užpuolė, atrodo melancholija, toks jos pavadinimas. Povilas tik klausosi, ar tai Enrika, ar tai apie kitą merginą jie kalbasi. Jam vėl tiek širdį suspaudė, tarytum kas įkaitintom žnyplėm iš abiejų pusių ją spaustų. Tie kalbasi toliau, kaip visas miestas atšoko vestuves. Jaunieji įsikraustė į jo dvarą prie Vilniaus. Dabar vienas, matai, turi nedidelę užduotį surasti čia, kokį gerą daktarą, kuris gal pajėgs merginą kaip nors išgydyti. Povilas, daugiau neiškenčia, staigiai stojasi, prieina prie stalo, ir tiesiai šviesiai klausia:
            - Jūs apie ką čia taip kalbate, koks jos vardas?
Tie vyrai, aišku, nepratę, kad jiems taip koks prasčiokas į akis pultų, ir iš karto griebiasi už kardų.
            - Aš tau, vaikine, liežuvį už tokį įžūlumą nupjausiu. Kaip tu drįsti taip su mumis bajorais kalbėtis?
Pašoka ir visi aplinkui, matyti tuoj bus susirėmimas. Povilas visas piktas, kaip laukinis bulius, gal iškarto būtų juos puolęs, tik blizgantys, aštrūs jų kardai nuo tokio poelgio sulaikė. Dar kiek laiko, ir kraujas būtų raudonai nudažęs kambarį. Pribėga prie Povilo Dovydas, trukteli jį už pečių. 
          - Povilai, apsiramink, atsipeikėk, kas tau užėjo.
Karčemos šeimininkas irgi čia pat prišoko.
          - Vyrai nurimkite, atsipeikėkite, tu, Povilai, greičiau atsiprašyk  šitų garbingų ponaičių. 
Aišku, nesupranta Povilas, už ką jis dabar turi jų atsiprašinėti. Tie su  ištrauktais kardais stovi priešais. Kaip drįso šitas nors ir drūtas vaikis taip nepagarbiai su jais elgtis?
Dovydas pastumia Povilą toliau nuo jų.
        - Eime greičiau, iš čia, Povilai. Ponaičiai nurimkite, jis yra truputį trenktas, nes į jį pistoleto kulka pataikė, jam taip, deja, jau būna. - Nieko nelaukdamas, nuplėšia jis nuo Povilo marškinius. - Prašau, žiūrėkite.
Visi pamato, kaip per krūtinę eina randas, jie palinguoja galvom, kad ne vienam taip yra nutikę. Karčemos savininkas su Dovydu tik susižvalgo.
        -  Jūs, gerbiamieji ponuliai, atleiskite jam, jis nenorėjo, prašau nepykite. Aš tuojau jums savo pačio skaniausio vyno paduosiu.
Dovydas už rankos stipriai patraukia Povilą pro duris. Pagaliau ir pačiam Povilui nebeaišku, kam jis taip nemandagiai ant tų vyrų puolė. Jie juk nieko blogo tie nešnekėjo. Reikėjo dar pasiklausyti jų kalbos, arba, priėjus mandagiai pasisveikinti, gal tada jis būtų ką nors sužinojęs. Dabar tai tikrai, jie nieku gyvu nenorės su juo šnekėtis. Kieme Povilas savęs mintyse klausia:
            - Koks dabar skirtumas, ar tai tu Enrika, ar tai kita mergina? Jeigu tu ištekėjai, tai vadinasi aš tave tada galutinai praradau. Kam tau toks nuskurėlis, kaip aš?
            - Kas, čia tau užėjo, Povilai, kad šoki ant žmonių, - klausia jo Dovydas.
Nieko nenori nei aiškinti, nei klausyti Povilas.
            - Sėdam į vežimą ir lekiame iš čia greičiau, -sako jam Dovydas, - tai  pradės dar jie tavęs čia ieškoti.
Tyli Povilas, nei žodžio sakyti nenori. Teisingai Dovydas sako, ko jis taip nepagalvodamas ant tų vyrų puolė. Jie tikri bajorai ir dar tikriausiai kariai. Kas jis toks, kas? Bet jis nekaltas, kad vis dar myli Enriką. Ar nustos, kada ją mylėjęs?
Vežimas tyliai rieda savo keliu. Naktis šviesi, mėnulis viršuje taip aiškiai šviečia. Povilas paskendęs savo mintyse, Dovydas savo, gal supranta kas jam pasidarė, gal ne. Nenori prie jo lįsti, ateis laikas, pats papasakos. Svarbu, kad sveiką kailį abu išnešė. Daugiau jokių nuotykių ir neįvyko. Laimingai jie nuvažiavo ir vėl grįžo. Bėda buvo tik viena, kad Povilas užsidarė savyje. Tapo uždaras, irzlus, su niekuo nenorėjo leistis į  jokias kalbas. Nieko vargšė jo širdelė negeidė, niekas jo nebedomino. Tik vis apie tą Enriką galvojo.

Povilas, tikriausiai, šoką gavo, kai pamanė, kad apie jo Enriką kalba sukasi.. O ji, kaip ir betkuri kita mergina, irgi buvo nesava.
Dabar, moksliškai tai depresija vadinasi, bet tais laikais melancholija vadinosi. Niekas per amžius nesikeičia, ir dabar ne vienas žmogus dėl meilės vysta. Baisu, visur ta meilė ir jos atgarsiai, gal tada tikrai geriau  nemylėti.
          - Užteks man su savimi šnekėti, dar pusvalandis ir į lovą.
Gedas atitraukia akis nuo rankraščio, pasižiūri pro langą, ką gi jau vakaras. Kaip greitai laikas bėga! Niekaip jis negali suprasti, atrodo, tik prisėdo, ir jau ta naktis atėjo. Įdomiai tame pasaulyje vis dėlto yra. Vienus darbus dirbdant, atrodo, niekada jų nepadarysi, jie tartum sustoja erdvėje. Kiti priešingai, tik pradedi ir laikas skriete skrieja. Varšuva, ką Gedas apie ją žino? Ar tikrai ten Povilas galėjo nujoti. Nujoti gal ir galima buvo. Keliai tai visur ėjo iš Vilniaus į Varšuvą, iš jos į Krokuvą. Buvo pagrindinis trakas Karalystėje, gerai prižiūrimas, visur pakelėse karčemų buvo pristatyta.
Varšuva, kas ta Varšuva? Pridėdamas ranką prie galvos, bando apie ją prisiminti Gedas.
          - Jeigu neklystu, lyg 1262 metų vasarą, liepos mėnesį, lietuviai  pirmą kartą Varšuvą užpuolė, apiplėšė ir sugriovė. Kokie mes geri buvome. Ar yra apie tai dainų, gerbiama Pavilioniene? Gyveno sau ramiai ten žmogeliai, staiga mes atėjome ir sakome, kas buvo jūsų, dabar taps mūsų. Kaip su tuo mums gyventi? Mes didžiavyrių tauta. Tiems didžiavyriams lenkai nenorėjo draugiškai atiduoti savo turto, įdomu, tik kas norėjo skirtis su savo turtu? Gal mes dabar kitokie? Vadinasi, reikėjo aniems truputį kraują nuleisti, galvas pakapoti, su jų merginomis paišdykauti. Apie tai irgi reikia dainas dainuoti. Mes pirmi “ pamylėjom “ juos, ir tik vėliau, jie atgal su dviguba meile mums atsilygino. Tiesiog reikia mokytis iš praeities, mes patys esame daug kur kalti. Varšuva, ką dar iš jos istorijos žinau? Nuo 1569 metų ji buvo parinkta nuolatine karaliaus rinkimų vieta. Labai patogioje geografinė padėtyje ji buvo, beveik pusiaukelėje tarp Vilniaus ir Krokuvos. Tuometiniam elitui tikriausiai nusibodo tiek kilometrų važinėti ir nutarė kurnors per vidurį susitikti. Autostradų tada nebuvo, nors ir dabar tarp dviejų sostinių normalaus kelio nėra. Nenori mūsų Vilnius su Varšuva susibičiuliauti ir viskas. Gal dar tų senų varšuviečių proanūkiai ant Lietuvos dantį griežia. Nesvarbu, vienu sakiniu, elitas pasirinko Varšuvą, plius plačiąją Vysla, ji irgi patogi susisiekimo priemonė. Kas bijojo miškų, karietų, galėjo kruiziniais laivais Vysla plaukioti. Ir labai gražu, ir patogu. Beveik kaip dabartiniais laikais, daug šimtmečių nesikeičia mūsų tautų elito pomėgiai. Žydeliai pirmą kartą Varšuvoje buvo paminėti tuoj po Žalgirio mūšio. Gavo kryžiokai į kaulus, atsirado drąsos žydeliams. Pradėjo jie kurtis abejose žemėse. Kažkaip keista, ten kur pasitraukia vokietis, atsiranda žydas. Nesusidraugauja vokietukai su žydeliais, pasirodo, nuo senų laikų. Rodos apie 1414 metus, žydeliai pirmą kartą minimi Varšuvoje. Tik nepatiko Varšuviečiams jie nuo pradžių. Arba žydai per daug savo „hunorą“ pradėjo kelti. Kaip ten buvo tiksliai dabar niekas nesužinos. Rodos apie 1483 metus visi buvo išvaryti arba išmesti iš miesto. Gal ko prisidirbo jie? Keista istorija su tais žydeliais? Vėliau po poros metų vėl buvo leista jiems grįžti, tikriausiai gerų pinigėlių miestui davė. Tipo dabartinis „atkatas“. Pasirodo, net ir tada berniukai puikiai mokėjo Europos pinigėlius sau į kišenę pasisavinti. Niekas, velniai rautų, nesikeičia. Seniai mes tokie esame. Svarbu sugalvot dingstį, ar priežastį, ir pinigėliai plaukia į kišenę. Turėjo kažkas sugalvoti tokį verslo planą! Įsivaizduokite, išsikviečia miesto meras savo patarėjus ant kilimo ir sako, nėra pas mane pinigų jūsų algoms sumokėti, jus nieko man nepadedate, aš vienas už visus ariu. Mąstė, mąstė visi ir išmąstė kažkuris, kad yra pašonėje žydeliai, tegul STT kokią nedidelę akciją sugalvoja ir kaltę už tai ant žydelių suverčia, vėliau, jeigu tie dar norės su mumis gyventi, tegul vėl savo gyvenamas vietas išsiperka. Ar tinka taip, jie atliekamų pinigų visada turi? Tai tegul pasidalina su mumis. Tikriausiai labai patiko šis verslo plėtojimo planas merui. Šitam reikalui sąnaudos skirtos  minimalios, o pelnas akivaizdus. Ir joks žydelis niekam Europoje nepasiskųs. Tame amžiuje jie visur taip ujami ir skriaudžiami buvo. Man tik neaišku, kokiu valstybės lygiu tas buvo daroma. Gal kokios užsienio ministerijos, gal vien tik miesto valdžios. Ar Karalius buvo informuotas? Ar mūsų Prezidentai nežino, kaip paprasta tauta gyvena? Nesvarbu, kad dabar televizija, radijas ir laikraščiai yra, tais laikas to nebuvo, gal viskas praėjo kokio klano ar grupuotės lygyje. Jeigu neklystu, Varšuvos getas buvo vienas iš didžiausių Karalystėje. Varšuva savo aukso amžiumi gali vadinti septynioliktą, aštuonioliktą amžius iki paskutinio mūsų padalinimo.
Povilai, Povilai, kokias tu laikais gyvenai Varšuvoje, kokiais?
Būtų kur paminėta, kada tu į sostinę atvažiavai, bet taip nėra, minima tik Varšuva, ji, jeigu mano atmintis nešlubuoja, Lenkijos karalystės sostine tapo tik 1611 metais. Tai ar tu, Povilai, dar iki šito laiko atvykai? Įdomu man, skaitau ir sukasi prieš akis praėję amžiai, galiu tik spėliot, bet paklaida gali būti didelė. Nėra už kokių įvykių užsikabinti, mano paklaida gali būti apie šimtą metų. Bet tai, atleiskite, nemažai.
Ar tu, Povilai, galėjai išmokti šnekėti žydiškai? Net skaityti ir rašyti? Tiesa, tu tada mokėjai tris kalbas, vadinasi iš prigimties buvai gabus. Sutinku, kad visą laiką gyvenant ir dirbant su žydeliais, net nesvarbu, kaip ir su kinais, tikrai įmanoma išmokti kalbėti, bet rašyti, skaityti, čia daug sudėtingiau. Nors vėl, žiūrint kokiame lygyje, galėjo nebūtinai idealiai be klaidų rašyti ir kalbėti. Kiek dabar mūsų tautos moka be klaidų lietuvių gramatikos? Skaityti, tai dar lengviau galima išmokti. Gal tikrai tave to Dovydas ten išmokė?
Jokūbas prekiavo su užsienio ir su vietine rinka. Jeigu aš vėl neklystu, užsienio prekybą daugiausiai kontroliavo užsienio žydeliai, vietinę - vietiniai žydeliai, šis Jokūbas ir vieną, ir kitą. Gali būti, kodėl ir ne, logiškai mąstant, tai galėjo būti. Tyliai galvoja Gedas, ką aš dar prisimenu apie žydelių mokinius, apie 18 metų buvo priimami mokiniais, vėliau jie į pameistrius išaugdavo. Mokslai daugiausiai trukdavo iki 6 metų, nesvarbu kas jis turėjo būti, amatininkas, batsiuvys ar pirklys. Vėl atrodo viskas paaiškinama, viskas sueina. Atrodo, tikrai viskas pagrįsta tikrais įvykiais. Gerai, dar porą valandžiukių paskaitysiu ir eisiu į lovą ryt vėl anksti reikės keltis.

Liūdesys liūdesiu, o darbas darbu. Po kurio laiko Jokūbas vėl pas save Povilą ir Dovydą šaukiasi.
        - Aš gavau laišką iš vieno žmogaus naujoje vietoje neseniai įsikūrusio. Jis siunčia man užsakymą, nori naujų prekių. Jums reikės vėl važiuoti ir prekes pristatyti. Aš ten nebuvęs, jo nepažįstu, bet tai nesvarbu. Jis parašė, kur gyvena, kur jo krautuvėlė ir kokių prekių pageidautų. Jums reikės kokias tris dienas link Liublino traukti. Štai jo vardas, šiandien susikraukite, ko jis prašo, ir ryt iš ryto, važiuokite. Tik rašo, kad miškais važiuodami pas jį būtumėte atsargūs. Geriau vykite dienos metu, nes gali visokių blogų žmonių kelyje pasitaikyti. Povilai, dėl visko įsimesk savo lazdą, jūs vyrai jauni, bet būkite atsargūs.
Anksti ryte jie vėl abu vežime. Tik šį kartą vienas Dovydas kalba, ar pats su savimi, ar su arkliais. Povilas visai jo negirdi, įsitaisė vežimo gale ir į dangų  žiūri. Nieko, mąsto Dovydas, praeis jam, tai vis ta meilė, vis jo nepalieka.
Jokių ypatingų nuotykių jie nepatyrė. Vakare apsistojo pas vieną seniai pažįstamą karčemos šeimininką, sekančią dieną toliau patraukė. Toliau nuo Varšuvos, nuo pagrindinių kelių, mažiau ir žmonių. Retkarčiais tai kokį prasčiokų vežimą sutinka, tai kokia karieta praskrieja, nieko neįprasto. Kiek jiems tokių kelionių buvo, dabar gal dvidešimta ar trisdešimta, niekas neskaičiavo. Miškeliai, sodybos, laukai, peizažas vienodas, niekas nesikeičia. Praeina dienos pietūs, laikas pamažu vežimu važiuojant slenka, vakarėjant kelias pasuka į priešais atsiveriantį mišką, atrodytų į patį jo vidurį.
        -Ar teisingai mes važiuojame? - bando klausti Dovydas.
Povilas ir toliau sau abejingai guli, į nieką nereaguoja. Nieko nelieka Dovydui, kaip tik arklius miško link sukti. Gerą trejetą varstų vežimas miško taku rieda, niekur jokio žmogaus nesimato. Mieste augęs Dovydas, tik dairosi į visas puses, baugu jam šitoje miško glūdumoje. Povilas, atvirkščiai, pasikeičia, čia taip ramu, taip gera. Pagaliau jis tikrame miške atsidūrė. Jam čia viskas taip artima, primiršo net savo Enriką, gaudo miško garsų muziką, miško kvapų aromatą. Povilas miške užaugęs. Jis nuo mažens taip, kaip žydeliai knygas, taip jis mišką moka skaityti. Viskas aplink čia taip miela jo širdžiai, begulintį jį užplūsta prisiminimai, tik šį kartą ne apie Enriką, o apie namus - tetą, tėvą, draugus ir žinomą apie Vilintą. Retkarčiais jis meta žvilgsnį į Dovydą, ir juokas jį pradeda imti. Tas susitraukęs, susigūžęs į visas puses savo išsigandusiomis akutėmis žiūrinėja. Matyti, kad nesmagu čia žydukui, ne Varšuvos „palacai“.  Arkliukai žingsniuoja, vežimas rieda. Priešais nedidelė įkalnė, už jos staigus posūkis i kairę. Viena akim Povilas pamato  - priešais juos tiltas. Staiga pasigirsta įsakmus, garsus vyriškas balsas.
        - Kas čia pas mus į svečius atvažiuoja?
Kol Dovydas sustabdo vežimą, tas dar gerų porą metrų į priekį pasislenka. Nenorom ir Povilas ištiesia nugarą, kas ten, ko iš jų nori? Mato - priešais ant kritusio medžio kamieno keturi vyrai sėdi, ir dar du tolėliau stovi. Visi jauni, tikriausiai dar nė 30 metų neturi. Nieko išskirtinio juose nesimato, apranga mišri, tai nei kaimiečiai, nei miestiečiai, prie šono kiekvienas po kardą prisisegęs, bet tikriausiai tai ir ne kariai. Gal taip, kokie pašaliečiai, mintyse pagalvoja Povilas. Vėl pasigirsta vieno balsas, tas kuris pirmas sėdėjo dabar atsistoja ir šnekėdamas prieina prie vežimo.
          -Tai kur ponuliai traukiate, ką jus čia vežate? - ir žiūri savo akimis į vežimo turinį.
Dovydas, persigandęs, drebančiu balsu bando aiškinti.
        - Matote, vyrai, aš esu vieno garsaus ir turtingo Varšuvos pirklio sūnus, ir jo paliepimu turime pristatyti šitas prekes. Mūsų jau seniai laukia, taigi geros jums dienos, mes turime skubėti.
Nori paraginti arklius, bet tas vyras greitai  griebia arklius už pakinktų.
        -Pala, pala, kur taip skubate? Tai ten Varšuvoje jį žino, čia mes paprasti žmogeliai jo visai nepažįstame. 
Atsistoja ir kiti vyrai, ir jie prieina prie vežimo.
        - Tai sakote, jums skubėti reikia? Ir vežate jiems lauktuvių? Matote, jaunikaičiai, užtai mes niekur neskubame, -ir rodo aplink, -čia nėra kur skubėti. -Visų vyrų veiduose tik kreiva šypsena atsiranda, jiems atrodo, kad pats linksmumas tik prasideda. 
          - Dovanas vežate? Dovanas mes irgi mėgstame... Vyrai ar mėgstame mes dovanas? Kaip? Negi aš meluoju, ar jus nemėgstate dovanų?
Garsus juokas nuaidi miško medžių viršūnėmis.
          - Ne ne, Marekai, mes irgi mėgstame dovanas ir dar kaip jas megstame. Tik mums jų niekas neveža.
Vyrai net už pilvų susiėmė. Tikriausiai senai jiems taip linksma nebuvo, vienas iš jų, su dideliais nukarusiais ūsais, prieina prie vežimo, ištiesia ranką.
          - Pažiūrėsime, ką čia šitie geri žmonės mums atvežė...
Pradeda vartyt ir mėtyt prekes nuo vieno šono į kitą.
          - Pasižiūrėkite, vyrai, visai neblogai, seniai man niekas tiek gero nedovanojo! Tikrai labai geras dovanas, vyručiai, jie mums pristatė.
Vėl aplinkui pasigirsta pašėlęs šitų vyrų juokas. Pagaliau jie nurimsta, ratu apstoja vežimą. Dabar net ir norėdamas nei pirmyn, nei atgal nepajudėsi. Povilas dar vis viskam abejingas, tik Dovydas visas dreba, negali net žodžio ištarti.
            - Geras prekes vežate, labaii geras, - tas ūsuotas, tik žiūrinėja, jo pirštai visur šnirinėja... Po geros minutės, vėl tas pirmasis, tikriausiai jų koks viršininkas, ar vadas, sako.
            - Vyrai, jūs nepykite, bet ačiū jums už tai, kad jas mums pristatėte. Jūs abu savo darbą padarėte, jau atvažiavote, galite, pagaliau, ir  išlipti.
Mišku nugriaudėja naujas juokas. Dovydas tik žiūri, žodžio negali pratarti, visas veidas išbąla... Pagaliau Povilui nusibodo tie vyrų žaidimai. Jis atsistoja visu ūgiu, vyrai nenorėdami per metrą nuo vežimo atsitraukia.
            - Žinote ką? Užtenka, pajuokavote ir gana. Keliaukite jūs sau, o mes sau. Nesikabinėkite, geriau leiskite mums pravažiuoti.
Tie visi tik pasižiūri į jį. Taip, matosi, kad jaunas, aukštas, drūtas bernas, bet ir jie jauni, stiprus. Jis čia vienas, su šituo laibu žyduku,  jų net šeši. Vėl prabyla jų vadas:
            - Kas bus, jeigu mes neleisime jums važiuoti? -jeigu labai norite galite pėsti dabar eiti.
Naujo juoko banga sudrebina miško tylą. 
            - Tada jums patiems bus blogiau, -visai abejingu veidu atsako Povilas.
Stovi visi ir žiūri į Povilą. Tikriausiai visi vienodai galvoja. Tai kas tu būsi per vienas, kad taip drąsiai žodžius laidai? Ar tu toks kietas vyras, ar tau protelis pasimaišė, kad mūsų visai nebijai? Praeina gal porą minučių. Nei viena pusė nieko nedaro, žiūri kas pirmas žengs sekantį žingsnį. Pagaliau pirmas žengia ūsočius:
            - Sakai, norite greitai važiuoti, ir viena ranka išmeta iš vežimo maišą.
Povilas šoka nuo vežimo, ir viena koja tiesiai jam į dantis spiria.
Tas tik nežmoniškai sustaugia, ir griūna pakirstas. Vyrai susižvalgo ir akimirksniu išsitraukia kardus.
            - Taip tau nereikėjo elgtis, mielas vaikine, - tyliai, bet su dideliu pykčiu sako vadas. Mes norėjome geruoju susitarti, tu pats pasiprašei.
Dar akimirka ir būtų puolęs beginklį Povilą, bet žaibo greitumu Povilas prišoko prie vežimo, ir po sekundės jo rankoje atsidūrė mylimoji lazda. Vyrai, minutėlę sustingo, gal savo smegenyse bandė priimti. kas tai per ginklas, ar moka jis juo naudotis?
              - Tai tik paprasta lazda, - vėl sako vadeiva, - mes visi aštrius kardus turime. Geriau nuleisk tą baslį, tave ir tavo žydelį mes gyvus paliksime, galite sau atgal į Varšuvą traukti. Jums abiem taip bus geriau.
            - Negaliu, vyručiai, nors ir kaip norėčiau, gal kitą kartą, bet dabar atleiskyte negaliu, -atsikerta Povilas. -Tai jūs geriau pasiimkite savo sužeistąjį, ir greičiau dinkite mums iš akių.
              Povilas, dabar visas piktas, akys žiba, raumenys kūnu bėgioja.
              Man aplamai, ant šitų visų jūsų kardų tik nusišlapinti. Jūs tik pabandykite, prie manęs prieiti, ir lavonai iš jūsų vieni liks.
Na nematė, dar niekas šiuose kraštuose, kaip tie laukiniai iš Lietuvos su lazdom žaidžia. Nežinojo jie. Šitas kraštas labiau į priekį buvo pažengęs, čia visi su kardais vaikščiojo, seniai tokias medines lazdas buvo pamiršę. O gaila! Nes, kai sužinojo, tada per vėlu pasidarė.
Antras metėsi pats mažiausias, tikriausiai galvojo, kad jis labai vikrus yra, bandė gal durti, gal kirsti, nes kardai aštrūs, kas be ko, kirtis - ir žmogaus nėra. Tik problema ta, kad kardas metro ilgio, Povilo lazda beveik dviejų, ir ji nei kerta, nei duria, ji tiesiog trenkia. Tai ne paprasta, seno, ąžuolo, ji kaip geležis kieta ir sunki, dar prisidėjo Povilo jėga. Vargšas žmogelis, jis nieko, deja, suprasti nebesugebėjo.
Kitas metėsi su kardu prie Povilo, ir žaibiškai gavo basliu per galvą. Kaukšt, tai švelniai čia atrodo, tikrovėje, dar negirdėtas tiems plėšikams garsas, pasigirdo, lūžo kaukolė. Buvo žmogus, ir jo nėra. Iš karto gali šalia duobę kasti, kam toli eiti, mato jie ir negali patikėti. Buvo šešiese, dabar tik keturiese teliko. Sekundės dalis, ir jų vikruolis atsidūrė aukštai danguje.
Iš išgąsčio, iš įsiūčio, ar dar kažkokių jėgų vedami, jie visi puolė Povilą. Šis tik kitu kampu lazdą pasuko, ne stačiai, bet taip įstrižai nuo vežimo, iš dešinės. Ketvirtajam puolančiam per šoną kliuvo, vėl pasigirdo nežmoniškas garsas ir traiškomų slankstelių muzika. Nuo smūgio, jis nulekė kokį metrą prie savo mielo draugo ir abu vyrukai kartu ant žemės guli. Vadas ne iš bailiųjų tarpo pasitaikė, kerta kardu Povilui, tas laiku atstato lazdą. Gal tas plėšikas, galvojo kad jis ją perkirs, bet tvirtam medžiui nieko neatsitiko. Povilas iš apačios mostelėjo savo lazda per to vyro pasididžiavimą, per patį jo šakumą. Daug garsų šitas miškas girdėjo, bet tokios dainos, tokio staugimo dar nebuvo, pirmą kartą tai girdėjo. Gyveno žmogus, norėjo gauti dovaną, ir gavo dabar tokią. Tik kur jis su ja dėsis?
    Šeštasis irgi kaip ir kiti kartu puolė, geriau drąsuolis būtų to nedaręs. Gerai, jei kardas aštrus, juo kirtai, dar dūrei, tik bėda ta, kad jis viena puse kerta. Tu kerti, ir vėl turi iš naujo užsimoti. Lazdai, tai nebūtina. Ji abiem galais duoda, gali be užsimojimo, iš apačios ja užtraukti. Ką ir pajautė ne vieno vyro šakumas. Viskas priklauso, kaip vyras moka ją laikyti. Gal ji ir nėra patogi prie šono nešioti, bet, jeigu vyras moka ją tinkamai naudoti, baisus ginklas darosi.
Tas šeštasis metėsi į priekį, ką galėjo suspėti jis Povilui padaryti, šis jam tiesiog lazdos galu dūrė, ji dvigubai ilgesnė. Nieko jam neatsitiko, tik truputį žmogus atšoko, susilenkė, ir tiek. Kol jis tai neskubėdamas darė, Povilas irgi savo padarė. Tiesiog antras smūgis anam per pečius, per nugarą kliuvo. Pasigirdo baisus, lūžtančio sprando ir kaulų garsas. Žmogus krito vietoje, baisiausių kūno traukulių kankinamas.
Atsistoja tas partrenktas, kuris gavo per šonus ir ką mato? Povilas ramiai sau rankoje lazdą laiko, vienas draugas po žemę vartaliojasi, nežmoniškai rėkia, mylimas vadas abiem rankom susiėmęs už klyno, akys stulpu stovi, pats kaip mažas šunytis inkščia, net staugti nebeturi jėgų. Iš abiejų pusių negyvėliai guli. Mato ir nesupranta, ar is sapnuoja, ar vaidenasi. Jų ką tik buvo visas šešetas. Šaunių, jaunų vyrukų. Dabar jis tik vienas, prieš jį šitas šėtono brolis su baisiuoju vėzdu stovi. Visus jo draugus ant žemės paguldė, tik jis vienas liko. Pasižiūri į Povilą, pasižiūri į jauną žydelį. Tas irgi kaip nesavas, jokio judesio, akys stulpu stovi, burna praverta, liežuvis išvirtęs, net nekvėpuoja žydukas.
Kardas savaime iš rankų iškrenta. Dar kartą pasižiūri į trukčiojantį, dar prieš minutę buvusį gyvą savo draugą. Daugiau neištveria, palinksta pusiau ir visus pietus ant žemės palieka. Jį irgi traukuliai kankina, visas perbalęs. Povilas norėjo dar žingsnį jo link žengt, bet tas tik rankom mosikuoja nuo savęs, atgal į mišką norėtų šliaužti. Išsigando žmogus, labai išsigando. Ne juokas, tiek streso per akimirką gavo. Jis savo akyse niekada tokių vaizdų nebuvo matęs, galvojo, kad paplėšikaus ir tiek.
Povilas, tik pečiais patraukia.
        - Aš jums, vyrai, draugiškai sakiau, kad atstotumėte, bet jūs gi neklausote gerų patarimų. Manau,  daugiau jums jų ir nereikės.
Dovydas bando sakyti:
        - Poo... vvvy... laai, Povvv... iila... ii,
Šis tik numoja ranka:
        - Viskas, važiuojame. Jie patys kalti, patys užsiprašė, patys ir gavo.
Priėjo prie Dovydo. Tą drebulys krečia, akys laksto aplink paklaikusios, daugiau negali ištarti žodžio. Kaip vaiką nusodino nuo vežimo priekio, pasodino į vežimo galą. Dovydas sėdi abstulbęs, nieko daugiau su savimi negali padaryti. Pasiėmė Povilas į rankas vadeles, paragino arklius. Net atgal neatsigręžė.
        - Sakiau jums, kad atstotumėt...
Tik gerokai į pavakarę, pagaliau, atsigavo Dovydas.
        -Tu man pasakojai, kad ten Lietuvoje tu Enriką iš plėšikų išgelbėjai. Aš ir tikėjau tuo, ir ne. Bet ką dabar pamačiau, Povilai? Aš nežinau, kas tu per žmogus esi?... Kas tu per žmogus?... Vienas, prieš penkis kardus, ir per porą akimirkų, kaip tu taip sugebėjai, jie tokie jauni, drūti vyrai buvo, ir kas iš jų liko? Povilai, kas liko?
Povilas tik pečiais trukčioja.   
          - Nei man jų gaila, nei ką. Mažiau tų raizbainykų pakelėse bus.
          -Taaip, taaip, - dar ne visus žodžius normaliai tardamas sutinka Dovydas, - jeigu ne tu, neturėtume mes savo prekių, ir ką aš tada būčiau pasakęs savo tėvu.
          - Tu jam nieko ir nesakyk, kam jam tai žinoti, čia mūsų vienų reikalas. Jeigu kelyje dar kas nors norės dovanų, tai vėl paragaus mano lazdos.
          - Gerai, jau gerai, Povilai, sutinku su tavimi, aš tėvui nieko nesakysiu.
Laimingai jie pasiekė naująjį pirklį, iškrovė prekes, grįžo atgal. Nieko nebesutiko jie prie tos vietos, pravažiuojantys matė tik dvi šviežiai iškastas duobes. Nieko Povilas su Dovydu vienas kitam nepasakė, gal ir gaila pasidarė tų žmonių. Bet vyrai patys buvo kalti. Tam ir galva su smegenimis duota, kad pirmiau pagalvotų, o paskiau darytų. Plėšikauti ir vogti visais laikais buvo pavojinga, tik ne visi sugebėdavo jiems tinkamą atkirtį duoti.

          -Vau, -sušunka Gedas, -na, Poviliukai, tu ir pasišvaistei su savo lazda, nepagailėjai vargšelių, bet tais laikais, kai visi kardus, lazdas, ar kirvius nešiojo, taip ir buvo. Policijos nepasišauksi. Pasiskųsti gal ir galėjai, tik kas tau padės. Visur pačiam reikėjo kapstytis. Žmogaus gyvybė nieko nekainavo,  jeigu ne tu, tai tave pirmą patvarkys. Tų kelio plėšikų, ar laisvų nuotykių ieškotojų visi keliai, keliukai buvo pilni. Ir, jeigu be kovos būtų jiems atidavę prekes, nebuvo jokios garantijos, kad peiliuku po jų kaklais nebūtų pasižaidę. Nėra žmogaus, nėra problemos. Su plėšikais tada humaniškai elgdavosi, ne taip, kaip dabar, tu įrodyk, advokatą iškviesk, bandyk tai į apeliacinį teismą, tai į Strasbūro. Tada, pagavo vagiant, ir kirst kirvuku per pirštą, ranką, ar net kaklą. Ir nereikėjo valstybei didžiulių kalėjimų. Viskas buvo daroma tiksliai ir greitai.

Gerai tik tai, kad Povilas pasikeitė po tos kelionės, po to susirėmimo. Jis vėl atgavo kalbą, norą bendrauti ir mokytis. Dienos pradėjo tekėti normaliu ritmu: darbas, mokslai su Dovydu, ir vėl darbas.
Praėjus kuriam laikui, kai Dovydas atsigavo, sako jis Povilui:
          - Povilai, tai negi tu visai jų nebijojai? Jų net šeši vyrai buvo.
          - Ne, Dovydai, man tada visai gyventi nesinorėjo, norėjau net mirti, o su ta lazda aš nuo mažų dienų užaugau, taip jau išėjo, tiesiog taip mūsų krašte nuo seno buvo priimta...
Pasižiūrėjo Dovydas nustebusiom akim į Povilą.
          - Tegul bus taip, Povilai, kaip sakai.
          Atėjo ruduo, gamta pradėjo keistis, tik jų gyvenime nieko naujo neįvyko. Gal taip ir toliau viskas būtų buvę, tik vieną dieną bedirbdami vyrai apie pinigus prakalbo. Pasirodo, abiem seniai jų reikia, tik abu niekaip nežino iš kur jų gauti. Ir taip bando uždirbti ir kitaip, nekrenta auksiniais  iš to rudeninio dangaus.  Visada sakoma, kas ieško, kas labai nori, anksčiau ar vėliau likimas suteikia jam progą ar šansą. Taip ir jiems atsitiko. Sėdi Dovydas, skaičiuoja, rašo, atsidaro durys, vos paeidamas Povilas įžengia į sandėlį, ant pečių didžiulį maišą nešdamas, ir meta jį su trenksmu ant žemės.
- Atsargiau, tu, supranti?
          - Ką, čia tik negyvas maišas, ne žmogus gi, jam vis tiek neskauda. Žmogui, jeigu užvožčiau, bet čia tik rugių maišas...
Dovydas meta žvilgsnį į Povilą:
          - Sakai, žmogui nori užvožti?
          - Aš nenoriu, aš tik sakau, kad čia maišas, bet ne žmogus, - atkerta Povilas.
          - Povilai, jeigu vietoj maišo būtų žmogus, ar tu  tvotum jam?
Povilas supyksta:
        - Dovydai, ko tu kabiniesi, ko tu nori iš manęs?
        - Žinai, Povilai, aš sumąsčiau vieną įdėją, tau reikia pinigų, tiesa?
Žiūri abu vienas į kitą.
        - Aišku, kad reikia, kaip nereikia, ir drabužių man reikia naujų, ir knygų noriu nusipirkti. Pats geriau už mane žinai, pinigai niekada nepamaišytų.
        - Teisingai, Povilai, pinigai niekada niekam nepamaišytų. Tau reikia jų, ir man jų reikia. Aš sugalvojau vieną dalyką, kaip galima jų užsidirbti. Tiesa, ne dažnai ir nelengvai, bet pinigus ten moka.
        - Tu čia apie ką, Dovydai, apie kokį darbą?
Dovydas prieina arčiau Povilo, pačiupinėja savo pirštais jo raumenis.
        - Aš mačiau, kaip tu su savo lazda darbuojies, Povilai, tai irgi darbas, tik visai kitoks, jis labai sunkus.
        - Tu žinai, kad sunkumų aš nebijau, svarbu kad užmokėtų.
        - Ten moka, patikėk, tikrai moka. -  Ir dar tyliau šneka - Tu tik nieko neprasitark mano tėvui, geriau niekam apie tai nekalbėk. Yra štai koks dalykas, Povilai, tu puikiai žinai, kad apačioje prie Vyslos pastoviai atplaukia visokie laivai...
        - Kaip aš galėčiau nežinoti, kur laivai atplaukia. Aišku, kad žinau. Ir kas iš to?
        - Tu tik klausyk, nepertraukinėk dabar manęs. Taigi, žinai ir tą tamsų, didelį seniai niekam nenaudojamą uosto sandėlį?
          - Ar tai tas, kuris prie senos prieplaukos stovi?
          -Teisingai, Povilai, tai tas pats. Klausyk manęs toliau. Ar tu nepastebėdavai kaikada, kai atplaukdavo koks naujas laivas, mūsų Jakovas vis teiraudavosi laivo komandos, kas pas juos yra drūčiausiais vyras.
          - Gal ir klausdavo, nesigilinau aš į tai. Tik ką, čia tai turi bendro su pinigais?
          - Tu manęs įdėmiai klausyk, - nepertraukinėk, dėsto toliau Dovydas. Bendro štai kas tame yra. Mūsų Jakovas retkarčiais sename sandėlyje organizuoja vyrų kovas ir dvikovas.
          - Kovas, kokias kovas? - vėl nieko nesuprasdamas klausia Povilas.
          - Paprastas, vyrų kovas ir dvikovas. Tau, žiūriu, taip ilgai į smegenis eina. Vyras prieš vyrą, ar dabar tau aišku?
Nieko Povilas dar negali pasakyt, tik žiūri į Dovydą.
          - Suprask pagaliau, tu slibine. Kovoja kumščiais, rankomis, nors ir dantimis, vyras prieš vyrą, ir kas laimi, tas pinigus gauna. Dvikova, -ir bando jam parodyt, savo laibomis rankomis.
Iš lėto Povilas bando suprasti, pagaliau jis susigaudo.
          - Sakai ir už tai gauna pinigų, ir kiek jie gauna?
          - Viskas priklauso, kiek žiūrovų susirenka, taip pat nuo abiejų priešininkų, -atsako jam žydukas.
Dar geras dešimt minučių jis jam dėjo į galvą, visas atsiveriančias, greitų pinigų uždirbimo subtilybes.
        - Oho, - pasigirsta Povilo balsas, - aš ir nežinojau.
        - Ir neturėjai. Ten beveik uždaras ratas, mažai apie jį kas žino.
        - Dovydai, tai tu manai, kad aš galėčiau tenai pabandyti?
        - Povilai aš tavęs neverčiu, bet tu esi jaunas, stiprus kaip jautis. Pats supranti, ir tų pinigų mums abiem reikia.
        - Tai aš ten kumščius laidysiu, o tu prie ko?
Nusišypso Dovydas.
        - Povilai, ne taip paprasta, ten kiekvienas kovotojas turi turėti savo žydelį. Tai mano tautybės žmonės šitą renginį sugalvojo, iš Prancūzijos, Ispanijos ar Anglijos. Dabar jau niekas nebežino, iš kurio krašto mes jį atsivežėme. Tai jūs čia, Lenkijoje ir Lietuvoje turite savo tradicijas, o mes savo. Tik jūs už garbę čia kovojate, tos mūsų kovos yra už pinigus.
        - Jeigu taip, tada aišku, -išeina tu būsi mano žydelis?
        - Teisingai, Povilai, aš būsiu tavo žydelis, mes abu ir taip antrus metus viename kambaryje gyvename.
          - Gerai, tada man tai tinka, sutinku aš pabandyti. Kada ten bus ta kova?
          - Aš, Povilai, dar tiksliai nieko nežinau, bet per porą dienų viską sužinosiu ir tau pranešiu.
Po dviejų dienų Dovydas ir sako Povilui.
          - Viską jau sužinojau, šiandien atplaukė naujas laivas, jame vienas kovotojas pasitaikė. Jis šiandien vakare turi su vienu vietiniu vyruku rankomis susiremti. Aš jau susitariau, kad mes nueisime pasižiūrėti, ir aš tave parodysiu. Ar tu sutinki?
          -Gerai, galime nueiti. Anksčiau nueisime, greičiau pinigus užsidirbsime, - pritaria Povilas.
Vėlai vakare, kai namuose visi savo lovose suminga, Dovydas su Povilu tyliai apsirengia ir išslenka. Tamsi naktis, nesutikdami jokių pašaliečių, jie greitu žingsniu pasileidžia to didelio sandėlio link. Po gerų dešimt minučių, jie pasiekia seną pastatą.
            - Kas jūs, -iš tamsos išnyra pora neaiškių figūrų.
          - Aš Dovydas, kartu su manim Povilas iš Lietuvos, aš susitaręs su Jakovu..
          - Praleiskite juos, jis teisybę sako, -pasigirsta dar vienas balsas iš tamsos. Vyrų šešėliai tuojau prasiskleidžia, abu jaunuoliai pro duris patenka į to seno sandėlio vidų. Povilas tik vieną kartą čia yra buvęs, ir tai tik dieną. Jam tada šitas pastatas pasirodė niūrus, bebaigiąs sugriūti, visų seniai apleistas, pasirodė niekam nebereikalingas sandėlis. Dabar gi, nakties karalystėje, jis slypėjo ne tik aplink einančia juoda tamsa, bet ir nežinia iš kur ateinančia baime ir nejuntama tylia pagarba. Atrodo, kad tu patekai į kitą pasaulį, į visai kitą aplinką. Jaunuoliai eina palengva, net girdisi abiejų alsavimas, lyg nematoma jėga juos priverčia būti tokiems tyliems ir paklusniems. Vyrų akys tolumoje pagauna šviesos šešėlius. Prieidami arčiau, pagaliau supranta, tai deglų šviesa. Jie juda jos link, išgirsta kalbančių bei rėkiančių vyrų šūksnius, žengia dar porą metrų į priekį, kol pamato nemažą įvairaus amžiaus ir įvairių tautybių, bei visuomenės sluoksnių vyrų būrį. Jie gana dideliu apskritu ratu,  kažką apjuosę. Vieni nori lyg žodį pasakyti, kiti tik rankomis moja, savo pirštais įvairius ženklus rodo. Povilas atidžiau į juos įsižiūri, vieni lyg ir matyti, kiti, rodos, ne. Vieni vyrai gerai apsirengę, kiti matyt paprasčiausi miestiečiai, ar šiaip kokie pašaliečiai. Į juos niekas nekreipia jokio žvilgsnio, visų dėmesys sutelktas į rato vidurį.  Nejučiomis ir Povilas bando surasti, į ką visi taip spokso. Po sekundės jis pastebi, kad viduryje stovi du tvirti, jauni vyrai. Abu nusimetę marškinius, vien tik su kelnėmis. Abu vyrai, rankomis mosikuoja, ir žiūri vienas kitam į akis. Taip praeina gal penketas minučių. Pagaliau pasigirsta garsus vyro balsas:
          - Viskas gerbiami ponai, lažybos baigtos.
Povilas atpažįsta, tai Jakovas šneka. Visi nutyla, įsiviešpatauja mirtina tyla.
          - Viskas gerbiamieji, daugiau jokių statymų nebus. Prašau visi į savo vietas.
Sandėlyje nuaidi balsas:
- Vyrai, pradėkite.
Du vyrai pradeda kovą, jie metasi vienas prieš kitą, prasideda smūgių, kumščių karas. Kaip vyrams išeina, taip jie ir kerta. Matyti, kad jėgos ir sveikatos turi abu. Aidi smūgiai, keiksmai, aimanos, štai po minutės pasirodo pirmas kraujas. Po kelių minučių abiejų vyrų antakiai prakirsti, jų veidus ir paakius puošia gražios mėlynės. Vyrai kaip įsiutę buliai, nei vienas nenori nusileisti. Po trumpo atodūsio, vėl paleidžia savo „kūlokus“, bando kuo stipriau ir skaudžiau užvožti priešininkui. Iš visų pusių pasipila žiūrinčių vyrų balsai. Vieni už vieną ragina, kiti už kitą. Povilas žiūri sulaikydamas  kvapą, dar tokio reginio jis nebuvo matęs. Teko ir jam kaime truputį „kūlokus“ palaidyti, tik ne taip stipriai, juo labiau, kad nebuvo jam su kuo, aplink vien draugai augo, o ne priešai. Čia abu vyrai, nei vienas kito, nei savęs, negaili. Stengiasi iš visų jėgų, nori užvožti kitam. Aišku, ne visada tai jiems pasiseka. Dar keletą minučių jie vienas kitą taip vaišina. Pirmasis neišlaiko tas žemesnis ir smulkesnis, suklumpa, viena koja dar bando stovėti, dar bando gintis, bet pasipila dar pora priešininko smūgių - vienas stiprus, tiesiai jam į pasmakrę. Pasigirsta lūžtančio kaulo garsas, vyras tik sugargaliuoja ir krenta ant žemės. Viskas, jis nejuda. Vieni iš džiaugsmo sustaugia, kiti tik keikiasi ir spjaudosi. Nugalėtojas į viršų iškelia abi rankas.
          -Aš laimėjau, -garsiai jis sušunka, - aš laimėjau.
Jį puola sveikinti nematytas žydukas.
          -Taip, Zbignevai, tu laimėjai, mes laimėjome. Valio, - ir pats patenkintas garsiai rėkia.
Po keleto minučių vyrai pradeda skirstytis, vieni linksmi, kiti pikti. Niekam neįdomu net pasižiūrėti į Povilą. Parkritęs ant žemės kovotojas nejuda. Prie jo prišoka porą vyrų, paima už pažastų ir nuvelka jį į šoną.
          - Matei, Povilai, ar matei? -sako jam Dovydas. Laimėjo tas dičkis, štai ir įvyko čia kova, pats savo akimis viską pamatei.
Povilas sau tyliai mąsto. Mintimis jis dar tenai, toje jau pasibaigusioje dvikovoje.
          - Tai kokios čia, Dovydai, yra taisyklės? - bando paklausti.
          - Taisyklė viena ir paprasta, - atsako Dovydas. Laimi tas, kas juda,  tas kas nejuda arba negali atsistoti, vadinasi pralaimėjo.
          - Tada man aišku, - tyliai sako Povilas.
          - Nieko sudėtingo čia, Povilai, nėra. Tau tik reikia laimėti, ir viskas. Eime dabar pas Jakovą, matau aš jį. Reikia man su juo dėl tavęs susitarti.
Ir greitu žingsniu nueina prie jo. Povilui, nieko nelieka, kaip eiti tik iš paskos.
          - Sveikas Jakovai.
        -  Sveikas, sveikas Dovydai, -tas irgi pasisveikina.
        - Mes dviese čia, su Povilu viską matėm. Atėjome  pasakyti, kad jis sutinka dalyvauti, ar taip Povilai?
Povilas tik galva palinksi.
        - Taip, ir aš pabandysiu.
        - Labai puiku, labai gerai.
Jakovas prieina prie Povilo, lyg  pirmą kartą jį matytų.
        - Aš, Povilai, seniai į tave esu atkreipęs dėmėsį. Tu jaunas, sveikas, stiprus vyras. Man apie tavo didelis žygius Dovydas papasakojo. Tu vienas su savo lazda keturis drūtus vyrus ant žemės paguldei. Tokių galiūnų čia tik ir reikia. -Patapšnoja jam per pečius - Tu esi stiprus, kaip jautis. Jeigu jūs abu sutinkate, tai tada ir sutarta. Sekančią savaitę, čia bus tavo pirmoji dvikova, Povilai. Pats pamatei, kaip viskas vyksta. Laimi tas, kas ant kojų stovi. Kas negali stovėti, vadinasi tam ir nereikia tos pergalės. Aš dar ir pinigus už pergalę sumoku.
Pasišnekėjo dar kurį laiką vyrai, sužinojo kiek ir kaip bus mokama, sukirto visi rankomis.
        - Iki kito karto, Povilai, lauksime mes jūsų čia.
        - Sakyk, Povilai, ar tau tikrai bus viskas aišku, ar dalyvausi, ar nepabijosi, -vėl klausinėja Dovydas.
        - Tu kuo mane laikai? Kad aš kokio vyro išsigąsčiau, jeigu pasakiau, vadinasi taip ir bus.
Dar ilgai jie, grįžę namo, aptarinėjo, kiek gali abu uždirbti, kaip Povilui elgtis, kad jis laimėtų. Pagaliau vyrai nurimo, pasigirdo abiejų tylus kvėpavimo ritmas. Pro langą švietė pilnatis.

Kitoje pasaulio pusėje, į tą dangų, taip pat žiūrėjo vargšė Enrika. Ir matė ji ne mėnulį, bet savo Povilą.
Kaip man sunku buvo, kaip sunku. Pirmi metai Lietuvoje, paskui ir antri. Aš net nepastebėjau savo vestuvių. Nepastebėjau nei savo baltos suknelės, negirdėjau jokių muzikantų, jokios muzikos, nežinau, kas mano vestuvėse buvo. Man viskas buvo tas pats. Buvo nesvarbu, kas aplink mane vyksta, ar aš kažkieno žmona, ar dar ne. Aš atsitokėjau ir pradėjau suprasti, kas dedasi, kai pasijutau besilaukianti. Mano kūnas skilo į dvi dalis. Vienoje buvau aš, ten kitoje nauja, bet man taip artima būtybė. Iš pradžių aš nesupratau, kas manyje vyksta. Tik po kurio laiko daktaras man viską paaiškino. Ar aš buvau laiminga? Ir taip, ir ne. Mano vaikas tai laimė, bet to vyriškio, mano vyro, dievo ranka sutvirtinto, aš nemylėjau. Aš vis klausdavau Dievo, kodėl taip pasaulyje yra? Kodėl aš negaliu būti su mylimu žmogumi? Jeigu taip reikia Dievui, tai kodėl moterys turi kentėti, kodėl ne vyrai. Negi Dievas, visą laiką baus mus moteris už Ievą, už jos suvalgytą tą mažą obuolį? Ką aš, paprasta mergina, padariau, kad jis mane taip baudžia? Už ką? Kodėl taip pasaulyje yra? Vyrai turi teisę rinktis, mes moterys, merginos neturime, kodėl?
Ašaros, mano ašarų upeliai, kiek jų aš išverkiau. Tikriausiai visas, nes dabar aš neverkiu, aš jų tiesiog nebeturiu.
Povilai, Povilai, kodėl tu mane palikai, kodėl tu mane išdavei, neatjojai ant žirgo ir neišsivežei  manęs? Kodėl, Povilai, negi aš tau netikau, buvau nedaili ir perprasta, negi tu kitą mylimąją turėjai? Kiek kartų aš tai tylomis sau, jam, visam svietui kartojau... Šimtus, tūkstančius kartų, ir niekas į mano šauksmus, maldas ir ašaras neatsiliepė.
Tik tada, kai pajutau savyje kitą naują gyvybę, aš vėl supratau,  kad dar esu gyva ir privalau gyvent ne dėl savęs, bet dėl jos. Ir nesvarbu kas aš esu, kuo tapau, ką myliu, ko noriu, ji ateis, dėl jos turiu gyventi, visa kita  lieka  nebesvarbu.

          - Nieko sau, -Gedas atsistoja, -tai bent vaizdelis. Tai bent įvykiai. Povilas taps kovotoju, kaip čia dabartiniais terminais vadinasi? Dvikovos be taisyklių. Kovojama tol, kol vienas priešininkas nukris. Tai labai panašu į dabartinius terminatorius. Tai va, iš kur tos kovos atėjo,  žydeliai jas atnešė, o gal tik perėmė iš kitų. Vadinasi jau tais tolimais laikais buvo lažybos ir totalizatoriai. Net tada apsukrūs vyrukai pinigus iš to lupo. Reikėjo viską tik suorganizuoti, drūtų vyrukų rasti. Kodėl reikia stebėtis? Visada atsiranda stipruolių, manančių kad jie, drūčiausi vyrai yra, tik, deja, paskui dažnai turi už tai kentėti.
Enrika, tu jau laukies? Tu tik tada pradedi suprasti, kas aplink darosi. Reikėtų man plačiau pasiskaityt medicininėje literatūroje, kas buvo tau atsitikę. Tikriausiai čia ne vien depresija, gal dar ir kokią bacilą buvai pasigavusi? Taip, jaunuoliai, jums abiems ne pyragai. Gaila man jūsų, nes vieni patys turėjote visą tą skausmą savyje iškentėti.

Dienos, savaitės Povilui bėgo įprastai. Ryte maišų, prekių iškrovimas, pakrovimas, dėliojimas, rūšiavimas, nieko naujo, seniai viskas žinoma. Dovydas ir toliau jį mokė skaitymo ir rašymo. Vyrai per pertrauką retkarčiais pasikalbėdavo apie laukiančią dvikovą. Povilas visai dėl to  nesijaudino.
          - Ar tu nebijai? - jį vis erzindavo Dovydas. 
          - Ko čia  man dabar bijoti, tegul manęs bijo. Aš ir taip žinau, kad laimėsiu, tai ko man bijoti.
Pagaliau atėjo tas vakaras, arba ta naktis. Turėjo įvykti pirmas Povilo pasirodymas tame sename sandėlyje. Kaip ir praeitą kartą, jie tyliai, niekam nematant, išslinko iš namų. Po gerų dešimt minučių jie jau buvo vietoje.
Žmonių dar nebuvo tiek daug  kaip praeitą kartą.
          - Tavęs, Povilai, niekas dar nepažįsta kaip kovotojo, todėl ir žiūrovų nedaug atėjo, -jam Dovydas aiškina. - Žiūrėk, Povilai, ten, -rodo Dovydas, -Tas storulis, tavo šiandieninis priešininkas. Pažvelgęs į rodomą pusę, Povilas išvydo savo ūgio, gal gerų dešimt metų vyresnį vyrą. Svėrė jis tikrai daugiau, negu Povilas, Matėsi mėsingas jo sprandas, ir apvalus pilvas, vos telpantis į kelnes.
        - Jis, tai jis, - abejingai  atsakė Povilas, - kada mes pradedame?
        -Dar keletą akimirkų palauksime, ir jūs galėsite pradėti. Atsimink, laimi tas, kas stovi, ne tas, kas guli.
- Vyras gana masyvus, -sako jam Dovydas. - Tu tik pasižiūrėk į jo rankas, jos kaip kaladės.
        - Na ir kas, - abejingu balsu atsako Povilas.
        - Tada gerai, drąsuoli, jei tau gerai, man irgi. Tu tik laimėk, ar supratai? - Povilas tik galva linktelėjo. Pagaliau buvo duotas signalas pradėti. Priešininkas prieš puolant tik įsišiepė, parodydamas savo bedantę burną.
        - Aš tave, vaike, į miltus dabar sutrinsiu.
Ir puolėi ant Povilo, į visas puses riebius savo „kūlokus“ laidydamas.
Povilas truputį atsitraukė, pasisuko į vieną pusę, į kitą, taip saugodamasis nuo puolančio priešininko, kurio rankos, tik vieną tuščią orą gaudė. Povilas jo nebijojo, nors pats nebuvo puikus „kūlokų“ meistras. Teko jam porą kartų savo kumščius pademonstruoti ir tiek. Jį nuo to stambuolio gelbėjo įgimtas vikrumas, ir nuojauta, kad jam reikia daugiau judėti. Šitas dručkis turėtų greitai išsikvėpti, jis daugiau ne raumenimis, bet savo mase bando pasikliauti. Gavo Povilas porą niuksų į šoną, smakrą, bet nieko tokio, net nelabai ir skaudėjo. Pats irgi porą smūgių atsakė. Jo priešininkas tik pasipurtė ir toliau urgzdamas visaip bandė užtaikyti į galvą Povilui. Geras penkias minutes jis puolė, Povilas tik gynėsi ir atgal smūgiavo. Apsikeitė vyrai ir pora gerų smūgių. Neužilgo vienam kraujas pasirodė, ir kitas greitai savo krauju žemę palaistė... Publika apstojusi ratu, tai už vieną, tai už kitą šaukė. Pagaliau Povilas, intuityviai nujausdamas, pastebėjo, kaip sulėtėjo dručkio judesiai. Žingsniai jo tapo lėtesni, krūtinė kaip statinė alaus kilnojosi. Žmogus aiškiai bandė atgauti kvapą. Povilui to tik ir tereikėjo. Staigiu judesiu jis šoko į prieki, ir kiek turi sveikatos, kirto tam į žandikaulį. Tuojpat jo ranką nutvieskė didžiulis skausmas. Susiėmė jis už jos, spėjo dar pagalvoti, kad tik pirštai nebūtų lūžę, ir metė skubų žvilgsnį į priešininką, tas gal dalį sekundės stovėjo, paskui kažkokios nematomos jėgos traukiamas nukrito ant žemės. Povilas, stovi ir savo akimis netiki. Vienu savo rankos smūgiu, nuvertė šį storulį. Tuoj pat pribėga laimingas Dovydas.
        - Tu laimėjai, Povilai, tu laimėjai?
Povilo veidas visai nesikeičia.
      - Aš sakiau tau, kad laimėsiu. Ko čia dabar taip šokinėji, geriau eik pinigus atnešk.
Vieni vyrai šypsosi  Povilui, kiti piktais veidais jį nužiūri.
        - Pabaiga, - garsiai nuaidi Jakovo balsas, -šiandien laimėjo Povilas  iš Lietuvos. Povilai, šiandien tavo pergalė, - tyliau jis jam sako. - Sveikinu tave su pirmąją pergale. Štai jums jūsų uždirbti pinigai, - ir ištiesia juodą kapšelį. – Viskas, kaip buvo sutarta, galite neskaičiuoti. Ar dar norėsi Povilai čia dalyvauti?
        - Aišku kad taip, -nieko daug nesvarstydamas jis atsako.
        - Tada gerai, labai, gerai. Sekanti dvikova bus už gerų dviejų savaičių, mes jums pranešime.

Vaikinai jau namie, sėdi ir negali patikėti.
        - Tai bent darbelis, Povilai, tik keletas minučių ir imkite šituos pinigėlius, jie jūsų. Tai bent stebuklai. Ką ten, Povilai, minučių? Tu tik vieną kartą gerai užsimojai, ir prašau, jis guli ant žemės..
Povilas irgi džiaugiasi, tik pats mano, kad taip ir turėjo būti, kas kad anas toks stambus vyras? Povilas savimi labai pasitiki, žino savo jėgą.
        - Povilai, ai Povilai, -vis nerimsta žydukas, mes greitai turtingi būsime. Tu su savo „kūlokais“ mums daug pinigų uždirbsi. Ai, ai kaip gerai išėjo, greičiau nauja kova prasidėtų. Povilai, gal tu mesk  darbą pas mano tėvą ir dirbk tik čia. Nors ir kiekvieną dieną. Tokie pinigai Povilai, tokie pinigai!
Niekaip jis nenorėjo nurimti, jam tai kas, nereikėjo savo šonkaulių ir galvos atstatyti. Naktį Povilas jau seniai užmigo, tuo tarpu Dovydas vis dėliojo ir skaičiavo gautus pinigėlius.
Po to įvykio praėjo geras mėnuo. Povilas dar tris kovas laimėjo. Vienas sunkiau sekėsi laimėti, kitas lengviau. Vis daugiau žmonių ateidavo pasižiūrėti, kaip jam sekasi. Aplinkui tik ir tekalbėjo, žiūrėkite, čia tas Povilas iš Lietuvos, jis visas kovas laimi.
Viena tik problema buvo, kad už viską reikėjo mokėti. Ne taip lengvai viskas klojosi. Ir šonkaulius skaudėjo, ir vienas dantis klibėti pradėjo, mėlynės visą jo kūną puošė. Ir nuo Jokūbo reikėjo visa tai slėpti, neaišku, kaip jis į tai būtų pažiūrėjęs.
        - Povilai, viskas sutarta, šiandien ryte naujas laivas atplaukė, kartu su juo ir vienas kovotojas. Jakovas sako, kad anas labai patyręs. Visi nori, kad jis su tavimi susikautų. Žmonės laukia šios jūsų kovos. Aš  Jakovui pasakiau, kad mes būsime. Jis sakė, kad šį kartą ir pinigėlių bus daugiau.
        - Gerai, -trumpai atsako Povilas, -sakiau tau, kad man nėra skirtumo su kuo kumščiais suremti. Ar tas priešininkas, ar kitas, lenkas, prancūzas, ar žydas. Aš vis tiek, turiu laimėti.
Ateina naktis, ir abu, kaip tapo įprasta, patraukia link sandėlio. Viduje jie pamato, kad šį kartą daugiau, negu įprasta žmonių, dauguma iš jų visai nematyti. Įsiklauso Povilas į jų kalbą, ji negirdėta, gal kokia skandinavų, mintyse greitai pagalvoja. Visas švytėdamas, juos pasitinka Jakovas.
        - Mes jūsų laukiame, jau visi susirinko ir nekantrauja, kada prasidės kova.
        - Povilai, tu turi laimėti, visi mūsiškiai už tave stato, - Dovydas jam aiškina. Povilas tik ranka numoja. Nėra čia ko labai dėl to jaudintis. Susidaro didelis ratas. Pagaliau Povilas įžengia į jį. Meta žvilgsnį į priešininką, atrodo nieko stulbinančio, priešininkas pusė galvos mažesnis, nėra stambus, vadinasi ir lengvesnis. Metų vyrui galėtų būti apie 30. Jis vis lankstosi, rankas savo į visas šalis mosikuoja. Svetimšaliai už jo nugaros tik šūkčioja, rankomis ploja, kažką tarpusavyje šneka. Povilas ramus, jokių pavojaus ženklų jo organizmas nejaučia.
Pagaliau duodamas signalas ir priešininkai pradeda artėti vienas kito link. Povilas eina tvirtais drąsiais žingsniais, ko čia bijoti. Priešininkas, gi atvirkščiai. Povilas dar tokio nematė, jis tartum skrenda, lengvais žingsniukais. Jie jau vienas šalia kito. Povilas mato atidengtą jo veidą, nieko nelaukdamas dešine ranka jam kerta. Netikėta, bet jo ranka tik orą suvirpina, ten kur ką tik priešininkas stovėjo, jo nebėra. Povilo šoną nudegina netikėtas skausmas. Toks aštrus, net įkvėpti sunku. Povilas staigiai atsigręžia, bando pasiekti savo ranka šitą svečią. Tik tas staigiai atšoka, ir atsiduria kitoje jo šono pusėje. Galvą bando pakreipti jo pusėn ir žvilgsniu pagauti. Vietoj to jis pagauna jo rankos „kūloką“. Atrodytų, kad lazda per galvą kas tvotų. Tik žiežirbos akyse pasirodė ir kilo didžiulis įniršis ne tik veide, bet ir visame kūne. Povilas toks greitas ir staigus yra, tai kaip jis negali jo sugauti. Dabar tai aš duosiu jam. Nežmoniškas įniršis jo nepalieka, o priešininkas porą metrų nuo jo atsitraukė, ir ramiai žiūri jam į akis.
        - Kas tu toks, kodėl aš negaliu tavęs pasiekti, - mintys sukasi Povilo galvoje. -Reikia kitaip jį pulti, gal neskubėti. -Žengia jo link žingsnį, bet priešininkas nesitraukia, stovi budrus pusiau sulenkęs rankas. - Gerai, pabandysiu dabar kitaip, - užsimoja Povilas viena ranka, - dabar tai tikrai gausi. - Jo ranka suranda taikinį, tik deja ne taip, kaip Povilas galvojo. Stiprus smūgis kažkokiu jam nežinomu būdu nuslysta priešininko plaštaka, ir su kita ranka, jis tiesiai smogia Povilui į smakrą. Nutvelkia toks žvėriškas skausmas ir burnoje pajunta kažkokį skystį. Povilas spjauna, tai jo paties kraujas. Šonai jam dega, viena akis visai užtinusi, jo burna pilna kraujo.
        - Kas tu esi per vienas? Kas tu per velnias?
Povilas nieko daugiau nelaukdamas, rėkdamas tiesiog šoka ant jo, norėdamas jį abiem rankom sugriebti, parversti, gal dar ką padaryti. Jis šoka, priešininkas tik laukė šito pykčio. Jis, tik truputį savo kūnu į šalį pasiduoda, ir kiek turi sveikatos, trenkia kumščiu Povilui tiesiai į pilvą. Dar vienas nepatirtas skausmas per Povilą praeina, tik, deja, ne vienas, po jo pasipila eilė smūgių į galvą, šoną, nugarą. Povilas tik stovi ir raitosi, iš visų pusių jį smaigo priešininko „kūlokai“. Abi akys užtino, šono visai nebejaučia, sulinko viena koja, po eilinio smūgio ir kita pradėjo linkti. Galvoja, dar bandyti atsistoti, bet atskriejęs naujas kumščio smūgis Povilą nuskraidina į erdvę. Jis mato tik savo Enriką, ji, žiūrėdama į jį, tartum sako: “ Aš čia, aš tavęs taip laukiu. O kur tu, Povilai, kur tu? “ Ir viskas, visiška tamsa jį apsupa.
Tik netikėtas šaltis atgaivina Povilą. Jis sunkiai orientuojasi, bando atsimerkti, kaip per rūką girdi kažkokius garsus... Nemato, greičiau suvokia, kad tai Dovydo balsas.
        - Povilai, ar tu gyvas? -jis prisėdęs, su tuščiu kibiru rankose, bando suprasti, ar dar plazda jo širdis. Povilas, tik kažką neaiškaus sumurma, lygtai Enrika, ar kitą žodį.
        - Povilai, Povilai kaip tu jauties?
Keistas jausmas. Jis, lyg čia, lyg toli. Bando pajudinti koją. Ji juda, tai gerai. Kaip jo ranka? Pirštai susigniaužia ir vėl atsipalaiduoja. Tai kodėl aš čia tada? Kodėl taip guliu? Po sekundės ateina atmintis. Jis kovėsi. Jis puikiai atsimena, kad jis kovėsi prieš tą atplaukusį naują priešininką. Tai kur jis dabar, ir kodėl jis čia guli?
        - Kas atsitiko? - pagaliau Povilas ištaria pirmus žodžius.
        - Kas, kas, - atsako jam Dovydas piktai, -pralošei tu. Su tavim ir aš, štai kas mums atsitiko.
Povilas bando prisiminti. Jis puolė, po to viskas paskendo tamsumoje, tik Enrikos žvilgsnį dar atsimena, ir viskas.
        - Kaip aš pralošiau, taip negali būti! - jau bando Povilas keltis.
Kaip jam skauda, visą jo kūną. Nežino net kuri vieta, tikriausiai viskas.
        - Kur aš?
        - Kaip kur, ten kur ir nukritai. Kur tave, tas svetimas nevidonas pasiuntė. Net gaila buvo žiūrėti, kaip jis tave lupo. Povilai, Povilai aš per tave visus savo ir tavo pinigus praradau.
Kodėl Dovydas prarado? Ir kodėl jis, Povilas, dėl to turi prisiimt visą kaltę?
      - Mūsų pinigai, bet aš kaltas, - tiek tepajėgia jis ištart.
      - Taip, taip, -jam greitai atsako žydukas, -aš visus pinigus už tave pastačiau, jau geriau to nebūčiau daręs.
Povilas bando keltis. Pinigai... jam ir be jų taip bloga. Kas su juo pasidarė. Jo kūnas beveik neklauso jo. Visame kūne taip sunku, viskas skauda, visur maudžia. Po galais, kas gi jam nutiko? Povilas stojasi taip lėtai, pagaliau jis išsitiesia. Akyse tvyro rūkas, kojos linksta, skrandyje silpnumas.
      - Gerai, kad nors gyvas likai ir paeiti gali, -greitai jį paguodžia Dovydas. -Jau nieko neliko, visi senai išėjo. Aš tik vienas čia, prie tavęs likau. Kaip tu, ar gali eiti?
Povilas bando suprasti išgirstus žodžius. Eiti, jiems reikia eiti. Pagaliau netvirtai bando dėti pirmą žingsnį, dar po akimirkos antrą.
      - Atrodo, kad gali, -už jį atsako Dovydas, -Tai gerai, kaip aš tave toki sunkų parneščiau? Gerai tada, Povilai, eikime namo. Šiandien čia,  nebėra mums ką veikti.
Gal po geros valandos, jie šiaip ne taip, parlingavo ligi namų.
      - Pagaliau mes namie, tu gulkis į lovą.
Povilas tik prisėdo ir vėl tamsa jį pagrobė.
      - Povilai, na Povilai, -vėl girdisi balsas. Kas tai? Povilas, po akimirkos supranta, čia jį, Dovydas kalbina.
      - Jau rytas, Povilai, mums reikia į darbą, bet tu gulėk. Aš savo tėvui, ką nors pasakysiu. Aš už tave atidirbsiu. Tu tik ilsėkis.
Ir vėl Povilas prie savo mėlynojo Naručio. Aplink taip linksma, visi tik juokiasi. Aplink taip mėlyna. Povilas vandeniu plaukia, bet ne, stebuklai...  jis vandeniu eina. Jis bando atmerkti abi akis, jų vokai tokie sunkūs. Pagaliau jis mato savo kambario lubas. Pasižiūri į langą, saulė danguje baigia pasislėpti. Jo galvoje dar spengia, abu šonus skauda, tačiau jam truputį geriau, negu vakar. Povilas bando viską prisiminti, jis puolė, kovėsi, o dabar lovoje visai paliegęs drybso. Gerai gavo jis „malkų“, dar niekas niekada jam tokių skanių nepakrovė. Ir kaip tai galėjo atsitikti, kad jam, Povilui, tai nutiktų? Bando suprasti, tik nesugaudo atsakymo, pagaliau atsikelia. Pereina porą kartų per kambarį, pritupia, taip skauda viskas, bet, atrodo, niekas nelūžo, kaulai sveiki. Burnoje vieno danties nėra, ir dar porą kitų kliba. Tegul velnias su tais dantimis, svarbu, kad kojas ir rankas judina. Po geros valandos į kambarį įžengia ir Dovydas.
        - Vaikštai? Tada gerai, nes visi tik ir klausinėja, kur tu dingai. Niekas netiki, kad tu gali sirgti. Kojos tavo sveikos, dabar pakelk rankas? - Povilas mašinaliai pakėlė, - atrodo, rankos sveikos. Vadinasi viskas daugiau mažiau pakenčiama. Viena bėda, tavo veidas visas mėlynas, sutinęs. Tu net nežinai, į ką dabar panašus esi.
Povilas netikėdamas  ranka paglosto savo veidą. Atrodo, veidas  ne jo, jis kito vyro, toks grubus ir sutinęs.
          - Reikia laiko, kad viskas tau sugytų. Povilai, Povilai kas su tavim ten tada  atsitiko?
Nežino ir pats Povilas, kas ten buvo. Kaip jį taip, kaip mažą vaikelį per porą minučių suvystė.
          - Dabar mes vėl abu be pinigų. Blogiausia, kad niekas nenori apie tave net girdėti. Daug žmonių į tave savo viltis dėjo, tiek to, - Dovydas numoja ranka. Mums dar tėvui teks bandyti pasiaiškini, iš kur tu tiek mėlynių savo veide prisirinkai.
Praėjo keletas savaičių po to įvykio. Atlėgo, nurimo skausmai, nebeliko žymių ant Povilo veido. Liko tik pyktis ir pažeminimas. Niekam jis negali ramiai į akis pažvelgti. Atrodo, kad visi iš jo tik šaiposi. Bandė jis dar su Dovydu apie tolimesnes dvikovas šnekėt, tas tik numojo ranka.
            - Povilai, mes dabar niekam nereikalingi, yra ir be tavęs, kitų, geresnių vyrų.
Taip skaudu jam viduje pasidarė. Negana, kad jis čia už tiek varstų vienas, be artimųjų gyvena, Enrika jį paliko, tai dar ir šis visuotinis pažeminimas. Ir gėda ir graudu, nėra kam pasiguosti, kas patartų ar padėtų. Antrą mėnesį Povilas kaip nesavas gyvena, jame tiek prieštaringų jėgų kovoja. Ką jam reikia padaryti, ko griebtis, kur eiti? Sunku ir nelinksma, o dar svetimame krašte. Vieną dieną vaikščiodamas Vyslos krantu, šaukdamasis vandenų dievų, jis prisiminė Jeronimo žodžius.
          - Povilai, būtinai nueik pas senį Michalą. Jis tave išmokys visko, ko reikia tikram kariui, jis tau tikrai padės.
Gal tikrai man reikia jį susiieškoti, jis mane pamokytų, kokia gėda, koks pažeminimas... Dar porą dienų Povilas svarstė, kol galiausiai apsisprendė, reikia pabandyti, ką jis praras. Pradėjo klausinėti, kur toks senas karys gyvena. Vieni sakė, kad jis jau miręs, kiti kad toks visai čia negyvena, kol pagaliau po didelių vargų pasisekė sužinot, kur toks žmogus gyvena. Pasirodo jis ne pačioje Varšuvoje, o netoli jos, viename vienkiemyje gyvenąs.
Beldžiasi Povilas į duris, atidaro jas seniokas, visai žilas, ir ūsai, ir plaukai žili. Nužiūri lėtai jis Povilą.
          - Ko tau čia reikia, jaunikaiti?
          - Aš jūsų labai atsiprašau, ieškau seno kario Michalo, ar tik ne jūs ir būsite?
          - Tai sakai Michalo ieškai, gal ir aš, - ir tyliai sau sukikena, - ir ko gi tau, iš manęs prisireikė?
Teko Povilui visą savo istoriją, nuo kelionės pradžios papasakoti.
        - Tai  ir dalykai dedasi, tai tu Enrika ir Jeronimą išgelbėjai?
        - Man taip netyčia gavosi, aš  jiems tik padėjau, -nedrąsiai atsako Povilas.
        - Tu nesikuklink, vaikine, Jeronimas žodžių tikrai veltui nešvaisto. Jis puikus karys, ir jeigu sako, kad jiems gyvybes išgelbėjai, vadinasi taip ir yra. Tai sakai, nori išmokt „ kūlokus“ laidyt. Jaunuoli, žinok, aš tokių dalykų nemokau, ir aplamai, tai ne vyrų darbas. Kardą laikyt, taikliai šaudyti, tai kitas reikalas. „Kūlokais“ mosikuot, tai prasčiokų darbas ir kare jie nereikalingi. Negi tu galvoji, kad prieš kardą gali plikomis rankomis atsilaikyti?
      - Ne, negalvoju, - nežino ką Povilas ir atsakyti.
      - Tu džiaukis, kad tavęs nesuluošino. Aš girdėjau, kad po tokių kovų, žmonės visą gyvenimą invalidais lieka. Negi tu, jaunas būdamas, nori neįgalus tapti?
      - Ten didelius pinigus mokėjo.
      - Kas iš tų pinigų, jeigu tu neįgalus tapsi, atsakyk? Kai galvą už tėvynę dedi, čia tai kitas reikalas. O taip, kaip jie, - senis tik ranka numojo.
Dar valandą jie abu kalbėjosi apie Enriką su Jeronimu ir apie Lietuvą, apie senus laikus, kai jis dar jaunas buvo.
        - Gerai, Povilai, aš tau padėsiu, nors jau buvau nusprendęs daugiau tuo neužsimti. Metai mano jau ne tie, ir sveikata mane galutinai baigia apleisti. Matau, tu geras vaikis, gaila būtų tavęs, jeigu per savo nemokėjimą ar nežinojimą galvą padėtum. Ateik tu pas mane vakarais, po visų savo darbų, pamėginsiu tave ko nors išmokyti. Kardas tikram vyrui niekada nepatrukdys, neramūs laikai ateina.

      - Viskas, pavargau, - Gedas sau sako. Pirmadienis, kiek čia tų valandų, jau trečia, man užtenka.
   


      - Laba diena, dėstytojau, - jaunimėlis sulipa į mašinikę.
      - Kaip praėjo savaitgalis, kaip jūsų krepšinis, išlošėte ar vėl gavote?
      - Ačiū gerai. Ši kartą, mūsų viršus buvo, o jūs kaip praleidote?
Visi pasipasakoja, kas, kur, ir ką įdomaus nuveikė. Taip besišnekučiuodami, jie jau ir kalną privažiuoja. Viskas, kaip ir ankstesnėm dienom. Vėl jie jau ant kalno, nauja kasinėjimų diena priešakyje.
        - Dėstytojau, kaip ten mūsų Povilas su Enrika kaip jie laikosi, ką jie veikia? -susirūpinusi klausia Skaistė.
Kaip jau tapo įprasta, teko smulkiai viską papasakoti.
        - Tai ne pyragai jiems, viena sunkia depresija serga, kitas gi savo mėlynes skaičiuoja, -konstatuoja Skaistė.
        - Tai tada irgi kovos be taisyklių jau buvo, kaip šiais laikais, - sako Romas.
        - Pasirodo, kad taip, vyrai nuo seno visame pasaulyje pripažino tik jėgą, gal ir nereikia tuo labai mums stebėtis, -atsako Gedas.
Abu jaunuoliai tik galvas palinksi.
        - Gal toje karčemoje, visai ne apie Enriką kalbėjo, -vėl svarsto Skaistė. 
        - Gal, ir ne ji, -  atsako Gedas, - kas dabar žino.
        - Tai jie ne tik boksą be taisyklių varė, bet dar ir totalizatorių organizavo. Nieko sau žydeliai, -sušunka Algis.
        - Ko čia tu taip stebies? Žydai visur yra žydai, visame pasaulyje. Ką, jau ką, bet pinigus jie moką daryti, tai reikia pripažinti, -atsako jam Romas.
        - Tikriausiai jam geras kovotojas tada pasitaikė, jis tik paprastas kaimo vaikis ir nesvarbu, kad stiprus buvo.
        - Tokiose kovose ne jėga lemia. Svarbiausia mokėjimas, žinios, ir dar patyrimas. Jeigu ne tas, tai kitas vyras vis tiek, anksčiau ar vėliau būtų ji prilupęs, reziumuoja Romas.
          - Tikriausiai tu teisus, -jam pritaria Gedas. Gerai, kad aplamai jo nesuluošino, tada, manau, nebūtų ir visos šios jo gyvenimo istorijos. Dabar, jis pas tą Macėką nuėjo. Jaučiu, kad  iš jo labai gerą karį padarys.
          - Visko gali būt, - sutinka ir Algis.
          - Žinote ką, gal ir mes pažaiskime totalizatorių, kaip ten toliau tie įvykiai klostysis? -visi sužiūri į Romą, - O kodėl ne, bandom paspėliot?
          - Tu ir pasakei, -atsako Skaistė, -Totalizatorių iš žmonių likimų žaisti, ir tau negėda.
          - Aš nieko blogo tame nematau, -vėl sako Romas.
          - Bet aš, deja, matau, ir net labai blogo. Jūs jeigu norite, tai žaiskite, aš tai ne, -ir Skaistė nueina prie kalno papėdės.
          - Prašau palaukite, kol aš baigsiu versti. Geriau sau mintyse galime tyliai paspėlioti. Viskas, dabar eime dirbti, užtenka čia mums niekus plepėti.
Vėl visi įsitraukia į savo darbelius, valandos ritasi, ritasi ir saulė. Tik šimtamečiai medžiai aplink tyliai sau šnibžda. Ko jūs čia ieškote? Kodėl kasinėjate? Jūs geriau mūsų paklauskite, gal mes matėme, gal mes žinome.
Ar ne taip, seneli ąžuole? Kiek tau metų - 300 ar 500 šimtai, gal dar daugiau? Kiek tu čia visko aplinkui matęs? Gali žmonėms padėti, papasakoti jiems. Tu sraunioji Vilnelė? Tu čia nuo seno teki. Pirmi žmonės čia atėjo, tu jau čia tekėjai. Šitos kalvos, slėniai, jie irgi viską puikiai mena.


          - Tėtukai, kaip šiandien sekėsi? -kaip visada pirmas, Džiugas paklausė.
          - Nieko vertingo nesuradome, sūnau.
          - Tai gal jūs ne toje vietoje ieškote. Gal tu mane pasiimk, aš tai tikrai ką nors ten rasiu.
Gedas tik nusijuokia.
          - Sūneli, tu kada nors tikrai rasi koki lobį, ar radinį. Taip gyvenime turi būti, kad sūnus už tėvą daugiau rastų. Aišku, jeigu archeologas būsi. Manau, tu kituose moksluose ką naujo atrasi. Tai irgi labai gerai mums būtų. Laikas parodys, kokią tu profesiją pasirinksi. Arba ji pati tave susiras.
Abu įeina į vidų.
            - Kaip sekasi kasinėti praeitį, gal kokią seną bacilą suradai? -vyrui kanda Dalytė.
              - Tu to matau labai norėtum, ar ką? Geriau pasigirk savo moksleivių laimėjimais, ar visi egzaminą išlaikė. Vėl aplinkui tik ir šneka, kad internete visi galimi egzaminų atsakymai mėtosi. Kai aš mokiausi, tokių dalykų nebuvo. Dabar su kiekvienu nauju pavasariu, visokios naujos sąmokslo teorijos gimsta.
                - Ką tu ten klausai, man neįdomu. Mano mokiniai, tai egzaminus išlaikys. Gerai, plauk rankas ir eik valgyti.

                - Ačiū tau už skanią vakarienę, brangioji. Buvo man labai skanu.
                - Už skonį gali papasakoti, kaip ten Povilui su Enrika sekasi. Kas pas juos naujo?
              - Kas man belieka, pasirodo, jūs visi labai nekantrūs.
              -Tu pats kaltas, nereikėjo jos atkasti, todėl dabar mažiau burbėk, greičiau viską pasakok.
              - Sunkiai jiems einasi, -pagaliau prabyla Gedas. Aišku, aš ne medikas, bet manyčiau Enrikai pasireiškė gilus depresijos priepuolis. Manau tiktai, kad vaiko gimimas galėjo jį nutraukti. Žinai, ką? -kai papasakojau savo jaunimėliui, tai Romas net totalizatorių pasiūlė sužaisti, kas ten toliau jiems nutiks. Tik Skaistė juos nusodino.
                - Protingi tie žydeliai buvo, -apie kitką galvodama atsako jam žmona. -Tu žinai, aš pamąsčiau, jeigu mūsų valstybėje ir toliau būtų gyvenę tiek daug žydų, manau, mes nebūtume iki tokios padėties priėję.
                - Iki kokios padėties? -nieko nesuprasdamas perklausė žmonos vyras.
              - Kokios, ogi iki tokio  visiško mūsų mylimos valstybės kracho. Tai tu gal mažai ką apie dabartį supranti. Tau tik senovė akyse. Bet aš, kiekvieną dieną su mokiniais šnekuosi. Jų beveik absoliuti dauguma  savęs nemato gyvenančių čia, Lietuvoje, beveik visi svajoja mokslus toliau studijuot užsienyje ir ten pasilikti. Jie man sako, kad jų žinios, čia niekam nebus reikalingos. Ir taip šneka mūsų tautos ateitis, ką jiems aš turiu atsakyt.
Abu tyliai susimąsto. Migracija - tas masinis jaunimo išvažiavimas tartum didžiulė juoda banga. Ji juos pagriebia ir išneša iš Lietuvos, pakeliui paleisdama tai Vokietijoje, tai Skandinavijoje, tai Britų salyne. Iki Jungtinių Amerikos Valstybių ji baigia savo bėgimą.
        -Tai gi, aš ir sakau, -vėl prakalbo Dalia. Nebūtų per karą žydelių tiek žuvę, būtų čia tie mūsų žydai, jie tikrai mokėtų biznį daryti. Tu pats istorikas pamąstyk, nors kartą dabartimi. Parodyk man, nors vieną šalį pasaulyje, kur gyvena daug žydų ir kad ten jie blogai gyvetų. Tokios tiesiog nėra. Jie arba išvažiuoja, arba toliau gyvena, ir gyvena puikiai. Kiek prieš karą jų čia gyveno, tikrai daugiau negu pusė milijono. Visi jie buvo geri verslininkai, jeigu jie čia būtų likę, tai ir mums būtų buvę gerai. Dabar, matai kas iš to išėjo. Neliko jų, greitai ir mūsų neliks. Kiek mūsų gyveno iki nepriklausomybės? Jeigu aš neklystu apie tris su puse milijono, dabar gi kiek? Greitai bus surašymas, tik ar norės valdžia tikrus skaičius pasakyti. Aš manau, mūsų apie du su puse milijono belikę, ir tiek mūsų liko tik po dvidešimties nepriklausomybės metų. Tokiais tempais einant, mūsų Lietuva kito šimtmečio manau nesulauks.
          -Tu perdaug viską sujuodini. Mūsų valstybė gyvuos ir lietuviai čia gyvens, - Dalei replikuoja Gedas. Ne visi išvažiuoja. 
          - O mūsų tautos gimstamumas ar žinai, koks jis?
Abu nutyla, čia tai teisingai pastebėta, žinome, koks, jie patys tik vieną sūnų teturi, vis nesiryžta antram vaikui. Ir abu nesiryžta, ne jis  vienas. Jo brolis? Tas irgi tik vieną dukrą augina. Jų draugai, visa giminė? Ne daugiau, kaip po du vaikus. Ką ten mūsų valstybės vyrai su pone prezidente tauškia, kiek gi pirmoji ledi turi vaikelių? Pati ji kokį pavyzdį tautai rodo? Abu vienodai pagalvoja, kad šakės greitai bus jų Lietuvai. Kaip nors... Jie moka iki šimto suskaičiuot, mokesčius valstybei kiekvieną mėnesį tenka mokėti. Tai kiek gi mūsų liks po šimto metų? Kaip beskaičiuok, ką begalvok, suma vistiek lygi nuliui.
            - Man atrodo ir gimstamume žydai Lietuvai būtų padėję. Žydai nesvarbu kur begyventų, jų šeimos visada yra nemažos. Nesvarbu kokio tu kraujo, svarbu, kaip savo tėvynę myli. Pripažink, kad yra tame tiesos, -vėl klausia Dalia.
            - Tu visur teisi, ką čia man su tavim toliau ginčytis.
            - Aš nesenai vieno psichiatrijos daktaro paskaitos klausiau per radiją, jis tokius baisius skaičius pateikė.
            - Kokius dar skaičius, ir kas per daktaras? -Žiūrėdamas į žmoną, klausia vyras.
              -Jeigu tau įdomu, jo pavardė Dainius Pūras, jis iš Vilniaus. Darė pranešimą psichiatrijai ir mūsų visuomenei, tik ne nuo pradžių klausiausi. Tai va, mes pagal vyrų savižudžių skaičių tūkstančiui gyventojų, jau kone visus 20 metų pirmaujame visame pasaulyje.
              - Čia tu man jokios naujienos nepasakei. Aš tą ir taip seniai žinojau ir, manau, visi žino.
              -Tikrai? Tai kodėl mūsų seimas ir mieloji valdžia apie tai nieko nežino. Logiškai mąstant, jeigu žinotų, tai tada dirbtų ir tą kryptimi tuos dvidešimt metų. Rezultatai visai kitokie būtų. Dabar gi niekas nesikeičia. Ne, Geduti, tu neteisus. Jiems niekas nepraneša. Mūsų vyriausybė manau neleistų tam vykti. Aš manau, patarėjai mūsų yra labai blogi, jie tiesiog neinformuoja, arba tie klerkai nuo valdžios viską slepia.
                - Tu čia rimtai, ar kaip? - niekaip nesusigaudo vyras.
                - Rimtų rimčiausiai, tu tik pažiūrėk kokie jie seime visi protingi. Kokius namus pasistatė, mašinomis kokiomis važinėja. Tu gi ką turi? Ogi nieko. Taigi, jeigu jie sugeba taip puikiai uždirbt, tai kokie jie kvailiai?. Paprasčiausiai jie nežino šitos problemos.
Gedas tik žiūri į žmoną, kas čia jai užėjo? Visada buvo normali, nelindo į tą politiką, dabar gi?
          - Žinai ką dar tas psichiatras pasakė?
          - Sakyk, gal ir aš to nežinosiu.
          - Pasirodo, yra kažkam tai labai naudinga, kad Lietuvos vyrai patys žudytųsi.
          - Tikrai, ir kam gi? Tikriausiai rusams, kam dar.
- Šalta.
-Tada manau Lenkams,
- Dar šalčiau.
- Negi vokiečiams?
- Koks tu kvailas, pasirodo naudinga pačiai Lietuvai.
Gedas, žiūri į žmoną:
          - Tau visi namie, ar kas?
          - Man tai viskas gerai. Kada tu pagaliau suvoksi, kad Lietuvai nereikia tokių ištižėlių, kurie patys savo rankomis iš gyvenimo išeina. Geriau jau liks vienas Lietuvis, bet tikras vyras. Taip, tik iškamša vyro. viena matosi. Jūs vyrai sakote, stiprioji lytis, deja, senai jūs esate silpnoji grandis. Pagal tuos evoliucijos dėsnius, patys pirmi ir turite išnykti. Vietoj jūsų ateis kiti vyrai: kinai, arabai, gal ir juodukai. Jie su mūsų lietuvaitėmis sukurs naują, stiprią rasę.
Gedas akis tik išplėtė, jam trūksta dabar ne tik žodžių, bet ir oro.
          - Tu labai nesistebėk, o
bet studijuok istoriją. Per visus laikus moterys tik nugalėtojus ir laimėtojus pripažino. Jūs, ta Lietuvos vyrija, seniai viską jau pralaimėjote. Praėjo tie laikai, kai galėjote Europą šokdinti, dabar patys pagal Europą, ar kitą kurią šudusiją savo kojomis šokate. Mums, moterims, reikia stabilumo, o ne šokančių Lietuvos diedų.
          - Sudurniavo žmona nuo tų egzaminų, arba nuo mokslų susirgo, jai protelis pavažiavo, -greitai svarsto Gedas.
          - Tu nesistebėk, gerai? Tu geriau aplinkui paskaičiuok, kiek tavo ir mano draugų yra išsiskyrę. Ir moterys dabar vienos vaikus augina, tai kam joms tokie ištižėliai, kam?
          - Tai gal ir aš tau ištižėlis? -sušunka Gedas.
          - Tu mane nors kartą kur į šiltus kraštus ar nuvežei, ką? Po kiek valandų aš kasdien turiu dirbti, po kiek? Ką aš matau? Tik mokykla ir namai. Ir tu dar apie antrą vaiką drįsti svajoti. Kiek mūsų valdžią duoda tam vaikui? Net kalėjimuose kaliniai gauna daugiau. Tiems visokiems čečėnams ar kitiems emigrantantams, kiek jiems skiria tų pinigų? Visiems tik prašom, bet savos tautos vaikams, tai nėra. Ir ką? Jauni vyrai eina kartis. Paimtų jie kirvius, šakes ir tą šimtą kartų suknistą valdžią geriau ant medžių iškartų. Tai ne. Aš, matai, nematau vilties, negaliu išlaikyt savo šeimos, geriau eisiu ir pasikarsiu. Mums, moterims, ir toliau vaikus reikia auginti. Skystakiaušiai, va kas jūs per vyrai esate, -trenkė durimis Dalia, ir dingo kitame kambaryje.
            - Kas čia jai šiandien pasidarė? Anksčiau niekada tokia nebūdavo. Gedas mąsto, nors nėra ko ant jos ir pykti. Teisi ji, šimtą kartų teisi. Mes, Lietuvos vyrai esame tikrai, kaip ten ji pasakė, skystakiaušiai. Labai geras šis žodelis. SKYSTAKIAUŠIAI, bet taip, mielieji, tokia yra pasaulio statistika, ir mes joje patys pirmieji.
Kas jai pasidarė, nerimauja Gedas dėl Dalytės. Negali daugiau ramiai sėdėti, eina jos ieškoti. Atidaro duris, ji sėdi fotelyje prie lango, mato, kad ašarų pilnos akys. Prieina, apkabina abiem rankom žmoną. 
            - Kas atsitiko, kas tau dabar, mažyte? Pasakyk man, dviem bus lengviau pernešti.
Dalia pasižiūri į jį, galvą tik linkteli.
            - Aš dėl  Valdos, Gedai verkiu.
            - Dėl Valdos, - perklausia žmonos vyras. Tai kas gi dabar jai atsitiko? - Valda jis ją puikia pažįsta, jam ji viena šauniausių klasės mergaičių. Ilgais, truputį garbanotais juodais plaukais, didelėmis rudomis akimis Gedui ji yra tikra gražuolė. Jos šeimoje tragedija gal prieš gerų dešimtį metų įvyko. – Tai kas gi jai dabar atsitiko?
          - Aš tau jau pasakojau, iš kokios ji šeimos?
Gedas puikiai tą žino. Valdos tėvas vieną dieną ėmė ir pasikorė namuose. Valda matė tą baisų vaizdą. Jos mama turėjo viena, užauginti tris mažus vaikus.
          - Taip, atsimenu, jos išėjęs anapylin tėvas buvo nuo Dzūkijos, mama vietinė lenkaitė, ar teisingai sakau?
          - Taip, - aš ją keletą savaičių stebiu, kuo arčiau egzaminai, tuo ji uždaresnė darosi. Ir dabar, prasidėjus egzaminams, visai savyje užsisklendė. Šiandien aš einu po pamokų koridoriumi, ir matau ją verkiančią. Žinai, ji labai išdidi, nors ir labai sunku jos šeimoje, mama jais rūpinasi, kiek tik gali. Ji yra labai gabi mergaitė, gerai mokosi, tik aš jaučiu, ji dažnai nepavalgo. Labai liesutė pasidarė. Aš priėjau prie jos, apkabinu ir klausiu.
-Valda, kas gi tau yra?
Šiaip ne taip, mes abi įsikalbėjome. Valda,  sako man:
        - Mokytoja, greitai mūsų išleistuvės, bet mano mama nei lito atliekamo neturi. Man suknelės ir batelių reikia, kur dar išleistuvių stalui pinigų rasti? Aš nežinau, auklėtoja, bet greičiausiai manęs išleistuvėse nebus. 
        - Ar tu, Gedai, bent supranti? Gyvenime tik vieną kartą būna tos mokyklos išleistuvės. Manau, tu žinai, ką jos reiškia jaunoms panelėms, visos nori pasipuošti ir gražiai atrodyti. Aš, jai sakau, kad viskas bus gerai, susitvarkysit kaip nors.
Ji sako:
      - Kaip auklėtoja? Kaip? Iš kur pas mano mamą tų pinigų atsiras? Mums vos duonai užtenka, ir be manęs dar brolis su seserim yra.
        Aš visaip bandžiau ją paguosti, tik kas iš to? Ji yra protinga, žino, kad stebuklų pasaulyje nėra. Man jos taip gaila pasidarė, ji vienintelė mano klasėje net mobilaus telefono neturi, ar tu supranti? Nors mano auklėtiniai nėra blogi, bet aš pastebiu, kad visi jos pradėjo šalintis. Tartum koks nebylus susitarimas tarp visų būtų. Ji beveik su niekuo nebendrauja. Aš suprantu, kad ji neturi atliekamų pinigų, kad su mumis visais ji visada eitų ir važiuotų. Juk tokių merginų mūsų šalyje yra ne viena. Tu net nežinai, kiek aš jai padėjau, kiek kiti mokytojai dėl jos stengėsi. Valdą visi mokytojai myli, ji labai geros širdies ir gera moksleivė, aš irgi nesusilaikiau, kartu su ja pradėjau verkti. Mes mokytojai, deja, daug matome. Pasakyk tu man, kodėl toje laisvoje mūsų Lietuvoje tokie dalykai dedasi, kodėl? Vieni nežino ką vakarienei valgyti, o kiti privačius zoologijos sodus turi, kuriuose jų žvėrys sotesni už mūsų vaikus. Ir, vadinasi, mes esame viena tauta viena valstybė. Žinai, dėjau aš ant tokių vyrų, dėjau.
Ir vėl Dalytė į ašaras puola. Ką gi Gedui pasakyt, kaip ją paguosti? Teisi ji, šimtą kartų teisi. Kodėl taip yra mūsų Lietuvoje?
              - Tu tik savo kasinėjimais, tik savo darbu gyveni, o aš kiekvieną dieną su moksleiviais bendrauju, jie atspindi viską, kas mūsų visuomenėje darosi. Tie visi vyrai, kurie savo noru išėjo ir vaikus vienus paliko, bent prieš pasikardami būtų po gerą akmenį į Seimą ar Vyriausybę paleidę. Ką jie būtų praradę? Ne vyrai jie, tikri praskydėliai. Mums, Lietuvos moterims tokių nereikia. Kam jie tokie? Ir tu, tik savo darbais rūpinies, ką tu padarei, kad mums būtų geriau čia gyventi, ką? Kokia bus mums nauda iš tavo to atradimo? Ką, sotesni mūsų vaikai gal bus?
Vėl Dalios ašaros, vėl verksmas. Tyli ir Gedas, neranda jai žodžių. Ar jis susimąstydavo apie tai? Susimąstyti tai susimastydavo ir pats kritikuodavo valdžią. Tikra tiesa, ką jis savo rankomis padarė, ką? Sėdi abu nuleistom galvom. Po penkių minučių Gedas sako.
              - Aš ką nors sugalvosiu, mes padėsime Valdai.
              - Kaip tu padėsi, Geduk, kaip? Mes patys, dar nuo žiemos skolų už šildymą turime. Ar tu nutuoki, kiek dabartiniais laikais kainuoja išleistuvės, ar bet nutuoki?
              - Manau, apytikriai nutuokiu. galėtų kokius 300, gal 400 šimtus litų kainuoti, - sako Gedas.
              - Gerai būtų, kad tik tiek, viena išleistuvinė suknelė gali tiek kainuoti, dar bateliams kokie 200 litų, dar šukuosena, suprask, išleistuvės gi. Dar gėlės, dar tie fotografai, visos norės nuotraukų, juk jos jaunos panelės. Neis ji su paprasta suknele, ji labai išdidi, geriau nesirodys visai, namie viena sėdės. Negi tu galvoji, kad ji nejaučia, kad ją visi pirštais badys? Galiausiai tas pats restoranas, ar furšetas. Kiek jis kainuoja? Susidaro nemaža suma ne tik jos mamai, bet ir kitiems tėvams.
Gedas netiki savo ausimis, tiek pinigų viskam reikia? Nors, kai viską Dalia suminėjo, tai išties apie 1000 litų susidaro, tegul nebus tiek, gal truputį mažiau, bet tai vis tiek dideli pinigai. 
          - Kas gi jai gali padėti, Gedai? Tokioje jaunystėje, ir kiek jau neteisybės ji matė, ir ne ji viena tokia. Tokių Lietuvoje pilni kaimai ir miesteliai.
Gedas galvoja, turi būti išeitis, jis turi rasti išeitį.
            - Tu dar blogai mane pažįsti, brangioji, - surimtėjęs Gedas pasako garsiai. – Aš gal ir nedaug uždirbu, kam, kam, bet Valdai aš būtinai padėsiu. Surasiu būdą, trūks plyš, bet surasiu. Ji bus pati gražiausia mergina per tą jūsų išleistuvių balių. Tu pati pamatysi ir visa jos klasė pamatys. Dabar tai bus ne jos rūpestis, bet mano. Pasakyk jai, kad daugiau neverktų. Visas jėgas tegul egzaminams skiria. Sakyk, kad Gedas suras išeitį, tegul ruošiasi išleistuvėm.
Dalė nustebusi žiūri į Gedą:
            - Ačiū tau, bent už gerus ketinimus.
Ji puikiai supranta, kad jos istorikas nieko nepadės. Pats savimi vos gali pasirūpinti. Geras jos Gedukas, jis geros širdies. Praeitą vasarą,  kai jie baidarėmis su broliu ir jo dukra Ginte Ignalinos ežerais plaukė, Gedas pats pasiūlė pasiimti ir Valdą kartu. Gintei su ja smagiau buvo plaukti. Abi merginos susidraugavo, ir broliui ji labai patiko, net pasiūlė Valdai į jo sodybą betkada atvažiuoti paatostogauti. Šauni ta Valda. Mergaitės tada abi pirmą kartą gyvename baidarėmis plaukė. Kiek džiaugsmo ir vienai, ir kitai buvo. Kartu ir visiems kitiems smagu buvo.
            - Gerai, mano drąsuoli, eime į lauką, kaip gražu aplinkui!  Noriu gamtoje pasivaikščioti, alyvos taip ryškiai žydi, gal visi kartu mes kaip nors padėsime Valdai.
Pavakare po pasivaikščiojimo abiem palengvėjo. Sunku dabar Lietuvoje, bet reikia toliau gyvent. Gedui labai patiko Dalytės mintis, kad per sunkmetį žmonės vienas kitam turi būti geresni. Mažiau savęs žiūrėti, daugiau kitiems padėti. Gal likimas kada ir gėrio skolą grąžins. Jo Dalytė kaip kada kai tikra filosofė kalba.
Sėda Gedukas prie stalo, vėl rankose pavarto pakabuką. Turi jis nematomą jėgą ir trauką. Jame kažko nepaprasto yra. Iš naujo atsimena Valdą. -Aš jai padėsiu. Dar nežinau kaip, bet padėsiu, privalau ką nors sugalvoti, privalau. Valda, tik tu neverk, ką nors sugalvosime. - Čia Valda verkia, ten, praeityje, Enrika. Abi jos beveik vienmetės, abi lenkaitės. Viena mintis Gedo galvoje prašvilpė. Gal jos ką bendro turi? Ne, nesąmonė. Tiek amžių per tą laiką praėjo. Tačiau ta mintis jo nepaleidžia. Gal ir yra koks mažas ryšys tarp jų. Gal, tai tik įsiaudrinusi jo vaizduotė jam sako. Gedas pakyla, nueina prie spintos, pradeda raustis. Ištraukia vieną nuotraukų albumą. Pradeda vartyti. Jose yra Valda, jis žiūri į nuotrauką iš tos baidarių išvykos. Jie visi tada „prisifotkino“. Valda plačiai šypsosi, kažką rankomis rodo Gintei. Gedas verčia kitą puslapį. Čia jie abu dviese. Labai simpatiška mergaičiukė su trumpais šortais, atsirėmusi į seną gluosnį, tokia laiminga, juokiasi. Gedas dar pažiūri į kitas jų nuotraukas. Taip, nelengva tavo paauglystė, vaikeli, nelengva. Davė dievas grožio ir sveikatos, tik truputį pinigėlių pamiršo įberti. Negi ir Enrika tokia buvo, ar jos galėjo būti panašios. Varto rankose nuotraukas, bando įsivaizduot, kokią Enriką Povilas pirmą kartą pamatė. Turėjo būti gražus vaizdelis su kardu rankose, kaip ji pati aprašė. Valda pasiutusi, šita irgi nieko nebijojo. Tik tie amžini pinigai, tie amžini nepritekliai. Gedas jautė, kad Dalia dažnai jai vieną kitą litą įduoda. Gedas ir pats davė. Sakė, kad reikia mergaitei padėti. Kas tada Lietuvoje galėjo Enrikai padėt? Vienos gyvenimas sunkus, ir kitos nelengvas. Tartum eitų du keliai. Gedas per vidurį tarp jų dabar stovi ir žiūri, kur jie nuves. Valda ir Enrika, Enrika ir Valda, dievaži kažkoks ryšys yra. Jeigu taip, tai tuo labiau aš turiu Valdai padėti.
Gerai, skaitau toliau, reikia laiko nešvaistyti. Gal ateis kokia geniali mintis, kaip Valdą į tas išleistuves mums išleisti.

Povilas nuo sekančio vakaro pradėjo vaikščioti pas Macėką. Jam reikėjo beveik valandos kelio, nieko, jis jaunas. Prasidėjo Povilo sunkios kario pratybos. Ko tik jis nedarė, ko tik jo nemokė. Atrodė, buvo visai nereikšmingi dalyka. Kokį gerą pusvalandį išstovėti su ištiesta ranka. Atrodo, kam to reikia? Pasirodo, reikia. Kaip tu ištvermę ištreniruosi, kaip taiklumą? Būna kautynių, kai visą dieną reikia kardu kapotis. Čia ne tos dvikovos, kur vienas prieš vieną. Čia, brolau, ištisi pulkai puola, ir niekada nežinai, kiek laiko tas ar kitas mūšis gali tęstis. Tu pavargai ir pralaimėjai. Pralaimėjai, vadinasi savo galvos netekai. Mūšyje nėra jokių menkniekių, ten viskas svarbu. Svarbiausai niekada nepamesti galvos, niekada nepanikuoti ir nesikarščiuoti. Nebūna neįveikiamų situacijų. Tik tu turi visada viena koja priekyje priešininko būti. Arba vienu ėjimu pirma jo sumąstyti. Visada galvok, mąstyk, kaip tu jo vietoje pasielgtum, ir niekada nebandyk nuvertinti savo priešininko. Nors iš pirmo žvilgsnio ir koks silpnas jis gali atrodyti. Reikia ne jėga, bet protu, ir gudrumu laimėti. Aišku, tobulai valdyti kardą ar taikliai šaudyti irgi labai svarbu. Mūšyje viskas yra svarbu, nes jis susideda iš mažų detalių, kurias visas reikia gerai atlikti.
Bėga laikas. Dienomis Povilas maišus krauna, kartu rašyti ir skaičiuoti mokosi, vakarais lekia pas Macėką, grižęs gulėdamas lovoje, dar bando skaitinėti. Visos dienos vienodos, jos lekia kaip vėjas. Treti metai kaip jis čia, Varšuvoje. Nesenai gavo laiškutį iš namų. Tėvas rašo, kad Povilo visi labai pasiilgo. Visi sveiki, tėvas irgi dar kruta. Labiausiai Povilo Vilinta pasiilgo, ji vis tėvo klausinėja, kada šis grįš, kada parvažiuos? Net ašaros ištryško iš Povilo akių.
        - Vilinta, sesute, ir aš tavęs labai pasiilgau, - sau tyliai kalba Povilas - ir aš labai..
Iškarto Povilas laiškelį į namus atrašė. Dabar jis dar daugiau kalbų išmokęs, rašo ne tik žydiškai, bet ir lenkiškai. Jį senis Michalas mokina. Jis iš garsios bajorų giminės, kuri ne tik kardais mokėjo švaistytis, bet ir skaityti bei rašyti. Visus amžius jie karaliams tarnavo. Vykdė tiek žodiškus, tiek ir raštiškus paliepimus. Privalomos jiems tokios žinios buvo. Gal net antrą užsiėmimų dieną, Michalas jam sako:
        - Povilai, tu būtinai privalai išmokti skaityti ir rašyti. Gyvenime ir mūšyje viskas svarbu. Ateis koks karaliaus ar maršalkos įsakymas, o tu nemokėdamas skaityti, dar ne taip jį suprasi. Ir vietoj vieno žingsnio, padarysi kitą. Tik gal patį blogiausią. Ir viskas, nėra nei tavęs, nei tavo vyrų. Pradėsim mes, Povilai, tave ir lenkiško rašto mokyti. Tu gabus esi, jeigu tave žydukas žydiškai išmokė, tai lenkiškai aš tikrai to išmokysiu.
Su kiekviena nauja diena Povilas vis geriau ir tvirčiau rankoje kardą laiko. Žingsnis į prieki, kirtis, žingsnis atgal, dar vienas. Kiek tų kirčių jis per pratybas kirsdavo. Šimtus, tūkstančius, tikriausiai, niekas neskaičiuoja. Senis vis šaukia.
      - Staigiau, staigiau. Koja, greičiau dėk. Sukis pats vikriau.
Povilo prakaitas į visas puses tik tiška. Eina laikas, ir su savo kardu  tokius dalykus išdarinėja. Lygtai malūną suktų savo ranka. Kokius tik sunkiausius pratimus jam nesugalvoja jo mokytojas. Tai obuolius į jį mėto, jis visus turi per pusę ore juos perskelti. Arba užriša jam akis, ir pats su lazda puola. Tik spėja Povilas gintis, jeigu ne, tai jam skaudžiai per pečius kliūna. Povilas pradžioje dar paklausė, kodėl jam akis užriša - Aš nesu aklas -bet senas karys jam atsako:
        - Povilai, tu niekada nežinai, kaip gali mūšyje nutikti. Prarasi netyčia vieną akį, jau geriau ją, negu galvą. Dar gali būti tamsi naktis, visai tamsu, nieko aplink nematysi. Pas tave turi atsirasti šeštas pojūtis, tavo kūnas pats turi jausti, iš kur pavojus ateina.
Niekaip Povilas nesuprato, kas yra tas šeštas pojūtis, niekur jis apie tokį negirdėjo. Tik atėjo viena diena, kai eilinį kartą, jam užrišo akis ir vėl jį su lazda Michalas gainiojo. Povilas pats stebėjosi, kad spėja viską atmušinėti. Atrodo, kad jo rankos ir kūnas, pagal jam vienam žinomą atsakymą, spėja viską laiku atlikti.
        - Gerai, Povilai, labai gerai, -tik girdi mokytojo balsą. - Pagaliau ir tu supratai, kas tai yra. Tu su kardu daraisi viena visuma, vienas gyvas organizmas. Malonu buvo jam girdėti tokius seno kario žodžius. Povilas ir pats pradėjo jausti, kad jis diena po dienos tampa vis geresniu kariu. Šaudyme gal ne taip gerai jam sekėsi, bet irgi ranką atmušė. Jeigu dabar iš naujo tą nelaimingą šūvį reikėtų pakartoti, tai ne Enrikai, bet tam plėšikui tiesiai, tarp dviejų jo akių, jis kulką suvarytų.
          - Niekada negali žinoti, Povilai, kada visi išmokti dalykai gali tau prisireikti. Tačiau, kai ateis ta diena, tu tikrai mokėsi, ir už save, ir už kitus pastovėti. Nors vėl, ką aš tau sakau, tu ne vieną kartą esi tą įrodęs.
Sužinojo ir Jokūbas apie jo užsiėmimus pas senąjį karį.
          - Gal ir gerai darai, Povilai. Niekas nežino, kaip čia tas gyvenimas toliau mums visiems klostysis. Tie tavo sugebėjimų gali kiekvieną dieną prisireikti.
Prekes ir toliau reikėjo po visą karalystę pristatinėti. Neaišku iš kur ir kaip, Jokūbas susižinojo, kai prieš gerus metus, Dovydą ir Povilą tie plėšikai buvo užpuolę.
        - Gerai, kad jums tada viskas laimingai baigėsi, turėtų jie pistoletus, ir kas tada būtų, ką? Su lazda prieš kardą, bet jeigu geras karys, tau būtų pasitaikęs, Povilai? Jis tave į mažus gabalus būtų sukapojęs, - pamokė jį Jokūbas.
Dabar ir Povilas su tuo sutinka, lazda tai tik lazda. Prieš aštrų ir greitą kardą, jeigu tik moki jį tinkamai naudoti, nelabai ir atsilaikysi su ta lazda. Bandė dar pradžioje girtis Michalui, kad jis tikras žinovas. Deja, per keletą minučių jam parodė, kad Povilui nebūtų jokių šansų. Ką moka ir ko mokosi kaimo bernai, ir kas yra bandymas išgyvent tikrame mūšyje, kai tave iš visų pusių priešai puola, vienas paskui kitą, ten, ne visada yra laiko antram kirčiu.
          - Žinok, Povilai, stenkis vienu kirčiu viską užbaigti. Kirtai ir ieškok kito priešo, nesvarbu, ar jis gyvas, ar ne. Jokių bereikalingų judesių. Viską sukaupk į vieną smūgį, kirtai ir naujas priešininkas, kirtai ir vėl kitas. Mūšyje taip viskas susimaišo, kad kai kada saviškiai pradeda tarp savęs kapotis. Kraujas upėmis teka, aplinkui dulkės, nenutyla riksmai, aimanos. Žmogus gali net proto netekti. Būdamas draugu per sekundės akimirka gali priešininku tapti. Tu turi nieko negalvodamas jam atsakyti. Tik susimėtei, tik susvyravai ir tavo kūne jau aštrus durklas įsmeigtas styro. Vėliau jis gali atgailauti, ką padaręs, Povilai, bet tavęs, deja, nebėra šiame pasaulyje. Tai tikra išgyvenimo mokykla, Povilai. Tu, pats žinai, kiek sveikų vyrų į namus po karų sugrįžta. Taigi, jeigu nori išlikt, tai turi mokėti tai geriau už kitus daryti, niekada, Povilai, mūšyje  nesvyruok.
Viską, ką jį mokė, Povilas stengėsi įsiminti, stengėsi nieko nepraleisti. Diena po dienos, savaitė po savaitės, jis sparčiai stūmėsi į priekį, tiek karo moksle tiek ir knygose. Kokios įdomios jos jam buvo, kiek daug jose protingų minčių jis rasdavo. Net neįsivaizdavo, kad toks spalvotas ir nepakartojamas yra pasaulis. Kiek jame visko yra, kiek visokių netikėtumų jame slypi. Pasirodo, pasaulyje yra daug visokių Karalysčių,  kiek daug kalbų. Vienose žemėse niekada nėra žiemos, kitose vasaros. Stovi pasaulyje didžiuliai kalnai, yra kažkur neįžengiami miškai. Pasirodo, kad pasaulyje ne vien tik balti žmonės gyvena. Netikėjo, kad žmogus gali būt juodas. Jis ilgai juokėsi, įsivaizduodamas juodą kaip derva žmogų, kol vieną dieną neatplaukė laivas, ir jame bekraudamas maišus, pats pamatė tokį juodą žmogų. Ilgai jis į tą žmogų žiūrėjo. Pasirodo, jis ir vaikščioti ir kalbėti gali, po to dar ilgai negalėjo atsistebėti. Povilas pradėjo tikėti, kad tikrai taip ir yra, kas tose knygose rašoma. Gal jis dar nežino, bet kiti tai tikrai žino. Povilas stengėsi, kur tik galima gauti kokią knygelę pasiskaityti. Dažnai eidavo į miesto centrą pasiklausyti, ką šneka aukštuomenė, ką kalba patys protingiausi tuometinės Varšuvos protai. Taip ji viskas domino, traukė. Ir pats, ne tik klausydavo, bet ir kitus pamokydavo. Tais laikais tokių žmonių, kurie mokėtų tiek kalbų, buvo nedaug. Aplamai, retai kas be pačių žydų mokėjo jų kalbą, ir dar tą raštą. Tekdavo Povilui įvairius popierius perskaityti, išversti ir net parašyti. Aišku, jam už tai sumokėdavo, kas be ko. Taupė jis tuos pinigėlius, bet knygoms vis tiek negalėjo atsispirti.
Povilas dabar puikiai pažino ne tik Varšuvą, bet ir aplinkines jos vietoves. Teko jam porą kartų,  net iki pačios Krokuvos nukakti. Kaip ten jam gražu pasirodė, ir kiek ten knygų jis pamatė. Nežinau, sūnau, bet jis Krokuvoje pirmą kartą išgirdo, kad žemė sukasi, kad ji yra apvali. Aš, aišku, netikiu, bet gal taip ir yra. Povilas niekada nei man, nei kitiems nemelavo. Jis man pasakojo, kad jis savo akimis matė vieną knygą, kurioje kažkoks Kopernikas rašė, kad žemė yra apvali ir ji sukasi. Aš nelabai suprantu tų naujų įmantrybių, bet gal taip ir yra.
Man pasakojo, tada jis ir kalnus didžiulius  už Krokuvos pamatė. Žmogus prieš juos toks mažytis, kaip aguonos grūdelis. Nors ten, kur aš augau irgi buvo kalnų, tik ne tokių aukštų. Jam pasakojo, kad viduryje visų Karalysčių stovi dangų remiantys balti kalnai, kuriuose ir viduryje  vasaros, visada baltas sniegas guli. Sakė, pasaulyje labai dideli miestai ir rūmai yra, kuriuose, daugybė žmonių gyvena. Jis man pasakojo, kaip kiekvieną dieną darėsi vis protingesnis. Aš tada taip juokiausi, taip juokiausi, man taip linksma, iš jo kalbų buvo.

Atsitraukia, Gedas nuo skaitymo. Povilai, tai tu ir Krokuvoje pabuvai, ir kodėl?  Aišku, su verslo reikalais. Komandiruotę tau buvo Jokūbas išrašęs. Ką tu ten Tatruose veikei, greičiausiai Zakopanėje buvai. Negi „tūsinaisi“, ar ant slidžių lakstei. Sakai, Enrika, saulė sukasi, ir žemė yra apvali? Įdomu, mažai tais laikais apie tai kas žinojo ir apie tai šnekėjo. Gal, mes į tuos laikus jau nebesugrįšime. Kopernikas, kada jis maždaug gyveno? Kelintais savo veikalą išleido? Neprisimenu, reikia į žinyną pasižiūrėt. Praeina keletas minučių. Radau, tai kokie ten metai? A, 1543, išleista Niurnberge ‘‘Heliocentrinė‘‘ teorija  ‘‘De revoletionibus orbium coelestium‘‘
Įdomu, negi tu, Povilai, ir tą dalykėli skaitei, ar vartėi. Gal tau kas pasakojo, kažkur turėjai tai išgirsti. Tai tu, Povilai, pirmas Lietuvos ateistas, ar kaip? Tikriausiai Martyno Liuterio ir Jono Kalvino idėjas girdėjai. Tais laikais Varšuvoje, Krokuvoje, tiek ir čia, Vilniuje, jos ore plazdėjo. Baisių raganų Lietuvoje niekas nedegino, ne taip kaip senojoje Europoje, kuri vadinosi pasaulio civilizacija. Tamsu dar buvo toje vakarų Europoje, iš čia po pasaulį šviesa kilo. Net jokių nacionalinių problemų neturėjome, jokių religijos karų. Vietos čia visiems užteko. Gal truputį ir perdedu, bet tik nedaug.
        -Tai tu, Povilai, kardą kaip malūną suki, -ir Gedas bando paėmęs ilgą liniuotę sukti. Pradeda įvairias būdais ja mosikuoti, vartalioti, tai ne liniuotė, tai ginklas. Gauna jo viena ausis liniuotės galu.
          - Ai, skauda, jeigu taip su kardu, aš per savo ausį, skaityk, ausies ir neturėčiau. Tu, ten malūną varai, tada tavo ranka mikli pasidarė. Ko norėti, pats gyvenimas vertė. Mokėsi, liksi ne tik su ausim, bet ir su galva. Nemokėsi, apie tokius istorija nerašo. Tiesiog gyva mėsa, ir tiek. Tai teko net užrištomis akimis mokytis? Išeitų, kaip Japonų ar Kinų mokykla. Duoda tas senas kareiva, geras karys buvo, bet vėl, gal tai buvo norma. Kažkuriame filme mačiau, kad ne obuolius, bet pinigus su kardu atmuša. Kiek filmų parodyta, kaip vyrukai kardą rankose vartalioja. Ne iš pasakų tas viskas ištraukta, pats gyvenimas vertė tai mokėti. Karai vienas po kito ėjo, tai su vienais, tai su kitais. Kur kitur, jeigu ne prie Oršos. Kiek ten Lietuvos vyrų buvo, gal tik apie 6000 tūkstančius, o patvarkė Maskolius, kurių net virš 20 000 tūkstančių vyrų susirinko. Ir kaip, kas laimėjo? Tada pas Radvilą buvo visi prityrę seni kariai. Maskolių kariauną tikriausiai vargšai mužikėliai sudarė, kurie savo galvas paguldė. Tai jau taip, ne žmonių skaičius pergales lemia, bet mokėjimas ir pasiruošimas. Su kiek savo karių Aleksandras Persus patvarkė? Teisingai tas senas karys kala Povilui į galvą, viskas logiška, geriau mokėsi, didesni šansai gyvam išlikti. Kad tave, Povilai, skaityti ir rašyti lenkiškai mokina, tai manau irgi labai stebėtis nereikia. Tavo tėvas rašto mokėjo, jeigu intendantu kariuomenėje dirbo. Armijai ir valstybei reikėjo mokančių skaityti ir rašyti vyrų.
Keitiesi tu, Povilai, iš paprasto bajoro sūnelio, tu daraisi kitokiu. Tik kas tu tapsi, kas ir kuo būsi? Kas tavęs laukia ateityje, ką nuveiksi? Jaučiu, tu dar susitiksi su savo Enrika, ir gims jums sūnus. Vadinasi meilė, jus abu dar aplankys, užsitarnavote jūs jos. Tiek daug abu jūs dėl meilės kentėjote, galėtų likimas nepagailėti ir lašelio jums laimės.
Įdomu, kada jie vėl pasimatys, kokiomis aplinkybėmis? Reikia toliau skaityti, manau Enrika viską aprašė.

Povilas trečius metus gyveno Varšuvoje, aš trečius metus Vilniuje, mus skyrė nemažas varstų atstumas. Laiko atrodo nemažai prabėgo, bet aš kiekvieną dieną apie jį galvodavau. Man gimė dukrytė, jinai buvo man tikras džiaugsmas. Mano vyras buvo geras žmogus, jis labai rūpinosi ir manimi ir dukrele. Nieko man netrūko, tik deja, aš jo nemylėjau. Aš, nesugebėjau jo pamilti. Gal metų skirtumas įtakojo. Nors visgi, metai nesvarbu, mano širdis paprasčiausiai buvo užimta, joje nebuvo vietos kitam vyrui. Mano širdyje buvo tik Povilas. Aš kiekvieną dieną galvodavau, kur jis, ką veikia, kaip gyvena. Gal jis vietinis, gal kada likimas vėl mus kartu suves. Aš to labai norėjau. Kai pagaliau atsigavau po savo ligos ir sustiprėjau po gimdymo, aš dažnai jodinėdavau po žavingas Vilniaus apylinkes, o šitie vaizdingi Vilniaus miškai, senoji miesto pilis, tos gražios mūrinės bažnyčios. Jose aš melsdavausi už dukterį ir Povilą. Tačiau  labiausiai man patiko jodinėti Vilnelės slėniais, jos kalvomis. O jų aplinkui čia tiek daug. Aš nors jau ir motina, buvau dar labai jauna. Mano vyro pilaitė buvo matoma iš visų pusių, o aplink ją tik kalvos ir miškai, aš viską išjodinėjau beveik dešimties varstų atstumu, žinojau kiekvieną keliuką. Jodinėdama aš jaučiausi laisva, tada užsimiršdavau, kas esu ir kur esu. Aš nieko nebijojau, vietiniai žmonės buvo labai geri, ir visi pažinojo, kas aš esu. Mano vyro dažnai nebūdavo dvare, jis savo tėvynei tarnavo, turėdavo daug visokiausių reikalų, dažnai iš Vilniaus išvykdavo. Aš jį kaip žmogų, labai gerbiau, bet nemylėjau. Labai gaila, bet nieko negalėjau su savimi padaryti. Sunkiausia man būdavo ilgais lietingais ir tamsiais rudens vakarais. Tada labai graudu pasidarydavo, supratau, kad aš niekada nepriprasiu prie tokių Lietuvos orų.
Žiemos čia būdavo šaltos, prisnigdavo daug sniego, bet būdavo labai gražu. Kai jodinėdavau žiemą, niekaip negalėdavau atsistebėti prisnigto žiemos miško grožiu. Tos apsnigtos pušys ir eglės, tas baltas baltas sniegas, viskas aplinkui atrodė, kaip kokioje stebuklingoje pasakoje. Tada paprašydavau, kad man roges paruoštų. Būdavo labai smagu miško keliukais pralėkti pro tas baltas dideles pusnis. Kai čia ateidavo pavasaris, kai viskas aplink sužaliuodavo, ir pakvipdavo ateinančia vasara, koks tada neapsakomas jausmas mane užplūsdavo. Būčiau buvusi pati laimingiausia, jeigu dar šalia manęs ir Povilais būtų.
Jis, kaip aš vėliau sužinojau, toje Varšuvoje apie mane vis galvodavo. Matai kaip, sūneli, aš apie jį, jis apie mane. Nors mes buvome visai nepažįstami, kartu net niekada nesikalbėjome, tik žvilgsniu vienas kitą pažinome, bet mūsų akys geriau nei  žodžiai viską už mus išsakė. Taip mums likimas lėmė.
Povilas man pasakojo, kad per tuos metus visi žydai jį kone savu pradėjo laikyti. Jiems irgi buvo keista, kad svetimtautis moka jų kalbą ir raštą. Visi sakė, kad tokių žmonių, kaip jis, yra labai nedaug visame pasaulyje. Jie net didžiavosi Povilu, kad jis tiek visko mokėjo. Sakė, net norėjo jį į savo tikėjimą priimti. Povilas iš to visada juokėsi. Aplamai, jis su Dievu savaip sugyveno, jis į bažnyčias nevaikščiojo, sakė jeigu Dievas yra visur, tai kam jam ten eiti. Jį patį Dievas, kur norės, ten susiras.
Atskleisiu tau dar vieną paslaptį, sūneli, nežinau, ar ji didelė, ar ne,  tik ji yra labai svarbi, ji padėjo žydams ir Povilui, jo vyrams. Ta paslaptis atėjo nuo senų laikų, nuo žydų, kurie pirmi ją panaudojo. Man Povilas atskleidė, aš ja tol netikėjau, kol pati nepamačiau, net nepagalvojau, kad žmonės gali būti tokie gudrūs. Ji buvo labai naudinga ir mums abiems, ir šauniems Povilo vyrams. Gal gyvenime ji dar kam nors praverstų, jeigu žmonės nenusineštų jos į kapus. Tai, ką aš tau pasakoju, Vilniuje nedaug kas žino, dabar tokių gal tik porą gyvų žmonių beliko. O kaip Varšuvoje, aš nežinau. Žydai, tą paslaptį kaip turėjo, taip ir turės, ir patys kitiems jie  niekada nepapasakos.

Kas čia per paslaptis? Kas tokia? Gedas jaučia, kaip prakaitas jį smarkiai muša, delnai drėksta. Tik žydai ir Povilas, bei jo vyrai tai žinojo. Kas tie Povilo vyrai? Iš kur jie? Kokius vyrus čia Enrika mini. Ar tai žydeliai su kuriais Povilas trejus metus kartu gyveno, ar tai kiti vyrai, su kuriais tik vėliau Povilas susidurs? Greitai Gedas permąsto, kurioje srityje tai galėtų būti, ką tai galėtų reikšti. Ar dabartinė istorija apie tai ką nors girdėjo, ką žino, ar čia, kas nors naujo. Gal tai seniai niekam neįdomus dalykas. Bando spėlioti. Ar tai su religija, ar su kokiom brangenybėmis surišta. Gal kas nors panašaus pagal Brauną, pagal jo knygas ir sąmokslo teorijas? Ką tie žydai nuo pasaulio dar galėjo slėpti? Hitleris tikrai visas jų paslaptys sužinojo, o dar vėliau ir Sovietai ir  Amerikonai. Negi dar liko kas nežinoma? Ar čia vėl kokia Gralio taurė, gal su ta septynšake menora turi kokias bendras sąsajas? Gedas vėl pasižiūrėjo į pakabuką, vėl kelintą kartą pačiupinėjo jį savo rankose, tai, iš vienos pusės, tai iš kitos. Niekur niekada nematytas jam toks ženklas. Tikslios septynios vingiuotos linijos, dar iki septynių jis moka skaičiuoti, per vidurį jos sujungtos, viena su kita. Labai panašu į menorą, bet tai ne ji. Tai ką, po galais čia galėtų reikšti, ką? Negi, čia kalbama apie tave? Enrika mums kitą negirdėtą  dar paslaptį atskleis. Tai tada, aš dvi jas žinosiu. Tai bent mįslės ir galvosūkiai. Kuo toliau skaitau, tuo įdomiau čia darosi. Bliamba, tikrai beveik kaip pagal Brauną. Sužinotų jis, tai tokią knygą parašytų!
Gedas atsistoja, jo laki vaizduotė smegenyse jau suka veiksmą.
Ar žydai, tą dalykėlį iš Europos paėmė, ar iš pažadėtos žemės atsigabeno?
          - Gedukai, ei, Gedukai, -Gedas girdi, kaip jį šaukia Dalia.
Atsidaro durys.
        -Tave Mindaugas kviečia, jam kažko iš tavęs reikia.
Tai tau ir sutapimai. Kai tik pasaulis turi sužinot dar vieną paslaptį, įsikiša velnio tarnai. Negi negalėjo tas Mindaugas ateiti kitu metu? Sakykime vakar, užvakar arba po valandos, po savaitės. Nei juokis nei verki. Būtinai dabar, šią minutę. Kaip aš sužinosiu tą kažką? Mindaugas neatstos, jeigu jam ko prisireikė, tai dabar neatstos, ir, aišku, dėl kokio suknisto menkniekio, kuris jam atrodo esminis ir labai reikšmingas dalykas. Pasakys, kad vakar didžiulę lydeką sugavo, arba kad kurmis vėl jo žolytę iškniso. O tau Gedai, ar jis nepridirbo? Gal aš vėl, iš savo pusės, ir tu su savo žarna vandenuką paleiskim. Taip draugiškai kaimynai kovoja su kurmių šeimyna. Jie, mums duobes, mes jiems vandenį. Tik kur žalieji žiūri?
          - Gedai, Gedai kon hier, -girdisi už lango jo balsas. Bite šion, hier mister Gediminas, pšepraše panove čeba pana Gedukasa?
Taip, čia jo leksika. Jis tipo yra labai kietas ir protingas. Mindaugas, jo senas kaimynas, dar nuo vaikystės laikų. Jis Gedui taip, Gedas jam kitaip. Kas įmantriau, rafinuočiau, jie vieninteliai tokie džentelmenai visame Pavilnyje. Nieko nepadarysi, eina Gedas durų link, neatstos jis dabar.
              - Ko nori didysis Lietuvos Karalius Mindaugas, iš savo pavaldinio Gedo? -Turi kažkaip ir jis atsišaudyt, kam tada tas karalius Lietuvai?
              - A, dar gyvas, istorija tavęs dar po savo dulkėm neužkasė?  Klausyk, aš pagalvojau, jeigu kurmiai mūsų sklypus tuneliu sujungė, tai reikia iš to naudą turėti. Mes kvailiai bandom ten vandens prileist, o kam? Galima iš to visko ir naudos turėti.
            - Mindaugai, tu pats pirmas tokią šaunią minti pasiūlei, kad vandeniu mes galime juos įveikti.
            - Taip, pasiūliau, ir jie nevidonai vis tiek rausia. Tu žinai, einu šiandien ryte ir žiūriu. Naują duobę jie iškasė ir prie pat mano namo. Prie pat lango su rūsiu. Žinai, aš visas naujas duobutes apžiūriu, bandau suprasti jų kelionės tikslus. Aš jas visas į savo sklypo žemėlapį pasižymiu. Taip ir šį kartą, bandau atkasti, kur čia dabar nauja duobė veda. Taigi, aš pasekiau, ir žiūrėk kur. Mindaugas mosteli link Gedo langų. Gedas pasižiūri, tikrai atrodo ir nebuvo tos duobės. Mindaugas patenkintas juokiasi.
            - Matai, matai, sujungė jie mus abu slaptu tuneliu.
Gedas nieko nesuprasdamas.
            - Gal ir sujungė, tik kas toliau?
            - Kas toliau, kas toliau, - aš pagalvojau, jeigu jie mus sujungė tai reikia iš to nors kokią naudą išpešti. Negi pradėsime savo rūsius vandenių semti.
            - Kokią čia naudą tu žadi iš to išpešti? 
Gedui juokinga pasidarė. Prieina ir Dalia.
              -Tau ką, protelis pasislinko, ar ką? - sako ji Mindaugui. Aš niekur negirdėjau, kad iš kurmių galima naudą išpešti.
Mindaugas tik pažiūri į Dalę, Gedas su žmona susižvalgo.
              - Jūs, turite tik paprastą anteną. Kiek  televizijos kanalų matote?  Atrodo tik šešis, o aš su savo palydovine, gal šešis šimtus šešis, net ir nežinau tiksliai kiek.
Jie tik linkteli, puikiai jie tai žino. Pas Mindaugą ne viena, net trys skirtingos lėkštės. Ir kam jam tiek reikia? Kada tik jis suspėja visas tas programas pažiūrėti.?
            - Tai viena. Antra, pas mane koks internetas, koks jo greitis? Ir koks greitis jūsų tame internete, ką?
Mindaugas verslininkas. Pas jį, turi būti viskas naujausia, viskas greičiausia. Jis sau tai gali leisti, ne taip, kaip jie.
            - Tai va. Ir trečia, pas mane name yra signalizacija ji visur pravesta, gi pas jus jos visai nėra.
Tie tik trukteli pečiais, taip, jie neturi. Bet ar daug žmonių gali sau tiek leisti, Gedas pagalvoja mintyse. Saugoti savo turtą? Saugotų, jeigu turėtų to turto, ir už ką jį saugoti.
            - Susideda trys dalykai, -toliau tęsia savo Mindaugas. Aš ką pagalvojau, kad reikia tas kurmių duobutes kažkaip panaudoti.
Nieko dar nesupranta Gedas su Dalia, ką tuo nori pasakyt Mindaugas. Dabar linksmai, jis prabyla.
            - Tai imkime mes jas ir panaudokime. Tuo kurmių išraustu tuneliu nutieskime laidus nuo vieno namo iki kito ir sujunkime viską į vieną. Turėsite viso pasaulio televizijos programas, turėsite greitesnį internetą, ir jūsų name bus pajungta signalizacija, bet niekas apie tai nesužinos. Aš ir toliau mokėsiu už signalizaciją ir internetą. O savo tą lėtaeigę sraigę galėsi atgal grąžinti. Nauda bus akivaizdi, ar ne teisybę sakau?
Gedas su žmona, kol kas dar tyli, virškina tą naują Lietuvos karaliaus fiks idėją.
              - Mindaugai, -pagaliau prakalba Gedas, net nepagalvojęs, ar tai jis rimtai kalba, ar tik juokais paverčia. - O tau iš to kokia bus nauda? Tu esi verslininkas ir neužsiimi labdara, ar tau kas atsitiko, negi jau ir tu savo labdaros fondą kūri?
            - Ne, - tas juokdamasis atsako. - Nauda ir man bus, turiu aš savo rūpestėlį, žinote, koks jis pas mane auga.
            - Tu čia apie ką? 
            - Apie sūnų, ką gi daugiau.
            - Paimkite jūsų Džiugą, nors jis ir trejais metais jaunesnis,  bet kiek daug visko žino. Dalyte, jeigu paprašyčiau tavęs, kad maniškį apsiimtum papildomai pamokyti... Jūs pinigų neimsite, nors patys ir nelabai jų turite. Abu jūs išdidūs esate, šitą tavo Gedą aš nuo mažens pažįstu. Tai šitaip, tai gal sutiktumėte? Ir jums nauda, ir man. Kaip Gedai, gal pabandom? Aš tą kabelį bandžiau kišti į savo pusę, jis tiesia linija pas tave veda.
Vėl vyras su žmona susižvalgo.
            - Dalyte, gal iš tikrųjų pabandom. Greitas ir nemokamas internetas mums kaip tik reikalingas. Kiek seniai mes abu apie tai svajojome. Jis ir mano darbui, ir tavo, ir namuose tikrai labai reikalingas.
            - Dalyte, ar tu daug kartų jį taip mokinai? Sutik, dar ne kartą teks jį tau pamokyti, ar ne gerą mintį aš sakau, - toliau savo tęsia Mindaugas.
            - Ar teoriškai tas įmanoma? Ar tuos laidus per kurmių urvus jūs galėsite pertiesti? -paklausė Dalia.
Mindaugas tik nusijuokė.
            - Šiais laikais viskas yra įmanoma, ten kur neprieina kurmių tunelis, mes patys galime jį iškasti.
            - Tai visai nesunku, ar ne taip Gedai? Reikia tik laido ir visus laidų galus sujungti. Aš rytoj nuo pat ryto vienam savo skolininkui paskambinsiu, jis su didžiausiu džiaugsmu atvažiuos ir viską čia  sutvarkys.
            - O jeigu kas sužinos, kokia valstybinė instancija? -vėl prakalbo Dalia, - dar didžiulę baudą uždės.
Mindaugas tik persikreipė
            - Tos žiurkės niekada nieko nesužinos, jie ir taip iš manęs tiek kraujo išsiurbė. Signalizacija pajungta per vieno mano draugelio firmą, aš su juo ramiai susitarsiu. Dėl viso kito, tu Dalyte, tik nepergyvenki. Tegul tie valdininkai daugiau paprastų žmonių gerove rūpinasi. Kad jiems kurmiai vieną gilų tuneli iškastų, ir mes juos visus tenai nugrūstumėme, Vilniaus vandenimis prigirdytume. Gal tada jie kitaip pradėtų į viską žiūrėti. Dabar, Gedai, pabandykim prakišti šitą storą kabelį, kiek metrų jis sulįs į angą.
Atrodytų, jog istorija pati to nori, kad tarp Lietuvos karaliaus Mindaugo ir Didžiojo Kunigaikščio Gedimino, Vilniaus miesto įkūrėjo, būtų įvestas greitasis modernus internetas. Ir kalbasi tada du vyrai amžių laikuos.
              - Gedai, tu išsiuntinėjai visam pasauliui e-meilus su Vilniaus pristatymu?
              - Taip, Karaliau Mindaugai, tik mane šiuo metu Kryžiuočiai puola, gal gali greitai porą savo pulkų man į Vilnių atsiųsti.
              - Gerai, aš tau padėsiu. Atjos pagalba su Alšėniškių vėliava ir savo dar vieną būrį duosiu. Bet tu tik greičiau atsiusk man į e-mą visa medžiaga apie tavo tą anūką Vytautą. Kaip jis mūsų Žemaitiją įsigudrino padovanoti? Ar šitai aš jam leidau? Viskas, dabar aš įsijungiu skaipą, man reikia dar su vienu tavo anūkėliu, garsiausiu Lietuvos emigrantu, Jogaila pasišnekėti. Vienas, matote, Žemaitiją Vokiečiams užrašė, kitas gi net visą Lietuvą Lenkams padovanojo. Klausyk, Gediminai, kad tai būtų paskutinis kartas, aš vienas pavargau viską kontroliuoti. Tavo anūkai, tu ir su jais tvarkykis, arba tegul Algirdas su Kęstučiu tai daro. Tegul mažiau jie su panom duodasi, geriau savo vaikais tegul rūpinasi.
Kaip jums toks, ar kitoks kunigaikščių dialogas greitojoje internetinėje erdvėje? Neblogai, jeigu jie tais laikais internetą būtų naudoję. Dabar du didieji vadai visą likusi vakarą, bandė kurmių urvą įsisavinti. Knygai, deja, laiko kaip ir neliko.
Ar ne juokinga, kad Enrikos paslaptis dar tam tikrą laiką turi likti paslaptimi. Bet be tokių paslapčių, tikriausiai, mūsų pasaulyje būtų nuobodu.
Ryte atsikėlęs, Gedas pirmiausia apsižiūri, ar nėra aplink naujų urvų. Gal dar kam nors galima tuos urvus panaudoti, kodėl jis, Gedas, to negali pirmas sugalvoti? Ką Mindaugas dar sugalvos, jam gi iš visur tie pinigai krenta. Ne kam kitam, bet Mindaugui pirmam kilo mintis Lietuvą sujungti, reikia pripažint, kad tie Mindaugai ne tik mąsto, bet ir veikia. Sužinotų kas nors apie jų slaptus projektus, kiek juoko būtų, arba piniginių baudų. Žiūrint, kas tokie šį reikalą atkapstytų.
Lyg ir nesimato kurmių pėdsakų, kitur jie išsikraustė. Nusibodo jiems po kertinius Lietuvos valstybės pamatus knistis. Jie, greičiausiai, maskolių arba lenkų buvo pasiųsti, negi broliukų latvių, bet neišdegė. Jie galvojo, iškasime tunelį ir sugrius jūsų valstybė. Tik mes bam, greitą internetą, televiziją, valstybinę apsaugą įvedame. Ir ką? Lietuva stovi dar stipresnė. Dabar, kai tarp dviejų didžiųjų politikų modernus ryšys yra įvestas, ir kai jie abu savo bendras jėgas sujungs, tikrai šakės bus visiems. Patarkuos jie užpakalius, kad niekas nelįstų ten, kur politikoje nenusimano.
Įsivaizduokite, gautų koks ponas Landsbergis e-mą: „Už tai kad Lietuvą nuo Sovietų išlaisvinai už tai ačiū, bet, kad kolūkius sunaikinai, ir visas gamyklas uždarei, mes ir tavo užpakalį tarkuosime. “
Žiūri, nuo ko gi čia laiškas,  pasirodo.
VisosLietuvoskaraliusMindaugas@gmail. com
LietuvosDidysisKunigaikstisGediminas@yahoo. com
Kaip jums tai? Ar ne gražiai atrodytų?
Arba dar kitas pavizdys, gauna mūsų prezidentė Grybauskaitė e-m:
„Nelįsk į vyrų politiką, to dar nebuvo, kad Lietuvą boba valdytų. Bandė tą daryti viena, Algirdo žmona, bet mes ją greitai apraminome. Greičiau baik savo pasirodymą, ir nelįsk, kur vyrams skirta. Kad dabartinę Lietuvą grybas valdo, tai tiek to. Lietuva yra grybų kraštas ir nieko jau čia nepakeisi. Visi tikri vyrai jau su mumis anapilin išėjo. „
Ir vėl pasirašo Mindaugas arba Gediminas.
Kaip manote? Gal baigtų tada valdžia iš mūsų tyčiotis, kaip jums atrodo? Ar didieji mūsų tėvynės kūrėjai norėtų, kad šitaip valstybės reikalai būtų tvarkytomi. Niekur nerasta Mindaugo ar Gedimino e-meiluose, kad jie būtų taip nurodę. Aišku, nebent vėl koks Vokiečių „hakeris“ į sistemą buvo įsilaužęs, ir „bičiukai“ tada ne taip suprato. Gal atvirkščiai, Mindaugas su Gediminu rašė, kad kryžiuočius su Lenkija reikia nupirkti, ir paskui maskoliams juos perparduoti, ir gautą pelną prie Juodosios jūros, į vilas investuoti. Tie vyrai labai protingi buvo, į priekį ne vieną žingsnį žiūrėjo. Gal toks buvo pirminis jų planas, bet įvyko tas prakeiktas sistemos įsilaužimas. Taip ir su dabartiniais politikais ir jų politika, nesusipratimas, vėl tie prakeikti priešų „hakeriai“.
Gedas galvoja, gal profilaktiškai dar kartelį reikėtų šaltu vandeniu pro urvus praeiti,  kad kurmiai daugiau nebandytų prie mūsų e-mų lįsti.
     
-Tai sakote, yra paslaptis? Tik nežinote kas tai, ar teisingai mes jus supratome, dėstytojau? -visa susijaudinusi kalba Skaistė.
        -Jūs gal iš mūsų šaipotės. Kaip tik negirdėta paslaptis, taip ir darbai jus užpuola, ar dar, kas sutrukdo ją atskleisti. Reikėjo jums į viską spjauti ir versti toliau, kol nepaaiškėtų, kas ten per dalykas. Gal tai istorinis įvykis ar atradimas, kuris mus visus išgarsintų, - niekaip nerimsta Skaistė.
      - Atsiprašau visų labai. Šiandien po darbo pabandysiu viską išsiaiškinti.
      - Jeigu staiga nelaimingas atsitikimas su jumis, - vėl puola Skaistė, -kaip tada?
        - Baik tu, Skaiste, ką čia šneki, - pertraukė ją Algis, -ką tu čia nusišneki?
        - Atsiprašau, dėstytojau. Aš truputį pasikarščiavau, bet su mūsų istorija jūs neturėjote taip pasielgti.
Visi minutei nutilo. Sugalvok tik, mintyse galvoja Gedas, su manimi nelaimingas atsitikimas, iš kur, pas merginą tokia laki fantazija? Lygtai mirti aš dar nesiruošiu, aišku, būna nelaimingų sutapimų, bet gal gi ne šį kartą.
        - Gerai, dirbame. Užtenka mane laidoti, - prabyla Gedas, -Jeigu ką, ir be manęs, yra pasaulyje žmonių, mokančių tą seną lenkų kalbą. Nebus vieno istoriko, atsiras kitas.
Vėl visą dieną jie po pilies sienomis rausėsi. Panašiai, kaip tie kurmiai Mindaugo ir Gedo kieme.
Vakare privažiuoja Gedas kiemą, mato, kaip nepažįstamas vyras bėgioja, žingsnius tik skaičiuoja, į lapą rašo. Kas čia per nesąmonė jo kieme? Ko jam čia reikia? Išjungia mašinos variklį, išlipa, eina prie namo.
Dalytė iš toli pro atidarą langą:   
          - Čia, tas apie kurį Mindaugas šnekėjo. Jis jau pusė dienos čia, buvo jų ir daugiau.
Gedas eina prie lango:   
          -Tai ką, rimtai viskas?
          -O, tu ką? Mindaugo nepažįsti. Jeigu jam kilo kokia idėja, tai jis ją iki galo daro, niekas jo nesustabdys. Tie visi kabeliai su laidais jau pravesti ir žemė sulyginta. Aš ant jų ir savo gėles jau pasodinau, - rodo Dalė. - Jokie valdiški namai neatkapstys. Dabar tik tas, -rodo Dalia ranką į žmogų, - turi čia viską pabaigti sujungti. Eik į vidų pavalgyti.
          - O kur Mindaugas?
          - Bala jį žino, tai čia, tai ten. Niekaip savo mobilaus iš rankų nepaleidžia, visiems giriasi, kad gerą dalyką sugalvojo. Atseit, turi iš Japonijos tokią naują techniką nusipirkęs, kad gali kabelius bet kur iškasti. Labai ekonomiška, nei elektros, nei kuro jokio nereikia. Sako, tokios dar niekas pasaulyje neturi. Tu gi žinai, kaip jis moka liežuvį laidyti.
Dalia juokiasi, taip kurmiai kabelių rausikai, tikrai, gal veiskime juos ir auginkime. Paleidžiam kur reikia, jie per naktį prakasa, ir gatava. Čia, tai pinigėlių turėtume, viskam užtektų. Gedas tik rankas į šalis išskėčia, ką čia jau jam ir pridurti. Dar Gedui bevalgant, žmogus pradėjo bėginėti po kambarius, tai prie televizoriaus, tai prie kompiuterio, tai ten, tai čia su specialiu įrenginiu viską matuoja.
        - Šeimininkai, mano darbai į pabaigą jau eina, greit baigsiu. Turėsite internetą ir daug  televizijos kanalų!
Džiugas jam iš paskos vaikšto ir žiūri, ką tas daro. Jam labai smalsu, juk tokie čia dalykai dedasi, jie turės greitąeigį internetą, galės žiūrėti Discovery, History laidas.
        -Tėtuk, mes galėsime NBA ir Anglijos futbolo ‘‘Premier‘‘ lygą žiūrėti! Tai bent, aš toks laimingas, -niekaip negali tuo patikėti vaikas.
        - Šeimininke, prašau prieikite, - po gero pusvalandžio Gedą pasikviečia tas žmogus:
        - Dabar, viską įdėmiai manęs išklausykite, čia pultas, -ir duoda jam į rankas. -Su juo galėsite bet kokį kanalą žiūrėti. -Spragteli mygtukais ir televizoriuje keičiasi programos. - Žiūrėkite, visas pasaulis prieš jus dabar.
Tik mirga, rusiški, vokiški, arabiški, prancūziški kanalai.
          - Valio, - pasigirsta vaiko balsas, - o NBA?
          - Prašau, ir NBA ir kitos sporto laidos.
Vėl keičiasi sporto rungtys: golfas, boksas, mašinų lenktynės.
          -  Apie filmus, aš jau net nešneku, -sako meistras. - Čia jų šimtai, dabar galėsite šitame kambaryje ir nakvoti. Ar pas jus tik vienas televizorius?
-  Taip, - atsako Gedas.
          - Žmonės dabar po tris jų turi. Kiekviename kambaryje po vieną, ir plazminius daugumoje.
          - Taip sutinka Gedas, - matėm. Mindaugas prie pat gyvenąs.
          - Teisingai, taip pas visus turi būti, kaip pas Mindaugą, -reziumuoja meistras. - Čia viskas paprasta ir aišku. Dabar eime prie kompiuterio. - Jis įjungia jį. - Įveskite slaptažodį- Gedas įveda savo slaptažodį. -Tvarkoje, žiūrėkime koks dabar greitis, - jis paspaudinėja minutėlę klavišus. – Žiūrėkim, kas čia gavosi, pradedam nuo Delfi, - jis iškart atsiranda, dar pora paspaudimų, viskas įvyksta akimirksniu. Nueina į kitą saitą, dar porą spragtelėjimų, vėl viskas akimirksniu. - Kaip veikia, viską matot patys.
Nereikia Gedui su Dalyte aiškinti. Tas jų paprastas, kol pasijungs būdavo, kol surasi, čia gi akimirksniu viskas pasikeičia.
Džiugas laimingas šaukia:
            - Valio, valio pas mus dabar greitas internetas ir daug televizijos kanalų visokių, valio!
Gedas su žmona tik susižvalgo, ir jiems smagu, nes šiais laikais tai labai yra svarbu.
          - Pagaliau viskas, aš savo darbą baigiau, man laikas namo, -sako jiems meistras.
Gedas klausia:
          - Tai kiek čia dabar mes būsime skolingi?
          - Su manimi seniai Mindaugas atsiskaitė. Jūs naudokitės ir žiūrėkite. Viso gero. Džiugai ir tau sėkmės, dabar, tikriausiai, ir pats viską mokėtum sujungti?
            - Gal ir mokėčiau, - drąsiai sako vaikis, kodėl ir ne.
Visi linksmai nusijuokia.
            - Gal dar palauk, paūgėk, - sako jam mama.
            -Tai, kad čia visai nesunku, tik viską reikia mokėti sujungti,
Vėl visi linksmai juokiasi.
            - Ačiū jums labai.
            - Viso geriausio.
Ir žmogus išvažiuoja.
            -Tėtukai, tikrai ir aš dabar galėčiau viską sujungti, - dar niekaip neatslūgsta vaiko emocijos. Gedas tik paglosto jo galvą:
            - Taip, sūneli, ir tu šitą moki, koks tu protingas esi. Pagaliau dabar ir mes greitąjį internetą ir palydovinę TV turime. Kas ten dėl tos signalizacijos? - Gedas, žiūrėdamas į žmoną, jos klausia - Mindaugas ją mums irgi žadėjo.
            - Sakė rytoj arba poryt. Kiti meistrai turi atvažiuoti ir viską sutvarkyti. Jie turi laidų ir davikių prikaišioti mūsų name, -atsako žmona.
            - Tai mes, motin, dabar labai aukštai pasikelsime, - juokauja Gedas.
            - Ką aš galiu tau atsakyti. Pirma, - Dalytė lenkia pirštą. - Internetas tikrai gerai. Antra, - lenkia antrąjį pirštą. Signalizacija, gal irgi nepamaišys. Nors pas mus nėra ką vogti, nebent tavo senienas naujai iškastas. Klausyk, gal jose neišpasakyti turtai paslėpti? Ir trečia, - lenkia ji trečia pirštą, - tik klausimas ar gerai? Kaip mes vienu televizoriumi dabar tarp savęs visi dalinsimės? Tau vienos laidos, man kitos, mūsų vaikui trečios. Neprasidės kartais namuose didelis ir baisus karas?
          - Baik tu čia, - ramina savo jis savo žmoną, - man to „teliko“ mažiausiai reikia. Vaikas knygas skaito, arba prie kompo sėdi, išeina, kad televizorius tau tik ir lieka, -linksmai sako Gedas.
          - Kaip dabar reikės su Mindaugu atsiskaityt?
-Teks, brangioji, tau daugiau su juo sūnumi pasimokyti. Prašau štai ir Mindaugo džipas.
Privažiuoja jis prie namo, pro atidarą mašinos langą girdisi grojanti muzika. Gytis Paškevičius apie dalią, dalužę dainuoja. Ir Gedui ši daina labai patinka. Nejučiomis ir jis linksmai pritaria.

Ir buvo dienos margos,
Ir naktys baisiai gilios,
                        Gegužis vyšniom linko,
                        Laukų žiedų pripylė

Gedui linksma, juokiasi ir žmona, džiaugiasi ir Džiugas. Visi kartu linksmai pradėjo dainuoti.
    - Kaip, ar viską sutvarkė, ar viską pajungė? - išlipdamas iš savo mašinytės šaukia Mindaugas.
      - Viskas pajungta, - atsako Gedas, vyrai paduoda vienas kitam rankas.
      - Labai puiku, dabar ir jūs būsite civilizacijos priekyje, o ne jos gale, - juokdamasis sako Mindaugas.  - Už tai manau mums visiems, ir išgerti reikia. Visada mūsų didieji bendravardžiai už sėkmingai atliktus darbus savo burnas midum skalavo. Aš su savim turiu Stakliškių midaus, - ir ištraukia ją iš maišelio.
Kas gi belieka Gedui, jeigu ne pritarti tokiam siūlymui.
        - Kur pasisėdėsite lauke ar pavėsinėje? -akimirksniu viską supratusi klausia Dalia.
        - Pavėsinėje, toks nuostabus vakaras, -greitai atsako Mindaugas. Reikia džiaugtis tokiu oru, ar ne teisingai sakau? -visi neprieštaraudami sutiko. Dalia greitai paruošė vyrams užkados, kol vyrai apie šį bei tą kalbėjo.
        - Vyrai, aš einu Mindaugienę pasikviesti, jūs galite be mūsų pradėti.
        - Tai ką, kunigaikšti, pirmą tostą už žmonijos progresą?
Vyrai susidaužė taurelėm, midus nutekėjo į jų skrandžius, nes vyrai ūsų kaip ir neturėjo. Užkando lašinukų, raugintų agurkų. Po kiek laiko, prie jų prisijungė ir abi moterys.
        - Girdėjau, ką mano Mindaugas čia su kurmiais išdarinėjo, -juokdamasi sako kaimynė.
        - Teisingai, brangioji, sakai, - pagauna Mindaugas žmonos mintį. -Antrą tostą išgerkime už tas senas technologijas, už kurmius.
Visi linksmai išgeria.
          -Tu, Gedai, nepatikėsi, ką aš savo kvailiams šiandien prikūriau. Patikėjo jie tais Japoniškais robotais. Aš jiems sakau, čia pirma bandomoji partija, paspaudi mygtuką, ir jie tyliai kasa. Mano vienas neprietelis turi savo statybos firmą, toje kasimo srityje. Jis sako, Mindaugai, ir man tokios labai dabar reikia, tokios pigios sąnaudos man būtų, sako, gal ir jis galėtų į tai pažiūrėti.
Visi linksmai nusijuokia.
          - Aš, jam sakau, gerai, gali pasižiūrėti, tik ta sistema geriausiai veikia tamsiu nakties metu. Sakau, tu gali ir nepastebėti, kai visas darbas bus atliktas. Jis man vėl sako, kad su savim pasikvies savo pavaduotoją ir inžinierių statybai. Abu vyrai aukštuosius mokslus baigę,  abu inžinieriai, jie tai tikrai viską pamatys, ir žinos, kaip geriau tą naują techniką kur panaudoti.
„Lūžo“ visi. 
          - Negaliu, - šaukia Mindaugienė, -tuoj į kelnes privarysiu.
Gedas su Dale irgi nuo kėdžių iš juoko krenta.
        - Jūs man pasakykite, prašau, kaip toks solidus ir atrodo toks protingas žmogus, čia gi, kaip mažas vaikas, pasirodo. Jis dar tom mano pasakom tiki. Jis man vėl sako, Mindaugai, tu tik mano konkurentams nieko nesakyk, gerai. Tegul aš čia, Lietuvoje, vienas tą naują techniką turėsiu.
Vėl visi, už pilvų susiėmę, raičiojasi.
        - Gedai, tu tik pagalvok, kokia kova už mūsų kurmius dabar vyksta, ir dar sakome, kad jie tik „škadas“ neša mums neša?
Ilgai dar vakaro prietemoje aidėjo visų garsus juokas.
          -Tu ir duodi Mindaugai, ir iš kur pas tave tokių minčių ateina? -klausia Dalia.
          - Ką aš žinau, taip savaime man gaunasi.
Visi už geras idėjas geria po trečią stikliuką.
          - Mes abu su Dalia aptarėme, gal jų veisimu ir mokymu reikia užsiimti, tikrai būtų gerai, visi jam pritaria.
Pokabiai liejosi tai viena, tai kita tema. Apie NBA pasišnekėjo. Dabar Gedas galės matyti ir Lietuvos krepšinio grandų Eurolygoje kovas. Nusigyvenome, kad Lietuvoje negalime net krepšinio per pagrindines programas žiūrėti. Kiek gi, procentaliai žmonių gali sau tas kabelines ar satelitines turėti?
            Gedas sako:
- Aš čia vieną mintį sumąsčiau. Jei mūsų didieji bendravardžiai turėtų savo e-ms, ką jie dabartiniams politikams parašytų?
            - Manau, - sako Mindaugas, - iškart visiems už tautos genocidą galvas pakapotų. Jie ilgai nekalbėtų, kaltas esi, ir kardu tam per kaklą arba kokį nesusipratėlį ant baslio pasodintų. Jie, tikriausiai, net įsivaizduoti negalėtų, kaip jų turtą ir mūsų Lietuvą dabar grupės, grupelės valdo.
Visi akimirksniu sutinka, kad jie čia greitai, tvarką padarytų.
          - Kas dėl naujų technologijų arba užsienio kapitalo atėjimo, čia tai manau didysis Gediminas pirmasis būtų. Jis tai tikrai mokėtų, kaip tą kapitalą geriau pritraukti. Tai ne dabartinio Zuoko tramvajai, ar kažkokie muziejai. Gediminui valdant, Vilnius kaip ant mielių augo ir gražėjo, ar ne teisybę sakau?
Niekas net ir nebandė prieštarauti, šitiems neužginčijamiems teiginiams.
          - Kaip tavo brolis Kaune laikosi? - vėl klausia Gedo.
          - Jis dabar prie jūros dažnai būna, niekaip negali savo burėmis atsidžiaugti.
          - Aišku, jam jūra visada patiko.
          - Žadėjo greitu laiku atvažiuoti, jis nori ir tėvus, ir Vilnių aplankyti.
          - Gal tada ir susitiktume, senai aš su juo „čerką“ begėriau, - dūsauja Mindaugas. - Už ką dar mums tostą pakelti? - neblogai apšilęs postringauja Mindaugas. - Nieko ant greitųjų nesumąsto. -Ai, - numoja ranka, - greitai vasara, tai už ją pakelsiu. Kad visiems ji būtų labai sėkminga.
Dar gerą valandą jie vakarojo pavėsinėje. Linksmai praėjo šis vakaras, Gedas užmiršo visus savo darbus, visus atradimus. Mindaugas tas moka kompaniją užvesti. Pagaliau visi atsisveikino.
        - Ir į pabaigą mano mėgstamiausią, -sušuko Mindė.
Niekas neprieštaravo, daina pati iš lūpų liejosi.

Nebežinau kas daros, o tai dalia dalužė,
Ir kas mane nugirdė, ar tu jau, ar gegužis?
       
       
- Sveiki visi, -pirmas pasilabina Gedas.
Truputį keista jam, atrodo kad vakar jis nemažai paėmęs buvo. Ryte atsikėlęs labai žvaliai jautėsi, jokių blogų organizmo trukdžių, viskas savo vietoje, dar pasportavo ryte ir organizmas tik teigiamus signalus siuntė.
Jaunimėlis sulipa į mašiną.
        - Kaip, dėstytojau?
        - Kas kaip, Skaiste?
Klausimu į klausimą atsako Gedas.
        - Paslaptis, ta paslaptis, apie kurią Enrika užsimena.
          -A, tu apie tai? Aš dar kartą jūsų visų labai atsiprašau, vakar nedidelis baliukas pas mane buvo, su kaimynais mes pasėdėjome, turėjome vieną reikalą atšvęsti.
        -Tai jus nieko neskaitėte?
Gedas važiuodamas tik galva papurtė.
        - Skaiste, man vakar greitaeigį internetą įvedė ir kabelinę televiziją, teko šiek tiek aplaistyti.
        - Kaip gaila, dėstytojau, - nusiminusi sako Skaistė.
Algis greit prašneka:
      - Suspėsi tu su ta savo paslaptimi. Kas per internetas? Koks jo greitis? -Algis, profesionaliai beria klausimus. - Kiek kanalų matote? Tiek daug, tada tai bent...
Vyrai dar geras penketą minučių gyvai aptarinėja Tas Gedo naujas technologijas.
      - Dabar galėsite ne tik institute su dirbti, bet ir namuose, -užbaigia šitą temą Romas.
        - Žinote ką, aš galvojau kas būtų, jeigu mūsų buvusieji senovės valdovai galėtų per internetą susisiekti su dabartiniais. Apie ką jie tarp savęs kalbėtų?
        - Aš įsivaizduoju, - sako Romas. Vytautas didysis klausinėja pono Kubiliaus, kaip reikalai prie Kijevo, ar sienos gerai saugomos, kas Gardine ir Smolenske girdėti, koks dabar vietininkas ten sėdi?
Visi nusijuokia.
      - Manau, išgirdęs Kubiliaus atsakymą, Vytautas iškart pautus jam nurautų. Jis, net nesuprastų, kas dabar yra, ta mažytė Lietuva, kad jo didžiulė valstybė su Vilniaus rajonu riba baigiasi.
      - Jis tiesiog nepatikėtų, kad mes taip žemai mes sugebėjome nusiristi, - sutinka ir Algis. 
          - Gal geriau reikėtų Smetonos pasiklausti, kaip ten jis per upelį sugebėjo perbristi. Paliko savo tautą, o pats į kojas dėjo, - sako Skaistė. - Man būtų labai įdomu, šio mūsų drąsuolio bėgiko pasiklausyti.
- O jūs, dėstytojau, ką jūs norėtute pakalbinti? - beveik visi vienu sykiu užpuolė Gedą.
Susimastė Gedas:
          - Daug norėčiau su kuo pabendrauti. Man su visais be galo įdomu būtų pabendrauti. Negaliu taip greitai atsakyt, su kuriuo labiausiai.
          -Aš per skaipą labiausiai norėčiau Barborą Radvilaitę pamatyti, -prašneko Romas. Visur rašoma, kad ji labai graži buvo, norėčiau ją gyvą pamatyti.
          - Kartais gyvos Birutės ar nenorėtum sutikti, sako, kad ją pirmą kartą pamatęs Kęstutis iškarto įsimylėjo, -lepteli draugui Algis.
Visi nusijuokė. 
        - Gerai, įtikinai mane. Ir Birutę norėčiau gyvą pamatyti, -sutinka Romas.
Mūsų tautos praeityje daug gražuolių būta. Įsivaizduokite, jeigu visų laikų gražiausios Lietuvaitės konkursą surengtume. Kiek nerealių pretendenčių galėtų dalyvauti, toliau filosofuoja Romas.
          - Ar didžiausio visų laikų Lietuvos pirdžiaus ar nenorėtumėt pažiūrėti, - meta savo pasiūlymą Skaistė.
Vėl lengvas juokelis iš visų pusių nuvilnija.
          - Žinote kas, man kaip istorikui, gal būtų įdomu pirmiausia sužinoti? -staiga sako Gedas.
- Kas dėstytojau? - visi suklūsta.
          - Išspręsti problemą dėl mūsų pirmosios sostinės, ar ji buvo, ar ne? Su Voruta susiję tiek daug neaiškumų. Kur tiksliai ji stovėjo, kokia ji buvo? Mes dar niekaip neatsakėme i šiuos klausimus, formuluojamos tik hipotezės. Dar būtų labai įdomu gyvai pamatyti garsūji Žalgirio mūšį. Aišku, būtų visai neblogai su visais kunigaikščiais pasišnekėti apie jų gyvenimą.
Taip, sutinka visi, kaip senovėje Vilnius ar Trakai atrodė, kaip mūsų protėviai kokia tarme kalbėjo, ar mes su prūsais susikalbėtume, ar suprastume mes vieni kitus? Visi trumpam užsigalvoja, kiekvienas apie savo norą mąsto.
          - Ką gi, pasvajojome ir gana. Tenka iš praeities vėl čia prie kalno grįžti. Pradėkim dirbti, gal ši diena ką nors atneš, -sako Gedas.
Įpusėjus darbo dienai, Gediminą nuo darbo atitraukia mobilaus telefono skambutis.
        - Klausau? -atsiliepia Gedas, net nežvilgtelėjąs, kas gi jam skambina.
        - Kaip jums sekasi kasinėjimai, ponas Gediminai, kaip vyksta darbai?
Gedas iškart atpažįsta savo tiesioginį viršininką.
        -Ačiū, kad skambinate ir domitės, dirbame, sekasi neblogai. Kol kas dar kasinėjame, ieškome. Studentai man padeda, esame atkasę kelis radinius. Dar nenoriu labai girtis, reikia truputį laiko pasinagrinėti, bet, galbūt, visai neblogų žinių turėsime. Man reikia kai ką susisteminti, pasitikslinti, kad nebūtų prisvilęs blynas.
          - Šit kaip yra! - pasigirsta balso aidas, - tada labai gerai, šaunuoliai. Tikriausiai dar nelabai nori atskleisti, ką ten atkapstėte.
Gedas tik sumikčioja.   
          - Būtų malonu, kad leistumėte dar nors keletą dienelių pasigilinti, aš bijau suklysti.
          - Gerai, gerai nesijaudink, aš viską suprantu, svarbu, kad esate gyvi ir sveiki ir dirbate. Daugiau jūsų netrukdysiu, lauksiu tavęs vėliau su pranešimu. Sėkmės kasinėjimuose.
Gedas padeda savo mobilų. Ką jis galėjo jam pasakyti? Dar iki galo ir nežino, kas ten parašyta, kokios reikšmės šis atradimas. Pasigirsi, bet jeigu ten netiesa, apjuoks visi. Geriau tegul dar mokslo pasaulis savaitę palaukia, niekur tas atradimas nepabėgs.
Popiet dar vienas skambutis sutrukdo Gedą, tai jo draugelis Janis iš Latvijos. Jie kartu Vokietijoje mokėsi, pagal vieną mainų programą. Janis irgi istorikas, panašaus profilio kaip ir Gedas. Jie retkarčiais pasiskambina vienas kitam, nors porą kartų per metus aplanko vienas kitą. Janis Latvijoje prie jūros turi paveldėtą iš senelių sodybą, todėl Gedas su savo šeimyna ir broliu vasarą nulekia pas jį.
            - Kaip laikosi Lietuvos kunigaikštis, ar tavo valstybėje viskas ramu?
            -Sveikas gyvas, mažasis broliuk, -atsako jam Gedas. Janis ūgiu beveik visa galva už jį žemesnis. - Ruošies ąžuolų vainikus priiminėti, gal sistemingas alaus treniruotes jau pradėjai?
          - Atvažiuok ir pats pamatysi! Latviško alaus pasakysiu taip visiems ilgam užteks. Kas gero, kas naujo? Ar pradėjai, to kalno apie kurį man pasakojai kasinėjimo darbus.
          - Jau antra savaitė, kaip ten dirbu.
          - Antra savaitė? Gerai, tai gal ką įdomaus radai? Pasakok.
          - Jani, tu nepatikėsi, bet tikrai radau. Net nežinau kaip tau tai paaiškinti. Aš pats, ir tikiu, ir netikiu. Man reikės ir tavo nuomonės, tu irgi apie tą laikotarpį irgi gerai nusimanai.
          - Tai pasakok, ko dar delsi?
          - Visko dabar tau nepapasakosiu, neturiu laiko. Dabar namuose greitąjį internetą turiu, galėtume vakare prie skaipo abu ilgiau pasišnekėti. Kaip tu šį vakarą, kur būsi, kokių planų turi?
            - Planų aš visada turiu. Tu nors trumpai pasakyk, koks reikalas, apie ką kalba? Tada tiksliau ir laiką sudėliosime.
Gediminas geras penketą minučių aiškino, ką rado ir apie ką ten rašoma.
            - Negali būti! -sušunka kitame telefono gale.
            - Jani, ir aš negaliu patikėti. Netikiu, bet toliau skaitau, kas parašyta. Vėl netikiu, bet vėl skaitau, ir žinok, aš pamažu pradedu tuo įtikėti.
          -Tai ir dalykai, - latviškai dar ir nusikeikia Janis, - ir duoda Vilnius. Visą pasaulį nori apdėti. Pirmoji raštinga Europos moteris su realiais įrodymais. Tu ką? Negalėjai ko nors paprasčiau išknisti. Iš karto tau nuo to reikėjo pradėti, - girdisi linksmas Janio balsas. Dėl tokio reikalo aš visą vakarą namuose būsiu, visus savo pasimatymus atšauksiu. Kodėl aš Rygoje, ar kur kitur Latvijoje nieko negaliu atkasti? Negi man reikės pas jus į Lietuvą persikraustyti?
            - Tu ne Latvijos istoriją kasinėk, bet Livonijos, - užmeta jam Gedas – Tą jūsų istoriją vokiečiai suvalgė. Tu vokiškai, vokiškai daugiau kapstyk šnėl, šnėl.
        - Vokiškai? bet pats tai iš Lenkiško rašto tikriausiai verti. Ar tik ponai pšekai, tau nepasakys, kad Prošė pani, bet tai mūsų mergina ir tai mūsų istorija. Jūs, ta Litva, tada dar laukiniai buvote, mes labai apgailestaujame, bet tai mūsų dėja istorija.
      - Aišku sakys, jokių abejonių nėra, -sutinka Gedas. Ji buvo šimtaprocentinė lenkaitė, bet tai dabar, manau, nelabai svarbu. Aš šlovės sau ir laurų vainiko nesivaikau. Man įdomi pati istorija. Svarbu, kad ji būtų teisinga.
      - Žinau, žinau, Gedai, aš juokauju. Gerai, iki, vakare daugiau tada pasikalbėsime.
Vėl dirba visi susikaupę. Kiekvieną centimetrą atidžiai apžiūri. Svarbu viską kruopščiai patikrinti, maža kada kas pasirodys paviršiuje.
     
- Viso gero dėstytojau. Prašau, susimildama, prisėskite prie to rankraščio. Padirbėkite šįvakar, kas gi ten per paslaptis? -atsisveikindama prašo Skaistė.
Gerai būtų, kad Gedas grįžęs iškart galėtų tai padaryt. Dalios jis neranda namie. Vienas Džiugas namuose šeimininkauja.
      - Mama dar iš egzaminų negrįžo, - į tėvo pasisveikinimą atsako vaikis. -Tėtukai,  mama sakė, kad žolę nupjautum ir indus išplautum.
      - Gerai, sutvarkysiu viską. Ką įdomaus šiandien perskaitei?
      - Skaitau apie Saulės planetas. Jupiteris su Saturnu labai patinka, norėčiau kada nors ten nuskristi, tik pats žinai tėti, tai neįmanoma.
      - Nenusimink labai, yra ir kitų užsiėmimų, ne tik skraidyti.
      -Taip yra, bet man taip patiktų kosminiu laivu po žvaigždes pakeliauti. Manau, ten labai įdomu. Norėčiau sutikti nors vieną ateivį. Įdomu būtų pamatyti, kaip jie atrodo, kokia kalba šneka.
Gedas tik nusijuokia.
      -Sūnau, gal kada ir sutiksi, tau gyvenimas tik prasideda, viskas dar priešakyje. Einu pjauti žolės, nes pernelyg didelė jau užaugo, vėliau jos aš nebeįveiksiu. Tik pavakary Gedas prisėda prie rankraščio. Nieko nepadarysi, ne tik istorinius-mokslinius darbus tenka jam dirbti. Turi namą, 12 arų žemės su savo sodu, dar šiltnamį, nedidelį daržą. Daug paprasto valstietiško darbo prie namo yra.
      - Kur aš tada pabaigiau? Atrodo, čia. -Atsiverčia reikiamą puslapį, paglosto pirštu pakabuką, skaito toliau.

Apie tą paslaptį, sūneli, kad tu geriau suprastum, aš pradėsiu pasakoti nuo pačios pradžios. Gal ir nebuvo tai jokia paslaptis. Tiesiog tas dalykas daugeliui žmonių pagelbėjo. Žydai jį buvo susikūrę savo reikmėms, savo darbui. Povilas atsitiktinai tai sužinojo, nes buvo labai  pastabus. Dar daugiau laiko prabėgo, kol jis viską perprato. Jis man pasakojo, kad vienu metu labai stebėjosi savo šeimininku. Būdavo ankstyvas rytas, dar tik iš patalų visi atsikėlę, o tas jau sako: “ Ruoškitės, vyrai, eiti prie upės, naujas laivas į uostą atplaukė“. Povilas stebėdavosi iš kur jis tai žino, kad naujas laivas krante stovi. Niekur jis iš namų nebuvo išėjęs ir pas jį niekas neužsuko, ir viską jau žinojo. Nueina jie su Dovydu prie upės, ir ten tikrai naujas laivas tame krante plūduriuoja. Iš kur tas žinojimas? Stebuklai ir tiek. Arba kitas pavyzdys. Sėdi jie visi vakare namuose. Niekas nei išeina, nei ateina. Jokūbas staiga sako: “ Povilai, nueik pas tą ir tą, jie ką tik iš kelionės grįžo. “ Turėdavo parnešti kažkokių prekių, ar tai kokį laišką. Keista būdavo Povilui. Jokūbas, visą dieną namie būna, bet žino viską, kas mieste darosi.
Visada viską pirmi sužino žydai. Kol lenkai bėginėja, pranešinėja, žydai kitas naujienas plepa. Ir taip visus metus. Nesvarbu, vasara ar žiema, diena ar naktis. Povilas bandė Dovydo klausinėti. Tas sakydavo kad ir pats stebisi, iš kur jo tėvas tiek naujienų semiasi. Klausė Povilas ir Jokūbo, tas tik ranka numojo, sako gyvenimo patirtis. Iš pradžių Povilas irgi su tuo sutiko. Manė gal tikrai, tiek metų jis su visu pasauliu prekiauja.
Povilui dažnai tekdavo nubėgti pas Jokūbo kaimyną, dar visai jauną gretimos krautuvėlės savininką, visokius paliepimus įvykdyti. Jis  buvo tik porą metų už Povilą vyresnis. Būdavo Povilas tik spėja pas jį užeiti, tas sako: “ Aš viską žinau, ką tu turi paimti. “ Iš kur? Kaip? Jokūbas tik jam vienam tai pasakė. Ilgai Povilas laužė sau galvą, kaip jis tai sužinodavo. Visokių spėjinių prisigalvojo, manė gal pašto balandžiai padeda, bet niekas jų aplink neturėjo, gal žydams padeda jų Dievai. Povilas sau sakydavo, kad tam turi būti paaiškinimas.
Bėgo dienos, mėnesiai, bet jis taip ir nežinojo atsakymo. Jam  tekdavo tik eilinį kartą išgirsti: „Povilai, krante naujas laivas stovi. “ Povilas pradžioje dar bandė domėtis, gal tas laivas iš vakaro atplaukė,  bet ne, upė būdavo tuščia. Galėjo būti koks nors laivų grafikas, dažnai jam pasakydavo, kad į uostą ką tik atplaukė du laivai, pasakydavo net iš kokios jie šalies, ką atvežė.
Labai daug mįslių buvo. Povilas galvojo, tikriausiai tai žydų pirklių paslaptis. Tik kas per paslaptis? Kartą, žiūrėdamas į tamsą, jis netikėtai atkreipė dėmesį į to jauno kaimyno krautuvininko langą, kuriame vyksta keisti dalykai. Mirguliuoja kažkokia žvakių šviesa. Ji tai pasirodo, tai vėl prapuola, arba kitaip šviečia. Visas geras dešimt minučių tas tęsiasi. Paskiau viskas staiga baigiasi, ir toliau ramiai sau dega žvakės. Atrodė viena makalynė jam tada pasirodė ir tiek.
Tada buvo žiema, anksti temdavo. Jis dažnai prie lango sėdėdavo ir svajodavo. Kartą Povilas vėl sėdėjo prie lango, vėl į dangų žiūrėjo. Jis man vėliau pasakė, kad viena, jo mėgstamiausia žvaigždutė danguje buvau aš. Jis žiūrėdavo į ją, tačiau matydavo tik mane.
Tą tamsų žiemos vakarą, sėdėdamas prie lango ir žiūrėdamas į gatvę ir į žvaigždes, Povilas vėl pastebėjo kad to kaimyno lange šviesos šokinėja. Ir taip būdavo gana dažnai. Pradžioje galvojo, kad jam tai pasivaideno, paskui jis tik stebėdavo, kas gi čia vyksta. Po kiek laiko jis atkreipė dėmesį, kad ir Jokūbo kambaryje stovi septynšakė menora. Jis, pastebėjo, kaip dažnai keičia žvakes Jokūbas. Povilas atkreipė dėmesį, kad jos visos skirtingo ilgumo. Tai reiškia, kad vienas degina ilgiau, kitas trumpiau. Povilas iš pradžių tik stebėjosi.
Vieną dieną jam dingtelėjo mintis, gal tie žydeliai taip vienas su kitu susišneka. Tada pradėjo dar atidžiau juos stebėti, gretinti, lyginti visus tuos dalykus. Vėliau Povilas man pasakojo, kad po tam tikro laiko jis suprato, kad žydai, neišeidami iš namų, būtent taip tarp savęs susišneka menoros žvakių šviesos pagalba. Taip, sūneli. būtent taip anksčiau žydai tarp savęs susikalbėdavo.
Galų gale, tas pasitvirtino. Tik Jokūbas nelabai norėjo Povilui tą patvirtinti. Vis sakydavo, kad jis pats viską išsigalvojo.

       
        - Neįtikėtina, negali būti! -nejausdamas savo balso skambėjimo, sušuko Gedas. Žydai taip tarp savęs susikalbėdavo. Pasaulyje niekur tai nežinoma. Bent jis nieko apie tai negirdėjo. Palauk, palauk, Enrika, ar tai įmanoma? Ar tai aplamai įmanoma? Menoros žvakių pagalba. Vienas šviečia, o kitas per atstumą skaito. Gedas bando galvoti, nelabai jam tai išeina po tokio Enrikos galvosūkio. Žydai. Septynšakė menora. Žvakių šviesa. Ir jie kalbasi tarp savęs, ta kalba. Laba diena, Jakeli, kaip tu laikais, kol kas, viskas tvarkoje, rabinai. Jie abu yra už pusės varsto vienas nuo kito. Ar čia Enrikos pokštas? Gal jai vėl kas su sveikata negerai? Negi tikrai, jie tais laikais taip mokėjo tarp savęs susikalbėti? Varšuvoje, Lenkijoje, negi ir visoje Europoje tai vyko, ar tai buvo visiems žinoma, ar tik slaptai, kokiai uždarai kompanijai, privilegijuotam žmonių sluoksniui, slapta žydų masonų ložei? Tiesiog neįtikėtina, bet kažkas panašaus. Kodėl aš nieko apie tai negirdėjau? Negi praleidau tas žinias. Reikia greičiau internete pasižiūrėti. Dar pasirodys, kad taip buvo.
Gedas padeda į šalį rankraštį. Daugiau nebegali skaityti, jis labai susijaudinęs. Įjungia savo dabar jau greitąeigį kompiuterį, bando susiieškoti visas žinias apie menoros paskirtį. Ji tik religiniais tikslais buvo naudojama, ne slaptiems jų pokalbiams. Įvairius saitus skaitinėja, akys gaudo sakinių reikšmes, nieko neradęs, nueina prie savo vadovėlių, žinynų, enciklopedijų. Vėl rankioja visokią galimą informaciją apie septynšakę menorą, apie šviesas. Laikas bėga. Dalytė jam porą kartų kažką pasako, jai iš jo kažko reikia. Gedas tik ranka numoja, vėliau. Bando iš naujo prisiminti visą žydų tautos istoriją, kas ir kur rašė apie šviesas su ugnis. Gal buvo kur aprašytas, bent truputis panašumo. Niekas greitai neateina į galvą, atrodytų, niekas apie tai nežinojo, niekas apie tai nerašė. Tuštuma ir tyla, nerado jokios žinios, jokio kabliuko, kad bent kas jam dabar kibtų. Atsistoja Gedas. Sėdėti ramiai jis negali, pradeda vaikščioti nuo vieno kambario galo iki kito.
        - Naujiena. Kasdieną po naujieną tu, Enrika, man ir mums visiems pameti. Tau maža, kad pati rašai. Tau to maža, tai dar ir apie slaptą žydų kalbą mums praneši. Stebuklai, kas patikės, kas? Neįmanoma. Žmonės apie tai vis tiek būtų susižinoję anksčiau. Ne, tai neįmanoma. Niekaip Gedas negali nurimti, jo mintys nuo vienos teorijos prie kitos laksto.
          - Ar tai galėjo būti? Ar tai logiška? Ar žmonės savo protu sugebėjo tai daryti? 
Staiga, jam dingteli viena mintis.
          - Stop, stop. Ramiau, ramiau vaikine, - bando save Gedas nuraminti. Ugnis ir dūmai. Tikrai buvo senovėje tokie dalykai, signalais taip senovėje susišnekėdavo. Mintys srautu pradėjo lėkti iš jo galvos. Taip, nuo seno daugelyje tautų tai buvo. Buvo net labai įprasta. Pradėkime, kad ir nuo Amerikos indėnų. Knygose ir filmuose daug kartų jis matė ir skaitė. Kam dar tie indėnai? Imkime mūsų protėvius. Lietuvą puola nesuskaičiuojami priešai. Kas tada vyksta? Visoje šalyje, dieną naktį laužai liepsnoja. Dūmai stulpais į viršų kyla. Kiek apie tai jau yra parašyta, apšnekėta. Buvo ištisa sistema, specialūs apmokyti žmonės budėjo ir tam ruošėsi. Įžengė kalavijuočiai kur prie Akmenės, ar  kryžiuočiai prie Šilutės apylinkių, nepraeina ir pusdienis ir ką mes matome, kad visa Žemaitija ant kojų sukelta. Vyrai žirgus balnoja, ginklus traukia. Tik laužų pagalba jie žinojo apie priešą. Todėl ir negalėjo tie kryžiuočiai mūsų įveikti, manė, kad netikėtai jie mus užpuls, ir žemaičiai su lietuviais nespės pasiruošti. Tik kaip būdavo? Ką, ir kaip jie gavo prie Saulės, prie Durpės į tuos savo skudurus? Praeidavo tik diena ar dvi, žemaičiai, į vieną kietą kumštį jau visi susibūrę, tik puola priešą iš visų pusių. Taip buvo. Tai tikri istoriniai faktai. Dar nuo senų laikų tas buvo visiems žinoma. Tikriausiai iš graikų ar dar ankstesnių laikų tai pas mus atėjo. Tai kodėl gi tie žydai, negalėjo irgi tarp savęs susišnekėti? Kodėl negalėjo? Jie save visada laikė pačia protingiausia pasaulyje tauta. Išvada viena, kad žydai ne tik galėjo, bet ir privalėjo tą mokėti, viską į savo vietas sustato Gedas. Tu, Enrika, teisi, velnioniškai teisi, žydeliai visais laikais buvo dideli slapukai. Aišku, gyvenimas per visus amžius jų nelepino, iš vieno žemės krašto į kitą nublokšdavo. Amžinai jie buvo be tėvynės, be gimtinės. Tikriausiai gyvybės ir mirties reikalas buvo jiems tokia jų kalba. Per daugelį amžių ir žmonių kartų, jie sugebėjo ištobulinti, nušlifuoti tą savo mažą perliuką. Gal ne viena kalba susiformavo, bet įvairių jos atmainų po platų pasaulį pasklido.
          - Septynšakė menora. Tu, kaip tik tinki tokiam reikaliukui. Ar dar gali būt kas geriau. Tavo pačios septynios rankos yra jėga, Gedas negali sustoti, jo vaizduotė kalba nepaliaujamai.
          - Pavyzdžiui viena deganti žvakė reiškia a raidę, dvi b, trys c. Ir taip toliau. Taip pat ir su skaičiais. O gal ištisi žodžiai buvo. Viena deganti žvakė, tai viskas gerai, dvi tai blogai ir taip toliau, ir panašiai, galima susigalvoti ir po dvi, ar net tris žvakides pastatyti, jeigu vienos kam neužtenka. Pabandykime dar pažaisti su žvakidžių kampais. Kampas toks, vieną reiškia, kitoks kampas, kitką reiškia. Pridėkime prie to dar formas ir spalvas. Kiek tada gali išeiti įvairiausių galimybių. Tegul ne visiškai taip, bet pats principas tai išlieka. Kaip grupelė žmonių tarp savęs susitars, taip ir bus. Tais laikais namukai nedideli buvo. Stovi pastatyta menora prie lango, dega tam tikros žvakės. Mato kitas žmogus iš toli, ir jam viskas aišku. Kam dar reikia užeiti? Ar reikia dar kažką kalbėti? Ugnis, ji iš toli yra matoma, tik pažvelgia į ją, ir žino atsakymą. Atplaukė laivas į uostą, ir laivo kapitonas neskubėdamas uždegė žvakę. Mieste po kelių minučių, kam reikia žinoti, tas ir žino, laivas vietoje stovi, renkis, Povilai, tavęs darbas laukia. Taip, ir ne kitaip, - garsiai viską reziumuoja Gedas.
            - Šaunuolis tu, Povilai, tikras šaunuolis. Perpratai tu juos, supratai žydelių kalbą. Argi jie norėtų tau šitokią paslaptį atskleisti. Tiek metų ją laikė, kūrė, tobulino. Ir tam, kad visas pasaulis apie tai sužinotų, niekada jie šito tau nepasakys, nors ugnimi nors juos kankink. Tai neginčijama. Man tik įdomu, kiek žmonių tai naudojo. Ar čia, tik pirklių, tik elitinių, kurie priklausė tam tikrai žmonių grupei privilegija. Nesitiki, kad visi žydeliai tai galėtų žinoti. Kitaip ta paslaptis nebūtų paslaptimi, seniai aš ir kiti apie tai būtų sužinoję. Ar yra pasaulyje kur gyvų, kas ir dabar ją moka ir naudoja? Ar ji negrįžtamai į užmarštį nuėjo. Dabar visi mobilų ryšį ir internetą turi.
        -Telefonas, -vėl Gedo galvoje mintys laksto, - ar tai nėra pats pirmasis pasaulyje telefonas. Net numerio nereikia surinkti. Žinoti reikia tik kur ir kada pažvelgti, ir tau viskas aišku. Žydai tikri apsukruoliai, todėl, jie anksčiau už visus likusius viską sužinodavo. Lenkas ar lietuvis lekia, kiek kojos neša, ar ant žirgo šuoliuoja po miestą. Tuo tarpu žydeliai tyliai juokiasi iš jų, kokie jie visi kvaili ir primityvūs. Gedas, net pats pradėjo juoktis.
        -Šaunuoliai žydukai gudročiai, nėra už ką ant jų net pykti. Galėjo ir kiti panašiai sumąstyti, kas gi neleido. Kas pirmas sumąstė, tas ir naudojosi. Kodėl už dyką jie visam pasauliui turėtų tai padovanoti? Prašome dabar ir jūs būkite protingi. Ne, jie ne kalėdiniai seneliai, jiems to verslui, pragyvenimui būtinai reikėjo.
        -Viskas, daugiau nebegaliu, man šiandien užtenka tavo naujienų, brangioji Enrikute. Tu, kaip čia dabar jaunimas sakytų, tu ir „pavarei“ su savo paslaptimi
. Gedas gesina šviesą, eina pas žmoną. Kur ji, jo brangenybė?
       
-Ką čia man sugalvoti jaunimėliui pasakyti, ar dabar viską iškloti, ar dar labiau pasigilinti? Kaip jie sureaguos, į tokią Enrikos naujieną. Naujiena, tai naujiena, įdomu kaip pasaulyje žydeliai sureaguotų į tai? Jūs mums visiems aiškinote, kad jūsų menora skirta tik religijai. Menora yra jūsų tikėjimo simbolis. Pasirodo, jūs tiek metų akis mums dūmais kvaišinote. Atsiprašau, bet ne tam tikslui jūs savo mylimas menoras po langais laikėte, ne tam. Mes dabar aiškių įrodymų turime, nenuginčijamų tam faktų. Menoras turėjote savo verslo reikalams. Sunku net numatyti toli einančius atsiliepimus. Visas žydų pasaulis sujudėtų kaip širšių avilys. Sakytų vėl prieš žydus puolate, vėl mes jums netinkame, vėl mes dėl visko kalti esame. Gal taip, o gal ir ne. Gal tiesa, kad tikroji menoros paskirtis yra religijoje, bet vėliau kažkokiam gudročiui atėjo mintis ją ir kitiems dalykams panaudoti.
Važiuoja Gedas mašina ir šypsosi.  Galvoje nauja mintis jam gimė, nuo kurios jis niekaip negali nustoti šypsotis. Įsivaizduokite, gyvena du kaimynai. Vienas jų pagyvenęs, bet turi jauną, gražią žmoną. Kitas tik jaunas, ir dar nevedęs, ir pamilsta jis kaimyno žmonytę. Kaimyno grąžuolė jam irgi neabejinga. Išeina jaunos damos vyras į darbą, palieką ją vieną namuose. Žmona reikiamą žvakutę uždega, jaunasis berniukas tik žvilgt, ką gi, paukštytė laisva, galima bėgti. Abudu balandėliai kartu burkuoja. Prašau pasakykite, ar ne kasdieniška gyvenimo situacija? Negi žydų tautoje tokių dalykų nepasitaikė, galėjo būti, gera idėja ir gimė iš tokios, ar panašios situacijos. Tik vėliau iš jos ir kiti dalykai atėjo. Pavyzdžiui, dega viena žvakė reiškia, tik valandą gali su manimi pabūti, dvi žvakės, tai dvi valandos. Taip galima tobulinti ir tobulinti. Svarbu, kad noro ir fantazijos galvoje vis būtų.
        - Labukas visiems. Iškarto visus perspėju, vakar perskaičiau nedaug puslapių. Paslaptis, apie kurią rašė Enriką, man dabar yra žinoma.
        -Vau, dėstytojau, tada sakykite, nekankinkite mūsų, -už visus greitai paprašo Skaistė.
Gedas pradeda neskubėdamas pasakoti, kad viskas jaunimėliui būtų aišku. Pridėdamas savo naujas atradimo teorijas.
        - Viskas, ką aš perskaičiau, apie tai, - pagaliau baigia paskaitą dėstytojas.
Kurį laiką mašinoje visiška tyla. Jaunimas bando suvirškinti naują Enrikos žinutę iš praeities.
      - Tai bent laiškelis, -patvirtindamas šią mintį, pirmas sušunka Romas.  - Čia tai bent žinutė
-Ne žinutė, - patikslina Algis, - bet bombutė.
      - Arba tikra atominė bomba, -viską į vietas sudeda Skaistė.
      - Ir ką mes darysime su šita nauja? Kaip ten vaizdingai Skaistė pasakė, atomine bomba. Kaip reaguos pasaulis, tie patys žydai? Sutinku, kad tai labai panašu į atominę bombą. Tik ji iš praeities, - savo monologą pabaigia Romas.
Po geros pauzės, Gedas prabyla.
          - Aš irgi ilgai apie tai mąsčiau. Net juoktis pradėjau. Aš jums vieną savo šiandienos ryto atradimą papasakosiu. Gal ne atradimas, tik šiaip pastebėjimas. Greičiau hipotezė, nuo ko galėjo viskas prasidėti.
Po poros minučių, mašinoje visi griuvo iš juoko. 
        - Geras pastebėjimas, - ir vėl visi kvatoja.
Nurimsta juokas.
Greičiausiai tiesioginė menoros paskirtis ir yra ta, kurią visi ir pripažįsta, - neskubėdamas kalba Gedas. Vėliau, daug vėliau kam nors kilo ir kitos idėjos.  Kur, kaip ir kam, ją dar galima būtų pritaikyti. Jūs patys eidami pasižiūrėkite į žmonių langus, aplinkui žydų dabar mažai tarp mūsų gyvena, ta sena jų iš praeities atkeliavusi tradicija ir dabar dar gyva. Kiek ir kokių menoros formos žvakidžių prie langų stovi, žmonių pastatytos. Ar mes sau klausiame, kodėl? - Dėl ko? –Tradicijos, tiesiog taip priimta? Bet gal ir dabar kokia porytė panašiai žvakidę naudoja.
        - Nebent kokie bomžiukai, - prašneka Algis. Dabar visi savo mokus turi, šitie vargšeliai galėtų dar naudoti.
        - Baik tu taip juokauti, su žmonėmis, - piktai sako Skaistė.
        - Gerai, tada gal kaime, kur koks diedukas su bobute, jie telefonų neturi. Abu gerai neprigirdi, tai žvakių šviesa, kaip tik tam labai tinka.
        - Čia kas kita, -sutinka Romas, -šitaip mūsų kaime dar gali būti.
        - Mato diedukas...
        - Jeigu dar mato – linksmai prideda Skaistė.
        -Teisingai, jeigu dar mato, kad du kartus šviesa sumirksi, tai ir traukia keliuku pas bobutę į svečius.
Visi pradeda juoktis nuo rimto dalyko iki juokingo yra visai netoli.
        - Aš manau, kad Enrikos žinutė yra labai rimta. Su ta naujiena, daugelis pradės kitaip į žydų menorą žiūrėti, - reziumuoja Gedas. Vienaip ar kitaip, visi tie žmonės, kurie turėjo ar mokėjo menoros žvakių pagalba susikalbėt ar susišnekėt, nesvarbu kaip tai mes pavadintume, visi tie žmonės, manau, yra verti pagarbos. Tai žinios, tai kitoks pasaulio matymas ir suvokimas.
Visi su tuo sutinka. Tikrai, reikia sugebėjimų taip bendrauti ir taip konspiruotis.
        - Dar gerai būtų, jeigu Enrika tame laiške šifruotę mums būtų palikusi, -sako Skaistė.
        -Tu norėjai pasakyti, žodyną ar užrašų knygelę, kaip su ta žvakide galima susibendrauti? -įgelia jai Algis.
      -Būtų žvėriškai įdomu, -linksmai prabyla Gedas. Imtume ir mes visi tai išmoktume. Pasaulyje yra tauta kuri švilpaudama tarp savęs susišneka, mes gi tarp savęs ugnimi, tik mes keturi.
Vėl visiems linksma.
      -Tipo slapta draugija Vilniaus Universiteto rėmuose, - reziumuoja Romas. Mes ir duodame, ar ne taip dėstytojau?
      - Žinote, kas labai įdomu?
Visi suklūsta, ką čia dar Gedas nori jiems pasakyti.
      - Man labai įdomu, ar Povilas sugebėjo išmokti tą jų ugninę kalbą. Jis, kaip pasirodo, yra labai gabus vaikis. Aš vakar toliau neskaičiau, man ir tos vienos naujienos užteko. Šiandien ryte krosą bėgdamas, pradėjau blaiviau mąstyti, aš darau prielaida, kad Povilas vėliau kaip nors ją išmoko. Ar jis negalėjo vėliau to ir Enrikos išmokyti?
Vėl visi nutilo. Kur gi dėstytojas toliau linksta?
        -Taigi, ar Povilas tas žinias išsivežė iš Varšuvos, ar ne? Ar žydeliai tik Varšuvoje taip bendravo? Turėjo būti žmonių, kurie ir čia, Vilniuje, tokio bendravimo mokėjo. Vėl kaip į tai pasižiūrės abiejų šalių istorikai, ar nepradės jie tarp savęs pjautis, kas pirmi pradėjo naudotis menorų šviesomis. Kieno tai išradimas? Gal ir nieko baisaus nebūtų. Labai nenoriu, kad žmonės dėl Enrikos rankraščio pradėtų tarp savęs peštis. Aišku, džiugu būtų bent sužinoti, kad ir Povilas tą dalyką mokėjo. Man tiesiog būtų malonu, kad ir mūsų žmonės tą sugeba perprasti, ne vien tik žydai.
          -Teisingai, -visi sutinka, būtų visai smagu.
          - Ir čia, -Gedas rodo savo rankomis. -Aplink, mus tarp šitų kalvų ir klonių degė pranešimų ugnis. Aš tiesiog savo kūnu jaučiu, kad Povilas, tą dalyką mokėjo ir manau galėjo to išmokyti savo Enriką.
        - Dėstytojau, pas mus kasdieną, vis įdomesnė naujiena. Kaip tikrame detektyve, -sako Skaistė.
        - Panašiai kaip Brauno knygose, - oponuoja Romas. Finišas dar toli, bet įvykiai vienas po kito į prieki vis bėga. Ir kuo toliau, tuo giliau.
Visi sutinka, šita istorija yra nepaprasta. Lietuva tokios dar neturėjo ir kažin, ar turės.
          - Jūs patys pamąstykit, - vėl kalba Romas. – pažiūrėkite, ko tik joje nėra, kokiom sąlygom jie pirmą kartą susitinka? Vėliau abu kenčia. Povilas tampa kariu. Kokių jis dalykų išmoksta? Enrika išteka, bet vis tiek myli Povilą. Peršasi viena teisinga logiška išvada, jie anksčiau ar vėliau bet būtinai susitiks.       
  -Taip teisingai ir aš tą jaučiu, - sutinka Gedas. - Enrika rašo judviejų sūnui. Logiška manyti, kad jie susitiks, greičiausiai kad šitoje mūsų pilyje.
          - Ir ne vieną kartą, manau, -pritaria ir Skaistė.
            - Būtent, Skaiste, -vėl visas užsidegęs, kalba Romas. -Iš viso šito kas išeina? Išeina pats tikrasis romanas, va kas išeina. Kiek įdomių įvykių jau įvyko, ir dar nežinome, kas bus ten ateityje. Kiek jums, dėstytojau, dar liko skaityti?
Gedas trumpam susimąsto.
          - Mažiau, negu pusė.
          - Tai dar viena pusė liko, taip dėstytojau?
          - Teisingai, dar liko kita pusė, - sutinka visi.
- Žinote, ką manau arba čia tik mano nuomonė. Jūs galvokite ką norite, bet aš manau, kad Povilas netrukus turės palikti Varšuvą ir vykti į Vilnių arba į savo tėviškę. Likimas vėl turėtų juos suvesti. Bent taip turėtų būti.
Aplinkui minutę vėl tylu.
            - Pirmas prabyla Gedas. - Manau tu teisus, dar mes nežinome, bet dėl kažkokių priežasčių Povilas paliks tą Varšuvą. Tik dabar, jis kitoks Povilas, kitoks žmogus. Dabar jis ne žalias jaunuolis, bet protingas ir sumanus vyras ir priedo dar stiprus karys. Aš kol kas neįsivaizduoju ką jis pasieks gyvenime, tačiau, kad pridarys gerų dalykėlių, tai tvirtai tikiu.
Vėl visi vieningai su tuo sutinka.
            -Tiek žinių turėdamas, Povilas moka rašyti, skaityti, susikalba tiek kalbų, pridėkime dar tą žvakidę. Senas kareiva jį išmokino naudotis visais ginklais. Kuo gali tapti tada Povilas, kiek daug jis gali gyvenime pasiekti - sušunka Skaistė. - Kodėl Lietuvoje tokių vyrų daugiau nėra?
            - Dėl paprastos priežasties, -reziumuoja Algis. Lietuvoje daugiau tokių merginų, kaip Enrika, nėra, va todėl.
Jaunimėlis truputį apsisvaido žodeliais, vienas apie panas, kita apie vaikinus.
            - Ramiau, nesikarščiuokite, yra ir vaikinų ir tokių merginų. Jūsų kartai dar to gėrio užteks. Po penkiasdešimties metų, tai negarantuoju, tada gali ir neužtekti, bet dabar raminkitės. Užteks mums spėlioti, viskas, laikas pradėti toliau dirbti.
Visi, kaip įprasta, dirba tylėdami. Tik retkarčiais tarp savęs pasikalba. Dar koks telefono skambutis nutraukia piliakalnio tylą.
            - Sveikas, broliuk, aš buvau savaitgalį prie jūros nulėkęs. Fantastiška, vėjas buvo labai geras. Teko ir jūroje pasimaudyti, tikras smagumėlis ten. Kaip gi Vilnius laikosi? Neišdegė jums čempionato finalas, Kaune jis bus, nors ir kaip jūs norėjote jį pas save pravesti.
            - Brolau, aš dėl to, jeigu tu man negautum finalo bilietų nemirsiu. Blogiausiu atveju ir per televiziją ji pažiūrėsiu, -atsako Gedas.
            - Ar aš negausiu? Nepamiršk, kad čia Kaunas, pas mus viskas kitaip. Jums Vilniuje visokių popierių, leidimų, reikia, jūs visi pinigų ten pertekę, čia žmonės mokosi ir be pinigų gyventi. Atgimė seniai pamiršti, natūralių mainų menai. Aš ir be pinigėlių tau juos pristatysiu, -girdisi kvatojančio brolio balsas. –Tu dėl bilietų mažiausiai jaudinkis, viskas bus sutvarkyta. Dabar pasakyk, kaip Enrika su Povilu laikosi? Kas ten pas juos naujo girdėti?
Tenka broliui papasakoti, kokį naują dalyką perskaitė.
            - Nieko sau, -pasigirsta brolio balsas, -čia tai dalykai. Tai kaip, išeina, žydai seniai mobilų telefoną turėjo? Na ir gudročiai žydeliai,  Povilas, pasirodo, tą pastebėjo, nebūtų jis iš mūsų Kauno.
              - Broli, ne iš Kauno jis. Iš Medelio, prie Naručio ežero.
              -Tai beveik tas pats, visai netoli, skaityk beveik Pakaunė, arčiau negu iki Vilniaus.
Ką ten su juo jis ginčysies, įsikalė sau į galvą, kad Povilas nuo Kauno, tai jo neperkalbėsi. Tegul bus ta jo Pakaunė, bent gražiau skamba. Negi sakysi, kad Povilas iš Pavilnės, tikrai neskamba, tarsi jo brolis geografijos nemokėtų. Narutis yra šalia Kauno, ne šalia Vilniaus, tiek to, tegul bus taip. Brolis toliau kalba:
              -Tai jie tą įrenginį ir į Lietuvą atsivežė, atrodo taip išeina? Žinai, mano broliuk, neveltui ‘‘Antis‘‘ dainavo “tarp Vilniaus ir Kauno bokštų“... Sužiba šviesa tavo kalne, aš pasižiūriu nuo Aukštųjų Šančių, ir viskas man aišku. Net skambintis mums nebereikia. Klausyk, gal Enrika paliko kokį raktą į tą jų žvakių kalbą. Abu mes išmoktume, būtų taip linksma.
Ką gi Gedui atsakyti, į tokias broliuko kalbas, geriau patylėti, tegul išsišneka tas.
            - Įdomu, kas per firma buvo? Nokia ar Siemens.  Ne, greičiau IDIŠ. Klausyk, ar negirdėjai kartais tokios? - Toliau girdisi brolio žvengas. Kaip mes savo firma pavadinsime? LITVIC, reikėtų greičiau užpatentuoti tą atradimą. Apsukrūs tie žydai, ką ir bekalbėti, šaunuoliai. Mes bėgame, lakstome, o jie už pilvų susiėmę iš mūsų juokiasi. Jiems matai baisiai juokinga. Prisijuokė jie su savo atradimais. Hitleriui labai nepatiko tas jų pažangių atradimų spektras. Aišku, sakai Povilas savo Enrikai viską tai papasakojo. Įdomu, labai įdomu, ką toliau Povilas, su tuo atradimu darys? Tu greičiau skaityk ir būtinai man toliau viską papasakok.
          - Broli, tau Mindaugas linkėjimų siunčia. Jis čia tokį vieną dalyką sumąstė. - Tenka ir apie kurmių išraustą tunelių sistemą papasakot, ir kaip jie tai panaudojo. -Dabar ir pas mane, yra greitaeigis internetas, dar palydovinė televizija.
Girdisi brolio nenuilstantis žvengas.
          - Šimtas velnių, jus ir duodate tame Vilniuje. Kurmius sumanėte geram darbui panaudoti. Gal ir man kokį iš Vilniaus reikės atsivežti, kad nuo mano kaimyno bravoro iki manęs jie tunelį iškastų. Va tai šauni čia diela būtų. Joks mentukas nesuuostys, kaip man būtų tas gerai. - Vėl pasigirsta brolio juokas. - Kagi, užtenka man žvengti, netrukdysiu daugiau jums. Dirbkite, po poros dienų vėl paskambinsiu.

Diena praėjo įprastai. Kiek gali keturi žmonės per dieną atkasti? Jie ne griovius, ar duobes kasa, reikia labai atsargiai, įdėmiai, čia juk senovė. Randa tai tą, tai kitką, kad labai vertingi, ar netikėti tie atradimai būtų, taip nėra. Šį kalną dar prieš karą kasinėjo, tada kasančių buvo gal dvidešimt, vieno labai gaila, kad beveik jokių ataskaitų nebeišliko. Gedo komanda tik bando patikslinti spėjimus. Norint šitą piliakalnį gerai ištyrinėti, reikėtų sugaišti ne vieną mėnesį. Stebuklai, kad jie tą rankraštį pirmieji surado, kaip ankstesni kasinėtojai to nepastebėjo?
-Viso gero, dėstytojau, jūs vėl skaitykite, verskite, mes ryt naujų žinių lauksime.
Jaunimas išlipa. Gedas važiuoja namų link. Jam reikia, užsukti į parduotuvę. Visai nesenai naują Ikiuką netoli namų atidarė. Dabar apsipirkti labai patogu tapo, nereikia jiems toli belstis. Gedas pagal Dalytės užduotį kraunasi produktus. Šį sunkų ir atsakingą darbą tenka jam dirbti, jis ir neprieštarauja. Šeimoje reikia abiems po lygiai namų sienas laikyti.
-Sveikas, Gedai.
Išgirsta už savo nugaros pažįstamą balsą. Gedas atsisukęs mato seną vaikystės draugą Artūrą. Visas gerai įdegęs, su akiniais nuo saulės,  trumpais marškinėliais,  raumenukai jo tik šviečiasi.
          - Senokai su tavimi mes nesimatėme. Kaip gyvuoji, kaip šeima, kaip darbai? Aš nesenai čia netoli tavęs namuką nusipirkau. Jūsų Kalnėnuose, Airijos gatvėje. Dabar mes vėl kaimynais būsime. Vis ruošiausi pas tave kada į svečius užsukti.
Gedas, apie save trumpai papasakoja. Kaip jam sekasi, kaip jo šeima laikosi.
          - Aišku, - sako Artūras, - darbuojies tėvynės ir istorijos labui. Man irgi neblogai sekėsi, kol šita nelaboji krizė į Lietuvą neatsibastė. Aš, savo namui kreditą pasiėmiau. Dabar, aišku, gailiuos, bet nieko nepadarysi, gal kaip nors jį grąžinsiu.
Žiūri abu vyrai vienas į kitą, seniai nesimatė, nors buvo geri draugai, pas tą patį trenerį kartu sportavo. Tik vėliau Artūras su tėvais į kitą miesto rajoną persikėlė.
          - Gerai tu atrodai, - sako Gedas. Raumenukus matau augini, kur čia taip deginaisi? Gal kur toliau išlėkęs buvai?
          -Tu irgi puikiai atrodai, - juokiasi Artūras. - Koks buvai prieš dešimtį metų, toks ir likai. Ne, niekur nebuvau išvykęs. Anksčiau, iki nelemtos krizės, dažnai mes su žmona nulėkdavome, dabar turiu kiekvieną lituką taupyti. Tenka pačiam nemažai paplušėti ir dėl namo, ir lauke. Pradžioje žmonės samdžiau, dabar, deja, tenka pačiam viską tą pabaigti. Ko tiktai netenka pasimokyti, ką čia tau pasakoju? Tu ir pats, puikiai viską supranti. Kaip gyvena tavo tėvai ir brolis, ar „kašę“ dar žaidžia? Ar tu su vaikinais, mokykloje dar renkatės pažaisti?
Gedas papasakoja, kas ir kaip.
          - Vadinasi, reikės ir man pas jus atvažiuoti. Kai gyvenau Koraluose, tai vietoje irgi visai nebloga Koralų komandėlė buvo. Dalyvaudavau alaus mėgėjų lygoje. Gal ir tu joje žaidi?
          - Kad ne, neturiu aš tam laiko. Tik sekmadieniais einu kamuoliuką pavarinėti.
          - Aišku, aš tai dabar dviratuku labai susižavėjau. Stengiuosi kiekvieną vakarą nors po valandą pasivažinėti. Visas Vilniaus apylinkes išlandžiojau, kiekvieną šunkelį dabar žinau. Man tas dviratis geriausias vaistas nuo krizės. Vienu metu galvojau, reikia į užsienį bėgti, bet dar pabandysiu čia išgyventi. Klausyk, Gedai, tu dabar namo trauki po darbų?
          -  Taip, namo, - atsako Gedas
          - Ar tavo vakaras labai užimtas? Aš pagalvojau, gal mes, kaip senais gerais laikais su dviratukais kartu palakstom ir daugiau pasišnekėsime. Kam veltui laiką marinuoti?
          - Su dviratuku sakai?
          - Tu jį žinoma turi, - juokdamasis sako Artūras. -Vakaras šiltas, ramus, prisiminsime jaunystę, kaip čia po apylankes jauni būdami lakiojome.
Taip, jie lakiojo, skraidė ir ne tik jie abu. Tokių nenormalių, dar penketas būdavo. Vasarą su dviračiais, žiemą, su slidėmis. Dabar tokių vaizdų niekur nepamatysi, nebe tas jaunimas auga, jie vienas paskui kitą, kur tik nesitrankiojo, kur tik nebuvo nuvažiavę, iš ryto kaip išmaudavo, tai tik vėlai vakare parsirasdavo. Vos gyvi, bet laimingi, buvo geri laikai ir savi vaikinai, be didelių rūpesčių. Gedui širdyje gera pasidarė, nuo tokių jaunystės prisiminimų. Gal tikrai? Dviratį jis ne tik mėgsta, bet ir myli. Vakaras toks šiltas. Neblogai būtų savo kojytes jam pamankštinti. Įdomu su senu savo draugeliu pasišnekėti, palenktyniauti.
            - Mes irgi visi retkarčiais išlendam. Reikia mano vaikį prie sporto lenkti, ne tik mokslus turi griaužti. Žinai, kad sutinku.
            - Puiku, -šypsodamas sako Artūras. Tada po valandos, ar tau tinka?
            -Taip tinka, - atsako Gedas. -Tai kur?
            - Kaip senais laikais. Pradedam nuo Juodojo, ar pajėgsi dar į jį pakilti?
Gedas, irgi juokdamasis:
            - Bandysiu, ką čia man su tavimi daryti? Dar kaip nors užkilsiu.
            - Tada viskas sutarta, susitinkam prie 10 autobuso žiedo.
           

  - Dalyte, aš Artūrą parduotuvėje sutikau!
            - Kurį, ar tas kur Koraluose gyvena?
            - Taip, tik jis dabar ne Koraluose, bet čia Kalnėnuose, čia namą nusipirko.
            - Prašau, žmogus naują namą nusipirko, o tu negali net pavėsinės normalios pastatyti.
            -Vėl pradedi, matau man reikės daugiau nieko tau nepasakoti, kitaip su tavim neišeina kalbėt.
            - Gerai, gerai nepyk, aš tik pajuokavau.
            - Puiku, tu pajuokavai, tik aš labai susinervinau nuo tavo tokių juokų. Dabar man reikia nusiraminti, eisiu dviračiu pasivažinėti.
            - Eik sau, - sako jam žmona, - negi savo knygos dabar neskaitysi? Keista, kad tu toks jautrus pasidarei...
            - Su tokia šaunute žmona kur ten nepasidarysi, - atsikerta Gedas. -Tylus vakaras, noriu kojas pamiklinti, kiek galiu tik dirbti ir tavo protingų kalbų klausyti. Visus tavo paliepimus šiai dienai aš įvykdžiau, galiu ir dviračiu prasilėkti.
            - Gali, tu juk taip nusidirbai per dieną, ne taip, kaip aš mokykloje.
Gedas nieko daugiau nesako žmonai. Jis jos vis tiek neužginčys, geriau patylės, jis patikrina savo kalnų dviračio padangas, oro užtenka, viskas tvarkoje. Jis šitą truputį pagedųsį vokišką dviratuką už 150 litų nusipirko, pridėjo remontui apie 100 litų ir jau penktus metus be problemų varinėja. Jam toks kalnų dviratukas kaip tik. Užsideda dviratininko akinius, nes jie gerai apsaugo akis nuo uodų ir visokių ten mašalų, maunasi dviratininko pirštines, ir ką gi? Laikas judėti. Aplinkui matyti aukštutinis ir žemutinis Pavilnys. Artūras jau lauks jo, jam iki susitikimo vietos apie dešimt minučių. Kaip tik bus geras apšilimas prieš Juodąjį lipti.
            - Kaip, ar Dalia nieko nesakė? - juokiasi Artūras, jis kaip tikras dviratininkas, galėtų iškart į Prancūzijos turą tiesiai rauti.
            - Gerai tu čia atrodai, - pagiria jį Gedas.
              - Kai buvo pinigų, galėjau sau tiek leisti. Ne Lietuvoje pirkau, Vokietijoje, ten viskas pigiau yra. Prasimankštinai, tai gal pradėkim? Pažiūrėsiu, kaip tu čia atrodai, - šypsodamas atsako draugelis.
Vyrai pajuda Juodojo kelio link, jeigu kas nežinote, jis prasideda, iškart pasibaigus senai Subačiaus gatvei. Tas kelias vingiuodamas po truputį kyla į viršų, už puskilometrio prasideda pagrindinis linksmumas. Kas važiavo į jį dviračiu, tas žino šitą malonumą. Tik šitie vyrai kitokie, negu dauguma, duotų galvą nukirsti, kad daugiau negu 80 procentų Lietuvos vyrų nenulipę nuo dviračio, neįveiktų šito kalno, nebent labai, labai lėtai, ir tik su sportiniais dviratukais. Mūsų šalelėje retai pamatysi, kokį vyrą su dviračiu važiuojantį. Kam jiems tai? Nesolidžiai atrodo. Pas mus labiau krepšinį ar futbolą visi mėgstą, dar sporto salėje mankštinasi. Sutinku, kad tai gerai, bet tai skirtingi yra dalykai, dirba skirtingos raumenų grupės. Manau, nuo pusės kalno, jūsų kojas pradėtų traukti mėšlungis. Šitie gi vyrukai varo, rankomis užgulę vairą, abu jau kyla į stačią jo įkalnę. Ne važiuoja, bet balne šoka, yra toks specialus dviratininkų kalbos žargonas, kai tu pakyli nuo sėdynės ir stačias pedalus suki. Dar akimirka, ir jie pačiame jo viršuje. Kelias vėl lygus, kvėpavimas nurimsta, tik jų kaktomis prakaitas teka.
            - Puiku, - ištaria Gediminui Artūras. - Tu visai neatsilikai, neblogoje formoje esi, man mokyklos baigimo metus priminei. Mes tada jauni būdami lakstėme, daugiau mūsų buvo, dabar, tikriausiai, tik dviese ir telikome.
            - Tu teisus, - atsako Gedas. Buvau neseniai Robertą ir Gintą sutikęs, siūliau jiems kada pralėkti. Jie ne tik, kad nenori, jie jau nebegalėtų įveikti šios trajektorijos, tik lygią vietą. Į šitą įkalnę sako, mus tik su neštuvais galėsi užnešti.
            - Tikiu, kad šitas kelias jiems Juodas būtų, -sutinka Artūras. -Tu, kaip istorikas pasakyk man, kas ir kodėl jį taip juodu pavadino? Ar tu Gedai pastebėjai, Vilniuje visos gatvės, tik šitas yra kelias ir dar juodas?
              - Manęs Džiugas irgi klausė, bandžiau aiškintis, bet niekur neradau atsakymo. Aš ir pats ilgai galvojau, kodėl, dėl kokios priežasties? Negali būti, kad dėl jo statumo praminė juoduoju. Su dviračiais anksčiau čia nevažinėjo. Jeigu taip būtų buvę, tai aplink Vilnių ne tik juodas būtų, kalbėtume, kad baisus, tamsus, raudonas, ar mėlynas keliukas yra. Kai jauni buvome, net nesusimastydavome, juodas ir tiek. Artūrai, aš logiškai mąstau?
          - Sutinku, gerai mąstai, prašau toliau kalbėk.
          - Galėjo būti kažkoks įvykis, ar atsitikimas, mes su Džiugu bandėme spėlioti, gal per kažkurį karą partizanai ar sukilėliai čia galėjo žūti. Gal kažką užmušė tame kelyje, o gal tiesiog pasivaideno kam juodi velniai, ir taip galėjo būti. Tu pats pažiūrėk, ir pamąstyk, kokios aplink čia kalnuotos ir miškingos vietos, kaip sunku čia visur privažiuoti ir praeiti. Anksčiau kelias truputį kitaip ėjo, turėjo būti labai vingiuotas, tik mūsų laikais jį ištiesino ir išasfaltavo. Anksčiau, prieš šimtą, du šimtus, ar trys šimtus metų? Viskas kitaip buvo. Įsivaizduok, važiuoja vėlyvą rudenį karieta koks solidus ponas ar kunigas, aplink labai tamsu, tik aukštai danguje vos įžiūrimas mėnulis šviečia. Važiuoja jis, visas iš baimės perbalęs, staiga pasirodo koks vienišas raitelis ant kalno, tamsiu apsiaustu apsijuosęs, ant juodo žirgo ir ugnis iš jo kyla, gal jis savo rankoje fakelą laikė, norėjo žmogus sau kelią pasišviesti, tik tam vargšui keliautojui iš toli tas nesimato, ką iš tikrųjų tas rankoje laiko, pasakoja jis visiems vėliau, kad Juodą velnią ant kalno matė. Taip ir kilo toks pavadinimas. Tu puikiai žinai, kad ant to kalno kapinės yra, gal kada kažkam pasivaideno juodi lavonai. Versijų daug gali prikurti, tik kuri iš jų bus ta teisinga? Aš sūnui sakiau ir tau pakartosiu, manau, kad mes daugiau apie tai nieko nesužinosime.
Vyrai tuo laiku, jau Kyviškes lenkia.
            - Didelį ar mažą ratą darom? - klausia Artūras Gedo.
Mažas ratas, jei jie suktų už Kyviškių link Mickūnų ir per Naująją Vilnią atgal namų link grįžtu. Didysis gi ratas? Jis eina iki pačios Kenos, ten toliau, ligi pačių Lavariškių ir atgal.
            - Šiandien važiuokime mažą. Seniai su tavimi belaksčiau, - atsako Gedas. -Su tavo tempu man paskui akyse viskas juoduos.
            - Gerai, darom mažą, tegul čia tau bus kaip apšilimas. Pasižiūrėk, Gedai, kiek danguje skraido oro balionų?
            - Taip, tokiu metu, jie čia dažnai pasirodo. Vėjas nuo vakarų nestiprus pučia. Greičiausiai Prie Mickūnų turėtų leistis.
            - Aš dar niekada neskraidžiau, -sako Artūras.   
            - Ne tu vienas, ir aš taip pat, -pritaria Gedas.
  - Visai norėčiau kada pabandyti, pamatyti, kaip mūsų apylinkės iš viršaus atrodo. Jos tokios nepakartojamos! - sušunka Artūras. - Dabar, Gedai.... Dešimt minučių gero sprinto, pavarom, kiek turime dar savyje sveikatos!
Abu prisispaudžia prie dviračių vairo ir mina kojomis, kiek išgali. Gražu žiūrėti, kaip rieda dviratukai, ne ką lėčiau už mašinėles. Dabar jie įsuka į žvyruotą kelią, dar kokie penki kilai, ir štai Mickūnai, toliau Naujoji Vilnia ir, skaityk, tuojau būsi namie. Mickūnuose tyvuliuoja nemažas tvenkinys. Anksčiau vasaros metu jame jie visada išsimaudydavo.
            - Na, kaip ir senais gerais laikais, dabar vandens maudynės.
            - Aš nieko prieš, -sutinka ir Gedas.
Abu pasuka dviratukus link tvenkinio. Privažiuoja jie prie senos savo pamėgtos maudymosi vietos. Anksčiau ir nedidelis lieptukas čia buvo, dabar jo neliko, mato, kad prie pat vandens dvi mašinos stovi. Jaunimėlis „tusavojasi“, muzika liejasi visu garsumu, dega nedidelis laužas, aplinkui tušti buteliai, cigarečių pakeliai, dar visokių plastikinių indų mėtosi. Įdomi ta mūsų tautos sąmonė, šikti ten, kur pats valgai. Suprantu, šilta, labai puikus oras, kodėl ir nepasimėgauti gamta, nepasilinksminti, kol jauni esate, tik prašytume, savo šiukšles visi susirinkti, negi taip sunku tai jums padaryti. Ne, niekas to pas mus nedaro, miškai užversti visokiu šlamštu, nei praeisi nei pravažiuosi. Labai liūdna darosi, kodėl mes tokie? Iš kur pas mus ta nemeilė savo šalies tokiai nuostabiai gamtai?
Artūrui ir Gedu iškart pradingsta gera nuotaika, buvo toks puikus krantas, dabar net išsimaudyti nėra kur. Kokios septynios galvos vyrukų ir dvi apspangusios merginos dainuoja dainą. Jiems visiems galėtų būti apie 18 - 20 metų. Abu draugai nusėda nuo dviračių, pastato juos prie greta augančios pušies.
            - Atsiprašau, - garsiai sako Artūras, gal galite nuo kranto toliau savo mašinas patraukti.
Tos jaunimėlio galvos lengvai apgirtusios ir apsvaigusios.
            - Čegio tebe, - pasigirsta vieno atsakymas, važiuokite kur važiavote, bl...... - atsako šiaip ne taip. Ato pi.... s vam starije pirduni budet, - ir pasigirsta visos kompanijos juokas. Kokie mes kieti, kokie mes nepajudinami esame. Mes čia jaučiamės vietiniai karaliukai.
Artūras jiems garsiau:
          -Vyrai, mes išsimaudyti norime, negi sunku savo mašinas porą metrų nuo vandens patraukti?
          -Da pašli vi oba nah.. i, -ateina dar vieno vaikinuko toks draugiškas patarimas. Kitas irgi, matyt, labai didelis dviračių gerbėjas, dar dėl viso pikto prideda.
          -Vsiakije tut pyzd.... li sa svajimi, job... mi vielasipiedami tut kataetca, naverna davno v mordu nepalučiali.
Gedas visada ramaus būdo buvo, mokykloje retai jam tekdavo savo „kūlokus“ laidyti, energijai išlieti užteko treniruočių, kuriose tiek metų rankas ir kojas miklino. Artūras buvo kitokio būdo, jis visada pats pirmas muštis lysdavo, jis nepaisė jokių ten autoritetų, nesvarbu kas ir kiek prieš jį stovėdavo. Gyvenimas kartais padaro savo paklaidas, vienus tiesina, kitus lenkia, bet dažniausiai, koks buvo žmogaus charakteris, toks ir lieka. Gedas žino, kad Artūras tuoj šoks prieš įžeidėjus, jis neleis, kai su juo kas taip elgtųsi. Gedas galvoje greitai permąstė, nesvarbu, kad anų septyni, aplamai muštynėse skaičius kartais nieko nereiškia, viską lemia mokėjimas, drąsa, greitis. Nusileisi dabar tokiems žąsinams, tai kas kada juos pamokys, kas išaiškins tas tikrąsias gyvenimo tiesas? Ne vieni jie čia gyvena, gal ir kiti turi teisę patogiai prieiti prie vandens telkynio.
          - Vyrai, aš jums paskutinį kartą sakau, staigiai patraukit savo mašinas, tik dabar, visiškai iš šitos vietos. Kad daugiau nematyčiau čia, nei jūsų pačių, nei jūsų mašinų.
Minutę gal buvo tylu, net merginos užtilo, ir netrukus prasidėjo B... t, na.. ui, s.. a, ani čias nam h.. budut s... t, ir panašiai. Per labai trumpą laiką, vaikinai išsakė savo nuomonę apie atvažiavusius. Pakilo vienas, antras, trečias, pakilo ir visi likusieji. Jaunimėlio būta visokio plauko. Vieni, matyti, sportuojantys, kiti ne, bet visi drąsūs, jų net septyni. Prieš juos tik dva starije piz..... a stajiat. Vienų žvilgsniai pikti, kitų apgirtę, du paskutiniai jaunuoliai matyti viskam abejingi. Pirmieji trys, tikriausiai, didžiausi šių platumų ereliai yra. Vaikinukams nuo padauginto alkoholio kiekio atsirado didelis noras pasirodyti. Pirmasis kresno sudėjimo, labai gudriu veidu, jau eina jų artyn. Gaila vaikino ir jo draugų, pirmiau pamąstytų, pagalvotų, ką darai.
Kas, kad tu jaunas ir sveikas, tikriausiai, retai kas tavo gyvenime yra davęs tau gerą pamoką. Gedas puikiai pažino Artūrą, kartu karačių mokykloje lankė. Jie abu suprato, ką anas ruošiasi daryti. Dauguma tą dalyką bando pravesti, jie prieina, draugiškai šypsodami, ir bando su galvą staigiai į nosį smogti. Gal kas dar nežino, tai labai veiksmingas smūgis. Reikia tik pataikyti į nosį ar žandikaulį. Po tokio smūgio, akyse tik tamsuma ir skausmas, vėliau kraujas ištyška. Gerai, jeigu tik viskas krauju ir skausmu baigiasi, bet jeigu lūžta... geriau nepatirti ant savęs tokio dalyko. Dabar vaikis stovi tik per metrą nuo Artūro, šypsodamas staigiai lenkiasi, ir su galva bando, bet tik bando... Nes, ne jis išbando Artūro nosį, tik Artūro staigus „kūlokas“ jam tiesiai į saulės rezginį įsirėžia. Patikėkyte jis ne visa jėga jam smogė, tačiau ir to užteko. Vaikis net nesuprato, kas įvyko tik susirietė į kamuoliuką ir pradėjo stenėti. Kiti du vaikėzai metėsi į prieki, vienas ant Artūro, kitas ant Gedo. Gal jie galvojo, kad tai yra geriausias kovos būdas, visu kūnų tiesiai pirmyn pulti, kad priešas išsigąs ir pradės bėgti, arba jie turėjo dar kokį kitą slaptą puolimo planą. Velnio lašai patys už juos permąstė, viskas įvyko per pora akimirkų, vyrukai pradeda savo siaubingą puolimą, tuoj juos abu ubjot. Taip, tik kas, kurį? 
Gedas su Artūru savo laiku daug valandų įvairius prijomus ar stojkes atidirbinėjo. Viena koja į šoną ir staigus smūgis. Nemušė jie šitų vaikų, truputį profilaktiškai paauklėjo. Vienas trim staigiais smūgiais, kitas penkis pridėjo, matyt Artūras pagavo azartą. Ir ką matome, ogi abu siaubūnai ant žemės patiesti guli. Jie stena iš skausmo, aišku, kad jiems skauda, bando tai pasakyti, kol kas kalbėti neišeina, stringa jų gerklėse visi žodžiai. Ką daro kiti keturi? Pasirodo, kad nieko, tik akytes savo į visas puses laido, neilgai, tiesa, jie be darbo tokioje būsenoje buvo, kol išgirdo Artūro balsą:
            - Duodu jums minutę, ir kad neliktų nei mašinų, nei šiukšlių. -
Atsisuka į pirmąjį šaunuolį. - Ar pridėti reikia? Nesivaržyk, gali drąsiai prašyti.
Artūras prieina prie jo arčiau, uždeda ant jo peties ranką. Kietas vaikis yra kietas, neužteko jam niekaip vienos svetimos pamokos, ką tu čia padarysi. Jis, greičiausiai, irgi mokėsi savigynos, gal ir diržą kokį turi. Staigiai savo „kūloku“ kerta Artūrui į pasmakrę, tas tik susvirduliuoja. Jam galvoje žvaigždutės mirgėti pradėjo. Vaikis staigiai apsigręžė ir šuolyje bando koja pasiekti Gedą. Gedas laiku spėja savo koją į priekį išmesti. Pasigirsta abiejų kūnų draugiškas pasisveikinimas. Kas toliau? Toliau kaip treniruotėse. Smūgiai, blokai, rankos, kojos. Vienas guli, kitas stovi. Gedas ranka pačiupinėja savo paakį, greičiausiai tuoj užtins. Kartais tenka aukoti savo sveikatą, kad jaunimas galėtų gerai mokytis bendravimo manierų. Buvęs erelis pakirstais sparnais guli, savo kraujais visas spjaudosi. Gedas, vieną gerą pyragą gavo, bet grąžą atidavė ir už save, ir už Artūrą. Artūras po truputi pradeda atsigauti, jis, nieko nelaukdamas dar pasmūgiuoja, tiems likusiems, kuriems kaip sulėtintame kine viskas lėtai rodosi, vienam į klyną, kitam per kojas, matyti, kad būtinai reikia jam savo susikaupusį pyktį ant jų išlieti. Po minutės, jau nebėra ką auklėti, visi septyni ant žemės raitosi, merginos pravertom burnom,  paklaikusiom akimis tik žiūri į juos abu. 
- Skauda rupužė, bet, atrodo, nesulaužė. - Pasižiūri į tą vaikį,
kurisvis dar savo krauju žolę spalvina. – Gerai, Gedai, tu jį pamokei.  –
Dabar visi manęs atidžiai paklausykite, jeigu mes išsimaudę dar jus čia rasime, pamoka bus tęsiama toliau, tik patikėkite manim, tada bus dar blogiau. Tai mano draugas labai geras ir draugiškas, aš, deja esu kitoks. Viskas, laikas pradėjo jums tiksėti.
Abu nusimeta marškinius, ir neria į gaivų vandenį.
        - Pasakyk man, Gedai, ar ir mes tokie buvome, juk ne? Mes vyresniųjų visada klausėme, buvo jiems ir pagarba ir baimė, bet čia? Aš gi kultūringai paprašiau jų.
          - Taip, sutinku su tavim, -atsako Gedas, -  nors gal ir mūsų laikais buvo visokių ten blogiečių. Ar jie čia yra pergėrę, ar kas su jais darosi? Gal ekstazį, ar dar kokių kvaišalų pavartojo?
            - Žinai, Gedai, bet nors vienas pliusas yra. Mes dar kieti, seniai tokių dalykų aš jau nedariau.   
            - Nedarėme, -sutinka Gedutis. –Mes jiems nemokamą pamoką davėme, tegul mokosi, išmokstą tą pamoką, -ir vėl abu linksmi.
            - Tu tik pasižiūrėk, kaip greitai jie dabar laksto. Nieko sau, ir lietuvių kalbą pasirodo jie puikiai moka. Ką reiškia vaizdingos gamtos pamokos, dar pridėkim, kai tave mokina ne vienas bet iškart du mokytojai. Manau, jie per penkias minutes dings iš čia.
            -Tai tikrai, -juokdamasis atsako Artūras.
Po minutės pasigirsta užvedamų mašinų garsai. Jaunimėlis tiesiog išgaruoja. Nesigirdi nei muzikos, nei gražių, bei vaizdingų žodelių. Taip ir turi būti gamtoje. Tyluma ir tyli ramybė. Abu neskubėdami išlipa iš vandens.
          - Kaip tavo rankų krumpliai? -šypsodamasis klausia draugo Artūras. 
            - Nieko baisaus, tik viena ranka ištino. Aš tam tik vieną smūgį iš visos širdies už tave vožiau. Labai įžūlus vaikis pasirodė.
            - Jaunimui dabar į viską nusispjauti, jie nieko nebijo, dėl to taip ir elgiasi, tu teisus, Gedai. Nei policija, nei tėvai, nei bažnyčia, niekas jiems nebaisu, niekas nerūpi, tiktai vieni pinigai jos domina.
Vyrai vėl ant savo dviračių, štai ir Naujoji Vilnia. 
            - Kaip tavo kojos?
            -Nieko, - atsako Gedas, -pirmą išbandymą su tavimi atlaikiau.
Artūrai, jei mes pradėtume sistemingai po Vilniaus apylinkes lakstyti ir mokyti jaunimą, tai greitai neliktų nei šiukšlių nei tų blogiečių, -juokdamasis išmąsto Gedas.
            - Taip, mes kaip kokia žalioji policija, kuri ne baudas išrašo, bet vietoj to jiems užpakalius išspardo. Dar jeigu kas už tai mums pinigus mokėtų, galima būtų ištisą parą čia drąsiai patruliuoti, tipo darbą su pomėgiu abu derintume.
Dar kelios minutės, ir jie išsiskiria. 
              - Susiskambinsime ir perduok Dalytei nuo manęs geriausius linkėjimus.
Gedas įsuką į kiemą, pastato dviratį. Dalytė kur nebuvus jau čia.
              - Kaip pasivažinėjai? O kas gi čia tau, kas su tavo paakiu dabar pasidarė? Prieik arčiau? Tu ką, susimušei su kuo?
              - Ne, -Gedas moja ranka, -nuo dviračio kritau ir į dviračio vairą trinktelėjau.
Dalia netiki.
              -Tu nuo dviračio nukritai, ar taip gali būti? Nebent į kokią mergą užsižiūrėjai, ar taip?
              -Taip, tu teisi, buvau tau blogas. Labai simpatiška lėlytė kelyje pasitaikė. Mano akys pačios, manęs nesiklausdamos, į šoną netyčia nukrypo. Matai, kas būna vyrams, kurie neklauso savo žmonų, dabar vėl tik į tave žiūrėsiu.
              -Ai, ai, kaip tu moki gražiai čiulbėti, tikriausiai tave kas pamokė taip kalbėt. Anksčiau lyg nepastebėdavau tokių tavo gabumų. Pasilenk, pažiūrėsiu ką galima padaryti. Reikia šaltą ledą greičiau uždėti... sakai dviračio vairas, nejuokink, gerai?
Kol abu vyrai iki namų nuvažiavo, ir vienam ir kitam visos grožybės iššoko. Gedui pradėjo smarkiai skaudėti du pirštai, bet atrodo, nieko rimto. Tiktai filmuose, dvi, tris ar penkias minutes vyrai taip ilgai kumščiuojasi. Tikrovėje yra visai kitaip, aišku, jeigu jie žodžiais nesikauna, tada taip. Šiaip porą smūgių ir viskas ten baigta. Žmonių kaulai ne geležiniai, jie lengvai lūžta. Jei dar žinai, į kurią kūno vietą reikia tau smogti, dažnai užtenka tik vieno tokio pataikymo. Viskas priklauso nuo sugebėjimo ir mokėjimo, ir nors koks tu būtum ištreniruotas, praleidai tą smūgį ir pabaiga, akyse lieka viena tamsa ir skausmas.
Vakare atsisėda Gedas prie stalo, paliečia sveikąja ranka pakabuką, kita jo ranka dega iš skausmo. Visada taip yra, tikras skausmas tik vėliau atsiranda, atsiverčia reikiamą puslapį, bando įžiūrėti raides. Viena akimi mato kaip per rūką, bando prisimerkęs skaityti, net juokas jį suima.
          -Matai, kaip, Povilai, išeina, -su savimi kalbasi Gedas. Tu vienus berniukus mokini, aš kitus. Mes abu kovojame už gėrį ir teisybę. Visais laikais taip buvo ir, tikriausiai, visada taip bus. Atrodytų, visi turėtų būti geri, bet tikrovė yra kitokia. Yra svolačių ir viskas. Ir iš kur jie pas mus vis atsiranda? Ir nuo ko, tai prasideda? Mano paakys lyginant su tavo žaizdom, tai tik menkas įdrėskimas atrodytų. Artūras jaunimėlio gražiai prašė, negi jiems buvo sunku atsistoti ir patraukti savo mašinas. Taip negalima, jų tikriausiai niekas nepamokė, va nuo tokių menkniekių ir prasideda viskas. Kas iš jų ateityje išaugs? Kokių vertybių jie patys savo vaikus mokys? Ar jie patys norėtų, kad po dvidešimt, ar trisdešimt metų, kas nors juos taip pat vadintų starije kazli, arba pasakytų ubiraisia bistrej na.... i starije h. i. Tai dabar jie jauni, sveiki ir jų daug. Kuo taps vėliau, kai juos pasikvies pas save senatvė, ar bent jie nors kiek pamąstė apie tai? Aplamai, ar daug žmonių mąsto, kokie jie bus ateityje, kaip tada gyvens? Dauguma sako, aš apie tai negalvoju, tik kodėl? Kodėl mes bėgame nuo tokio atsakymo, gal kaip tik reiktų ir apie tai daugiau susimąstyti? Gal tai ir yra viena iš priežąsčių mūsų visuomenes susvetimėjimo?
Gerai, Povilai, kaip tau toliau ten sekasi? Reikia nors valandžiukę paskaitinėti.

Povilas ilgai, ilgai stebėdavo tą žydų žvakių ženklų kalbą. Jis pasakojo, kad ilgai nieko nesuprato, kaip jie susikalba. Daugiau jis neklausinėjo, o jie jam ir neaiškino. Povilas tik jautė, kad jie, tik šitokiu būdu gali taip tarp savęs susikalbėti. Povilas stebėjosi kokie protingi yra žydai. Tai nėra labai sudėtinga, galėjo ir kiti taip sugalvoti, bet, deja, nesugebėjo. Povilas suprato, kad ir tarp žydų ne visi moka, bei žino ženklų kalbą, tik tie, kam to reikia, pagrinde tai buvo siauras pirklių ratas. Povilas tik vieno nesuprato, kaip jie susišneka vasarą, kai aplink saulė ir yra taip šviesu. Vasarą niekas žvakių nedegina, bet Jokūbas dažnai jam ir vasarą sakydavo, Povilai, ruoškis prie upės, laivas ten prieplaukoje stovi. Tikriausiai dar vieną kokį nežinomą moną jie moka, kitaip negali būti. Tik klausimas, kokį? Povilas labai laukė ateinančios vasaros, sakydavo, aš vis tiek iki jų prisikasiu ir sužinosiu. Sūneli mano, tavo tėvas labai atkaklus buvo, jis nebijojo jokių sunkumų. Dienos jam bėgo įprastai, visos tos paslaptys, jo gyvenimo ritmo nei kiek nepakeitė. Ir ką žmogus gali pakeist, tai tik visagalio Dievo žinioje. Mūsų Povilas ir toliau sunkiai dirbo, kitaip ir būti negalėjo. Ką, jis vargšas galėjo pakeisti? Jis jau tiek daug pasiekė. Pasakodavo man, kaip jis savo gimtų namų pasiilgdavo, savo sesers, tėvo. Būdavo akimirkų kai jam norėdavosi viską mesti ir lėkti į namus. Tikriausiai taip būna visiems žmonėms, kurie turi savo gimtinę. Aš ją irgi turėjau, deja, mano gimtinėje svetima kariuomenė ir svetimi žmonės dabar šeimininkavo, ją plėšė ir degino, aš žinojau, kad daugiau niekada jos savo akyse nepamatysiu...
Taip atėjo vasara, Lenkijoje ji visada ateina keliomis savaitėmis anksčiau, negu pas mus Lietuvoje. Tenai viskas nužydėjo, čia žiedai tik pradėjo savo ėjimą į šviesą. Povilas pasakojo, kad jam tą vasarą labai daug darbo buvo. Laivai iš viso pasaulio plaukė ir plaukė, Varšuvoje, kiekvienais metais vis daugiau ir daugiau žydų atsikraustydavo iš viso margo pasaulio. Povilas dabar čia buvo senbuvis. Jam dažnai tekdavo padėti naujiems atvykėliams. Gyvenimas ten ir jų naujuose namuose labai skyrėsi. Čia ir kalba, ir tradicijos buvo kitokios. Visi stebėdavosi Povilu, kad jis mokąs jų kalba kalbėti ir net rašyti, todėl dažnai tekdavo padėti tvarkyti visokius dokumentus. Sakė, būdavo dienų ir savaičių, kai jam net nereikėdavo nešioti prekių, Jokūbas sakydavo, tegul kiti dabar krauna, tu turi dabar dirbti kitą darbą. Pas naujuosius žydelius būdavo daug naujų nematytų ir neskaitytų knygų. Povilas dažnai prašydavo jų paskaityti, jis viskuo labai domėjosi. Ilgainiui pas jį Varšuvoje dar daugiau draugų atsirado. Iš viso didžiulio svieto, jie buvo ten sugužėję. Povilui buvo labai įdomu su jais bendrauti. Dauguma, kaip ir jis neperseniausiai čia buvo atsikraustę. Jis pasakodavo apie savo namus, jie apie jų buvusius kraštus. Vėliau, jis man sakydavo, nors jis nebuvo ten toli, bet atrodo, kad viską žino apie tuos kraštus. Povilui patikdavo, kai naujieji pažįstami pasakodavo, kaip ten klostosi gyvenimas, kokie paplitę papročiai, kokios tradicijos, jam buvo ir keista, bet kartu įdomu bei labai smalsu. Taip jam begyvenant, atėjo vasaros karščiai, Povilas vėl galėdavo į valias maudytis. Užaugusiam prie didžiulio ežero, tai buvo tiesiog būtinybė, kuri ir padėjo Povilui atspėti, dar vieną nedidelę žydelių mįslę.

        -Dar viena mįslė. Po galais, tai kiek jų gali būti, -Gedas pačiupinėja savo užtinusį paakį.
Kol jis skaitė, nejautė skausmo rankoje, dabar skausmas vėl sugrįžo. Reikėjo man geriau iš kojos gerą  mavaša  tam šikniui pavaryti, nors ranka dabar sveika man būtų. Gedui atrodo, kad tik dabar jame atsiranda pasiutęs pyktis, atėjęs kaip žirafai ilgu kaklu. Nepratęs Gedas, kad žmonės taip įžūliai su juo elgtųsi. Jis niekada nesistengia į konfliktus veltis, geriau žmogaus eilinį kartą atsiprašys. Jį taip mokino, taip išauklėjo.
Fizinės jėgos niekada nereikia naudoti prieš silpnesnį ar kvailesnį žmogų, ne tam tau stiprybė duota, Gediminai, visada aiškindavo jo treneris, nieko tu sau neįrodysi, jeigu muši ar skriausi silpnesnį, ar kvailesnį. Tik pačiu būtiniausiu atveju, jeigu kito pasirinkimo nebus, tik tada tuos dalykus, kuriuos aš tave treniruotėse mokinu panaudok, ir tai tik labai atsargiai, be didelio pykčio, tik tiek, kiek reikia pačiam apsiginti. Dažnai žmogus nesuvokia ką daro, arba nesupranta, aš jus mokinu, kad visada kontroliuotumėte savo veiksmus, savo mintis. Visada stenkis savo sugebėjimus, savo pranašumą tik geriems darbams panaudoti, nebijok eilinį kartą atsiprašyti, nusileisti. Tai tikrai nėra silpnumo požymis, atvirkščiai, tu pats puikiai žinai, kad esi geresnis, bet ėmei ir nusileidai. Geriau žodžiais paaiškinti, ką žmonės ne taip daro. Tik tuo atveju, kai tikrai matai, kad kitos išeities nėra ir tau gresia realus pavojus, Gedai, tada daryk tai, ką aš tave ir mokinu.
Ir jie mokinosi. Su Artūru, su kitais panašiais vaikinais dėl  karačiaus buvo visiškai pametę galvą. Dieną naktį jie tik apie tai kliedėdavo. Ne jie vieni Lietuvoje, ir pasaulyje tokių buvo ir visada bus. Žiūrėdavo „bajevikus“, kuriuose, vienas gerietis net penkis blogiečius patvarkydavo, save vis su tais pagrindiniais herojais lygino. Stengėsi būti jeigu ne lygūs, tai bent panašūs, treniruodavosi po du kartus į dieną, stengėsi, kad aukščiau koją išmestų, kad greičiau rankos dirbtų, ar presas stipresnis būtų. Ir kokių pratimų jie nedarydavo? Pats Van Damas, galėtų jiems pavydėti. Ar jis bandė basas po sniegą lakstyti, kai lauke 15 laipsnių šalčio? Gedas bėgo, ir ne dešimt metrų, kokius du, tris kilometrus, jis tai darė, taip grūdino save, visą organizmą, kaip nejaustų šalčio pojūčio, ir priprastų prie skausmo. O tie kojų tempimui, visokiausių nesąmonių susigalvodavo, karatistams, tai labai svarbu, kad su savo kojytėmis galėtų priešininkams meiliai galvas šukuoti. Būdavo, prisiriša virve vieną koją prie kokio jauno palenkto berželio, paskiau jį palengva paleidžia, ir stovi taip kiek gali, kol nepakeliamas skausmas nepradeda  per visą kūną savo nagais bėgioti.
Apie pilvo presą vėl kita kalba. Tie patys nesuskaičiuojami atsilenkimai ir smūgiai, ne tik rankomis, bet ir pagaliais, viskas vienam labui, tu turi būt stiprus, nenugalimas. Kaip kitaip to pasiekti?? Tik savo prakaito ir kančių dėka. Visus metus, tik tuo karate ir gyveno, buvo geras laikas, kaip dabar jį prisimena Gedas. Ar buvo rūpesčių? Tik vienas, noras tapti tvirtam. Ten, Kinijos vienuolyne, budistai taip gyvena visą gyvenimą. Čia, deja viskas kitaip. Reikėjo mokytis universitete, vėliau, paskui Dalytę lakstyti. Toji tiek laiko neprieinama vaizdavosi, atseit, išskirtinė pana buvo. Dabar tik juokas ima, visą tai prisiminus. Toks tas yra gyvenimas.
          - Enrika, sakai, dar viena mįslė? -ar ne perdaug čia jų bus, tų tavo mįslių? Kur mes jas, visas dėsime? Reikėtų, visas jas užpatentuoti. Gerai, sužinau, kas per nauja mįslė, ir einu į lovą. Šiandien man mįslių užteks.

Nežinau, gal tai ir ne visai mįslė? Greičiau, tai tik viena pagalbinė priemonė žydams susikalbėti. Iš kur jie apie ją sužinojo? Nei Povilas, nei aš, nežinome. Jie svetimiems niekada nepasakojo. Tai žinojo tik nedidelis, savo žmonių ratas. Viskas prasidėjo anksti ryte, buvo gražus saulėtas rytas. Povilas anksčiau atsikėlė, bėgo prie upės išsimaudyti, pasakojo, kad Vysla tekėjo netoli, bėgdamas greitai ją pasiekdavo. Povilas, bėga ir mato, kaip upe, atplaukia naujas didelis dar nematytas laivas. Tai nieko nuostabaus, bet nuo jo denio keista šviesa sklinda, ten kažkas žybsi. Povilas sustoja, atidžiau apsidairo aplinkui, mato, kad tolėliau, viename namo lange irgi tokia pat šviesa blyksi. Pradžioje jis nesuprato, kas tai galėtų būti ir laužė galvą, kaip įminti mįslę? Vėliau, kai viskas baigėsi, jis suprato, kad ta šviesa ir spinduliai sklido nuo veidrodžių. Sakė, aš žinojau, kad nuo veidrodžio sklinda saulės šviesa, bet, kad taip toli ji matosi, niekada nepagalvojau. Kam, kokiu tikslu jie tai darė? Atstumas nuo laivo iki namo daugiau negu varstas buvo.
Povilas būtų apie tai pamiršęs, jeigu po keletos dienų, su kitu laivu jis nebūtų išvydęs to paties vaizdo. Tada Povilas ir suprato, kad tai labai panašu į žydų kalbą menoros žvakių pagalba. Povilas vėliau man paaiškino ir parodė, pats su savo vyrais tai panaudojo daugelį kartų. Buvo labai paprasta ir greita, reikėjo tik susitarti, ką vienoks ar kitoks šviesos tarpas gali reikšti. Mes daug vėliau su Povilu taip susikalbėdavome, aš iš savo pilies lango, jis nuo savo aukšto kalno. Buvo labai greita ir patogu, mes abu po akimirkos žinodavome, ką vienas kitam dabar sakome.
Aš esu jam dėkinga už daugelį dalykų. Jeigu ne jis, aš niekada nemokėčiau skaityti bei rašyti, juo labiau, veidrodžių ar žvakių kalbos.

        -Jo, - tai bent, ir duodate jūs abu, Enrika? Neužtenka jums menoros žvakių, tai dar su veidrodžiais tarp savęs kalbatės. Bliamba, iš kur tai? Sakai nuo žydų? Tik iš kur jie patys to išmoko? Kam jiems to reikėjo?
Gedas, kaip visada susijaudinęs, negali ramiai sėdėti. Jis turi vaikščioti, jam taip mintys geriau į galvą lenda. Jis vaikštinėja nuo vieno kambario galo iki kito.
        - Koks logiškas sprendimas ateina. Prekybai, ne karui, to žydeliams reikėjo. Kai atplaukia laivas ir signalizuoja krantui, aš čia, krante, Atgal signalą siunčia, viskas gerai, mes jūsų senai laukiame. Jūrose, tai senai priimta. Tik, ne su veidrodžiais, su prožektoriais. Kiek metų tas žinoma?  Jūroje dar yra vėliavų kalba, su jų pagalba žmonės susišnekėdavo, ne tik plaukiodami jūrose, bet ir dalyvaudami karuose. Paimkime kad ir Japonus, jie iškelia vieną vėliavą, reiškia puolam, kai iškelia kitą, reiškia traukiamės. Vadinasi, anksčiau Varšuvoje žydeliai su saule ir su veidrodžiais žaidė, tik kai ateidavo tamsa, tai su žvakėmis. Šaunuoliai, geros jų galvos. Viskas paprasta ir greita, tik iš kur jie viską tą atkapstė? Iš kokių laikų? Aš jaučiu, kad istorijoje yra buvę kažkas panašaus. Tik man reikia prisiminti, ar skaičiau, ar filme kokiame mačiau. Koks laikas? Kuris amžius? Kurioje pasaulio dalyje? Aišku, tas turėjo būti seniai, čia reikalas apie senovės istoriją.
Gedas paima vieną senovės laikų vadovėlį. Pavarto, paima kitą, vėl ilgai varto, skaitinėja. Kada gi yla iš maišo išlįs? Negi jis sau meluoja, negi pats visa tai išsigalvoja. Gedas stovi su knyga rankose. Jo mintys toli. Ar tik, ne faraonų laikais tai buvo nutikę, tada, su kuo gi jie kariavo? Ar jie puolė, ar juos pačius kas skriaudė? Tipo, kam tas prakeiktas piramides statote? Faraonai, kiek dar jie pasauliui neatsakytų mįslių paliko, gerai, kad ne Gedas jas kramto. Jam ir šitų, vietinių per akis gana. Gedo atmintyje atgimsta reikalingas įvykis, tikriausiai ne įvykis, buvo kažkoks mūšis, aprašytas istorijoje. Niekaip jis neprisimena koks, bet jis buvo. Garantuotai, ir žydai jame kariavo. Kitaip, iš kur jie tai žinojo? Su kuo, jie galėjo kautis? Su graikais, bet gal su romėnais?
Gedas vėl vaikšto po kambarį, vėl bando savo smegenų ląsteles judinti. Ląstelės tegul kapstosi, siuntinėja jam signalus. Ar tik ne žydai, su tais pačiais faraonais savo jėgas tada bandė. Taip, atrodo taip buvo, vis nauji atminties proveržiai pasiekia Geduką. Gal sirakūzai romėnus puolė. Negi patys faraonai, nuo kažko gynėsi? Tas mūšis buvo vienoje kalnuotoje dykumos vietoje, kitaip ir būti negalėjo. Greičiausiai kažkurios iš faraono armija puolė. Tik ką jie puolė? Žydelius, ar kokius ten Finikiečius su Asiriečiais. Gerai, šiuo metu tai nesvarbu. Vėliau istorijoje jis pasikapstys. Viską į savo vietas sustatys. Pagaliau Gedas prisimena, ne kas su kuo kovėsi, bet būtent, kaip laimėjo tą mūšį. To mūšio visas „chimusas“ ir buvo, kad pergalė buvo pasiekta, be jokio susirėmimo, vien tik ta saulės šviesos pagalba. Taip, kažką faraonai su savo motorizuotais žirgais puolė, ir visi puldami nugarmėjo į gilę bedugnę. Atrodo buvo taip. Faraono nenugalimoji armija ruošėsi lemiamam puolimui. Jie jautė savo pergalės skonį, nes priešininkai buvo silpni, ir jų buvo visai nedaug, jiems laimėti jokių šansų nebuvo. Tik kad jų vadas pasirodė labai sumanus. Jis įsakė savo kariams: “Rytoj mūsų laukia lemiamas mūšis, todėl per naktį išblizginkite savo sidabrinius skydus, jie turi blizgėti, kaip veidrodis. “ Tas lemiamas priešo puolimas turėjo prasidėti ryte. Kariai visą naktį šveitė skydus, tik dar nežinojo kam? Vadas liepė, vadinasi reikia. Įšaušo rytas, saulė aukštai danguje šviečia. Vienoje pusėje nenugalima, motorizuota technika, kitoje, saujelė vietinių savo tėvynę gina. Geras ir gudrus tas jų vadas. Visas apylinkes puikiai žinojo. Kiekvieną kalną, slėnį, tarpeklį atmintinai pažinojo. Tų gynėjų žymiai mažiau, gal tik koks tūkstantis.
Vadas, tikriausiai, tikras gamtininkas arba svajotojas buvo. Todėl, tik jam ir galėjo tokia fiks idėja į galvą ateiti, kaip nugalėti žymiai skaitlingesnį ir geriau ginkluotą priešininką. Gynybai jis pasirinko vietą, kur nelabai platus, bet gilus tarpeklis ėjo. Iš toli tas tarpeklis puolantiesiems buvo nematomas. Faraonas ir jo kariauna negalėjo apie jį žinoti, nevietiniai jie buvo. „Ką gi“ sako savo riteriams faraonas. „Pulkime greičiau, mano sakalai, ir atneškite man šitą pergalę. “ Tie ir puola su savo vežimais, gynėjų tik sauja, ko gi jiems jų bijoti, jie tik su kardais stovi, daugiau jokių ginklų nesimato. Kovos vežimai greitai artėja, atstumas tarp kovotojų mažėja. Dar minutė ir puolantieji pamatytų tą gilų griovį. Tada ir suveikė tie išblizginti skydai. Pagal gamtininko komandą, visi kovotojai vienu metu pakėlė savo skydus, saulės spinduliai akimirksniu apakino puolančiuosius, jie dabar priešais nieko nebematė. Dabar jų vienintelis tikslas buvo, kuo greičiau pasiekti tuos nevidonus, kurie taip iš jų čia tyčiojasi ir mano, kad tų šviesų pagalba gali juos sustabdyti. Vargšeliai, jie taip ir nesuprato tų gudrių spąstų. Faraono kariai puolė toliau ir visi sukrito su savo vežimais į tą mirties tarpeklį. Taip panašiai ir yra kaž kur aprašyta apie tą senovės mūšį. Gamtininkas savo priešininkus nugalėjo ne jėga bet gudrumu. Visko gali būti, kad tie žydeliai nuo tada ir perėmė šitą saulės šviesų mirtiną ginklą ar jų kalbą. Jeigu kare tas padėjo, tai kodėl negali ir kitiems tikslams pagelbėti. Viskas įmanoma. Reikia tik proto ir gerą vaizduotę turėti.
          - Ką tu, Enrika, turi omenyje, rašydama „Povilo vyrai“? Tu man antrą kartą apie juos užsimeni? Rašai, su savo vyrais, pats daugelį kartų tai naudojo. Įdomu man labai, ir kam tą jis panaudojo? Tu irgi nuo savo pilies lango ji naudojai? Jei taip, tai nuo kurio, kurioje pusėje jis buvo?
Gedas bando įsivaizduoti visą pilį, ir pilną vaizdą aplink ją.
            - Tai jūs taip dviese tarp savęs susikalbėdavote? Man labai įdomu ir tai labai romantiška. Tu, Enrika, buvai ištekėjusi moteris ir dar mama. Negalėjo pas tave Povilas, bet kada atjoti, ar telefonu pasiskambinti. Gerai čia jūs sumąstėte, tu nuo savo pilies lango, jis nuo savo kalno... Sakai Povilo kalnas, Enrika? Tik kuris, aplink jų ne vienas yra. Gedas savo vaizduotėje greitai permeta visus vietinius kalniukus. Ar tik kalbama ne apie tą šiaurės-vakarų pusėje stūksantį. Už kokių trijų kilometrų nuo pilies sienų tą bevardį kalną. Nuo jo viršūnės visas slėnis kaip ant delno matosi, pati pilaitė, atrodo, visai šalia randasi. Jis stūkso toliau nuo kelio, ant to kalno mažai žmonių yra vaikščioję, beveik niekas jo ir po šiai dienai nežino. Žmonės net neįsivaizduoja, koks puikus vaizdas nuo ten matosi. Tais senais laikais, viskas čia kitaip atrodė. Nebuvo aplink čia namų ir gamyklų, tik senoji Vilnelė tekėjo, aplink didžiulis miškas ošė ir kelias pro čia į Gudiją ėjo. Taip tikriausiai ir būdavo, kad Povilas su žirgu užjoja ant kalno ir uždega žvakę, kai aplink tamsa, naktis arba vakaras, kai diena ir šviesu, tada su veidrodžio pagalba jie abu tarp savęs susišneka.
          - Teisingai mąstant, Enrika, tavo langai turėjo šiaurės- vakarų pusėje būti. Reikės rytoj tai man patikrinti. Žinai, Enrika, man viena mintis gimė, reikės su savo studentais tą eksperimentą atlikti. Tu Enrika, mane labai suintrigavai. Tiesiog kaip kokiame romane ar gerame nuotykių filme. Nors vėl, kas gi čia naujo. Jis pats su savo Dalyte kokių tik signalų nebuvo susigalvoję, kad jos tėvai nežinotų apie slaptus jų pasimatymus. Pagalvojus dabar tik juokas suima, bet tada, tai buvo mirtinas reikalas, kaip greičiau savo meilę pamatyti.
Gana, mano akys visai nebemato, dar žlibas per tą skaitymą tapsiu. - Vėl apie save prabyla ir skaudanti ranka, pamaigo Gedas savo pirštus. Turėtų skausmas praeiti per kelias dienas, tik kada jaunimėliui praeis noras kiaulystes krėsti.
Vėl rytas, vėl kasdieninis sportavimas. Bebėgdamas savo įprastiniu taku, Gedas vis mąsto. Ar jie taip darė, ar tai realu? Šiandien puiki diena nusimato, saulė seniai danguje aukštai šokinėja. Reikės man veidrodžių pasiimti ir atliksime tą eksperimentą, tada ir paaiškės visa tiesa, ar ne taip, mano Enrika?
          - Ką tu čia darai, kam tau šitie mano veidrodžiai? Padėk juos greičiau į vietą. Aš į namus matote nešu, o tu iš namų, kaip koks paskutinis pijokas.
        - Dalyte, prašau tavęs, nezyzk. Aš tik vienai dienai, man vienam skubiam reikalui jų reikia. Nieko tiems tavo veidrodžiais neatsitiks.
        -Tai bent paaiškink man žmoniškai!
        -Aš tau viską ne tik paaiškinsiu, bet ir parodysiu. Bet kitą kartą, dabar aš vėluoju, patikėk tu viską sužinosi.
        - Negi į savo pamuštą paakį visą dieną žiūrėsi? Tai kam tada tau du veidrodžiai, negi vieno negana? A, supratau, tu nori, kad tavo šitą grožį ir studentai pamatytų. Tada viskas aišku, -niekaip nerimsta žmona.
Gedas mašinoje, nėra dabar reikalo veltui burna aušinti. Patikrins jis pirmiau, tada bus kitas reikalas.
       
- Dėstytojau, kas jūsų tam paakiui? Iš kur tokį nuskynėte, -vietoje pasisveikinimo prabyla Skaistė.
Teko nenoromis papasakot jaunimėliui, kaip jie vakar su Artūru draugiškai pasivažinėjo.
          - Tai jūs tiesiog Rembo, -sako Algis.
          - Kito kelio mums nebuvo, mes vakar jų draugiškai paprašėme, taip gavosi.
          - Ir teisingai, -sušunka Skaistė, - jeigu žmoniškai nesupranta reikia tokiems avinams gerai į kailį duoti.
Visi nusijuokia.
          - Gal ir tavo tiesa, -atsako jei Gedas. –Žinokite, aš vakar dar vieną dalykėlį perskaičiau. Enrika dar vieną mįslę mums uždavė, ir mes visi šiandien bandysime ją dabar įminti.
Gedas greitai jiems papasakoja, ką dar vakar perskaitė.
          - Kaip įdomu ir paslaptinga, -vėl pirmoji prabyla Skaistė. Ar taip galėjo būti, dėstytojau?
          - Mes šiandien imsime ir patys viską patikrinsime. 
Jie visi ant kalno.
          - Aš manau, Enrika apie tą kalną rašė. - Gedas rodo ranka į tą gražuolį, kuris stūkso tolumoje.
          - Enrikos kambariai turėjo būti šitoje pilies pusėje. Iš čia geriausiai matomas tas kalnas.
Visi sutinka.
          - Va dabar ir atliksime mūsų eksperimentą. - Gedas išima iš „tašės“ vieną veidrodį ir paduoda Romui į rankas. - Imk, Romai, o aš einu prie mašinos ir važiuoju į tą kalną, kai būsiu viršuje, aš jums paskambinsiu, ir tada panaudosime aš savo veidrodį, tu šitą. Tu mano saulės zuikučius gaudyk, aš- tavo pabandysiu. Ar sutarta? Jeigu matysime vienas kito, vadinasi, viskas ką Enrika rašė, yra teisybė,.
        -  Dėstytojau. Ar aš galiu su jumis, ir aš noriu pažiūrėti, kaip vaizdas atrodo iš tos pusės, -prašosi Skaistė.
        - Aišku kad gali, jeigu tik nori.
Abu leidžiasi nuo kalno.
        - Maždaug po pusvalandžio, -dar sušunka nuo apačios Gedas. 
          - Dabar, Skaiste, mums teks į kalną lipti. Aš paskutinį kartą čia žiemą buvau, aplinkui viskas kitaip atrodė. Turėtų būti nedidelis takelis, reikės apie geras penkiolika minučių iki pat viršūnės lipti.
- Pagaliau, Skaiste, mes užlipome, tu tik pasižiūrėk iš čia!
          -Auč, kaip čia gražu aplinkui, -sušunka susižavėjusi Skaistė. - Aš ir negalvojau, kad nuo šito kalno toks vaizdas atsiveria.
          - Čia visas Pavilnys ir Naujoji Vilnia kaip ant delno matosi, ir mūsų puikioji pilaitė visu gražumu žydi, -vėl prabyla Gedas. -Eime čia, prie šito medžio, mums bus patogiau iš čia stebėti.
Gedas išsiima antrą veidroduką.
          - Enrika, mes laikome kumščius, dabar viskas ir paaiškės!
Gedas surenka Romo mobilaus telefono numeri.   
            - Mes pasirengę. Jūs irgi, tada šaunu, pradedame.
Gedas atsuka veidrodį į saulę, ir nukreipia į piliakalnio pusę. Tą pačią akimirką jis pamato kitą šviesą. Tolumoje ryškiai sublyksi Romo veidrodžio šviesos.
            - Valio, - garsiai sušunka Skaistė, - jie taip darė. Enrika mums tikra teisybę rašė.
Mobiliame telefone pasigirsta ir džiugus Romo balsas:
            - Mes puikiai matome jūsų veidrodžio šviesas. Tas spindulys mums tiesiai į akis dabar šviečia.
Gal geras porą minučių jie taip žaidė. Iš vienos kalno vietos, ir iš kitos. Rezultatas buvo vienodas. Saulės zuikučiai arba blykčiojanti veidrodžių šviesa pasirodė puikiai matoma abiems pusėms.
          - Tai taip dėstytojau, -sako Skaistė, jie abu galėjo per kelias akimirkas vienas su kitu susikalbėti. Kaip dabartiniu mobiliu telefonu. Pamato šviesą ir žino vienas apie kitą. Kaip romantiškai jie bendravo
        -Teisingai, Skaiste, jeigu tik žinojo ką reiškia vienoks ar kitoks signalas. Aš jau čia, ir jie žinojo kur turi susitikti Tai nebuvo sunki užduotis. Užtenkdavo tiesiog susitarti. Su žirgais tai nėra labai toli, po dvidešimties minučių jie galėdavo jau būti kartu. Man tiktai viena mintis dabar neduoda ramybės.
        - Kokia gi, dėstytojau?
          - Kai Enrika rašė, kad Povilas, su savo vyrais daugelį kartų taip darė? Neatsakytas klausimas, kas tie Povilo vyrai, ir kam jie tai naudojo? Kuo tapo mūsų Povilas, kai paliko Varšuvą? Turėjo jis čia Vilniuje arba kur netoli nuo Enrikos apsigyventi. Tada dar nebuvo nei Naujosios Vilnios nei tuo labiau Pavilnio. Pavilnys... ar šis žodis, Skaiste, tau nieko nesako? Tie du žodžiai: Pavilnys ir Povilas.
          -Tikrai, dėstytojau. O aš ir dėmesio į tai nebūčiau atkreipusi, kol nepasakėte į tuos du panašumus.
          -Aš, Skaiste, domėjausi, iš kur kilo tas žodis Pavilnys. Mane Džiugas vis klausinėja. Gyvename Pavilnyje ir nežinome, iš kur tas pavadinimas kilo. Teko visą literatūrą išversti, bet niekur aš jokių sąsajų neradau. Todėl dabar man kilo idėja. Ar žinai kokia Skaiste?
            -Nekankinkite jaunos merginos, dėstytojau, -sakykite greičiau.
            - Skaiste, ar tik nebus Pavilnys nuo Povilo ir kilęs. Mes dar nežinome, kas vėliau nutiko tam Povilui. Kuo jis buvo vėliau, aš tik jaučiu, kad čia yra, kažkoks stiprus tarpusavio ryšys. Ryšys tarp Povilo ir šitų aplinkinių vietų. Jis galėjo gyventi netoli Enrikos. Kur geriau, jeigu ne ten, kur dabar ir yra Pavilnys. Nesvarbu, kaip rašo mūsų istorikai, kad Pavilnys, atsirado tik devynioliktame amžiuje, manau, jis žymiai anksčiau pradėjo kurtis. Bėda, kad pro Vilnių daug karų praėjo, daug kas per tiek laiko pražuvo ir sudegė. Nors vėl, tam tikrų įvykių atmintis yra ilga. Ji atsispindi mūsų liaudies dainose ar padavimuose. Gaila, kad mes vėlai savo raštą sukūrėme, tie archyvai, kuriuos turėjome, yra išplėšti, išvežti arba sudeginti, Skaiste. Rašoma, kad Pavilnys atsirado, kai caro Rusija geležinkelį nuo Varšuvos iki Peterburgo pradėjo tiesti. Tada čia ir apsigyveno pirmi žmonės. Klausimas, ar tai tiesa, gal žymiai anksčiau jie čia gyveno? Neliko jokių dokumentų, jokių liudytojų. Tu atkreipki dėmesį į tokį faktą, kiek miestų ar miestelių pavadinimų nuo žmogaus vardo atsirado. Paimkime kad ir Jonava, aišku, kad nuo Jono. Ar ta didingoji Roma, ji irgi nuo vyriško vardo. Tai kodėl negalėtų būti Pavilnius ar Pavilnys, nesvarbu kaip tarsime ar kirčiuosime, nuo Povilo vardo? Enrika aiškiai rašo, Povilo vyrai, vadinasi, Povilas su savo vyrais kažur netoliese gyveno, tik kas jie buvo ir kiek jų, dešimt, dvidešimt ar daugiau vyrų. Kuo jie čia užsiėmė? Netoli krioklio pirma liejykla buvo, kuri tuometinę karo techniką gamino. Tik čia valstybinis reikalas, karaliaus ar didikų privilegija. Kiek aš jį pažįstu iš Enrikos pasakojimų, nemanau, kad Povilas su savo vyrais tokį darbą čia dirbo. Nors Povilas buvo išprusęs, bet su tuo, manau, jis neturėjo nieko bendro. Ne tas žmogaus tipas. Jis kitokia veikla užsiėmė. Klausimas, tik kokia? Manau, Enrika tai dar papasakos. Sėskis, Skaiste, dabar į mašiną ir važiuojame, pasiklausysime mūsų vyrukų nuomonės.
          - Matėm, matėme jūsų zuikučius, - iš tolo jiems Romas su Algiu šaukia.
          - Mes jūsų irgi, mums irgi puikiai matėsi, -atsako jiems Skaistė.
          - Mes manome, kad visai realiai jie galėjo šitaip susišnekėti, vadinasi, dieną su veidrodžiais, o naktį su žvakėmis.
          - Žinote, reikėtų ir mums kada vėlai vakare panašų dalyką atlikti. Aš, tikiu, kad taip buvo, bet įdomu būtų patikrinti, -sako Gedas.
            - Mes visada pasiruošę, -sušunka visi kartu, -nors ir šiandien vakare, dėstytojau.
            - Gerai, šiandien tai šiandien. Aš paimsiu žvakes ir galėsime patikrinti.
            - Žinote, kad mes su Skaiste dar vieną mintį aptarėme, nuo ko galėjo kilti Pavilnio pavadinimas.
Gedas, paaiškino jiems savo teoriją.
            - O kodėl ir ne, -sutinka abu jaunuoliai, viskas sueina.
            - Išeitų, pirma buvo Povilas, vėliau jo garbei ir atsirado tas pavadinimas, - garsiai mąsto Gedas. Povilo Vilnius arba Pavilnys. Anksčiau tuose amžiuose čia, aplink Vilnių, labiau lenkiškai ir žydiškai kalbėjo. Tikrų lietuvių čia buvo mažai. Jį, tikriausiai, ne Povilu bet Pavelu vadino. Taip ir kilo pavadinimas Pavilnius arba Pavilnys.
          -Greičiausiai taip, -sušuko Skaistė. Viskas klijuojasi, viskas logiška. Galėsime dabar ir į enciklopediją tą atradimą įdėti.
            - Neskubėk, Skaiste, -linksmai jai sako Gedas. -Palauk, kol baigsiu versti, tada visą tiesą sužinosime.
            - Sutinku, dėstytojau, tik aš manau, ką ten rasite, tik patvirtins jūsų spėjimus. Būtų puiku, kad mes dar vieną istorijos paslaptį sugebėjome atskleisti.
           

- Ar dar gyvi mano brangūs veidrodėliai? Ar tu juos kam pardavei? -vietoje bučkio, pasitinka žmona savo vyrą.
            - Nieko su jais neatsitiko, tik naudingą darbą istorijos puslapyje jie atliko.
            - Jau kokį ten darbą, ką tu ten vėl atradai?
            -Taip nori viską žinoti? Tai tada ir tu galėsi šiandien vakare pamatyti, kai aplinkui sutems.
          - Ką aš turiu pamatyti? Ir dar tamsoje? Negi šitie veidrodžiai stebuklingi, o aš kvaila moteriškaitė per tiek metų ir nepamačiau. Ką jie man išburs, gal ateitį ar pinigus?
        -Tau taip juokinga? -visur sau tik naudą nori turėti, deja, tai kitkas. Kaip nori, galėsi kartu važiuoti, jei ne, mes tada dviese su vaiku važiuosime.
        - Kur dviese, kur reikia važiuoti?
        - Vakare pamatysi, - atsako Gedas. Ar dabar galėčiau aš ko užkąsti? Ar ir tai, man jau negalima?
        - Gerai, plauk rankas ir eik valgyti.
     

- Sveikas, Artūrai, kaip tavo žandikaulis?
      - Skauda, -bet ačiū Dievui viskas savo vietoje stovi. O kaip tavo sveikata?
          - Mano paakys dar patinęs ir ranką dar maudžia, bet nieko baisaus. Ar varysi šiandien su dviratuku? Aš tai darbo turiu.
      - Ne, šiandien ir aš praleisiu, gal tik rytoj lėksiu. Norėsi, galėsi ir tu prisijungti.
      - Gerai susiskambinsime, iki, -atsako jam Gedas.
Bedirbant visokius daržo ir sodo darbelius, atėjo vakaras, danguje saulė užleido savo vietą savo broliukui mėnuliukui.
    - Džiugai, ar nori pasivažinėti su manimi, padėsi vieną seną paslaptį man išsiaiškinti?
      - Aišku noriu, o kokia tai paslaptis tėtuk?
Gedas pradeda pasakoti sūnui, ką naujo jis vakar perskaitė, ir ką veikė su veidrodžiais ir savo studentais tarp dviejų kalnų šiandien.
      - Kaip įdomu, kaip įdomu. Aš irgi noriu pažiūrėti, kaip žvakės naktį švies. Ar mama, su mumis važiuos?
      - Jeigu ji tik norės, galės irgi važiuoti.
      - Ar tu jai dar nieko nepasakojai?
      - Kol kas nieko nepasakojau.
      - Tada aš jai pats papasakosiu, ar galima?
      - Galima, galima, sūnau. 
      - Tada bėgu. Mama, aš tau vieną tokį dalyką papasakosiu. Mes dabar visi ten važiuosime.
      - Va kam tau tų veidrodžių prisireikė, galėjai iškarto man apie tai pasakyti.
      - Pasakyčiau, tai vėl išsidirbinėti pradėtum. Savo nesibaigiančius juokelius į mano daržą laidytum. Tai ar važiuosi su mumis kartu, jau pakankamai tamsu aplinkui pasidarė ir jaunimėlis mūsų laukia.
      - Aišku ir aš kartu su jumis noriu važiuoti. Tokio žymaus istorinio atradimo nenoriu aš praleisti.
      -Tu vėl pradedi? -Gedas piktai dėbteli į savo žmoną.
      - Gerai, tik nesinervuok būsiu gera ir paklusni, jūs tik nepalikite manęs vienos toje jūsų tamsoje.


Jaunimėlis greitai sušoka į mašiną. Truputėlį ankštoka, bet dėl mylimos istorijos dar ne tiek gali iškęsti.
      - Džiugai, kaip gyveni, tu gal jau penktokas? Mes visi girdėjome, kad tu per vienus metus per dvi klases sugebi peršoki?
      - Ne, tai tik vieną kartą man taip buvo. Daugiau taip neišeina.
        -Tada gerai, nes mes pergyvename, kad tu tik mokaisi, kitiems dalykams tau laiko nelieka.
        - Lieka, jam laiko, -įsikiša mama. Dabar dar berniukų chorą laiko. Pasirodo balsas ir klausa pas jį gera.
Visi nusijuokia.
        - Šaunu, Džiugai, kad tu toks gabus esi.
Po dešimties minučių mašina privažiuoja piliakalnį. Romas su Algiu išlipa. Gedas jiems paduoda po žvakę.
      - Vienas tegul vienoje pusėje uždega, kitas kitoje. Mes varome prie Povilo kalno, aš pašvyturiuosiu, kai būsime vietoje.
      -  Dėstytojau, tamsoje čia viskas kitaip atrodo...
      - Nebijok, Skaiste, -su mumis dabar Džiugas yra, be to aš prožektorių turiu. Aš eisiu pirmas, jūs visi paskui mane.
Visi juda nakties tamsoje. Aplinkui tik medžiai savo kalba kalba. Priekyje didžiulė juoda masė į dangų kylą.
      -Tėtukai, man čia irgi truputi nejauku, -tyliai sako vaikas.
    - Su manim nieko nebijok, sūnau. Čia be medžių ir kalno daugiau nieko nėra. Pagaliau visi užlipa ant kalno.
      - Čia tai bent, -sušunka Dalytė.
Visi apsižvalgo. Aplink daug žiburių visur mirguliuoja. Tolumoje sklinda šviesos nuo namų. Toli apačioje matyti autostrada lekiančios mažytės mašinėlės su įjungtais jų žibintais.
        -Ten, -ir rodo ranka Gedas, -rytuose mūsų piliakalnis.
        - Matome, matome, -visi atsako.
        -Tada pradėkime, imk, Džiugai, vieną žvakę, tu, Skaiste, kitą. Gedas uždega degtuką, dar akimirka ir naktyje dega abi žvakutės.
        - Aš švyturiuoju vaikinams, jūs pakelkite žvakes savo rankose.
Po poros sekundžių ten tamsioje tolumoje visi pamato dar du žiburėlius. Tos dvi šviesos. Jos gerai prasimuša pro tamsų šios nakties pasaulį.
          - Valio, -pirmas sušunka Džiugas, mes matome vaikinų žvakių šviesas.
          - Taip, sūneli, mes matome. Pasitvirtino, tai apie ką rašė Enrika. Ji dar aukščiau, savo pilyje manau stovėdavo... 
          - Todėl ta jos šviesa turėjo matytis dar geriau. Kaip nuostabu, kaip čia buvo romantiška, - laiminga sušunka Skaistė.
          - Sakai, romantiška, Skaiste? Tikriausiai, nes labai stipriai vienas kitą jie turėjo mylėti. Dabar čia aplinkui daug šviesų, tais tolimais laikais kai jie gyveno, to nebuvo, vien tik viena tamsa viską aplinkui gaubė. Kuo didesnė tamsa, tuo aiškiau matosi liepsnos šviesa. Visai nesvarbu, ar tai žvakės ar laužo šviesa. Šitą pilį lietuviai buvo pastatę, kad Vilnių nuo rytų saugotų, greičiau praneštų, kai priešas puola, tada jos taip ir vadindavosi, signalinės arba laužo pilys.
          - Istorija ant istorijos ar taip, tėtuk?
          - Panašu, kad taip ir yra. Visur aplink mus yra istorija. Lipkime dabar žemyn. Ką mes norėjome, viską dabar sužinome, iš Enrikos lauksime naujų žinių.
Visi paskutinį kartą apsižvalgo aplinkui, jausmas toks, kad šiurpuliukai eina per kūną, nesvarbu, kad miestas ir žmonės yra netoliese. Mes miesto žmonės, deja, kai patenkame į neįprastą sau aplinką kūnas iškart duoda tuos pavojaus signalus. Kokie dabar žmonės naktimis po miškus trankosi? Vienus žinau, tai Lietuvos kariuomenės specialūs reindžeriai, savo apmokymus juose rengia. Naktį nuo kalno žymiai sunkiau leistis, negu kilti, nelabai matosi, kur koją reikia dėti, ne taip pastatysi pėdą ir gali nikstelti koją, arba nusiristi nuo stačio šlaito. Neužsimuši, yra ne taip aukštai, bet susitrenkti tai gali, todėl geriau nerizikuoti. Neskubėdami jie atsargiai leidosi vos matomu taku. Pagaliau pasiekė asfaltuotą kelią, tą civilizaciją, jie mašinoje. Gedas privažiuoja prie piliakalnio kur jų laukia Algis su Romu.
        - Mes matėme jūsų šviesas, -pirmas prabyla Romas.
        - Mes jūsų, -jiems Džiugas atsako. Viskas yra teisybė, ką rašo Enrika ar ne taip, tėtukai.
        - Taip, sūnau. Viskas yra teisybė.


Važiuodami kiekvienas išsako savo naktinius įspūdžius. Naktį viskas atrodo kiek kitaip, negu dieną. Kitos gamtos spalvos, visai kiti pasauliai. Išlipa šeimyna iš mašinos. Gamta per tą trumpą laiką smarkiai pasikeičia, pakyla vėjas, dangumi plaukia greiti, juodi debesys. Tolumoje girdysi neįprasti garsai.
        - Tikriausiai bus lietaus, -taria Gedas.
        - Visko gali būti, -sutinka žmona. Senokai nelijo, gali ir palieti žemę. Nereikės daržo mums laistyti.
        - Bus lietaus, jaučiu tai. Klausimas ar smarkus, ar tik truputį pakrapnos, jeigu bus smarkesnis, rytoj nelabai dirbti galėsime.
        - Turėsi laiko atsipūsti nuo savo piliakalnio. Namie darbo irgi visada pilna. Dabar eikime mes miegoti.
Viduryje įdomiausio sapno Gedui teko keltis ir uždaryti pravirą langą. Lauke lietus ir vėjas buvo visai neblogai įsisiautę.
Rytas. Gedą pažadina lietaus barbenimas į namo stogą. Vadinasi, vis dar lyja. Pasižiūri pro langą, lietus ne toks smarkus, tačiau matyti, kad jis dar nenori nusiraminti. Ką jam daryti? Keltis ir bėgti krosą, ar dar lovoje pasivolioti? Ne taip paprasta kartais, pasirodo, tokią didelę bėdą išspręsti. Bėgti ar nebėgti? Viena kūno pusė sako, kelkis ir varyk, kita priešingai, kiek tu gali save kankinti, kam tau to reikia? Pagulėk nors vieną sykį, už lango lietus lyja. Lietus, tai tik nedidelė kliūtis, sau priežąstį rasti. Ne kartą ir ne du jis bėgiojo ir prie didesnio lietaus. Jam tas lietus visai netrukdo. Reikia tik tinkamai apsirengti.
Žiemą, kai šalta ir sniego pilna aplinkui, Gedas bėga. Tai šiltas vasaros lietus vienas juokas, bet jis tik paprastas žmogus, ne kokių pasakų galiūnas. Ir jam kartais ateina silpnumo akimirkos.
        - Gal šiandien patinginiausiu, - pats su savimi pasišneka Gedas.
        - Nebėgi, ko gi nebėgi? -pro miegus sumurma žmona.
        - Niekur aš nuo tavęs nebėgu, -ir tvirtai apkabina žmoną.
Po geros valandos Dalė išlipa iš lovos, reikia jai ruoštis į darbą, šiandien egzaminas.
        - Gal tu, brangusis, gali nors kartą man kavos padaryti? Jei į lovą negali atnešti, tai nors ant stalo?
        - Aišku galiu, aš dėl tavęs, mano širdele, viską galiu padaryti.


Žmona mokykloje. Vaikas dar miega. Lietus lyja, studentus perspėjo, jie šiandien gali būti laisvi. Ką jam veikti? Aišku, darbų visada yra, tik kojos pačios prie stalo nuėjo, pasiėmęs rankraštį, ne prisėdo, bet atgal į šiltą lovą įgriuvo.
        - Lepintis, tai lepintis. Gyvenimas duotas vieną kartą, galiu ir aš bent pusdienį kaip noriu pagyventi.

          Sūneli, tavo tėvas Varšuvoje susirado pačių geriausių draugų. Tie vaikinai buvo tokie pat paprasti žmonės, kaip ir jis. Juos visus sujungė ta pati bendra lemtis. Dauguma jų į Varšuvą buvo atvykę iš visos karalystės ir kunigaikštystės kampų, iš viso pasaulio. Povilas su vienais susipažino atsitiktinai, su kitais per darbus arba kokius įvykius. Man pasakojo, kad visi jie buvo beturčiai, bet geros širdies, jie norėjo gyvenime kažką nuveikti, kažką pasiekti, ir nelabai galėjo iš ko rinktis.
Tokių draugų, iš pradžių buvo tik dviese. Vienas nuo Gardino, jo vardas Andrejus, kitas nuo Mozūrų krašto, Marekas. Abu buvo neturtingų arba nusigyvenusių bajorų sūneliai. Abu atvyko į Varšuvą savo laimės ieškoti. Ten juos ir suvedė likimas. Povilas man pasakojo, kaip jie valandų valandas kūrė įvairius planus, norėdami savo gyvenimą pakeisti. Vieni sakė, kad reikia stoti į kariuomenę, kur iš tavęs tikrą vyrą gali jie parodyti. Kiti sakė, kad reikia geriau į vakarus išvažiuoti arba dar toliau, už jūros plaukti, ten jiems neribotos galimybės būtų. Jie buvo jauni ir drąsūs, nebijojo jokių sunkumų. Povilas juos sustabdydavo, kad reikia truputį palaukti, laikas jiems parodys, kuriuo keliu turi eiti. Jis norėjo pas Jokūbą pabaigti mokslus, nedaug jau liko laukti. Vėliau prie jų prisijungė dar vienas, pusiau žydukas pusiau prancūzas, Rene. Jam teko skubiai bėgti iš Prancūzijos, viską ten paliko. Jis labai apsukrus ir linksmas buvo. Šitame krašte jis nieko iš artimų neturėjo. Iš pradžių Povilas ir abu jo draugai jį globojo. Laikui bėgant, jie vienas kitą gerai pažino, tapo neišskiriamais draugais. Tada pasidarė gyventi žymiai lengviau, kai žmogus nesijauti toks vienišas. Visi draugai tapo viena šeima. Jie rūpinosi vienas kitu, stengėsi viens kitam padėti.
Darbe pas Jokūbą Povilas tik vadovavo. Kai atplaukia koks laivas, vaikinai visi sušoka į jį ir visos prekės iškrautos. Darbo kiekvienais metais vis daugiau būdavo, nes žmonės vis dar plūdo į Varšuvą. Jokūbui prekyba gerai sekėsi, tik jo sveikata sušlubavo, todėl jo sūnus su Povilu viską į savo rankas dabar perėmė ir po visą Lenkiją prekes vežimais išvežiojo. Sūnau, likimas pats pakišo Povilui mintį, kaip jam ir jo vyrams toliau gyventi.
Tai tie nevidonai plėšikai viską į savo vietas sustatė. Povilas, dažnai iš žydelių išgirsdavo, kad jų prekes tai ten, tai kitur atima įvairūs plėšikai. Dėl to jiems tenka didelius nuostolius patirti, ir niekas nežino, ką daryti, kareivių juk nepristatysi visose pakelėse. Kas jiems už darbą mokės, šalis labai didelė, yra vietų kur vien tik miškai per ištisus varstus eina. Povilas ilgai klausėsi tokių žydelių kalbų. Jis žydeliams savas buvo, visi juo labai pasitikėjo ir gerbė. Tada ir kilo jam mintis imtis saugoti tuos krovinius. Povilas sukvietė savo vyrus ir sako jiems.
            - Man gimė tokia nauja idėja. Mūsų žydeliai amžinai skundžiasi, kad tai vienoje vietoje, tai kitoje, pakelių plėšikai atima iš jų prekes. Vyrai, aš manau, kad mes galime užkirsti tam kelią. Mes patys galime kontroliuoti ir pristatinėti tas prekes. Mano planas yra toks: mes už tam tikrą atlygį palydėsime arba patys nuvešime krovinius, kur reikia.
          - Kaip samdomi kareiviai? - klausia Rene.
          - Panašu, - tik mes ne kareiviai, mes būsime brolija, kuri turės savo brolius visoje Karalystėje. Mes sukursime vieną broliją, kurį kontroliuos visus pagrindinius kelius. Ir niekas neišdrįs puldinėti čia mūsų vežimų.
          - Tam reikės daug vyrų, - sušunka Marekas.
          - Taip, reikės, - atsako Povilas, mes juos surinksime.
          - Dar gerai būtų, kad ir kautis jie mokėtų, -priduria Andrejus.
          -Teisingai, kad ir kautis galėtų, -sutinka Povilas. - Mes visus vyrūs apmokysime.
Dar ilgai vyrai apie tai diskutavo. Tačiau visiems Povilo idėja labai patiko. Vyrai sukirto rankomis ir pasiskirstė darbus. Vienas buvo paskirtas atsakingu už naujų ir tvirtų vyrų rinkimą, kitas, už jų apmokymą. Povilui teko sunkiausia užduotis, jis buvo išrinktas vadu už viską atsakingas. Dabar dienos taip greitai pradėjo bėgti. Jis net nepastebėdavo, kaip užklupdavo naktis, tiek naujų darbų ant jo pečių užgulė. Per porą mėnesių, jie atrinko porą dešimčių jaunų, drūtų ir drąsių vyrų. Povilas vargais negalais priprašė, kad senasis Macėkas bent pradžioje apsiimtų jo vyrūs karo mokslų pamokyti. Su žydais irgi susitarė, vyrai apsiima saugiai pristatyti jų krovinius, ir jeigu kas ne taip, už prarastą krovinį jie atsako savo pinigais. Pradžioje, pats Povilas lydėdavo krovinius, bet kuo toliau, tuo rečiau. Jo vyrai greitai išmoko rankose kardą laikyti. Jis pasakojo, kad pirmus metus visokių nutikimų buvo, ne vienas jo vyras žuvo nuo plėšikų rankos, ir daug vaikinų buvo sužeistų. Povilas, jais pasirūpindavo, nei vieno vaikino nepaliko bėdoje.
Laikas ėjo. Vis mažiau atsirasdavo norinčių susidurti su Povilo vyrais. Buvo toks atsitikimas. Bevežant prekes ant jo keturių vyrų, didelė gauja“ razbainykų“ užpuolė. Iš jų atėmė viską, ką vežė. Didelių nuostolių jie tada patyrė. Trys vyrai žuvo, tik vienas gyvas liko. Povilas sukvietė likusius vyrus ir išjojo į tuos miškus. Per savaitę jie išgaudė ir ant šakų žemyn galvom sukabino visą gaują. Visus iki vieno. Po šito įvykio pasklido gandas apie Povilą, į visas puses, kad jis už savo kiekvieną vyrą atkeršys, pradėjo juos gerbti arba bijoti, ir mažai kas bedrįsdavo, ant jo vyrų pulti.
Miške garsas irgi greitai eina. Greitai visi žinojo, kas yra ta Povilo brolija. Vis daugiau naujų vyrų norėjo į ją įstoti. Labiausiai patenkinti liko žydeliai. Dabar jie tvirtai žinojo, kad jų kroviniams nieko neatsitiks, o jeigu kas, tai pinigais vistiek atgaus už krovinio praradimą.

          - O, lelia, na tu ir duodi Povilai. Tai va kas tu tapai. Apsaugos komandos vyriausias vadas. Brolija, kuri kontroliuoja visus kelius šalyje. Čia tai bent naujiena. Jaučiu, kokie tai galėjo būti dideli pinigėliai. Visai neblogai, tu su savo vyrais prasisukai. Dabar man aišku, kas yra tie Povilo vyrai. Vadinasi, jūsų turėjo būti nemažai? - Gedas daugiau nebegali gulėti, reikia jam vėl vaikščioti. Tai senas, bet patikimas jo įprotis.
- Apsaugos komanda. Treniruotų, viskam paruoštų, drąsių ir jaunų vyrų komanda. Ar tikrai tais laikais galėjo tokia būti? Pakelės plėšikų, tai šimtais visur ir visada būdavo, nežiūrint kokie buvo laikai. Jiems jokio skirtumo, ar savas žmogus, ar turtuolis, stok, ką veži? Mes dabar tavo turtelį pasiimame, labai atsiprašome. Buvo jūsų, tapo mūsų. Kas nenori lengvų ir greitų pinigų? Aišku, kai juos pagaudavo, tai ir jiems galvos lėkdavo. Bet tai nesumažindavo norinčių greitai praturtėti žmonių skaičiaus, į laisvas vietas, ateidavo nauji alkanų ir basų plėšikų pulkai. Taip, prekyba tais amžiais augo kaip ant sparnų. Pati Varšuva, bei kiti miestai, didėjo ir plėtėsi. Žydų pulkai važiavo iš visos Europos, jie po visą didžiąją karalystę kūrėsi ir tarp savęs turėjo nepaliaujamai pristatinėti prekes. Ir pasitaikydavo, ne vieną ir ne du kartus, kad jų prekes pakelėje kas atimdavo. Jei geruoju neatiduodavo, tai žarnas paleisdavo, lavonus kur nors miške užkasdavo. Dabar, šiais laikais, kiek žmonių per metus mūsų Lietuvoje, Europos centre dingsta, su specialia įranga niekas nesugeba jų surasti. Tada? Buvo žmogus, važiavo su vežimu, ir dingo miške. Kas ten jo ieškos, kas suras? Tikrai, paprasčiau ir saugiau žydeliams buvo sugalvoti, kad kiti tas prekes į vietą pristatinėtų, kam patiems savo kailiu taip rizikuoti. Ir tada, brangieji, kyla klausimas, kodėl negalėjo atsirasti tokia Povilo brolija? Protingai mąstant, ne tik galėjo taip būti, bet ir privalėjo taip būt. Gal dar ir patys žydeliai galėjo kažką panašaus sumąstyti. Kadangi Povilas gyveno tarp jų, puikiai mokėjo tą kalbą, buvo gerai išmokytas Macėko kovoti, išvados peršasi pačios. Reikėjo tik tinkamo laiko ir momento, kada tokia ar panaši mintis kam į galvą šaus. Tą mintį galėjo ir tie patys žydeliai pasiūlyti. Kad ir tas pats Dovydas. Jis pats savo akimis matė, kaip Povilas su plėšikais susidorojo, žinojo, kad jis lankė pratybas, kad senas karys gerai Povilą šaudyti ir kirsti išmokino. Kai vieną kartą, kažkokios prekes iki paskirtos vietos nebuvo pristatytos, Dovydui ir gimė ta mintis, jei Povilas būtų šalia, jis to neleistų. Dabar gi, viso gero jų pinigėliams. Pagalvojo žydukas, racionaliai pamąsto ir sako Povilui:
          - Povilai, su mūsų tų prekių pristatymų yra labai blogai. Reikia kažką mums daryti. Tu pas tą seną lenką vaikštai mokytis? Tai imk savo draugelius ir patys saugokit krovinius.
          - Ir kodėl ir ne, -sutinka su juo Povilas.
Prasidėjo diskusija, ir atėjo ta išganinga mintis. Visai gali būti, kad taip ir buvo. Vėl tu, Enrika, man naują žinią atskleidei. Net negalvojau, kad stovėdamas tamsoje ant Povilo kalno, jį brolijos vadu matysiu. Ir dar kokios? SECURITY, specialus apsaugos dalinys, jo didenybės Lenkijos karaliaus žemėje.
Gedo kūną perėjo drebuliukas. Jo smegenys vėl užfiksavo naują argumentą. Žvakės, veidrodžiai ar tik nepasirodys, kad Povilas tuos dalykus savo brolijos tikslams pritaikė. Gedo smegenys toliau dirbo savo darbą.
            -Kam? Kokiu tikslu? Šviesa akimirksniu gali didelį atstumą pasiekti. Klausimas tik kam? Ir kaip ją geriau galima panaudoti? Bus, turės būti ryšys su Povilu ir jo vyrais. Kaip viskas čia neįprasta? Kaip viskas čia nenuspėjama?
Gedas vaikščiodamas pasižiūri pro langą. Lietus baigia nulyti.  Greitai visai nustos. Tokiu metų laiku retai būna, kad dangus ilgai lytų.
Visokių minčių galvoje buvo, bet kad Povilas taps apsaugos vadu. Ne, to taip nemąsčiau. Kaip netikėtai kartais žmonėms susiklosto likimai. Gal jis pirmasis mūsų valstybėje ir įkūrė apsaugos firmą. Pradžioje buvo tik Varšuvoje, vėliau ir čia, Vilniuje. Peršasi viena logiška ir paaiškinama mintis. Povilas su savo vyrais turėjo visus aplinkinius kelius kontroliuoti. Vilniaus trakas, Varšuvos trakas gal dar toliau. Turėjo jie ir kitais keliais drąsiai jodinėti. Kontroliavo. Įdomu tik kaip? Rinko jis kokį mokestį ar pats mokėjo? Gal tais laikais to dar nebuvo. Užtekdavo tik pasakyti, kad šitą krovinį Povilo brolija saugo. Gal to pilnai užteko. Brolija? Kas už tos brolijos sienų dar slėpėsi? Į ką ji išaugo, kuo tapo, kokios ilgos jos rankelės buvo?
Dar viena, dar viena gera mintis, greitai jo galvoje prasisuko. Gedas bėgte į savo darbo kambarį, greitai pastveria pakabuką, tartum pirmą kartą jį matytų.
          - Tu turi kažką bendro, tarp Povilo ir jo vyrų. Aš jaučiu. Tu nepaprastas pakabukas, tu turi savo reikšmę. Tik kokią, ką tu slepi savyje? Tas ženklas toks keistas, niekur nematytas ženklas.
Gedas dabar kitaip į tai žiūri.
          - Manau, tu ugnies liepsną reiški, kito paaiškinimo nėra. Kas galėjo tą liepsną naudoti? Aišku, Povilas ir jo vyrai. Išvada, kas dėvėjo tokį pakabuką priklausė Povilo brolijai. Tik taip, kito argumento aš nematau. Jus visi buvote broliai ir privalėjote tokius pakabukus nešioti. Tikriausiai tai buvo koks slaptas jūsų brolijos ritualas, arba priesaikos žodžiai. Visada visais laikais vyrai prisiekdavo Karaliui, kunigaikščiui, ar savo vadui. Taip buvo anksčiau ir dabar taip yra. Užtekdavo vien tokį pakabuką parodyti ir kelias laisvas. Prašom, keliaukite toliau, niekas čia jūsų neskriaus ir neplėšys. Ar labai tų amžių žmogus nuo dabartinio skyrėsi? Skirtumų mes aišku surasime, bet vienijančių dalykų, manau, daugiau. Vien paprastas priesaikos žodis, jeigu palygintume tuos laikus su šiandieniniais, ką reiškia. Tais laikais jeigu prisiekė, tai iki mirties, nebuvo tiek išverstakailių, kaip dabar. Taip, Povilai, kiek naujų atradimų tu man parodai. Labai įdomu, kas bus toliau.

Mes su Povilu, sūneli, galėjome daugiau ir nebesusitikti. Greičiausiai jis Varšuvoje ar kur kitur ir toliau būtų gyvenęs, jeigu nebūtų gavęs žinios, kad miršta jo tėvas. Jam pranešė, kad tėvas labai silpnas, ligos patale guli, rašė, kad gyvo jo tikriausiai jau daugiau nebepamatys. Povilas ilgai negalvodamas priėmė sprendimą, kiek galima greičiau vykti namo. Ten laukė tėvas ir sesuo. Jis man pasakojo, kaip sunku jam buvo tada palikti Varšuvą. Kiek draugų, kiek reikalų aplinkui reikėjo atsisakyti. Visi pergyveno dėl Povilo, tiek žydai, tiek ir jo brolijos vyrai. Bet Povilas jau buvo sprendimą priėmęs ir su pora vyrų išjojo link savo gimtojo Naručio. Vyrai nenorėjo jo vieno išleisti, sakė kur jis jos, ten ir kiti.
Sūneli, jis, deja, neberado gyvo savo tėvo. Kai pagaliau pasiekė namus, jo tėvas buvo miręs ir palaidotas. Povilas dėl to labai krimtosi, bet taip jam atsitiko šitame gyvenime. Porą mėnesių jis gedėjo, nežinojo kaip toliau gyventi. Ar sename tėvo dvare likti, ar atgal vėl į Varšuvą grįžti. Jis dabar ne tik už save, bet ir už Vilintą ir savo visą broliją buvo atsakingas. Tikt Povilą labai traukė Vilnius. Jis prisipažino, kad tas miestas tarp kalvų jį užbūrė, tai greičiau atsitiktinumas, ar kažkokia nepaaiškinama jėga tai nulėmė. Bet aš manau, kad paslapčia Povilas vis apie mane galvojo, troško jis dar bent vieną kartą gyvenime mane sutikti. Taip likimas ir vėl mus kartu vėl suvedė.
Tavo seseriai tada penkeri metukai buvo. Aš daugiau nesitikėjau kada nors sutikti Povilą. Visas mano skausmas jau buvo ten praeityje. Aš gyvenau paprastą ramų šeimyninį gyvenimą, daug iš jo neprašydama, tik meldžiau Dievą, kad tavo seseriai sveikatos duotų. Mes kartu buvome labai laimingos.
Vieną dieną iš paprastų žmonių išgirdau, kad mūsų apylinkėse apsigyveno nepažįstami vyrai. Žmonės užsiminė, kad jie yra nepanašūs į vietinius. Visi jauni, visi gerai apsirengę, turintys gerus ginklus ir žirgus. Iš pradžių aš nekreipiau į tai dėmesio. Į Vilnių važiavo iš visur, vis nauji ir nauji žmonių būriai. Todėl neskyriau daug dėmesio, kol kartą mano vyrui vietiniai žydeliai nepapasakojo, kad jų prekybai čia, Vilniuje, dabar atėjo saugūs laikai. Čia yra labai ramu ir patikima vežti visokius krovinius iki pačios Varšuvos ar net Krokuvos, kad niekas jų krovinių daugiau nedrįsta plėšti, nes Vilniuje atsirado vienas labai patikimas jų žmogus. Jis su savo vyrais garantuoja tą krovinių saugumą. Aš iš kitų anksčiau buvau irgi girdėjusi, kad aplink Vilnių nebeliko jokių plėšikų. Visi stebėjosi, kaip taip galėjo atsitikti, tačiau, visi žinojo, kad dabar tapo saugiau keliauti. Tos kalbos prasidėjo prieš gerus metus, bet kuo toliau, tuo labiau jos plito. Ne didikų ar bajorų tarpe, bet tarp paprastų žmonių. Jodinėdama aš dažnai bendraudavau su tais žmonėmis, jie džiaugėsi, kad dabar čia yra saugu gyventi, nebereikia nieko bijoti. Daug varstų aplink Vilnių nebepasitaiko jokių plėšikų, žmonės savo akimis matė, kaip likusius kažkas ant šakų iškorė. Niekas nebedrįso daugiau čia plėšikauti, atsisakė šito amato arba kur kitur išsidangino.
Mano vyras buvo vienas iš galingiausių žmonių Vilniuje. Mums niekada nekildavo jokių pavojų, nebuvo man ko bijoti, todėl tokios kalbos ir džiugino, ir kėlė juoką. Sūneli, aš nekreipiau į jas didesnio dėmesio, kol vieną dieną neišgirdau, kad tai yra Povilo ir jo vyrų nuopelnas. Tik tada aš pagalvojau, ar tai ne tas pats Povilas, mano Povilas. Anksčiau jis buvo vienišas skurdžius, dabar gi buvo kalbama apie turtingų ir galingų vyrų grupę.
Visokie ten gandai apie juos sklido, kad jų yra labai daug jaunų vyrų tiek Lietuvoje tiek ir Lenkijoje. Ir jiems visiems vadovauja Povilas, kuris labai išsilavinęs, mokantis daug kalbų, jomis visomis skaito ir rašo. Aš irgi kartais eidavau apsipirkti pas žydelius, kurie sakė, kad tas Povilas jiems yra savas, nors ir ne žydas, bet jis puikiai moka jų kalbą ir raštą. Jis yra turtingas ir protingas vyras. Labai gražu ir aukštas, ir dar labai geros širdies, nes jis visiems padeda, nežiūrėdamas, kokios tu religijos ir luomo. Kito tokio, čia nėra.
Aš nuolat galvodavau, ar čia tas pats Povilas, ar kitas. Jeigu tai manasis Povilas, tai kodėl jis man nepasirodo? Kodėl mes negalime susitikti, nors vieną kartą, nors vienai minutei man ji pamatyti?
Garsas ir kalbos apie jį ir juos vis netilo. Atvikščiai, jos tik didėjo. Dar daug kas nebuvo jų akyse matęs, sakė, kad jie yra labai užimti savo tais darbais, visada visur skuba. Tai jie Vilniuje, tai jau Varšuvoje, tai dar kitur. Aš klausydavau šitų kalbų ir meldžiausi, kad tai būtų mano Povilas. Ir vieną dieną gerasis Dievas, išgirdęs mano tas maldas, mus abu vėl kartu suvedė.
Tą gražią saulėtą dieną aš, kaip jau tapo įprasta, jodinėjau po vietines apylinkes, norėjau dar nujoti iki to didžiulio skardžio pasiklausyti mūsų upės šniokštimo. Paleidusi taku žirgą ristele svajojau ir grožėjausi gamta, nes buvo pats pavasario grožis Kai. netikėtai priešakyje išgirdau atskriejančių žirgų kanopų bildesį. Supratau, kad atjoja nemažas raitelių burys. Vos spėjau apie juos pagalvoti, kai už akimirkos tolumoje pasirodė gera kokių dešimtis vyrų su puikiais žirgais būrys. Visi raiteliai buvo jauni ir gerai apsirengę, visi turėjo kardus ir pistoletus. Aš jų neišsigandau, nes tą pačią akimirką supratau, kas jie tokie. Tai buvo tie Povilo vyrai, apie kuriuos jau daugybę kartų buvau girdėjusi. Jie nieko blogo niekam nedarė. Bet mano širdis vistiek pradėjo pašėlusiai plakti. Aš nežinojau kaip toliau elgtis, nes staiga pamačiau jį, savo Povilą. Jis jojo pirmas, kiek atitrūkęs nuo kitų.
Ilgi šviesūs jo plaukai besidraikstantys vėjyje išskyrė jį iš jo būrio, kaip ir tas juodas kaip anglis jo žirgas. Jis šuoliavo link manęs, aš nežinojau ką toliau daryti, slėptis, ar likti ir laukti. Ar po tiek metų jis panorės į mane bent pažvelgti. Jis dabar yra turtingas vyras, kur turi savo moterį ir mane seniai pamiršo. Jis tiesiog prašuoliuos pro mane ir net nepastebės. Kol mano galvoje sukosi šitos mintys, Povilas su savo vyrais buvo jau buvo visai šalia. Dar akimirka ir, pagalvojau, kad mes prasilenksime. Aš, nejausdama savęs, patraukiau savo žirgą į tako pakraštį. Man buvo ir gražu ir baugu matyti taip į save atšoliuojantį tą raitelių būrį. Nežinau, kiek tai truko, kai staiga išgirdau ir pamačiau kad Povilo žirgas sužvengė ir visas piestu atsistojo. Po poros akimirkų ir kiti raiteliai aplink mane susispietė. Aš išgirdau tą vieną vienintelį jo žodį, koks jis brangus man pasirodė.
-Enrika?! -Žiūrėdamas man į akis, garsiai sušuko Povilas.
-Enrika? Tai tavo Enrika, Povilai? - aplinkui prakalbo jo vyrai, savo visomis kalbomis ir tuojau vėl nutilo.
Tą akimirką mes abu nenuleisdami akių žiūrėjome vienas į kitą ir abu tylėjome. Nei vienas iš mūsų negalėjo nė žodžio ištarti. Praėjo kelios laukimo minutės, jo vyrai pavarė savo arklius toliau. Jie gerbė savo vadą ir netrukdė jam, kiti net žinojo, kad Povilas myli tik vieną moterį vardu Enrika.
Pagaliau,  aš pratariau:
        -Taip, Povilai, tai aš, ta pati Enrika tik netokia jauna ir graži.
Mes ir toliau žiūrėjome vienas į kitą. Kiek metų mes nesimatėme. Tik sapnuose ir savo svajonėse vienas kitą ten sutikdavome. Aš buvau išauklėta, kad su vyrais visada reikia laikytis oriai. Dabar aš buvau ne jauna mergaitė, buvau suaugusi moteris, ir dar mama. Ir man, kaip ir Povilui, nebebuvo svarbios tokios žmonių taisyklės. Aš troškau tik vieno, kad jis kuo greičiau prieitų prie manęs, prie savęs priglaustų ir apkabintų. Povilas iš paprasto jaunuolio buvo virtęs pasakiškai gražiu vyru. Aš niekaip negalėjau nuleisti savo akių nuo jo skvarbaus žvilgsnio. Kaip ir jis nuo manęs. Pagaliau Povilas nušoko nuo žirgo ir priėjo prie pat manęs:
        - Enrika, pagaliau mes vėl po tiek laiko susitikome?
Tai jo balsas... jo lūpos... tik vieną kartą man matytas jo veidas, tos mėlynos jo akys. Jis mane prie savęs traukė nevaldoma jėga. Pagaliau mes susitikome... Po tiek metų. Mes norėjome vienas kito tiek daug paklausti ir pasakyti. Dabar tik žiūrėjome vienas į kitą, bijodami, kad tas matomas vaizdas neišnyktų mums iš akių. Mums abiems taip sunku buvo prabilti ir rasti tam tinkamus žodžius.
        - Enrika, aš tada taip norėjau tave susirasti, tik man pasakė, kad tu kitam skirta, kad greitai tavo vestuvės ...
Man iš akių pasipylė ašaros. Aš pravirkiau ir iš skausmo, ir iš laimės, gerklėje man strigo žodžiai. Pagaliau ir aš prašnekau:
        - O man pasakė, kad tave kažkokie kaimo žmonės išsivežė, aš tiesiog nežinojau, kur tavęs toliau ieškoti. Povilai, aš tada tavęs taip laukiau, tikėjau, kad tu atvažiuosi ir mane su savimi išsiveši.
Pamačiau, kaip persimainė ir pabalo jo veidas. Minutėlę jis stovėjo šalia ir mes toliau žiūrėjome vienas į kitą, aš taip ir likau sėdėti ant mano žirgo. Staiga Povilas ištiesė į mane rankas, aš šokau jam tiesiai į glėbį. Mes apsikabinome. Buvo girdėti tik du žodžiai... Enrika ... Povilai.
Nežinau, kiek laiko mes taip stovėjome apsikabinę, aš jutau jo kvėpavimą jutau jo rankas, kaip švelniai jis glostė mano plaukus, tyliai kartodamas mano vardą Enrika, Enrika, Enrika.
Sūneli, šitaip mes antrą kartą susitikome su tavo tėvu. Povilo vyrai išvyko į Vilnių. O mes? Mes turėjome vienas kitam tiek daug neatsakytų klausimų...
Nuo tada aš tapau pati laimingiausia pasaulyje moteris. Pagaliau šalia manęs buvo tas žmogus, kurį aš taip labai mylėjau, mano Povilas. Mes po trupuįi išsikalbėjome, kaip mums buvo sunku išgyventi atskirai, kaip svajodavome vienas apie kitą.
Net nežinau kiek laiko tai truko. Norėjau viską apie jį žinoti, jis apie mane. Aš buvau ištekėjusi moteris su maža dukrele. Pasirodo Povilas viską jau žinojo apie mane, tik nedrįso trukdyti, jis tikėjo, kad vieną dieną mes susitiksime. Taip ir atsitiko, mes vėl susitikome.
Mano kūnas pasidalijo į dvi dalis, viena jo pusė norėjo šokti ant žirgo ir lėkti su Povilu, tik su juo vienu būti, kita pusė sakė, kad esu mama ir privalau rūpintis su savo dukrele. Povilas suprato, kaip man yra dabar nelengva. Jis ramino, kad dabar jau niekas mums nebaisu. Sakė, „Pagaliau tave suradau ir daugiau niekada tavęs nepaleisiu. Tavo dukra bus ir mano dukra, mylėsiu ją kaip savą. “ Povilas pasakė, kad dabar jis yra pakankamai turtingas vyras ir mums nieko niekada netrūktų. Kad mes galime vykti į bet kurią šalį, kur niekas mūsų nesuras. Bet aš, sūnau, negalėjau taip staiga nuspręsti viską mesti ir su juo išvažiuoti. Buvo dar ir pareiga prieš vyrą, prieš visagalį Dievą. Aš nežinojau, ką man toliau daryti, kaip elgtis. Povilas nebenorėjo dar kartą manęs prarasti, ir aš norėjau kuo ilgiaui su juo būti. Vakarop mes išsiskyrėme ir sutarėme kitą dieną vėl susitikti.
Taip, sūneli, prasidėjo mano ir tavo tėvo draugystė.... ir mūsų meilė.

      Gediminas tylėdamas staigiai stojasi nuo kėdės, ir pradeda žingsniuoti pirmyn, atgal. Jis labai susijaudinęs, greitai vaikšto po kambarį. Priėjęs prie lango, žvilgteli į lauką. Iš čia, jis nemato gretimų apylinkių viso vaizdo, bet ir nereikia, jis ir taip galvoje jas atmintinai žino. Pagaliau tyliai ištaria:
      - Tai jūs, Povilai, su Enrika, susitikote kažkur čia, visai netoli. Dabar, Povilai, aš viskuo tikiu, ką rašo tavo Enrika. Kaip aš norėčiau, nors vieną akimirką jus abu gyvai pamatyti. Nors porą žodelių su jumis persimesti.
  Gedas vėl atsisėda, jo akys greitai bėgioja Enrikos rašytomis eilutėmis.

              Sūnau, aš niekam negalėjau pasakoti apie mūsų su Povilu ryšį. Mes turėjome slėpti savo draugystę. Koks žmogus tada būtų mane supratęs ir man padėjęs? Aš žinojau, kad garbingai  moteriai taip elgtis nedera, bet nieko negalėjau su savimi padaryti. Mane nevaldoma jėga traukė prie Povilo, mes dažnai susitikinėdavome. Mano vyro dažnai nebūdavo namuose ir aš galėjau viena drąsiai joti kur panorėjusi, niekas net nepastebėjo to. Aplink tik miškai ošė ir tekėjo sraunioji Vilnelė, pats miesto judėjimas, tu tą pats puikiai žinai, tolėliau visas buvo. Mes susitikdavome sutartose vietose, kur Povilas manęs visada laukdavo. Labai pamėgome aplinkines pilies kalvas. Šituos vaizdingus, nepakartojamus slėnius bei didingus miškus ir tekančią Vilnelę. Turėjome pasirinkę abiejų mėgstamiausias susitikimų ir jodinėjimų vietas. Tos dienos, tie metai, man buvo patys laimingiausi, patys gražiausi mano gyvenime. Mes kartu jodinėjome ir vaikščiojome, kalbėjome ir juokėmės. Mes nežmoniškai mylėjome vienas kitą. Dienos bėgo viena po kitos. Visi metai man prabėgo kaip viena akimirka. Mes tada dar nežinojome, kad Dievas skyrė mums tiek nedaug laiko pabūti kartu ir kad aš jau tada po širdimi nešiojau ten tave.
Aš esu be galo laiminga moteris, kad Dievas leido man sutikti tokį vyrą kaip Povilas, ir dėl nieko nesigailiu Tuos metus mes abu jautėmės tarsi apsvaigę. Pasaulyje niekas kitas nebuvo taip svarbu, kaip mes vienas kitam. Jis man išpasakojo visą savo gyvenimą, apie savo vaikystę, jaunystę, apie savo tėvą, apie savo seserį. Pasakojo, kaip jis mokėsi, dirbo ir gyveno Varšuvoje. Povilas neturėjo nuo manęs jokių paslapčių. Pasakojo, kaip naktimis jis žiūrėdavo į žvaigždes ir galvodavo apie mane, kaip smarkiai pergyveno, sužinojęs, kad aš turiu už kito ištekėti. aš jam sakiau, kad naktimis verkiau, apie jį vis galvodama.
Kol manęs nebuvo sutikęs, jis visada vykdavo į tolimiausias vietoves, dabar vykti į tas keliones paruošė gerus padėjėjus, jam ir čia, mūsų Vilniuje, atsirado daug darbo. Povilui labai gerai ėjosi tie jo darbai, ir jis norėjo būti netoli manęs, kad galėtų mane dažnai matyti ir girdėti: “Enrika, mes tiek daug laiko atskirai praleidome, dabar nei dienos nenoriu gyventi be tavęs. “Ką aš galėjau jam atsakyti? - aš pati nenorėjau, kad jis kur toliau išvažiuotų. Tais metais mano vyras ilgam buvo išvykęs į Minską, Oršą, ir dar toliau. Jam nuolat rūpėjo valstybės reikalai, todėl mes galėjome matytis beveik kiekvieną dieną.
Povilas stengėsi mane įkalbėti greičiau išvažiuoti su juo kartu su dukrele, aš jam sakiau, kad palauktume, kad aš negaliu taip skubotai pasiegti. Kai po tiek laiko apie tai pagalvoju, gal būtų daug geriau buvę, jei tada būtume kartu išvykę. Kas gi žinojo, kad greitai baigsis ta mūsų abipusė laimė? Kaip negailestingai kartais likimas sudėlioja žmonių gyvenimus. Vieną dieną tu laimingas, o kitą tu mirties šaukiesi.
Sūnau, tu visada gali didžiuotis savo tėvu, savo šaknimis, tu viską, kas geriausia paveldėjai iš jo. Jau rašiau, kad tu labai panašus ir primeni jį savo išore, kalbos maniera, savo eisena.
Tavo tėvas buvo kitoks, nei visi, tartum iš kito pasaulio Jis man tiek visokiausių rimtų dalykų atskleidė, aš kartais net nežinojau, kur jis rimtai kalba, o kur tik juokauja. Greitai jis man paaiškino visus slaptus signalus su ugnimi ir veidrodžiais, kaip jis tai sužinojo, papasakojo, kaip dėka tų signalų, jo vyrai tarp savęs susikalbėjo. Ir mums abiems nebuvo sunku susitarti per atstumą. Savo žinias jis labai norėjo perduoti ir man, kad aš tiek pat žinočiau ir mokėčiau. Visos mano žinios ir mokėjimas tai tik Povilo dėka, jis man buvo pats geriausias mokytojas. Aš įsivaizduoju, kiek daug gyvenime Povilas būtų dar pasiekęs, kiek gerų darbų jis būtų šitame pasaulyje dar nuveikęs, jeigu Dievas jam būtų skyręs daugiau laiko.
Tu jau žinai, kad jis su savo geriausiais draugais, įkūrė broliją, galvodami apie žydų prekių apsaugojimą ir savalaikį pristatymą. Per tuos metus į ją atėjo labai daug jaunų neturtingų vyrų. Povilas sujungė juos į vieną tvirtą kumštį. Jie tapo tartum viena stipri nedaloma šeima. Povilas juos mokė ne vien tik karo mokslų, bet norėjo, kad kiekvienas mokėtų skaityti ir rašyti. Jis jiems sakydavo, jeigu to galėjo išmokti vienas žmogus, vadinasi ir kiti taip pat tai gali. sakė, kad jis sukurs mokyklą, kur jaunimas galės visokių dalykų mokytis, nes pasaulio žinios duotos visiems, ne tik žydams ir ponams. Jis stengėsi palengvinti dalią beturčiams ir vargšams. Varšuvoje ir čia, Vilniuje, buvo įkūręs po karčemą, kur vargšai nemokamai gaudavo pavalgyti duonos. Jis buvo geras visiems žmonėms. Dėl to jį taip visi mylėjo ir gerbė.
Povilas sakydavo, kad jam vienam tiek daug pinigų nereikia „Enrika, tie pinigai man laimės neatneš. Mano laimė yra man artimi žmonės: tu su dukrele, mano sesuo ir brolijos vyrai. Jūs esate mano laimė ir šito gyvenimo prasmė. Visa kita šiame pasaulyje yra laikina ir nereikšminga.
Povilas planavo Vilniuje didžiulį prekių sandėlį pastatyti, kad tas prekes po visą Lietuvą ir Žemaitiją būtų patogu greičiau išvežioti.
      - Aš jau neblogiau už žydelius susigaudau toje prekyboje, gal net ir geriau, daug kalbų moku, ir pažįstamų ratas platus. Keisti man žmonės yra, Enrika, jie rūmus, pilis didžiausias sau stato. Kam to jiems reikia, Enrika? Žmogaus gyvenimas yra toks trumpas, tu nežinai kada gali numirti ar žūti. Pasaulyje kiek daug žmonių jokio turto neturi, o kiti nesugalvoja ką su savo pinigais daryti. Netaip turi būti šitame pasaulyje, daugiau dėl kitų reiktų stengtis, kad mestame galėtume gyventi visi lygūs.
Sūnau, papasakosiu apie tavo, pakabuką, kurį tu ant kaklo nešioji. Povilui kilo mintis, kad visi jo vyrai turi tokius ant kaklo nešiotų. Jie yra viena šeima, visi priklauso vienai brolijai. Jis ir man tokį patį vieną vakarą ant kaklo užkabino sakydamas:
        - Jis panašus į žydų menorą, bet aš jį truputį pakeičiau. Jame yra septynios linijos, septynios ugnys, tai kiekviena savaitės diena. Brangi, mano Enrika, taip ir visas žmogaus gyvenimas iš tokių dienų, mėnesių ir metų susideda. Šitos liepsnos pagalba mes tarp savęs susišnekame. Mūsų žmonės saugo visus kelius iki pačios Krokuvos. Šis ženklas reikalingas slaptam mūsų susikalbėjimui, norėčiau, kad tu visada ant kaklo nešiotum šitą pakabuką, gal kada gyvenime jis tau pagelbės. Žinok, čia man skirta liepsna dega, jeigu aš kada žūčiau, norėčiau, kad mane ne laidotų, o sudegintų.
Aš tada Povilui paprieštaravau:
        - Ką, tu čia kalbi, Povilai? Visus žmonės mes laidojame ir į žemę užkasame. Seniai niekas jų jau nebedegina...
Jis man sako:
        - Ten, kur aš augau, anksčiau mirusius žmonės degino, o ne į žemę laidojo. Ten buvo kitas Dievų tikėjimas. Todėl aš, Enrika, noriu būti sudegintas...
Povilas su savo vyrais buvo įsikūrę netoli nuo mūsų pilies nedidelėje karo stovykloje, kurioje jo vyrai treniravosi kaip naudotis kardais ir mokėsi iš šautuvų bei pistoletų šaudyti. Aš dažnai ten būdavau, kartu su Povilu mes bandydavome vienas su kitu pakovoti. Žinojau, kad jis dažnai tyčia man pralaimėdavo, bet mums abiems būdavo labai smagu.
Povilas supažindino mane su savo brolijos vyrais. Kiek daug žmonių pas jį ten buvo. Tie vyrai iš viso svieto buvo suvažiavę. Visi buvo linksmi ir draugiški. Jie sakydavo, kad aš esu jų karalienė, jie mano pavaldiniai. Man buvo linksma ir gera jų klausytis.
Tik buvo viena bėda, vis dažniau ateidavo blogų žinių iš rytų pusės.
Juodi tamsūs debesys niaukėsi mūsų Lietuvoje kartu ir Lenkijoje. Tų piktų maskolių ir kazokų armijos užiminėjo vieną miestą po kito. Iš tų rajonų atsirado daug pabėgėlių. Jie pasakojo labai baisių dalykų, kad priešas nieko negaili, viską savo kelyje degina, plėšia ir žudo. Mano vyras privalėjo vykti į tą karą, jis pats nebetikėjo, ar besugrįš dar kada pas mane gyvas.
Mes su Povilu vis galvojome, ką toliau mums daryti, kaip geriau čia pasielgti? Ar karas ateis iki Vilniaus, ar ne. Povilas mane ramino, sakydamas, kad dabar man nėra ko bijoti, jis visada bus šalia. Blogiausiu atveju mes galėsime pasitraukti. Žemių yra daug, ne visas jas priešas užgrobs. Galėtume pasitraukti kur link Lenkijos, ar dar toliau į vakarus. Dar neaiški ta karo eiga, gal ir nereikės niekur mums aplamai bėgti, prekyba vyksta ir per karą, valgyti ir rengtis visada juk reikia. Povilas sakydavo, ko negali padaryti kardas, tą gali padaryti pinigai. Jį taip žydai Varšuvoje buvo išmokinę. O žydai nei iš Vilniaus nei iš Lietuvos niekur nesirengė bėgti.

Į Vilnių atėjo vasara. Labai greitai prabėgo tie mūsų laimės metai. Tik, deja, sūnau, tai buvo paskutinė vasara Povilui... Mes nejautėme tos baisios nelaimės. Taip, ta caro maskolių armija artėjo link Vilniaus. Vilnius buvo didelis ir gražus miestas iš visų pusių apsuptas storomis gynybinėmis sienomis, kurios turėjo apsaugoti miestą nuo visų priešų antpuolių. Niekas nežinojo, ar priešas puls Vilnių ar ne. Kiek amžių praėjo, kai joks priešas nepuolė mūsų miesto, taigi ir dabar daugelis galvojo, kad priešas neateis iki čia. Mūsų kariuomenė, kuriai vadovavo  ir mano vyras, turėjo sumušti tą caro armiją. Ten, rytuose, daugelį metų vyko pastovūs susirėmimai. Ir Vilniaus miestas ruošėsi, kaip atremti būsimą puolimą, buvo paskelbtas visuotinis sujudimas. Miestiečiai taisė sienas, kaupė maisto atsargas, ruošė ginklus, mieste atsirado daugiau kareivių, gyventojai negalvojo pasiduoti priešui. Povilas paskutiniais mėnesiais buvo labai užimtas, reikėjo skubiai pristatyti daug prekių visame krašte. Jo vyrai, dieną ir naktį varinėjo savo žirgus. Visi ruošėsi karui. Karas, sūneli, visada ateina netikėtai ir nelaiku. Dauguma mūsų galvojo, kad jis dar toli, kad Vilnių aplenks, pabijos priešas jį pulti, ir kur kitur patrauks. Kokie tada mes buvome naivūs.
Tą baisią žinią aš išgirdau naktį. Mūsų pilyje visi miegojo, kai vidury nakties atjojo raitelis. Mane greitai pažadino, pranešė, kad atvykęs svečias turi man labai svarbių žinių. Aš, greitai apsirengusi, nusileidau į kiemą, maniau gal tai kokios skubios žinios nuo mano vyro, bet vos pažvelgusi, iškart pažinau atvykėlį, tai buvo Antanas, vienas iš pačių patikimiausių Povilo vyrų. Man iškart apmirė širdis, pagalvojau gal Povilui kas negero nutiko, jau norėjau pati klausti, kas atsitiko, kai išgirdau jo žodžius:
      - Enrika, aš nuo Povilo. Mūsų žmonės mums pranešė, kad kazokai Medininkų pilį puola, greitai jie ir čia bus. Povilas prašė, kad tu kuo greičiau susiruoštum ir su dukra išvyktum iš šitos pilies. Enrika, aš jūsų palauksiu ir jus palydėsiu. Povilas dabar renka savo vyrus, jie lauks mūsų prie sankryžos, ten kur kelias status nuo kalno leidžiasi.
Ši netikėta žinia mane tiesiog pribloškė, susinervinusi net nežinojau, ko čia staigiai man griebtis, kaip greitai susiruošti, juk aš buvau ne viena. Su manimi pilyje dar daugiau žmonių gyveno. Ką jiems daryti, ar čia likti, ar irgi kartu išvažiuoti? Mūsų pilies gyventojai turėjo saugoti Vilnių, joje taip pat buvo nemažai kareivių. Ką jie darys? Ką daryti su visu savo šeimos turtu? Kaip jį išvežti, ir kur paslėpti? Aš nors ir nemylėjdama savo vyro, buvau jam labai dėkinga. Jau tau daug kartų sakiau, jis buvo geras, mus mylintis žmogus. Tuoj pat šitą baisią žinią perdaviau ir laikinam pilies vadui. Kol vyrai tarėsi ką jiems daryti toliau, aš, moterų padedama, kroviausi būtiniausius daiktus, prasidėjo visuotinis bėgiojimas. Dar po valandos į mūsų pilį atjojo kitas raitelis. Jis irgi patvirtino Antano žodžius, kad kazokai puola Medininkus.

   
  - Gedai, -ar tu bent žinai, kiek dabar valandų?
Gedas net krūptelėjo iš netikėtumo, taip buvo pasinėręs į skaitymą, kad net neišgirdo kaip žmona į kambarį įėjo.
      - Per tave ir aš niekaip neužmiegu, suprask man rytoj egzaminas, susimildamas gal gali bent truputį manęs kada pagailėti.
Ką jam sakyti, ką daryti? Taip norisi viską sužinoti, kas ten toliau buvo. Bet iš kitos pusės, kiek gi dabar valandų? Gedas pasižiūri į laikrodį.
      - Taip, ir pasiskaitinėjau aš... Negali  taip būti!
      - Gali, gali Geduk, varge tu mano, užtenka tau šiandien, niekur nedings tavo Enrika su Povilu. Negi ir tau nereikia nors porą valandų pamiegoti, kaip tu žadi rytoj visą dieną ten dirbti? Gulkis prašau, gesink greičiau šviesą.
Mintyse Gedas sutinka, kad Dalytė vėl teisi, reikia ir jam nors truputį pamiegoti.
    - Gerai, gesinu šviesą ir ateinu.

Gedo ausis ne iš karto pasiekia Džiugo ir Dalios balsai. Kelkis tu, tuoj savo darbą pramiegosi! Gedas kaip nesavas. Sapnavo savo Kalną, savo Pilį. Matė ten Enriką, ji jam iš pilies ranka mojavo, jis jai kažką garsiai šaukė: Enrika, greičiau leiskis, greičiau palik pilį. Paskiau pasirodė raiteliai su deglais ir kardais. Vienas iš jų puolė Gedą, bet tas spėjo laiku išsisukti. Gedas bėgo, jis bandė surasti Enriką, visur girdėjosi mūšio ir žmonių garsai. Vieni žmonės verkė, kiti jau gulėjo negyvi. Dar Gedas atsimena, kad staiga stojo tyluma, nebesimatė jokio žmogaus, ir  jis tada kaip paukštis aukštai pakilo. Norėjo iš viršaus pamatyt ar tikrai aplinkui nieko nėra. Tolumoje, jam pasirodė nedidelis raitelių pulkelis. Gedas juos pažino, tai Povilas su savo vyrais jojo. Staiga Povilas paklausė Gedo:
        - Kur yra Enrika, kur mano Enrika? Aš jos visur ieškau ir niekur nerandu!
Gedas lyg bandė sakyti, kad jos čia nėra, nėra Enrikos. Vėliau ir Povilas dingo. Gedas vis skrido ir skrido, kol neišgirdo Dalytės balso. Dar porą minučių jis leisgyvis gulėjo. Taip sunkiai buvo paveiktas to sapno. Keista jam pasirodė, Enrika lyg užsiminė, kad Povilas turi žūti, bet šiame jo sapne, pasirodė viskas atvirkščiai. Nelinksmas Gedas kėlėsi iš lovos, mintyse pagalvojo, tikriausiai nesiseks šią dieną.
          - Aš negaliu ilgiau su tavimi būti, tu pats sau pusryčius pasiruošk. Viskas per tavo naktinį skaitymą, net savo kroso šiandien nebėgai. Kas ten taip tave užbūrė? Man laikas eiti, neturiu daugiau laiko su tavimi šnekėti.
Pasigirsta durų trinktelėjimas ir Dalės nėra.
        -Tėtuk, gal paimsi mane šiandien prie kalno, nenoriu būti vienas namuose?
Gedas viena savo smegenų puse dar ten sapne, tartum kas neduoda jam iš sapno išsilaisvinti. Kita smegenų pusė mąsto, ką visą dieną reikės jam veikti su sūnumi?
        - Gerai, Džiugai, galėsi ir tu kartu važiuoti. Žinok, visą dieną reikės ant kalno su manimi būti.
        - Išbūsiu, aš jau didelis, gal ir aš ką atkasiu.


Gedas pagaliau pabaigė savo pasakojimą, ką perskaitė ir ką sapne regėjo. Geras porą minučių buvo tylu, visi virškino Gedo žodžius. Kaip visada, pirma paklausė Skaistė:
        - Dėstytojau, tai ką mes dabar žinome, kokias galime daryti iš to išvadas, ką jūs čia, mums dabar papasakojote?
        - Kokias išvadas, klausi, Skaiste? Man šiandien sunkiai sekasi mąstosi, bet tam tikras išvadas galima padaryti, pavyzdžiui, aš pradedu nutuokti apie kokius laikus dabar ten eina įvykiai.
      - Koks, tai koks čia laikotarpis ir iš ko jūs tai nusprendėte? -Sušunka visi iškart.
      - Manau, kad apie 1655 metus čia veiksmas vyksta. Tai sprendžiu iš kelių faktų. Visų pirma, mes rankraštį radome čia, šituose pilies griūvėsiuose. Kazokai šitą pilį sudegino būtent 1655 metais. Aš ir anksčiau numaniau, kad šitie įvykiai galėjo vykti apie tuos metus ir apie tą amžių, tik nebuvo jokių įrodymų. Dabar prašau, pati Enrika rašo, kad vasara atėjusi ir kazokai visur aplink puola. Pačią pilį, kaip ir Vilnių, būtent rugpjūčio mėnesį jie ir sudegino. Bet žinote, kas man įdomiausia, kas dabar man pasidarė aišku?
Visi žiūri į Gedą.
        - Jūs čia apie ką, dėstytojau?
        - Aš apie Enriką, už ko ji buvo ištekėjusi, kokios giminės vyras.
Visų akys vėl nukrypsta Gedo link.
        - Tai grafų Pacų giminė. Pacai, tais laikais buvo viena iš pačių įtakingiausių giminių. Sapiegos ir Radvilų giminės jiems tik prilygo. Sekantis klausimas, kuris iš tų brolių? Jaučiu, kad galbūt tai bus Mykolas Kazimieras Pacas.
  - Kodėl būtent jis, tėveli?
      - Kodėl jis? Enrika rašė, kad jos vyras yra daug vyresnis už ją. Jis turi labai daug valstybinių reikalų. Mykolas Kazimieras Pacas gimęs 162l metais. Jis buvo Vilniaus vaivada, vėliau tapo Lietuvos didžiuoju etmonu. Iš to seka išvada, kad jam pagal pareigas ir buvo lemta spręsti visus su karais kilusius klausimus.
      - Čia tai bent, dėstytojau! -sušunka Algis. -Mes dabar galėsime praplėsti Lietuvos istoriją, užpildyti jos juodąsias spragas.
      - Kol kas neskubėk, Algi. Žinote, kas mane dar sudomino?
      - Sakykite greičiau, dėstytojau.
      - Mane labai sudomino Povilo planai ir tai, ką jis čia, Vilniuje, pasiekė. Atkreipkite dėmesį, ką rašo Enrika: aplink Vilnių neliko plėšikų, tai viena, toliau, Povilas su jo vyrais kontroliuoja pagrindinius kelius iki Krokuvos. Jiems puikiai sekasi patiems prekiauti. Jis dar nori čia, Vilniuje, pastatyti didelį sandėlį.
      - Kaip dabartinė logistika, -sušunka Romas.
      - Gal ir logistika, arba panašu į tai, - atsako Gedas. -Mane labai žavi tie jų sėkmės tempai. Skaitykime, per porą gerų metų jie visą tai pasiekė. Aišku, jiems nebuvo konkurencijos. Tais laikais diduomenė vengė tokių darbų. Čia, tikriausiai, labai padėjo tas faktas, kad Povilas pas žydus, ilgą laiką gyveno ir iš jų perėmė visą tą patirtį, todėl jam ir Vilniuje lengviau viskas ėjosi. Dar neįtikėtina, kaip Enrika rašė, kad jis atidarė karčemą, kur skurdžiai galėjo nemokamai pavalgyti. Apie tokius dalykus, kad tais laikais kas būtų rašęs, aš to niekur negirdėjau. Jeigu ir darė tai kas nors, tai tik kokie bažnyčios tarnai.
        - Šitoje  istorijoje, dėstytojau, daug kas yra  pirmą kartą. Pradedant tuo, kad Enrika rašyti moka, ir baigiant ta karčema.
        -Taip, Skaiste, tu teisi. Čia daug kas paminėta pirmą kartą tų metų istorijoje. Net baugu man darosi nuo tokio didelio informacijos kiekio. Atrodo, istorijoje nieko panašaus nebuvo, ir staiga - prašau. Aiškūs, įtikinami įrodymai, kad tas jau būta. Neveltui ir rašo Enrika, kad Povilas kaip iš kito pasaulio atkeliavęs.
          - Jis, tikriausiai, pirmas ir revoliucionierius, ir pirmas lobistas, ir dar pirmas Carito atstovas mūsų Lietuvoje, - reziumuoja Algis.
          - Dar pridėk, kad ir policininkas, bei teisėjas. Visas vietines apylinkes nuo plėšikų išvalė, - pritaria jam Romas. -Visus, žemyn galvom ant medžių pakabino. Kaip tokių racionalių metodų šiais laikais prisireiktų. Greitai baigtųsi valdžios ir grupuočių išsidirbinėjimas. Įsivaizduokite, einame Gedo prospektu ir matome - ant pakelės stulpo kabo ūkio ministras, toliau muitinės vadas, dar toliau porą seimo narių pakabintų supasi.
          - Romai, labai puiki tavo mintis, tik tavo mąsteliai per maži. Ką tu ten, po porą žmonių kabinėji. Reikia iškart pusę seimo, pusę ministrų, būtų kitas reikalas, iškart Lietuvoje naujų investicijų atsirastų, greitai reikalai į gerą pusę pasitaisytų. Būtų mūsų tautos elito pakaruoklių alėja. Žmonės važiuotų iš viso pasaulio pas mus, tokio neprilygstamo aštunto pasaulio stebuklo pasižiūrėti. Įsivaizduokite, dar iš turizmo kiek pinigų valstybė gautų. Ar teisingai aš investicinį planą braižau? -visas įsikarščiavęs dėsto Algis.
          - Taip vaikinai, jums gerų idėjų tikrai čia dabar netrūksta.
          - Suprantate, dėstytojau, mes ne dėl savęs, mes dėl Lietuvos tą planą kuriame. Jūs pats mums priminėte senus gerus dalykus. Povilas ir pirmas racionalizatorius Lietuvoje. Kaip ten jūs pasakojote, kad jis tą metodą Lenkijoje išrado, ten gerai suveikė, tada ir į Vilnių jį perkėlė.
Visi linksmai nusijuokė.
          -Taip, Povilui užtenka tik vieną kartą pamatyti, ir jis žino kaip tą ar aną panaudoti.
          - Dėstytojau, o ar negalėjo Enrika su juo iš karto gyventi, jeigu jie vienas kitą taip mylėjo?
        - Skaiste, tais laikais viskas ne taip paprasta buvo. Bažnyčia turėjo labai didelę įtaką žmonėms. Labai retai vykdavo skyrybos, tiksliau jų visai nebuvo. Neaišku, kaip jiems toliau viskas būtų nutikę, gal ir būtų jie kartu gyvenę. Viena aišku, kad Enrika laukėsi jų bendro kūdikio.
        - Tas pakabukas kur mes radome, kurį Povilas Enrikai uždėjo? Dabar ir mes žinome, ką jis reiškia. Ar taip, dėstytojau?
        - Taip, Skaiste. Dabar ir tą jau žinome, ką reiškią ir kam jį naudojo visi Povilo vyrai. Jie tarp savęs taip susikalbėdavo. Toks slaptas jų brolijos ženklas jis buvo.
        - Man, dėstytojau, viena abejonė, arba greičiau klausimas kyla. Ar jie per tokį trumpą laiką galėjo pasidaryti tokie turtingi. Visi gerus žirgus ir ginklus turėjo. Viskam šitam manau nemažų pinigų reikėjo.
        - Geras tavo klausimas, Romai. Viskas priklausė, kiek veiklos jie turėjo. Kaip Enrika rašo, Povilas su vyrais amžinai užimti buvo, vadinasi, užsakymų netrūko, už tą savo tą darbą, jie gaudavo nemenkus pinigėlius. Prekybą tada labai vystėsi, augo ne tik Varšuva su Vilniumi, bet ir kiti mažesni čia miestai. Aš manau, tais laikais, o ypač pas žydus, Povilas drąsiai galėjo skolintis. Gal ir ne vienas jam skolino, tikriausiai jis buvo patikimas žmogus. Gal koks turtingas žydelis pas jį dalininku buvo, Povilas pats rūmų neturėjo, manau, viską į savo verslą jis dėjo.
Visi nutilo. Savo mintyse visi buvo ten, praeityje, su Povilu ir jo Enrika.
        -Tai jūs, dėstytojau, dabar prie finišo artėjate, liko paskutinis jums mūšis. Ar teisingai mes jūs supratome?
        - Paskutinis ar ne paskutinis, Romai, dar nežinau, tačiau po to kazokų antpuolio iš pilies nieko neliko. Patį Vilnių, pagal mums žinomus faktus, jie irgi greitai paėmė, visą miestą sudegino ir labai daug žmonių išžudė. Aš šiandien blogą sapną sapnavau.
        - Koki sapną? - visi vienu metu sušunka.
Teko Gedui ir apie jį papasakoti.
      -Taigi, mano sapne Povilas ieško Enrikos, ir aš nežinau, kur ji, tik negyvėlius vienus aplink matau.
Stojo nejauki tyla. Niekas nelaukė tokios netikėtos baigties.
      - Bet čia tik mano sapnas. Nieko baisaus Enrikai neturėtų manau nutikti.
      - Jūs, dėstytojau, greičiau baikite viską skaityti, man dar ligą kokią įvarysite. Antra savaitė kaip eina, ir jūs dar niekaip nepabaigėte jos versti.
    - Gerai, pabaigsiu, Skaiste, šiandien arba vėliausiai ryt viską manau perskaitysiu. Žinosime iki pabaigos, kaip ten viskas su jais nutiko.
    - Bet vis tiek, vienas iš jų turės žūti. Povilui tas lemta, ar taip, dėstytojau?
    - Panašu, kad taip, Algi, tik neaišku, kaip ir kur.
    - Gaila man Povilo, - susigraudinusi pratarė Skaistė.
    - Gerai, užtenka tų ašarų, eikime mes dirbti. Džiugas sakė, kad šiandien jis mums parodys, kaip reikia čia aplinkui ieškoti. Ar taip sūnau?
      -Taip tėtuk. Aš parodysiu jums, bet man irgi labai gaila Povilo su Enrika.

      - Mama, aš šiandien visą dieną pas tėtuką dirbau. Aš jiems labai daug padėjau.
      - Gerai, Džiugai, tu tikras tėvo pagalbininkas.
      - Kaip egzaminai, ar viskas gerai praėjo?
Dalia tik galva linktelėjo.
      - Džiugas visą dieną su manimi dirbo, išalkom labai abu.
Mato Gedas, žmona visai nusiminusi, nervingai maigo rankas.
      - Ei, kas atsitiko? Kodėl su manim nekalbi?
Dalia vis tiek tyli, jokio žodžio iš jos lūpų nesigirdi.
      -Tai žadi ir toliau taip tylėti, nieko man nesakysi? Tai mes, išeina, nebe šeima, tada ir aš tau nieko apie save nepasakosiu.
Praeina viena minutė, antra. Gedas šildo valgį, retkarčiais užmeta akį į paniurusią žmoną. Pagaliau neiškentusi, Dalytė prabyla:
      - Gedai, ar tu prisimeni, kaip neseniai abudu šnekėjome, kad greitai mokykloje išleistuvės įvyks.
    - Puikiai žinau, kad tau greitai tos išleistuvės, ir kas toliau.
Dalia pasuka į vyrą savo galvą, pakelia liūdnas akis:
    - Mano išleistuvės seniai praėjo, aš ne apie save, aš apie Valdą kalbu. Kaip jūs, vyrai, taip greitai viską pamirštate.
Valda! Kaip Gedas galėjo ją taip pamiršti, jis žmonai, Valdai ir sau pasižadėjo, kad padės, bet ėmė ir išgaravo visa tai jam iš galvos. Visa savaitė praėjo, jis net prisiminęs nebuvo jos. Valdai verkiant reikia rasti pinigų, o jis taip lengvai ją pamiršo. Velnias kad mane paimtų, kaip aš tai pamiršau.
    - Dalyte, kaltas aš, visai pamiršau, bet tikrai surasiu kokį nors būdą.
Tik kokį, tyliai sau mąsto. Kokį būdą? Skolintis reikės. Pas ką, kada jis tuos pinigus grąžins, ir be jų dar senų skolų turi.
      - Geriau tu būtum nieko žadėjęs, aš, kvailė, leptelėjau Valdai tavo žodžius, kad tu jai padėsi. Ar tu supranti, kad tų pinigų reikia ne paskutinę dieną? Dabar jų reikia, suknelei ir kitiems dalykams nupirkti. Ji tavimi patikėjo, ar tu supranti? Ji  kiekvieną dieną, kaip ant adatų sėdi, laukia tų prakeiktų tavo pinigų. Verčiau tų išleistuvių mokykloje niekas nedarytų.
Nežino Gedas, ką jai atsakyti. Vėl kelintą kartą Dalia teisi, niekas netraukė jo už liežuvio. Taip, šauni ta Valda, tik ar gali vargšas dėstytojas jai kaip nors jai padėti? Kiek daug tokių merginų yra šiame pasaulyje? Nėra ir nebus lygybės, iš istorijos jis tą puikiai žino. Deja, jos niekada ir nebuvo... Ką dabar jam daryti? Negalima visko ant savo darbo suversti, nes gyvena tai čia ir dabar jiems reikia.
      - Dalyte, kada Valdai tų pinigų reikia?
      - Užvakar reikėjo, vakar, šiandien, nors ir rytoj. Tik iš kur mes juos dabar ištrauksime? Nebent tu aukso dėžę kur iškastum, o ne paprastus rankraščius. Ką man dabar daryti, per tą tavo tokį gerumą. Pasakyk ką, kaip jai padėti?
      - Jeigu aš pasakiau, kad Valdai padėsiu, vadinasi taip ir bus. Aš vienas sutvarkysiu, ir nereikia čia tau taip nervintis. Patikėk manimi, viskas bus gerai. Einu, dabar daržą palaistysiu, aš pinigų surasiu.
      - Kur, kur gauti tų pinigų? Ką daryti? Turėjau vieną galvos skausmą, per mažai buvo, tai dabar turiu du, - kalbasi su savimi Gedas. - Sakoma geriausios mintys ateina bedirbant. Tikriausiai ne visada ir ne visiems tai tinka, bet kai laistai agurkus, pomidorus ir kitas daržoves, tada geros mintys pačios į galvą netikėtai ateina.
Kaip gi ten Enrika rašė, kad Povilas visiems stengėsi padėti, ir ne jis vienas, visa brolija, vadinasi ir gautas pajamas valdė bendrai ir apie jas visi žinojo. Brolija, su kuo mes galime ją palyginti. Išeitų kaip su komanda, bet mes dabar nekariaujame..., mes tik krepšinį kartu žaidžiame. Savaime ta mintis į galvą Gedui atėjo, gal kelias jai buvo, tik reikėjo lengvai stumtelti. Komanda, Gedas ją senai turi, ne vienerius metus ištikimą ir patikrintą jų komandą.
Jeigu sekmadienį aš savo vyrams papasakočiau, kad reikia Valdai padėti, kaip mano komandos vyrai į tai sureaguotų? Tegul duotų bent po dešimt litų, ir tai jau šis tas būtų. Jo draugai geros širdies, dar paprašys Slavkos, Žydriaus, kad ir to paties Mindaugo. Žiūrėk, visi kartu ir išspręstų šitą nelemtą bėdą.
Gedo mintis vėl nutraukė mobilaus telefono skambutis. Kaip gerai, kad mes dažnai juos su savimi nešiojamės.
      - Klausau, - Gedas atsiliepia.
      - Čia aš, broliuk. Noriu tau žinią pranešti, sekmadienį turėsiu reikalų tame jūsų Vilniuje, taigi ir į krepšinį atlėksiu. Noriu Vilnių pamokyti, kaip tikrą krepšinį Lietuvoje vyrai žaidžia.
Nuo vienų minčių prie kitų. Kaip gerai, kad mūsų protas moka taip staigiai persijungti. Reikės dar ir brolio paprašyti paramos, tas irgi turi gerą širdį, augina tik vieną dukrą, turėtų nepagailėti nors kiek pinigėlių.
      - Visa senoji gvardija apsidžiaugs, tave salėje išvydusi. Jaučiu, tai bent žaidimas bus, - Gedas pralinksmėjęs kalba. – Tik tu ne sekmadienį, bet šeštadienį atvažiuok, aptarsime vieną labai svarbų klausimą, man gali prisireikti tavo pagalbos. Aš rankraštį beveik baigiu versti.
        - Sakai pagalbos, nuo kada Kaunas Vilniui pagalbos ranką tiesia. Aš iš istorijos to atrodo nepamenu, bet kaip brolis broliui, tai visada ranką ištiesiu. Ir šikt man tada ant to Kauno ir ant tų Vilniaus sienų. Būsiu šeštadienį, taip ir sutariam. Gedai, pabaik greičiau savo istoriją su Enrika ir Povilu. Noriu ir aš viską iki pabaigos sužinoti, tai iki šeštadienio broliuk.
Vis dėlto gerai, kad Gedas brolį turi. Teisingai jis sako, jam nusišikt. Man irgi nusišikt, kas tarp Vilniaus ir Kauno ten dedasi. Brolis tai turi jam padėti, kitaip ir būti negali. Jaučiu, Valda, mes bendromis pastangomis išspręsime tavo problemą.
Gera Gedui ant širdies pasidarė, nors vienai merginai šventę padarys, kitaip jau ir būti negali.
Dabar reikia greičiau pabaigti versti rankraštį, nes per ilgai tai jau užsitęsė.

Atėjus rytui aš buvau susiruošusi, pagaliau sudėjusi būtiniausius daiktus, mums buvo pakinkytos trys karietos. Pilis ruošėsi atremti puolimą, visi laukė kovos. Pasiuntiniai zujo pirmyn atgal. Vilnius irgi žinojo tą baisią naujieną, kad netoliese pasirodė priešas, tik niekas nežinojo kiek jų yra, ar puls jie miestą ar ne. Pagaliau, sūneli, aš su tavo seserimi ir dar keliom moteriškėm įsėdome į karietas. Mes pajudėjome iš pilies, Antanas ir dar penki kariai mus iš paskos lydėjo. Savo arklius pavarėme senu keliu link Vilniaus, ten, pusiaukelėje, turėjo mūsų laukti Povilas su savo vyrais. Priešas turėjo būti dar toli, aš taip norėjau greičiau savo Povilą pamatyti, žinojau, kad su juo mes abi galime būti saugios.
Kaip greitai šitame gyvenime viskas keičiasi, vakar diena dar buvo laiminga, kita diena tau tik ašaras ir skausmą ji atneša. Mes stengėmės greitai varyti savo arklius. Kas nutiko toliau, aš prisimenu kaip sapną, Visur aplinkui girdėjosi šūviai, riksmai, kardų žvangėjimas. Žmonių aimanos ir kraujas sruveno pažeme. Vyrai kovėsi, aš tik porą akimirkų mačiau savo Povilą, jis dalyvavo tame žiauriame kruviname mūšyje.
Smulkiau viską sužinojau iš vienintelio ten likusio gyvo kario.
Povilas su savo vyrais seniai laukė mūsų sutartoje vietoje. Tai mes tik tikrosios padėties dar nežinojome, jie buvo gerai informuoti, kokia didelė bėda užpuolė visą kraštą ir ką daro kazokai. Jis ruošėsi su savo vyrais laikinai pasitraukti iš Vilniaus, kol tas maras pro čia praeis. Norėjo ir mus su dukrele nuo to apsaugoti. Povilas buvo viską apgalvojęs, mums tik reikėjo laiku atvažiuoti. Ach, sūneli, kad nors kiek anksčiau aš būčiau susiruošusi... Deja, tokia buvo mano lemtis, laiko atgal jau nepasuksi...
   
- Povilai, pasižiūrėk į Medininkų pusę, ar matai ten tą didelį dulkių debesį, jis ateina, ar tik ne kazokai ir čia pasirodė?
  - Nieko tokio, vyrai, jie dar toli. Tuoj turi Enrika su Antanu pasirodyti. Aš Antaną perspėjau, kad greitai susiruoštų, kodėl jie ten taip ilgai dar krapštosi.
  - Povilai, mes nebijome tų kazokų tegu tik pabando čia savo nosis kišti, mes greitai jiems žarnas paleisime. Vyrai, ar teisingai aš sakau?
- Teisingai, Jurgi, tegul tik prisiartina tie nevidonai. Povilai, tu pats mus išmokinai, tu žinai, kad mes mokėsime už save ir mūsų Vilnių pastovėti.
Povilas atrodo ramus, sėdėdamas balne. Tikrai, ko dabar jam čia taip pergyventi, šalia beveik trisdešimt jo vyrų. Aišku, yra jų daugiau, bet kiti gavo skubių nurodymų, reikėjo visas prekes nuvežti į saugias vietas. Jis seniai ruošėsi šitam galimam kazokų puolimui. Pas jį net porą vyrų iš Maskvėnų ir kazokų užimtų žemių yra pabėgę.
Nėra jokių abejonių, kad priešas viską pakelėje plėš ir degins. Ar pajėgs miesto gyventojai ir Lietuvos didikai jiems dabar pasipriešinti? Jeigu visas jėgas į vieną kumštį sutelktų gal ir pavyktų, bet dabar, visi kas sau išsimėtę, kažin ar be pavyks. Jam patikimi žmonės patarė: “ Povilai, geriau jūs su savo vyrais kur nuošalyje tą laiką perleiskite“. Ilgai Povilas mąstė, kaip geriau jiems būtų pasielgti. Jis nei rūmų, nei didelių namų neturi. Taip, pasistatė atokiau nuo miesto tarp Vilniaus ir Enrikos Pilies laikinus medinius namus ant kalno. Jeigu ir sudegs jie, nedidelė bėda bus, jei būtų sandėlį pabaigę statyti, kurį planavo, tada būtų kas kita, bet daba, r buvo tik pačių jų darbų pradžia. Geriau palaukti, kol tas priešas praeis. Kad tie maskoliai čia ilgai užsibūtų tikimybė yra maža, greičiausiai bus tol, kol visko neprisiplėš ir kol pakankamai neras rūsiuose vyno. Per visą šalį jie nežygiuos, o kai trauks link namų su prikrautais vežimais grobio, va tada jiems Povilas yra sumanęs geras tas išleistuves, jo vyrai puikiausiai žino visus kelius, tik nereikės jiems snausti.
Karui prasidėjus, ateina pas juos vis daugiau ir daugiau naujų vyrų. Dabar jų jis gal net trys šimtus per visą Lietuvą turi. Bet tai tik pradžia. Žemaitijoje Juozas renka naujus vaikinų būrius. Sakė, po poros savaičių apie penkiasdešimt vyrų turėtų vėl pas ji atjoti. Kur dar aukštaičiai ir iš jo tėviškės, tie irgi norėtų prie jo prisijungti. Po mėnesio dar tiek pat būtų, beveik šeši šimtai jaunų ir gerai ginkluotų vyrų. Povilas, žydelių padedamas, ruošėsi tam karui, nesvarbu kas juos ten pultų. Jam laivai iš užsienio pastoviai gabeno naujus ginklus, nemažą arsenalą pas save jų turėjo. Žydai irgi tam dalykui savo pinigų negailėjo, jie sakė, Povilai, imk tiek pinigų kiek reikia, tu tik saugok mus ir visą mūsų turtą. Povilas dabar vis galvojo kaip geriau pasielgti, reiktų visiems į vieną krūvą sujoti ir pasišnekėti. Marekas Mozūrijoje sakė, apie du šimtus vyrų dabar turįs, Andrejus iš Gardino panašiai tiek, pridėjus dar Renė vyrus pačioje Varšuvoje ir Krokuvoje, kiek tada iš viso čia jo vyrų būtų? Koks skaičius? Ar tik ne apie kokius du tūkstančius? Kas dar galėtų tokiais skaičiais pasigirti. Tai vien jauni ir tvirti vyrai, tai ta brolija, apie kurią taip ilgai Povilas galvojo. Dabar ji reali yra, dabar tai jėga. Su šia jėga ir duos tiems maskoliams, kad jie žinotų, ką reiškia plėšti ir naikinti. Povilas apie viską pagalvojo, reikės veikti naktimis
Jis nuo nieko nepriklauso, nereikia prieš nieką atsiskaityti, pats sau ponas. Kas jam tie bajorai ar didikai? Dabar tokie laikai, jeigu turi pinigų ir gerų vyrų tai su tavim visi skaitosi. Ne tik Varšuvoje ir Krokuvoje, bet ir čia Vilniuje, jam visos durys atviros. Daugybė bajorų, tik ir laukia, kad Povilas jiems kokį skatiką numestų. Apie žydelius ir kalbėti nereikia. Tie tik ir šneka, “ jeigu nori, kad tavo prekyba sėkmingai eitųsi, tai pirma su Povilu susitik. “ Per Povilo rankas visa prekyba iš Lenkijos į Lietuvą eina, už kiekvieną naują vežimą, vis nauji pinigėliai jam byra.
Pagaliau po didelių vargų ir jam laimė nusišypsojo. Surado jis savo mEnriką, dabar jau niekada jos nebepaleis. Vilinta dabar didelė ir daili panelė išaugusi, greitai ją galės tekinti. Dabar ji, kaip tikra karalaitė gyvena, nieko jai netrūksta. Povilas ją ir mokslo mokina ir ginklu naudotis, kaip kad Enrika moka. Jos ir iš charakterio labai panašios, labai atkaklios, tik viena juodaplaukė, kita gi šviesiaplaukė. Jas abi Povilas nežmoniškai myli.
Paliepė jis ir Vilintai su kitais brolijos vyrais trauktis iš Vilniaus. Jie visi dabar turėtų link Kauno joti. Ten prie Nemuno, laikinoje vietoje sutarė išvien laikytis, kol priešas nepraeis pro šalį. Visoje Lietuvoje Povilas turi savo akis ir ausis. Dabar, kai tie kvaili kazokai laksto, Povilas per akimirką sužino, kur jie joja ir kiek jų. Ne veltui jis su vyrais tą ugnies ir veidrodžių kalbą naudoja, dabar be žodžių jie tarp savęs susišneka.
Labai gaila Povilui, kad jis negali sutrukdyti priešui Vilnių plėšti. Ne jis čia vaivada ir ne maršalka. Bet kai priešas trauksis, tai tada užkurs jiems pirtelę. Iki pačios sienos žada juos palydėti. Jo vyrai visi puikūs, patikim kariaii, kaip tikri ąžuolai. Daugybę valandų jis pats juos „muštravo“, devynis prakaitus lupo, bet negailėjo jiems geriausių ginklų, eikliausių žirgų. Vyrai jaučia savo jėgą ir vertę, jie tų kazokų visai nebijo. Tik ne laikas dabar su jais į kovą stoti, visai ne laikas. Bet kurgi Enrikos karieta, seniai ji čia turėjo jau būti?
      - Jurgi, nusiųsk vieną vyrą, į pilį, tegul joja ir sužino, kur jie taip ilgai užstrigo?
      - Klausau, Povilai...
      - Motiejau, tu jok, sužinok, kur dabar Enrika su Antanu, tegul jie nebegaišta nė minutės...
  - Motiejus greitai sugriš, jo žirgas pas eikliausias, mes, jeigu ką, tai tiems maskvėnams parodysime, kas dar yra mūsų Lietuva.
Vėl girdėti vyrų pritarimai, jie sveiki, stiprūs, pasitikintys savimi. Gražių porą metų Povilas išvien kartu su jais. Kiekvieną vyrą jis puikiai pažįsta. Ne vieną kartą jiems reikėjo parodyti, ką per sunkias pratybas yra išmokę. Daug turėjo susišaudymų, kapotynių, kol ir čia Lietuvoje visi suprato, kad geriau su Povilo vyrais piktuoju nesusidėti. Pats Povilas kielis kartus buvo sužeistas, prarado ne vieną vyrą, bet dabar tai praeityje, seniai niekas nebebando čia plėšikauti. Todėl dabar čia taip tylu aplinkui, dar iš pradžių, tik atsikėlus iš tos Varšuvos į Vilnių, tada dar niekas nežinojo kas jie vieni tokie. Pradžioje tik pora žmonių su Povilu buvo, negalėjo visi iš Varšuvos kartu išvykti, nes ten taip pat jie buvo reikalingi. Tada visko buvo, plėšikai kaip grybai iš po žemių dygdavo. Daugybę tų, kurie nenorėjo geruoju susitarti, ar paklusti Povilui, teko į aną pasaulį palydėti. Kiek reikėjo jiems galvų nukapoti, kol kiti suprato, kad geriau nestoti Povilui skersai kelio Tik deja, atėjo nauja nesustabdoma plėšikų armija, ir jos, deja, Povilas nepajėgs vienas sustabdyti.
      - Povilai, žiūrėk ten toli, ar tik ne raiteliai joja?
Povilas įdėmiai žiūri. Taip, atrodo tolumoje už poros varstų pasirodė raitelų būrysi, Kas jie, kiek jų? Jis meta skubų žvilgsni į kitą pusę, kelias dar tuščias, kur Enrika? Klausimas, kur tas raitelių būrys pasuks. Kad pultų Vilnių? Dar per anksti. Greičiausiai čia pirmas žvalgybinis būrys. Kiek ten jų? Jeigu kazokai, tai jie šimtinėmis visada joja, pirma nerami mintis, šmėkštelėjo Povilo galvoje. Šimtas kazokų atjoja, perdaug jų... Jo vyrų tik trisdešimt, ar jie atsilaikys? Gal anie joja link Enrikos pilaitės ir pirmiau ją norės pulti. Jie turi irgi puikiai žinoti, kas Vilnių dabar gina. Ten toliau, eina kelio įsišakojimas, kuriuo keliu jie patrauks? Dabar tik šimtinė, o jeigu greitai jų dar daugiau pasirodys, ir abiem pusėmis jie patrauks, ką tada jam daryti? Jei jis būtų tik su savo vyrais, galėtų kažkiek kardais pamojuoti, iš šautuvų pašaudyti, pagąsdinti, tegul pabando kas juos šiuose miškuose juos gaudyti. Miškai ir girios aplinkui čia tokie nepraeinami, ką tas priešo skaičius netenka jokios reikšmės.
Siaurame kelyje vos viena karieta prasilenkia, ten daugiausiai tik kokie penki, ar šeši raiteliai gali joti. Kur Enrika, kur Antanas? Jeigu priešas puls pilį reikės artimesniu keliu link pilies joti, kad anksčiau jiems joje būti. Kaip ne laiku pasirodė tie kazokai.
    - Povilai, ten kazokai manau pirma jų šimtinė, ar tik ne link mūsų jie dabar joja?
Dar sunku pasakyt, dar toli, bet jie greitai joja, tuojau ir paaiškės. Kur Enrika? Labai neramu darosi Povilui. Peržvelgia akimis savo vyrus, visi šalia, akyse jokios baimės, greičiau tik smalsumas. Supranta juos Povilas. Daugelis nori maskoliams kraują nuleisti, ne vieno šeimoje, tėvas ar brolis su jais yra ne kartą kovojęs.
Laikais bėga, praeina dar kelios neramios minutės.
      - Povilai, - girdi jis Jurgio balsą, atrodo jie link mūsų joja.
    - Taip, Jurgi, mata aš, kaip jie artėja.
Kuo arčiau tuo aiškiau, jų  ausis pasiekia tų atjojančių kazokų garsai.
    - Ką darysim, Povilai,?
    - Kur jie visi prapuolė, kur?
    - Povilai, atrodo Motiejus ten?
Greitu žvilgsniu Povilas įsižiūri, taip Motiejaus žirgas, kiek galėdamas lekia šuoliais. Po akimirkos jis išgirsta, kad atvažiuoja karietos, Enrika su Antanu tuoj bus čia. Povilas vėl pasižiūri į rytų pusę. Maskoliai artėja. Aišku, jie negali žinoti kiek čia vyrų jų laukia, tačiau vis tiek tikisi lengvos pergalės. Kaip viskas nelaiku, kai atvažiuos Enrika su karieta ir kazokai bus kaip tik čia. Nei atgal į Pilį joti, nei nuo jų kur pasprukti, karietą jie ją greitai pavytų.
Ar sustos kazokai, ar taip ir lėks, tiesiai ant jų? Povilas užsimerkė, kaip mokė senasis jo mokytojas. Kad dabar jis šalia Povilo stovėtų, žymiai ramiau jam būtų, patartų, ką dabar jam daryti.
    - Povilai, kai ateis lemtinga minutė, stenkis porai akimirkų užmerkti akis, išlygink kvėpavimą, ir mąstyk apie viską ramiai. Stenkis skaičiuoti priešininko ir savo veiksmus į priekį Jeigu tinkamai priimsi savo sprendimus, nėra neįveikiamų dalykų.
Kaip gyvą girdi jis savo mokytoją. Povilas atsimerkia, greitai jo galvoje gimsta planas. Reikia nors trumpam sustabdyti kazokus, kol pravažiuos Enrika su karieta. Vėliau, paskui ją leisis žemyn link Vilniaus sienų. Ten kelias siauras, priešų skaičius nieko nebereikš. Pasižiūri į savo vyrūs, visi ramūs, matyti laukia jo ženklo. Motiejus irgi čia pat:
      - Povilai, mačiau Antaną, jie tuoj išnirs iš posūkio. Enrika su trimis karietomis, ir penketo kareivių lydima važiuoja.
    - Trys karietos, tai dar blogiau. Kai pamatys jas važiuojančias, tie kazokai norės jas pulti. Vadinasi mūšis yra neišvengiamas.
        Vyrai, - garsiai Povilas kreipiasi į savo brolius. - Aš jūsų visų dabar prašau, dabar stenkimės sustabdyti kazokus, kol tos karietos pro čia pravažiuos. Tada mes, pridengdami jas, josime kartu link Vilniaus sienų.
    - Nebijok, Povilai, apsaugosime Enriką, tu tik vadovauk. Tegul jie nuo mūsų bėga, o ne mes, -pasigirsta vyrų balsai.
    - Povilai, jau Antanas ir karietos ten pasirodė!
Taip, iš kelio posūkio, kaip ir sakė, pasirodė Antanas. Jam iš paskos trys karietos, ir dar penki raiteliai. Gerai, kad nors penki, jeigu kils pavojus, dar jie galės pridengti Enriką. Priešas jų dar nemato, nedidelis miškelis jiems vaizdą užstoja. Dar kelios minutės, vadinasi, reikia pasiruošti, kaip tik ant sankryžos ir susitiks abi pusės. Kautynės turėtų būti trumpos, per mažai čia su juo yra jo vyrų, kad ilgai galėtų su jais kapotis.
    - Povilai, ten toliau pažiūrėk. Man atrodo, ten dar vienas priešų būrys pasirodė.
Povilas, greitai pasuka galvą kiton pusėn. Taip, ten tolumoje, dar vienas maskolių būrys pasirodė. Vadinasi jie čia, prie Vilniaus traukia. Kaip negerai dabar čia viskas susiklostė. Perdaug, dabar jau perdaug priešo karių. Kautynės neišvengiamos, reikės daug kraujo čia pralieti.
    - Vyrai, perdaug priešų mus puola, kai kas iš mūsų, o gal ir dauguma šiandien gali čia žūti.
    - Tu, Povilai, mūsų anksčiau laiko prašau nelaidok. Mirti mes seniai nebijome, kiek kartų, kai savo likimus su tavimi suvedėme, mes galėjome tą jau padaryti. Ir ką, mes vis dar gyvi esame.
Girdisi visuotinis vaikinų juokas.
      - Tu, Povilai, atsimeni, ką mums pačią pirmą dieną žadėjai? Greitą mirtį, bet su ginklų rankoje. Pinigai ir viskas kitkas, bus vėliau. Ar teisingai sakau, vyrai?
    - Taip, teisingai Jurgi. Povilas mums tik tą vieną mirtį ir žadėjo, tik kur jinai, kiek laiko kaip kardus laikome, bet ji mums vis nepasirodo.
Ir vėl visuotinis juokas.
    - Tu, Povilai, negąsdink mūsų, pats žinai, mes senai nieko nebijome. Sakyk verčiau, ką turime dabar daryti?
Per tas porą minučių, kazokai šiek tiek sustabdė savo arklius. Ir jie aiškiau pamatė čia prieš save nežinomus karius su šautuvais, su kardais
rankose. Matosi trumpam pasimetė, pamatę, kad priešas nuo jų nebėga, tik sau ramiausiai vietoje stovi, ar tik čia ne kokios apgaulės klastingas būdas nebūtų.
Jau ir Antanas čia pat.
      -  Povilai, niekaip anksčiau nesusiruošė Enrika, nors ir kaip aš ją to maldavau.
    - Dabar tai nesvarbu, Antanai, pažiūrėk kas mūsų ten priekyje laukia.
Meta Antanas savo žvilgsnį.
      - Kazokai, ot velnias, kaip jie taip greitai čia atsidangino?
    - Teks ir tau, Antanai, su jais asmeniškai susipažinti, - juokdamasis sako Jurgis, - vis kalbėjai, kad nori maskolių kraujo, tai dabar į valias galėsi jo atsigerti.
Vėl pasigirsta vyrų juokas.
    - Jie sustojo, žiūrėkite jie visi sustojo!
Taip, kazokai sustojo, priekyje jų vadas, savo vyrams kažką ten rėkia. Vargšelis nežino, kaip jiems toliau dabar pasielgti. Reikės kautis, vis tiek reikės, sau mintyse galvoja Povilas. Greitai jie supras, kad mūsų nedaug, kai tik pasirodys karietos, jie iškart iš to godumo mus puls.
      - Vyrai, jie tuoj puls, sustokite linijomis po dešimt. Pasiruoškite šautuvus. Pirma linija pagal mano signalą šauna, tada į jų vietą antra ateina. Vėliau ir trečia. Vyrai, po šautuvų šūvių greitai išsitraukite savo pistoletus, kai jie bus visai arti, vėl taip šaukite, pakaitomis, trimis salvėmis. Manau, bent pusė jų ant žemės liks gulėti. Jurgi, tada tu savo šautuvus ir pistoletus mums atiduosi ir su savo dešimčia vyrų juos iškarto atakuosi. Likusieji tegul per tą laiką vėl ginklus užsitaiso. Ir laukite tolesnių mano nurodymų.
Kaip Povilas ir tikėjo, vos tik kazokai pamatė tas atriedančias karietas, visi linksmai sušuko, ir nieko ilgai negalvodami pasileido šuoliais tiesiai link jų. Kas dabar pirmieji, kas dabar greičiau pasieks šią kryžkelę?
      - Vyrai pajokime truputį į priekį, štai ant to nedidelio pakilimo.
Visi pavaro žirgus link priešo. Dabar visiems aiškiai matyti kazokų galvos, atstatę ietis, jie pašėlusiu greičiu artėja link jų. Povilas pasižiūri, kur karietos. Jos irgi čia pat. Mato kaip Enrika per langą jam šaukia. Kokia ji graži, tos akys, tie plaukai, ta jos visa figūra. Abiejų akys akimirkai susitiko. Enrika tartum šaukė, atleisk, Povilai, aš nenorėjau, kad taip dabar čia atsitiktų.
      - Antanai, tu dabar lydėk Enriką į Vilnių, galva už ją atsakai, mes jus pridengsime.
Antanas, apgręžia savo žirgą, ir kiek tas gali lekia link karietų. Jos visos prie pat sankryžos, ir kazokai čia pat.
      - Pirma dešimtinė, taikyt, ugnis.
Pasigirsta šūviai, dūmai, arklių žvengimas, žmonių riksmai ir keiksmai.
    - Antra dešimtinė taikyt, ugnis.
Vėl tas pats. Matosi gal penkiolika negyvų raitelių guli, bet kiti vis tiek artėja link karietų.
      -Trečia dešimtinė, ugnis.
Nauji šūviai, vėl penketas negyvų kazokėlių tyso.
      - Vyrai pistoletus paruošti. Pirma dešimtinė, taikyt, ugnis.
      - Antra dešimtinė taikyt, ugnis, trečia dešimtinė taikyt ugnis.
Aplinkui tik dūmai, ir šūvių garsas spengia ausyse. Pagaliau dūmai išsisklaido. Matosi, guli žemėje gal pusė tos šimtinės negyvų kazokų, kiti nežino ką daryti, ar pulti ar trauktis atgal. Jų vado irgi niekur nesimato. Visi trumpam pasimetę. Tikėjosi lengvo grobio, tik ne ant tų vyrų kazokėliai užtaikė.
Kol kas labai gerai. Kaip Povilas ir galvojo, be savo vado jie pasimetė, jų čia  pusė negyvų ant žemės dabar tyso.
      - Pirma dešimtinė, atiduokite šautuvus ir muškietas, traukite kardus. Visi kiti greičiau iš naujo užtaisykime ginklus.
Povilas mato, kaip ten toliau atšuoliuoja dar viena nauja kazokų šimtinė. Greitai ji irgi bus čia. Neramu jam viduje, su viena šimtine jie dar susidoros, bet su dviem? Kaip begalvok, niekaip nepajėgs jis jos įveikti. Ką greitai jis galėtų dabar sugalvoti?
Atsigręžia Povilas atgal, mato kaip paskutinė karieta dabar palieka sankryžą. Dar penketą minučių palaukus, tada būtų galima trauktis. Jis vėl apžvelgia mūšio lauką, mato, kad kazokai rikiuojasi naujam puolimui, pamatę, naujai atskubančią jiems pagalbą. Kas gali žinoti, gal už jos dar keli nauji būriai iš paskos atšoliuoja. Reikia greičiau trauktis.
      - Jurgi, tu su savo dešimtine pulk dabar juos prašau. Tik porą minučių, kol mes spėsime šautuvus užtaisysime, tada atgal, kaip mokiau.
      - Gerai, Povilai, nepergyvenk parodysime jiems savo aštrius kardus. Pirmos dešimtinės vyrai, paskui mane pirmyn, už Vilnių.
Povilas, likusiems savo vyrams naujus įsakymus duoda.
      - Klausykite visi manęs atidžiai. Mes nepajėgsime jų ilgai čia sulaikyti, jų per daug yra. Kai Jurgis su savo vyrais pasuks atgal, pasitinkime priešą šūviais iš šautuvų. Tada traukimės keliu žemyn, išsibarstykime po penkis, ir ant kiekvieno posūkio, iššaukime iš ginklo. Tik šaukime ir jokime paskui karietas. Kol kas į jokį ten artimą mūšį nestokime. Žiūrėsime, kaip ten toliau bus. Ar viską supratote, vyrai?
      - Taip, Povilai, tik šauname ir jojame link Vilniaus.
      - Tik, vyrai, viskas pagal komandas, kolkas jokių kardų.
Priešaky Jurgis su savo vyrais įnirtingai kapojasi, girdisi riksmai ir keiksmai.
Praeina dar keletas minučių. Povilas mato, Jurgis duoda komandą ir jo vyrai atgal arklius varo. Povilas suskaičiuoja, deja trijų jo vyrų nebėra, vienas, šiek tiek pajojęs irgi nukrenta nuo žirgo. Skaudu Povilui. Jis šito mūšio nenorėjo, ne dabar jis ruošėsi su kazokais į mūšį susieiti.
        - Vyrai, pasiruoškit taikyti! Pagal mano komandą, kai paskutinis mūsiškis prajos.
      Pora akimirkų praėjo ir priešais juos kazokai su kardais lekia.
      -Ugnis!
Pasigirsta darni šautuvų salvė, po kelių akimirkų matyti nauji kazokų kūnai ant žemės tyso, tačiau dar tolėliau, nauja šimtinė garsiai klykdama saviškiamas į pagalbą atskuba.
      -Vyrai, dabar traukiamės atgal!
Visi pasileidžia senu keliu žemyn, link Vilniaus. Tas senas trakas ėjo, iki pat miesto vartų. Jis dabar keletą varstų vingiuos ir leisis žemyn. Iš abiejų pusių tik šlaitai ir miškas. Toks keistas šitas kelias, čia taip pati gamta viską aplinkui surėdė.
Prie pirmo posūkio, Povilas sušunka:
          - Adomai, su penkiais savo vyrais pasitik juos pirmas, šaukite ir žemyn...
Antras posūkis:
- Kazimierai, tu su kitais penkiais čia laukite, praleiskite savus ir šūviais pasitikite priešą.
Trečias posūkis:
- Nikolajau, tu čia stovėk, viską darykite tą patį.
Viršuje, ten jau pasigirsta pirmi šūvių garsai. Povilas su likusiais toliau žemyn leidžiasi, čia kelias išsiplečia į šonus, čia lygesnė vieta. Povilas sustabdo savo arklius.
        -Vyrai, sustokime čia visi eilute, kol dar nėra kazokų užtaisykime šautuvus.
Kiek dabar pas jį karių? Trylika jo vyrų beliko, kaip ten likusiems kitiems viršuje sekasi? Pasigirsta antra salvė. Praeina dar minutė, girdėti atjojančių žirgų kanopos. Po akimirkos pasirodo Adomas su savo vyrais, gerai nors, kad kol kas visi sveiki.
      - Adomai, jok iki kito posūkio, jeigu bus laiko vėl užtaisykite ginklus, ir laukite mūsų.
Neužilgo ir Kazimieras su savo vyrais jau čia, Povilas žiūri, kad vieno trūksta.
      - Kazimierai, už Adomo, už kito posūkio vėl pasitikite.
Tas tik galva linktelėjo ir toliau žemyn keliu pasuko. Priekyje matyti  nauji raiteliai, tik deja tai priešai.
      - Dar laukime vyrai, tegul daugiau jų į kelią išlenda.
Drąsūs tie kazokai, kiek į juos nešautum, vis tiek ant to pačio grėblio išneujo lipa. Mažai jiems savų lavonų, gal dabar net negali sustoti, nauji pulkai juos į priekį iš viršaus gena.
    - Ugnis!
Vėl krenta ant žemės aštuonetas raitelių. Išlošta dar viena trumpa akimirka, kiek jie dar galės taip atsilaikyti. Kur tik Nikolajus su savo vyrais, nejaugi jau ten jie visi žuvo.
    - Vyrai, atgal!
Vėl visi joja žemyn, pirmasis Adomas su vyrais. Jis duoda ženklą, kad viskas pas juos yra paruošta. Povilas veda savo karius žemyn, per vieną proskyną mato, kaip priekyje karietos važiuoja, jos juda žemyn pernelyg lėtai, nėra pakankamai joms vietos kur išsisukti, tenka atsargiau arklius varyti. Vėl neramu pasidaro Povilui, vadinasi nori nenori reikės kardus traukti, kitaip jie nesustabdys tų kazokų. Dar vienas posūkis, Kazimieras irgi duoda ženklą, kad yra pasiruošę. Vėl nuaidi šūviai. Per anksti. Labai greitai tie kazokai juos puola. Nuo kalno jų visa šimtinė žemyn lekia, nežiūri jie dabar nei savų nei svetimų, pabandyk tu juos čia sustabdyti.
Dar pora vingių ir priekyje pasimato paskutinė karieta ir penki kariai. Jie atsigręžia pilnomis baimės akimis į Povilo vyrūs. Girdi, koks pragaras ten viršuje dedasi.
Reikia kazokus čia nors dešimčiai minučių sulaikyti. Toliau kelias bus lygesnis, karietos galės greičiau jame judėti.
    - Vyrai užtaisykime ginklus, jeigu spėsime, jeigu ne tai, kardais juos teks pasitikti. Vyrai, prašau, sulaikykime juos nors penketą minučių, kol karietos lygų kelią pasieks.
    - Tu, Povilai, neprašyk o įsakinėk! Kol mes esame gyvi, Enrikai nieko neatsitiks, ar teisingai šneku, vyrai?
    -Taip, taip teisingai, mes dėl Enrikos nebijome mirti, tegul pragaras dabar bijo mūsų, nes mes ten ateina, visa mūsų brolija ateina..
Pasigirsta vyrų juokas. Ir akys visos dydeliu ryžtu iš jų spindi. Jie nieko nebijo, nei velnių nei tuo labiau tų kazokų. Vėl nuaidi šūviai ir vėl savi priekyje pasirodo.
    - Adomai, karietos netoli tenuvažiavo, mes čia juos pasitiksime kardais. Tu su Kazimiero vyrais, leiskis dar žemiau, prie kito posūkio.
Adomo su vyrais, jau nėra, priekyje Kazimiero vyrai. Povilas tik spėja ranka pamoti, kad žemyn jotų. Kai iš posūkio priekyje kazokai išnyra, kiek gi jų yra?
    -  Vyrai, kas spėjo pasiruošti, dabar šauti! Ugnis!
Vėl šešetas kazokų nuo savo arklių krenta.
    - Vyrai, kardais juos puolam, paskui mane, už tėvynę.
Dabar prasideda tikros kapotynės. Įnirtingai ir vieni, ir kiti kaunasi, visi jauni ir pikti. Kazokai jau matė, kiek negyvų jų vyrų čia guli. Jie irgi nori baisiai keršto. Povilas savo kardu kerta, ir į dešinę, ir į kairę. Jo aštrus kardas vis smogia ir smogia. Kaip jį ir  mokė, vienu kirčiu, vienu smūgiu. Nei jo vyras vienas nesitraukia. Čia viskas aplinkui susimaišė, krenta tai vieni, tai kiti. Po kiek laiko Povilas mato, kad jų tik keletas teliko, priešų tik daugėja. nuo kalno vis nauji jų būriai leidžiasi.
        - Vyrai, - sušunka jis, kiek dar turi sveikatos, -sukam žirgus atgal!
Vėl prasideda naujos gaudynės. Vieni traukiasi, kiti juos persekioja. Mato jis priešais Adomas su Kazimieru ir jų vyrais, muškietas paruoštas taiko, Povilas visas prisiglaudžia prie žirgo, kad netyčia savi nenušautų. Dar pora akimirkų, ir vėl nauja šūvių banga mišku nurieda. Krenta nauji negyvų kazokų kūnai. Dabar ir Adomo, ir Kazimiero būriai su kardais metasi link priešo. Naujas susirėmimas prasideda. Apsižiūri Povilas aplink, kiek čia jų beliko. Jurgis ir penki vyrai, dauguma kraujais paplūdę.
        - Vyrai, užtaisome pistoletus. Jurgi, aš lieku čia. Tu su vyrais leiskitės paskui karietas. Mes bandysime iki pabaigos čia išstovėti. Tu, Jurgi, lieki paskutinis, privalai gyvas ir sveikas mano Enriką su dukra į mūsų vietą pristatyti. Vilniuje nepasilikite, kazokai čia viską aplinkui naikins ir degins.
      - Povilai tu geriau jok, aš su vyrais čia pasiliksiu.
      - Ačiū tau Jurgi, bet tai mano vyrai, mano broliai krenta. Mes dar susitiksime, mes tikrai dar susitiksime, jeigu ne čia, tai ten aukštai. Jeigu aš žūčiau, perduok Enrikai, kad aš ją labai mylėjau ir sudeginkite mane ant to mūsų kalno. Viskas, vyrai, jokite. Jūs dabar visi esate atsakingi už Enriką.
      Visi paduoda Povilui ranką, atsisveikina, jaučia kad gal, paskutinį kartą jie šioje žemėje gyvi matosi.
    - Povilai, aš, be tavęs nejosiu, jeigu lemta žūti, tai drauge su tavim - sako jam Motiejus
Mato Povilas, kad niekur nesitrauks Motiejus, jis pats jį šito išmokė.
    - Gerai, Motiejau, dviem bus linksmiau į pragarą eiti. Vyrai jokite, nebėra daugiau laiko.
Pasižiūri Povilas į mūšį, jo vyrai dar laikosi, tik jų vis mažėja.
    - Ką gi, Motiejau, tu už savo Žemaitiją, o aš už savo Aukštaitiją, ir už mūsų abiejų Vilnių!
Lekia Povilas su žirgu į patį mūšio vidurį. Pamatę šalia savęs Povilą, jo vyrai su naujom jėgom pradeda priešą kapoti. Oi, dar labai ilgai kazokai prisimins šitą kelią. Kiek čia jų vyrų savo galvas padėjo? Buvo dvi, vienos geriausių jų šimtinių. Neveltui jos visada pirmos puldavo. Kas daugiau, jeigu ne geriausi kariai pirmi į mūšį puola. Buvo jie, bet per vieną pusvalandį jų nebeliko. Dar keletą minučių vyko tikros skerdynės. Kas ką? Povilas su vyrais nei per metrą nesitraukė. Nebuvo jiems ir kur trauktis. Ten apačioje jo Enrika.
Matė Povilas kaip krito jo draugai, jo broliai. Štai Adomas su perkirstu kaklu, kitoje pusėje Kazimiero pilve ietis įsmigusi styro. Krenta nuo arklio Nikolajus, kiek gi dar gyvų beliko? Tik penketas, visi kruvini ir sužeisti...
      - Vyrai, jojame, paskui mane, ten kur siauresnis kelias, gal mes juos ten dar sustabdysime.
Vyrai pasuka arklius žemyn keliu. Čia siauresnė vieta, vėl reikia kovoti, prasideda dar vienas mūšis, jie sulaiko priešą dar keletą taip brangių tų minučių.
      Staiga Povilas pajunta nežmonišką skausmą šone, kai priešas kirto jam kardu. Priešaky dar vienas bando kirsti, jis vos spėja laiku savo kardą atstatyti. Tik, deja, tų priešų daugybė, iš visų pusių jie puola. Kitas, dar didesnis skausmas, visą Povilo kūną sukausto. Tai aštri ietis jam į šoną sminga. Povilo akys aptemo, vos išgali ant savo arklio išsėdėti. Dar akimirka, ir būtų užkapoję Povilą kazokai, bet pasigirsta šūviai. Tai Jurgis su išvykusiais vyrais atgal į pagalbą sugrįžo. Krenta aplink Povilą jį puolę kazokai. Nauji jų lavonai kelią užkloja. Jurgis su vyrais puola ginti Povilą. Pora kirčių ir dar trys negyvi kazokai voliojasi.
- Povilai, kaip tu, ar dar gyvas, - paklausia jo Jurgis.
Povilas galva tik linkteli.
- Kaip Enrika? -vos jis teištaria.
- Viskas gerai, Povilai. Karietos lygų kelią pasiekė, ten ir mūsų kariai jas sutiko, ji dabar saugi yra.
- Tada gerai... tada labai gerai.. -ir Povilas, kraujais palūdęs, krenta nuo savo žirgo.
Aplinkui pasidaro tylu, ir antra kazokų šimtinė baigia išsisemti. Nebedaug jų beliko iš tų dviejų šimto vyrų. Ir jie, atrodo, nebenori daugiau kautis. Nežino, ką toliau jiems reikia daryti.
- Motiejau, kelkit Povilą ant žirgo ir jokite, mes jus čia pridengsime.
Vyrai tuoj pat užkelia Povilą. Motiejus jį prilaiko abiem savo rankomis. Joja. Povilas visas kruvinas, ir be sąmonės, gal jau miręs, o gal dar ne. Kol kazokai galvoja, ką daryti, Povilo vyrai bando tyliai pasitraukti.
Deja, vienas kazokas kažką sušunka ir puola paskui Povilo vyrus.
-Jūs, Motiejau, jokite, mes juos sulaikysime. Paskui mane, vyrai.
Ir vėl prasideda kautynės. Negana dar jiems to kraujo, mažai dar jų čia savo galvas padėjo.
Kautynės, kautynės, kautynės kiek jų vyko šitame kalne, šitame kelyje. Ilgam užteks pralieto kraujo, ilgam tai žemė prisimins. Nebuvo matęs šitas kelias tokių nuožmių ir įnirtingų kapotynių. Dar niekada čia tiek žmonių nežuvo.
- Enrika, - Povilas tyliai sušnibžda.
- Povilai, čia aš, Motiejus. Laikykis, brolau, mes tuojau Vilnių pasieksime.
- Enrika, - vėl pasigirsta Povilo balsas, jis daugiau nieko negirdi.
Neramu ir skaudu Motiejui. Ten mūšio lauke paliktas Jurgis su vyrais, čia Povilas mirtimi vaduojasi. Nejaugi tik jam vienam bus lemta tai išgyventi. Kodėl taip Dievas viską sudėliojo? Kur jo broliai? Dar visai neseniai visi gyvi ir sveiki buvo, juokėsi, apie kitokį gyvenimą kalbėjo. Dabar tik jis vienas beliko. Ką jam daryti? Povilą reikia skubiai gelbėti. Norisi verkti, tik ašarų nėra. Vien pyktis. Nebūtų šalia sužeisto Povilo, jotų ir jis ten tų kazokų kapoti.
Tas vingiuotas kelias baigiasi. Priešaky matyti Vilniaus miesto sienos. Kareiviai ruošiasi mūšiui, skubiai rikiuoja savo žirgus. Dar toliau, prie pat vartų karietos stovi. Mato Enriką, nerimąstingai į jų pusę vis žvalgosi. Šalia jos Antanas. Pamatęs atjojusius, Antanas, greitai sėda ant žirgo, ir šoliuoja link jų.
- Kas Povilui, kur kiti mūsų vyrai?
- Tik aš vienas likau. Visi kiti ten, savo galvas padėjo. Antanai, Povilas sunkiai sužeistas, reikia greičiau jam surasti gydytoją.
Dabar abu savo rankomis prilaiko Povilą, ir Enrika čia pat. Motiejus greičiau supranta, negu išgirsta jos žodžius. Ji kartoja tik vieną žodį „Povilas, Povilas“. Enrika puola prie jų. Kas Povilui, ar jis gyvas? Pribėga dar keletas žmonių. Neskubėdami, atsargiai jie nukelia nuo žirgo Povilą. Paguldo jį ant žemės. Povilas sudejuoja. Enrika atsiklaupusi prie jo sušunka:
      - Povilai, nemirk, prašau tavęs, tu tik nemirk.
Povilas iš lėto atsimerkia, priešais save jis pamato Enrikos akis. Lengvai jai nusišypso. Jis springsta krauju, kraujas teka iš daugybės jo kūno žaizdų. Pasigirsta vos girdimas tylus jo balsas.
- Enrika, mano Enrika... -, po kelių akimirkų. -- Kaip aš galiu dabar mirti, kai tokia graži mergina dabar prie manęs čia klūpo.
. Dabar mes visada būsime. kartu mano Enrikaaa....
Sūnau, tai buvo paskutiniai mūsų Povilo žodžiai.

Gedas atsistoja, nebegali jis daugiau sėdėti, jam trūksta oro. Akimis apžiūri kambarį, nueina prie spintelės, išsiima tėvo duotos dzūkiškos samanės. Įsipila gerus 200 gramų ir dviem gurkšniais išgeria ją iki dugno.
-Vau, stipri gyvatė.
Padaužo sau per krūtinę, dar gerų 100 gramų įsipila:
- Už tave, Povilai, ir už jus, vyrai. Šakės, jūsų tik trisdešimt buvo, tų kazokų net dvi šimtinės, ir jūs juos taip paturėjote. Vyrai, aš prieš jus lenkiu savo galvą, man toli iki jūsų. - ir padaro dar vieną gurkšnį.
Tada greitai eina į virtuvę, pasiima mineralinio butelį ir godžiai dideliais gurkšniais ji geria. Lengvai atsiraugia. Dabar žymiai geriau. Pasiėmęs su savimi mineralinio butelį, grįžta į savo kambarį. Neramiai vaikšto pirmyn atgal, niekaip negali nusiraminti.
Ilgai negalvodamas, dar vieną 100 gramų į stikliuką sulašina.
- Šiame juodajame kelyje vyko tokios kovos, ir niekas apie tai nežinojo. Jūs visi savo galvas jame padėjote, ir apie jus niekas nieko nežino, mes ten visokiems pirdžiams paminklus visur statome.
Negali. Dar vieną stikliuką Gedas įkala. Karšta jam krūtinėje, visą kūną dabar jam degina. Kentėk, sau tyliai sako. Povilo vyrai gyvybės negailėjo, o tu negali šitos samanės čia nugalėti.
Pereina porą kartų per kambarį. Vis tiek oro jam trūksta. Negali jis dabar patalpoje būti. Išeina į atvirą lauką, tylus vakaras, Dalia sėdi pavėsinėje, Džiugas jai skaito.
- Kas gi tau, kodėl toks raudonas? -pasigirsta žmonos klausimas.
Gedas nueina į sodą, pakėlęs galvą, žiūri į dangų.
- Atleisk man, Povilai. Atleiskite visiems mums vyrai, mes tiesiog to nežinojome... ir tu, Enrika, atleisk...
- Su kuo tu čia dabar šneki? -girdisi žmonos balsas. Jo Dalytė prieina arčiau.
- Ir tu, Dalyte, man už viską atleisk.
- Ką tu čia šneki, už ką? Kas tau atsitiko? Nusiramink, sugalvosime mes ką nors dėl Valdos, - toliau sako jam žmona.
- Dalyte, jis žuvo, jie visi čia žuvo...
- Kas žuvo, kur žuvo, tu apie ką? Valda, ji tikrai neis dėl to žudytis, ji stipri mergina.
- Dalia, Povilas žuvo. Jo visi vyrai žuvo, čia, šitame mūsų Juodame kelyje jie ir žuvo, tik vienas gyvas iš jų visų ten liko.
Ašaros... Jos tam ir yra ašaros. Sako, vyrai neverkia, tai silpnumo požymis. Kas tokią nesąmonę pasakė? Dar ir kaip verkia, tik ašaros padaro juos stipresnius. Taip ir Gedui buvo, jis neverkė, bet ašaros pačios sau rado kelią jo veide.
-Tėtuk, kas tau yra, kodėl verki?
- Džiugai, patylėkim minutę, tegul tėtis porą minučių pabūna vienas. Eikime mes truputį taku dabar pasivaikščiokim.
- Matai, kaip yra, Povilai, net nežinojau, kad tu čia gyvenai, dabar, pasirodo, toje vietoje gyvenu aš.
Žiūri Gedas į dangų, į aplinkinius slėnius, jo mintys ten toli. Pagaliau po kelių minučių apsiramina, pajunta tikros samanės poveikį. Grįžta į namus, vėl paima mineralinio butelį. Jis niekaip negali jo iki soties atsigerti. Šiap ne taip numalšinęs troškulį, galvoja, ką toliau jam daryti. Sugrįžti ir baigt skaityt, nusprendžia, ką pradėjo, tą reikia pabaigti iki pat galo. Geriau vieną kartą, jeigu skauda, tai tegul dabar. Truputį dreba jam rankos, labai jis įsijautė į šitą Enrikos aprašymą, bet ar galėjo būti kitaip. Tie įvykiai vyko čia, už jo lango. Vėl atėjęs į savo kambarį, pasižiūri į pakabuką, į rankraštį:
      - Dar vieną stikliuką, už jus kazokai, ir jus kažkas mylėjo, ir jūsų manau laukė ir nesulaukė...
Vėl atsisėdęs prie stalo, pradeda skaityti. Kas nutiko toliau, kas?

Neduok, dieve, patirti tokio skausmo kitam žmogui, kai ant jo rankų miršta tavo mylimas žmogus. Ar aš verkiau? Aš senai visas savo ašaras išsiverkiau. Kai pirmą kartą praradau Povilą. Dabar, deja, aš  nebeverkiau, bet man dėl to tik sunkiau buvo. Aš netekau savo Povilo dabar visiems laikams, bet mano rankose buvo tavo sesuo, ir tu jau buvai manyje. Tave, sūneli, aš jau jaučiau. Dėl jūsų dviejų aš turėjau toliau gyventi. O Povilas? Jo kūną pasiėmė jo vyrai. Greitai visas miestas žinojo, kaip ir kur žuvo Povilas. Po poros valandų susirinko didžiulė žmonių minia. Žydai ir visi miestiečiai, buvo baisiai pikti ir nusiminę. Visi dėl jo verkė. Tik nebuvo laiko toms ilgoms kalboms i graudžioms ašaroms, piktas priešas buvo čia pat. Dabar visas miestas ruošėsi tai kovai. Visi žinojo, kad saujelė Povilo vyrų net dvi šimtines kazokų išguldė. Miestas nerimavo, priešas keršys, bet ir čia buvo visi pikti. Čia irgi norėjo už Povilo mirtį atsiskaityti. Visi, tiek vyrai, tiek moterys ruošėsi būsimam puolimui. Aš irgi norėjau čia likti, bet Antanas manęs maldavo nepasilikti. Sakė, kad privalau išvažiuoti iš čia su juo greičiau dėl savo ir savo vaikų saugumo. Aš, neturėjau daugiau jėgų, nenorėjau gyventi, bet privalėjau taip padaryti dėl jūsų abiejų. Vakarėjant mes palikome Vilnių. Priešas jo dar nepuolė, todėl varėme savo arklius link Kauno. Kas toliau atsitiko su Povilu? Kaip jis ir buvo prašęs, vyrai mūsų Povilo kūną ant to jo kalno ir sudegino.
Aš tą viską tik gerokai vėliau sužinojau, kai aš, pagaliau, po gerų dviejų mėnesių vėl buvau mūsų Vilniuje. Tik aš miesto jau nepažinau. Visas miestas buvo pavirtęs vienais pelenais. Iš mūsų pilies, kurioje mes gyvenau, liko tik sienos. Viskas buvo baisiai sugriauta. Priešas po savimi paliko tik lavonus ir pelenus. Aš, sūneli, buvau toje vietoje, kur vyrai sudegino mano Povilą. Jis, tikriausiai norėjo visada mane, ir jus nuo čia matyti. Nuo to kalno puikiai matosi mūsų ta mūsų pilaitė. Tik deja, ji dabar nėrai labai tinkama gyvenimui. Mano vyras jau nebenorėjo jos vėl atstatyti. Jis sakė, kad geriau už savo pinigus vietoj jos naują bažnyčią pastatys. Kol tu, sūnau, su seserim augote, mes gyvenome daugelyje vietų. Bet būdama Vilniuje, aš visada atjodavau prie to Povilo sudeginimo vietos. Tu paaugęs manęs vis klausdavai, kodėl mes taip dažnai čia lankomės, kodėl aš glostau tą nedidelį Ąžuoliuką. Tai aš jį su Antanu pasodinau. Dabar čia augs Povilo Ąžuolas. Nes jis toks ir buvo gyvenime. Kas atsitiko su kitais tavo tėvo vyrais? Vieni, kaip ir Motiejus, pasitraukus kazokams, puolė juos persekioti. Kaip ir buvo Povilas suplanavęs. Dauguma jų keršydami ir žuvo. Kiti, paliko šitą kraštą, nes po kazokų antpuolio, aplinkui čia liko tik vieni degėsiai. Su manim tik vienas Antanas pasiliko. Dabar ir jo nebėra tarp gyvų, niekas deja nebeatsimena mūsų Povilo, nebeliko tų žmonių. Dabar, tik ta vieta kur Povilas su savo vyrais gyveno, vadina Povilo Vilnius arba Pavilnys. Tik, deja, niekas dabar ten nebegyvena. Nedaug žmonių šitame krašte beliko. Kelią, kur tiek vyrų krito, žmonės dabar vadina paprastai. Tiktai juodu keliu, daugiau niekaip. Mano vyras Vilniuje netoli upės pastatė didžiulę, labai gražią baltą bažnyčią. Mes abu ilgai kalbėjome, jis man viską atleido. Jis yra labai geras man. Todel ir pastatė ją man, kad galėčiau joje melstis už savo Povilą. Toje bažnyčioje, šventame jos altoriuje. Pačiame jo skliaute, ten dešinėje pusėje yra nupieštas mano vargšas sužeistas Povilas. Jis guli ant žemės, pervertas ta lemtinga priešo ietimi. Aš paprašiau vieno įtalų dailininko, kad man jį nupieštų. Tokį jauną, grąžų koks ir buvo jis gyvas būdamas. Kiek vieną dieną aš vis žiūriu į jį, ir meldžiuosi už jį. Povilą, mano Povilą. Sūneli, aš nežinau, kur yra dabar tavo tėvas.
Gal jis aukštai danguje, gal čia, kur nors žemėje dabar mus mato. Gal jo siela ten, ant to jo kalno, ant to jo ąžuoliuko, kurį mes jam pasodinome. Ten ji gal skrajoja. Tik aš kiekvieną dieną meldžiuos už jį, už mus visus, daugiau aš nieko negaliu padaryti. Atėjo laikas ir man atsisveikinti su šiuo pasauliu. Aš nebenoriu daugiau jame gyventi, jame būti. Aš noriu tik vieno, kad tu ir tavo sesuo mane palaidotumėt kur netoli mūsų Povilo Ąžuolo. Arba bent prie sugriautos mūsų pilies. Iš jos aukštų langų, aš žiūrėdavau, kada Povilas duos man ženklą, kad vėl galėčiau greičiau jį pamatyti. Mums abiems likimas davė tiek mažai laiko būti kartu, tik vienerius metus, bet tie metai man buvo visas mano gyvenimas. Per juos aš pažinau tikrają meilę, tikrąją savo laimę. Tiek nedaug, tik vieneri metai, bet aš turėjau tuos metus. Šiame gyvenime aš patyriau viską, ką gali patirti mylinti ir mylima moteris. Daugiau man nieko nebereikia, tik vieno jūsų prašau, aš noriu būti šalia savo Povilo. Nežinau, kur numirusi aš eisiu. Gal į dangų o gal į pragarą, bet noriu visada būti šalia Povilo, nes tavo tėvo man ir buvo tie paskutiniai jo žodžiai.
    -Enrika, dabar mes visada būsime kartu?
Sūnau, tu esi protingas, tu viską suprasi. Tu kaip ir Povilas, esi į jį labai panašus. Jūs gyvenkite ir mylėkite, taip, kaip mes vienas kitą mylėjome. Aš išeinu, dabar Povilas manęs laukia. Lik sveikas, mano mielas, ir brangus sūnau. Atsimink savo tėvą ir visada būk toks, koks jis šioje žemėje buvo. Jau niekas Povilo ir jo vyrų neprisimena, bet žmonės yra sudėję apie juos vieną dainą. Tave be galo mylinti, tavo mama, Enrika.

Gedas atsitiesia, atsiverčia dar vien` puslapį. Taip, jis paskutinis.
Bando skaityti, atrodo kaip daina. Gedas bando ir ją išversti.


                        Eina kelias Vilniaus link,
Leidžiasi nuo kalno
Juodas, juodas visas jis.
Būt kitoks negali

Buvo įvykiai seni
Jau seniai tas buvo
Žuvo vyrų, žuvo daug
Žuvo pats šauniausias

Jie kovojo, jų mažai,
Sauja jų tik liko
Puolė priešai, jų perdaug
Jų perdaug užpuolė

Vyrai kovėsi tvirtai, niekas nesitraukė
Bet jų buvo tiek mažai, priešų tik daugėjo
Krito vyrai ir krauju, žemę savo laistė
Žuvo vyrai, žuvo čia, žuvo pats geriausias

Vadas jų, dar jaunas toks, rankoje tik kardas
Bandė stotis, kirsti dar, dar kovot minutę
Dar pažvelgt link miesto ten, mylimosios pusėj
Tik, giliai krūtinėj jo, ietys jau styrojo
Bandė kilt, kardu dar kirst
Dar pažvelgt link Vilniaus
Tik dvasia paliko jį, jis jau nepakilo

Kraujas jų, tik liejos čia, žemė jį  vis gėrė
Žemės keitėsi spalva, raudos vien girdėjos
Jų nėra, senai nėra, liko atminimas
Liko juodas kelias čia, jų krauju žymėtas
Liko dainos, dar darbai, už gimtinę krito


            Vėl keliasi nuo stalo Gedas. Kokius žodžius jam parinkti, ką jam dabar pasakyti, ką? Jam irgi krūtinę drasko, ne nuo ieties o nuo tų jausmų. Povilas ir Enrika. Mūsų tautos pasididžiavimas turėtumete jie būti, dabar gi niekas apie jus net nežino.
Ar gali dar kas būti kilniau ir gražiau už jūsų tą gyvenimo ir meilės istoriją? Mirti dėl meilės, gyventi dėl meilės, kovoti vardan meilės. Ir tai vyko čia netoliese, tik dabar mes visą tai sužinojome. Pasirodo, ne veltui mane taip traukė ši pilaitė ir šitie kalneliai. Tiek metų praėjo nuo tų įvykių, tiek amžių. Dabar tik tylia legenda jūs tapote, tačiau kokia ji nuostabi šita jūsų legenda. Gedas gesina šviesą, krenta pas Dalytę į lovą.
          - Nusiraminai jau, tu ką, išgėręs?
          - Taip, nervai neišlaikė, aš viską iki pabaigos perskaičiau, viską išverčiau.
          - Tada ir man pasakok.
Po gerų dešimties minučių Gedas baigia pasakoti žmonai visą pabaigą.
          - Sakai ir daina buvo?
        - Taip, tik man lietuviškai ji kaip eilėraštis gavosi, bet žodžiai ir prasmė tai tokia. Dalyte, jie visi žuvo, ir niekas apie juos nieko nebeprisimena. Pagal kronikas, tai tie kazokai Vilnių rugpjūčio mėnesį užėmė. Skerdynės baisios vyko net tris dienas. Išeina taip, kad jie tikrai, už savo tų dviejų šimtinių žūtį miestui keršijo. Vilniaus miestas taip pat nenorėjo pasiduoti, dėl Povilo mirties visi baisiai pikti buvo. Kronikose taip ir rašoma, kad miestas liepsnojo septyniolika dienų ir mažai gyvų žmonių beliko. Pasirodo, kad Enrika visą tiesą apie tai yra parašiusi.
        - Gerai, Gedukai, pasistenk užmigti. Tu dar prisikalbėsi apie tai, ne su vienu mokslinčiumi.
Rytas, saulė aukštai. Šiandien šeštadienis, į darbą nereikia. Gedas atsikelia vėliau. Vėl bėga savo taku. Takas, kalvos, tik dabar, jam viskas kitaip čia atrodo. Jis dar praeityje, dar negali į dvidešimt pirmą amžių peršokti. Mato toli Povilo kalną, ten kur jis buvo sudegintas. Ten senai nebėra to Ąžuolo. Augo gal kada, bet dabar tik kelmai aplinkui te liko. Vis tiek reikės užlipti, labiau apžiūrėti, gal bent tą kelmą seną kur suras. Gerai, kad brolis atvažiuos. Lengviau bus jam, tegul ir jo broliukas dalelytę skausmo pasiims, kodėl jis tik vienas tai turi ant savo pečių vis nešti. Po pusryčių, visokie sodo, daržo darbai jį užgriuvo. Gerai, nors mintys kitur atitrūko. Vakarėjant Gedas išgirsta, kad į jo kiemą įvairuoja mašina, pasižiūri, taip tai brolio mašina. Džiugas visa gerkle rėkia:
          - Mama, krikšto tėtukas pas mus atvažiavo.
Išlipa brolis iš mašinos:
          - Pagarba Vilniui. Seniai aš čia nebuvau, ar dar pilyje trispalvė  plevėsuoja.
        - Plevėsuoja, plevėsuoja, -juokdamasis atsako Džiugas.
        - Kaip jūs čia laikotės, kaip, Džiugai, tau mokslai, ar, tau Dalute, jau atostogos prasidėjo?
Visi pasisveikina, apsikabina, nedažnai vyresnysis broliukas, čia apsilanko.
        - Tu man, Gediminai, pradžioje tą knygą parodyk, noriu ir aš prie senovės nors pirštu prisiliesti. Tikriausiai, baigei viską versti, ir man bus įdomu paklausyti. Kaip ten Enrika su Povilu laikosi?
          - Eikime į vidų, jeigu taip nori, tuoj aš tau ją parodysiu.
          - Ir aš su jumis, -neatsilieka Džiugas.
Visi susirenka Gedo kambaryje. Gedas paduoda broliui rankraštį, tas atsargiai palaiko rankose, neskubėdamas vėl padeda ant stalo, pradeda vartyti:
          - Aš žinau, kaip reikia elgtis. Labai atsargiai, tik porą puslapių praversiu.
Gedas tyli, žino, brolis irgi istorija myli ir supranta. Mato, kaip jis neskubėdamas labai švelniai verčia puslapį po puslapio. Dar bando skaityti, jis irgi lenkiškai truputi moka, tik šitos senos kalbos greičiausiai ir jis neįveiks.
          - Taip Gedai, tikra laimė tau nuskilo, toks atradimas, tokie įvykiai čia aprašomi, aš tau net pavydžiu. Kur tas jūsų surastas pakabukas? Gedas parodo ant stalo ir pakabuką.
          - Ar galiu ir jį paliesti?
Gedas tik galva linkteli, jam irgi įdomu kaip brolis į viską reaguoja.
          - Labai gražus ir toks neįprastas.
Pavarto savo saujoje, dar kartą pasižiūri. Ką, broli, dabar tu man viską iki pabaigos ir papasakok.
Praeina geras pusvalandis, kol Gedas viską smulkiai papasakoja savo broliui. Tas sėdėjo tyliai ir klausėsi.
        - Kaip ir viskas. Atrodo nieko svarbaus nepraleidau, dabar gali ir tu savo išvadas daryti.
        - Išvadas?
Mato Gedas, kaip ir jam vakar vakare, taip dabar ir broliui neramu darosi.
        - Gal tu išgerti nori?
Brolis tik galva linkteli. Gedas jam, kiek dar buvo likę samanės, visą ją į stiklinę supylė.
        - Čia dzūkiška, - perspėja brolį.
        -Tai dar geriau bus. -Ir dviem gurkšniais išmaukia turinį.
        - Gera išdykėlė. Klausi, kokias išvadas galima daryti. Asilai mes visi esame, tai pirma mano išvada. Kam tik mes nestatome tų paminklų, kam tik nesilenkiame. Pasirodo čia, šalia mūsų tokie įvykiai buvo. Tu, Gedai, puikiai žinai, kad ir aš istorijoje truputi nutuokiu. Ką. mūsų tauta žino apie tuos 1655metus. Ką ji žino apie tą Vilniaus sudeginimą? Aš manau, kad beveik nieko. Man kyla tik vienas klausimas, kodėl? Kodėl taip yra. Apie visus kitus karus daug mažiau mes žinome, o apie šį, kai priešas pirmą kartą Vilnių užėmė ir degino, retas tau ką pasakys. Per tą karą, Lietuva kone pusės savo šalies gyventojų neteko. Tai kas čia buvo, ar tik ne tas tikras genocidas? Net Dudajevui, pas mus skveras yra. Jis ką, ar čia gyveno? Kitiems visokiems pirdžiams mes lentų visokiausių prikabinėjome. Cvirkai, kuris Stalinui mūsų Lietuvą dovanojo, ir po šiai dienai dar paminklas stovi. Net nenoriu kalbėti apie tuos šiknius. Gedai, kodėl mes tokie? Kodėl mes nemylime savo tėvų žemės, kodėl mes negerbiame tų vyrų, kurie galvas padėjo? Vien tik kunigaikščiams ir prezidentams, bet paprastiems vyrams, savo dukroms. Jie visi žuvo, nei vienas nepasitraukė, ar taip sakau?
          - Vienas tik liko. Motiejus, kuris sužeistą Povilą iš to mūšio išvilko.
          - Vadinasi, Gedai tik vienas, ir tai tik per plauką, ir tas greičiausiai būtų ten galvą padėjęs. Nieko sau, trisdešimt vyrų net dvi šimtines kazokų per pusvalandį išguldė. Ir tai ant mūsų juodo kelio. Tiek kartų ir metų, mes ten važinėjome, žaidėme ir nieko apie tai net nežinojome.
Aš manau, ką čia Enrika rašo, yra visiška tiesa. Rusai, kai užėmė Vilnių beveik nieko nepagailėjo. Turėjo tam būti dingstis. Greičiausiai jie ir keršijo už tuos du šimtus kazokų. Mums gi, kiek metų visi galvas muilino, tvanas, tai švedai viską padarė. Kokie ten švedai, jie tik Žemaitijoje buvo, ir nieko ten labai ir nenuveikė. Šitie maskoliai, tai jie gerai čia pasidarbavo. Ką jie paliko po savęs, kokį kraštą, pats geriau, negu aš tu tai žinai.
          -Taip, brolau, teisingai kalbi. Rusija norėjo visomis įmanomomis priemonėmis sunaikinti LDK ekonominį, kultūrinį ir karinį potencialą, taip kad ji niekada negalėtų atsikurti. Kaip rašo šaltiniai, žmonės valgė kates, šunis, dvėselieną, net kanibalizmo atvejų pasitaikė. Iš sočios, pasiturinčios valstybės per porą mėnesių nieko nebeliko. Badas tęsėsi beveik du metus, o įkandin bado dar atėjo maro epidemija, ji truko dar vienus metus. Visas kraštas liko tik dykynė. Nutrūko visi kultūriniai saitai, neveikė nei viena mokykla. Visa to pabaigoje prasidėjo pirmieji trėmimai į Rusiją. Ir kas iš mūsų tai žino, beveik niekas.
          -Tėtukai, net aš to nežinojau, -pasigirsta Džiugo balsas. Man tai irgi naujiena.
        -Ne tu vienas apie tai nežinai, beveik visi Lietuvos gyventojai nežino. Kiek mūsų gėrybių tie Maskoliai iš Lietuvos išsivežė? Vienas Venecijos diplomatas rašė, kad pats suskaičiavo net apie 100 000 pilnų vežimų traukiančiu nuo Lietuvos.
        -Kiek sakai, brolau, šimtas tūkstančių, kad juos kur velniai, kiek turto prisigrobė.
        - Ir ne tik Vilnius buvo sugriautas, bet ir Kaunas, Trakai, Gardinas. Nežiūrėjo, ar miestas priešinasi ar ne, tai nebuvo labai svarbu. Buvo vykdoma išdegintos žemės politika, apie Vilnių buvo sakoma, Vilniuje neliko Vilniaus. Nebeliko amžino Krokuvos konkurento. Dėl viso šito labai pasikeitė LDK etninė sudėtis, į miestus kėlėsi žydai, į ištuštėjusius kaimus kėlėsi Gudijos valstiečiai. Kuri Europos tauta patyrė panašią katastrofą? Aš žinote ką manau, tegul tai bus mano kaip istoriko nuomonė. Rugpjūčio 7 dieną reikia įrašyti į atmintinų dienų sąrašą. Tai diena, kai buvo užimtas Vilnius ir prasidėjo mūsų tautos trėmimas ir naikinimas.
          - Sutinku su tavimi, Gedai, tik mūsų išrinktieji visai istorijos nežino, jie labiau patys nori įsiamžinti. Ką tu manai dėl tos bažnyčios? Išeina, kad Pacas dėl Enrikos ją pastatė? Aš apie tą Petro ir Povilo bažnyčią šneku.
        - Manau, kad taip, ką ten kitose knygose rašoma, buvo tik akių dūmimas. Aš kaip supratau, Mykolui Pacui ji viską papasakojo. Jis, tikriausiai, ją labai mylėjo ir viską atleido, tik norėjo, kad niekas nežinotų. Po tokių tautos žudynių, manau, jam nelabai svarbu buvo, aplamai, tada kiekvieną minutę jie galėjo vienas kito netekti.
        -Tai ką tėtuk, išeina mes daug mįslių išsprendėme, žinome nuo ko kilo Pavilnys. Va dabar ir juodojo kelio paslaptį įminėme, ir dar apie Petro ir Povilo bažnyčią.
        - Tai jau taip, Džiugai, viskas stoja į savo vietas. Mes dabar žinome ne tik tai, svarbiausiai žinome, kad čia gyveno Enrika su Povilu.
          -Mane, Gedai, stebina Povilo užmojai, jis per porą metų tiek darbų nuveikė. Negi tikrai jis galėjo tiek vyrų turėti? Kad juos karo mokė, tai aš tikiu. Tada tas buvo gyvybiškai visiems būtina buvo.
        - Prisimink, kokias laikais jie gyveno. Iki to nelemto tvano viskas klestėjo tiek prekyba, tiek ekonomika. Jis aukso gyslelę buvo užčiuopęs. Tam Povilui planui reikėjo daug vyrų, ta prekyba jiems ir nešė tuos turtus. Galėjo pas jį dirbti daug jaunų vyrų, visokių tautybių ir luomų. Jie ne tik saugojo, bet ir gabeno, krovė, dirbo įprastą darbą. Tam reikėjo nemažos organizacijos.
          - Tu ką manai apie Enrikos parašymą, kad Povilas su savo vyrais rengėsi Maskvėnus pulti.
          - Manau, jis buvo labai gerai informuotas, kas dėjosi aplinkui ir kaip elgiasi toliau kariuomenės. Taip visada buvo, prisigrobę bando išsivežti, Povilas visus kelius kontroliavo, pilnai tikėtina kad jis turėjo tokį planą - kur tik bus įmanoma, atgal tą turtą į savo rankas susigrąžinti. Jis  niekam netarnavo, nei valstybei, nei jokiam didikui, ar bažnyčiai.
        - Gedai, jis turėjo galvą ant pečių ir labai gerą. Ir širdies geros buvo. Kaip tu ten pasakojai, kad vargšus maitino nemokamai. Žinai, einu prie mašinos, ir aš vieną buteliuką atsivežiau. Brolau, noriu šiandien su tavimi truputį už Povilą ir jo vyrus išgerti.
Vakaras jau apėmęs visus senelės Vilnios krantus, bet miškas dar nemiega, dar girdisi daugybė jo paslaptingų garsų. Girdisi lengva muzika, girdisi vyrų balsai, girdysi jų nerūpestinga šnekta.
          -Aš manau, Gedai, kad tau galėtų už šitą atradimą, profesoriaus vardą suteikti. Tikrai, aš nejuokauju, tu pats pagalvok, kiek daug dalykų tu atkapstei. Žinai, aš norėčiau lygiai tokį pat pakabuką, iš sidabro pasidaryti. Aš irgi noriu jį po savo kaklu nešioti.
        - Ir aš tokio noriu, ir aš noriu nešioti, - sako Džiugas.
        - Gerai, Džiugai, ir tau tokį užsakysiu. Visi vyrai mūsų giminėje  dabar galės tokius nešioti. Reikės ir man į Povilo kalną užlipti, seniai aš ten nebuvau. Gaila kad ten dabar ąžuolų nėra, bet turbūt buvo. Kiek medienos iš mūsų Lietuvos per tiek metų yra išvežta, nieko nuostabaus, kad ir to Ąžuolo tenai dabar nebėra.
        - Ką padarysi, brolau, kad mes kryžkelėje gyvename, patys labai mažiukai esame, tai ir vaikščiojo per mus kas tik norėjo.
        - Sakyk, Gedai, bet Povilas gerai buvo savo vaikinus išmokęs. Jis greitai priėmė tą vieną, teisingą sprendimą. Leistis siauru keliu, ir ant posūkių juos šaudyti. Kol vieni šauna, kiti pasitraukia, ir užsitaiso iš naujo. Kaip tame filme apie Šarpą.
        - Manau jį Varšuvoje tas senas karys visokių tokių gudrybių buvo išmokinęs.
      - Man, mieli broliukai, tik viena neaišku, ar Povilas žinojo, kad jo Enrika laukiasi? – įsiterpia Dalytė.
      - Nežinau, brangioji, Enrika apie tai nieko neužsimena.
      - Ar mūsų tėvai žino visą visą šitą istoriją?
      - Visos dar ne, tik pusę žino, tu nepatikėsi, bet mūsų mama apsiverkė.
      - Mūsų mama verkė? Ji gi niekada neverkia, Gedai.
      - O man atrodo, jūsų mama kažkokią paslaptį turi, ne kitaip.
      - Ką tu čia šneki, Dalyte, kokią dar paslaptį ji gali turėti, tik sensta ir visos priežastis.
        - Ne, broli, Dalė gal ir teisybę sako, kai aš jai nupiešiau kokį pakabuką radau, ji kažkodėl netikėtai labai susijaudino. Aš ilgai galvojau, ir žinai ką, broliuk, aš kaip pro miglas atsimenu, kad mažas būdamas, tokį pat arba į tai panašų pakabuką pas mūsų mamą mačiau. Aš jo neatsiminiau, tik vėliau man į atmintį tai atėjo. Tu, ar kartais tu nieko panašau neatsimeni?
        -Ne, Gedai, -juokdamasis sako brolis, -aš tai nieko nemačiau. Tai kodėl tu neskambini mamai ir neklausi, kokia ten gali būti ta paslaptis.
        -Rytoj būsime pas tėvus tada ir paklausiu. Geraiu pasakok kaip ta tavo jūra, kiek kartų jau šįmet ten buvai?
        - Daug, bet man jos vis tiek yra maža, dar važiuosiu ir važiuosiu.
        - Tu geriau su kokia ponia į svečius atvažiuok, nes vis vienas ir vienas. Gal tu neįgalus esi, - juokdamasi sako Dalytė.
        - Kaip visada tu teisi, ir žodelį gerą parinkai. Neįgalus? Teks man pasitikrinti. Reikės kokia lenkaitę pasigauti, tada ir paaiškės visa teisybė.
        - Dalyte, gal tu gali man kurią pripiršti, gal kartais yra jūsų mokykloje kokia simpatiška mokytoja, arba gal kokia vieniša mamytė? Nors kai nesiseka čia, tai sekasi kitur. Toks gyvenimas, reikia vieną aukoti, kad kitą  užtai gautum.
        - Tu, broli, kaip filosofas kalbi. Negi ten prie jūros, jokių undinių neplaukioja. Tau tik tinklą reikia užmesti ir jos pačios pas tave į juos atplauks.
        - Apie kokius tinklus čia kalbate, kokios dar undinės, juk jų nėra, čia tik pasaka.
        -Tu, Džiugai, neklausyk, ką čia du broliai tauzija. Tavo tėvas sako, kad jūroje, kur dėdė poilsiauja, daug žuvų plaukioja. Ir jas galima ten tinklais gaudyti.
        -Taip, Dalyte, atsimenu viena istorija su manim ten buvo. Lekiu karta savo kaitu ir matau, kaip kyla iš bangų viena šviesiaplaukė, savo tomis akytėmis tik šaudo į mane. Vos ant lentos iš to netikėto grožio išstovėjau. Galvojau, kad amen man, pakliuvau į jos pinkles. Gerai, kad vėl vėjas geras papūtė. Atgal link kranto pasileidau, kai grįžau jos, deja, nebuvo. Bet gera undinė pasitaikė. Norėčiau aš su tokia per bangas pajodinėti.
          - Tai kad ant bangų niekas nejoja, -vėl sako Džiugas.
          - Čia, Džiugai, perkeltine prasme, ne pajodinėti, bet paplaukioti.
          - A, tada viskas man aišku.
          - Aš, brolau, dar galvoju apie tą seną dainą, kurią vėliau žmonės sukūrė. Ir pagalvok tu man, kad yra daina apie juos. Tau ji kaip eilėraštis gavosi, bet visai neblogas. Dainos tai tos per amžius ilgai išlieka, iš kartos į kartą jos yra perduodamos.
          - Kai aš užaugsiu, tai irgi dainą apie Povilą ir jo vyrus sukursiu. Ji bus dar gražesnė, negu šita.
        - Šaunuolis, Džiugai, būtinai sukurk, mes visi ją tada dainuosime, ar ne taip, broli?
          - Gerai, seniai, užtenka čia jums niekus tauzyti, eikite miegot, nes rytoj į savo šūdinį jums lėkti.
          - Mama, jie ne šūdinį, bet į krepšinį eis žaisti.
          - Atsiprašau, atsiprašau, Džiugai, tegul bus krepšinis.
          - Ką, gal eikime jau. Rytoj reikės man tuos Vilniaus užpakalius vaikytis, reikia prieš tai gerai pasiilsėti. Niekaip negaliu aš čia blogai pasirodyti.
          - Tu teisus, broliuk, rytoj visi ateis tau pačiam tavo užpakalio pačiupinėti, ruoškis tam gerai .
          - Gedai, ar gerai naktį tos ugnelės nuo kalno matosi? Ar ką tu ten pasakojai, yra tikra teisybė? Negi jie tarp savęs taip susikalbėjo?
          - Kad gerai matosi, tai mes patys įsitikinome. Kaip jie tada susikalbėjo, tai ir aš nežinau. Tik žinai viena broli, aš tikiu Enrika. Tikiu, ką ji parašė, yra viskas gryna teisybė.
          - Gedai, bet kaip čia gražu aplinkui. Tos kalvos, didžiulis skardis, upė, kriokliai. Kitų tokių vietų Lietuvoje tiesiog nesurasi. Ir čia visai  netoliese stovėjo ta nedidelė, bet puiki pilaitė. Tu tik įsivaizduok, jeigu dabar ji dar stovėtų, ir aplink Naująją Vilnią nebūtų jokių gamyklų, jokių namų. Kaip viskas čia tada pasakiškai atrodytų. Ir ta, tavo gyvai atkasta legenda. Kiek turistų čia tada manau atvažiuotų pasižiūrėti į tuos du kalnus. Palanga turi savo Birutės kalną. Kodėl mes čia negalėtume iškart net du turėti. Enrikos ir Povilo kalnus.
          - Gerai tu moki fantazuoti, jeigu ta pilaitė ir po šiai dienai stovėtų, vaizdas aplinkui  sutinku, kad kitoks čia būtų. Dėl to tai tu visiškai teisus esi.
          - Tu man pasakyk, negi nereikia miestui daugiau pajamų?
          - Aišku, kad  reikia, -sutinka Gedas.
          - Gedai, mūsų Vilnius tikrai labai vaizdingas, ir turi gerą geležinio vilko legendą. Bet jis neturi meilės legendos. Tu sakysi Barbora, bet tai Karalių ar didikų ji, be to Barbora su savo Karaliumi čia negyveno. Ta legenda tegul bus elitui skirta, bet paprastos meilės legendos, ne tik Vilnius, daugelis sostinių neturi. Tai, ką jūs atkasėt, čia tai ir yra tikroji jėga, tikra meilė. Gedai, ar jūs dar ką rasite, ar ne, dabar jau ir ne taip svarbu. Patikėk, tu jau savo radai, ir ne tik sau, bet ir visai mūsų tautai.
Ne veltui, kai mes čia vaikystėje bėgiojome, tu visada sakydavai, kad ten ant pilies kalno kažkas yra. Tikriausiai tau likimas ir lėmė tai atkapstyti. Kvaili bus mūsų miesto tėvai ir verslininkai, jeigu nesugebės viso šito reikalo kaip reikiant išreklamuoti. Reikėtų, broliuk, ir Kaunui kokią legendą tau atrasti. Kaip manai, ar Raudonės pilis tam tiktų?
            - Užteks čia tau fantazuoti, eikime miegoti. Ryt dar bus laiko pasikalbėti, mūsų krepšinis laukia, ir tėvus dar aplankysime.
Rytas, abu broliai pasikavinę, mašinėlė link mokyklos suka.
            - Taip senai čia nebuvau. Daugiau negu metus, -išlipdamas sako vyresnis.
              - Niekas čia nepasikeitė, lankai ir salė ta pati, -ramina ji Gedas.
Abu įžengia į mokyklą, abu jie čia mokėsi. Einant mokyklos didžiuoju koridoriumi, girdisi kaip sporto salėje dunksi mėtomi krepšinio kamuoliai.
              - Šiandien tavo apsireiškimo proga, tikiuosi visi bus susirinkę. Teks tris ar net keturias komandas dabar daryti, -sako Gedas.
Broliai apačioje, jaunėlis praleidžia pirmą į salę vyresnį.
            - Svečiams pirmenybė.
Jie įžengią į salę. Prie vieno krepšinio septyni vyrai mėto, prie kito net aštuoni apšilinėja. Sekundę viskas nutyla. Pasigirsta įvairūs sveikinimo, džiugesio žodžiai. Su kiekvienu tenka pasisveikinti. Gedas kaip Gedas, ne jis čia dabar žvaigždė. Visas dėmesys jo broliukui. Tai jo visi seniai nematė. Visiems įdomu paklausinėti. Gedas tyliai rengiasi ir juokiasi. Seni brolio draugeliai jį iš visų pusių apspito. Aišku, už kurią komandą jis žais, tuoj baigsis jų familiarumas, neliks nei brolių, nei draugų, bus tik viena žūtbūtinė kova ir aidas žodžių bei garsų. Kitaip ir būti negali, taip visame pasaulyje, kai tenka ši žaidimą žaisti. Taip nuo senų laikų, tas mūsų vyrų kraujyje laikosi, visi visada norėjo tik vieno, tik laimėti. Ką gi, prasideda kova. Vienas brolis už vienus, kitas dabar už kitus. Jau tokia nelemta ta broliukų dalia. Ir žinote, kas įdomiausia tame yra? Daugelį metų čia taip yra, jeigu komandos ginasi asmeniškai, tai niekas nenori su tais broliais prasidėti. Visi vienas kitam taip ir sako, tavo brolis, tai tu dabar paskui jį ir lakstyk. Todėl, ir ši diena nebuvo išskirtinė. Kaip vieni ir kiti vyrai tarėsi, buvo iš anksto matyti, kas ką dabar dengs. Jie visi iš anksto žvengė. Tegul dabar brolis, brolį pagainioja, jie tik pasižiūrės. Gal kitur kitaip yra, bet pas juos, tik šitie du broliai. Jie abu velnių nešti ir pamesti, tai tegul abudu ir aiškinasi tarp savęs. Prasideda kova. Tai tik pačioje pradžioje dar humoro ir pašiepimo pas kiekvieną pilna, kuo toliau tuo rimčiau, baigiasi visi juokeliai ir visos draugystės, prasideda tartum kitas gyvenimo etapas. Gal nelabai ir įdomu, kas čia toliau vyksta. Kraujo kol kas nėra, bet aišku ir to gero kartais pasitaiko. Būna kam dantukas ant grindų iškrenta, kam kojytę tenka jau į spec batuką įdėti, ar vargšę rankytę gipsu uždėti. Ir ko jūs norite? Čia vyrai žaidžia ne dėl pinigų, ar ten tų moterų aistringų žvilgsnių. Jie šiaip sau žaidžia, tik dėl savęs. Turi tokią seną „zabovą“. Arba, kitaip sakant, dėl pergalės, jeigu kas žino, ką tai reiškia. Geras dvi valandas jie taip davėsi iki trijų pergalių. Viskas, pagaliau pabaiga. Dabar nebesvarbu, kas laimėjo, visada yra ir laimėję ir pralaimėję. Vyrai prausiasi ir jų laukia bendras stalas su putojančiu alumi. Visi dabar apie viską prie jo ir pasikalbės.
Iš pradžių broliui teko į visokius ten klausimus atsakinėti. Visiems įdomu, kaip jam Kaune sekasi. Vėliau ir Gedo eilė atsakinėti atėjo.
      - Kaip, Gedai tavo rankraštis, gal jau viską perskaitei? -Kaip visada, pirmas Valdas istorikas jo paklausė.
      - Taip, jau ją visą išverčiau.
      - Tada prašau ir mums papasakok, kur ten mes praeitą kartą baigėme.
      - Jūs čia apie kokias istorijas kalbate, ką tu radai Gedai ir kur? Aš tris savaites kaip nebuvau, savo traumą gydžiausi, jokių naujienų nežinau.
Tai Gintas, jis taksistu dabar dirba, bet žmogus knygas irgi truputi skaito, jomis domisi.
      -Taip, Gedai, gali iš naujo pradėti, nuo pradžių, mes irgi šiek tiek primiršome, - pasigirsta dar porą balsų.
Teko Gedui viską nuo pat pradžių papasakoti, bet dar geriau, gal vėliau jie Valdai nors kiek savo pinigų nepagailės. Vyrai įdėmiai klausėsi, tik retkarčiais ką paklausdami, ką pasitikslindami. Aišku, buvo ir tokių, kurie iškart norėjo ginčytis ar prieštarauti. Tik juos kiti greitai nugesindavo, tegul Gedas viską papasakoja, va tada mes ir klausinėsime. Kuo artėjo pasakojimo pabaiga, tuo vyrai labiau suglaudę ausis klausėsi. Ir juos ši Enrikos su Povilu gyvenimo istorija įtraukė it gilus liūnas.
      -Taigi, vyrai, atrodo, ir viskas, - pagaliau Gedas pabaigė savo pasakojimą. – Manau, nieko svarbaus nepraleidau, maždaug taip, bent taip aš supratau, kas ten yra parašyta. Gal kitas vertėjas kokių mano netikslumų suras. Kol kas, tik tiek.
Vyrai dar kurį laiką tylėjo. Dar mintyse buvo su Gedo pasakojimu.
        - Čia tai bent istorija, - pirmas prabilo Gintas. Tikras romanas ir tai čia pat prie mano namų durų jis vyko. Kiek metų taksuoju kiaurai ir išilgai, aš tą juodąjį kelią ir visą Pavilnį išvažinėjęs esu, bet niekada nepagalvojau, kad tokie dalykai ten dėjosi.
      - Taip, Gintai, -sako jam Valdas-, tai bent dalykėliai. Ir niekas nežinojo, nieko neliko apie tuos metus. Aš, kaip ir Gedas, esu istorikas, taigi pasakysiu, kad po tų karų visa Lietuva buvo baisiai suniokota. Kažin ar buvo kada baisiau mūsų krašte.
      - Kaip pokario laikai, ir dar karai su vokiečiais, su tais pačiais lenkais ar rusais, -sušuko Rimas ir dar pora balsų jam pritaria.
      - Vyrukai jūs visi pamirštate vieną niuansą, nedidelį, bet labai svarbų. 
    - Kokį jau, ko gi mes taip neįvertinome?
    - Dėl ko kyla karai? Čia retorinis klausimas visiems. Kad nepradėtumėte nusikalbėti, aš iš karto noriu jums paaiškinti - pamoko visus Valdas. - Karai pagrinde turi vieną tikslą, arba bent dauguma iš karų. Reikia laimėti karą, arba nugalėti priešininką, būtinai primesti jam savo valdžią, savo įstatymus ar kitaip įsitvirtinti. Tie visi priešai, kurie mūsų šalį puolė, jie norėjo, kad būtume jiems pavaldūs. Kaip romėnai, atėjau, pamačiau, ir nugalėjau. Jie stengiasi nugalėti vietinę armiją, ar vietinį kokį karaliuką ar jų valdovą. Užkariautojai retai griauna infrastruktūrą, tik tiek, kiek jiems gynėjai priešinasi, nes nėra tokio tikslo. Visi nori pasinaudoti vietinėmis gerybėmis. Karų tikslas ir yra - daugiau grobio arba turto turėti. Anksčiau būdavo, kad tik apiplėšimo tikslais vyrai į žygius leisdavosi.
        - Tai tu nori pasakyti, kad tada Maskoliai atėjo čia tik apiplėšti.
        - Jie tada dar tiesiog nebuvo pasiruošę ilgam okupuoti mūsų kraštą. Jų tikslas buvo kuo daugiau gėrybių išsivežti, o kas liks, viską iki pamatų sudeginti. Ar teisingai sakau, Gedai?
        - Manau, kad taip, mes vakar su broliu irgi panašiai mąstėme. Jų tikslas toks ir buvo. Daug vėliau, kai padalino mūsų valstybę, jie mažai čia statė, bet jau ir neplėšikavo. Tiesiog čia buvo Rusijos imperija ir tiek. Net geležinkelį nuo Varšuvos iki Sankt Peterburgo padėjo nutiesti. Jie manė, kad čia visada bus jų Rusija. Kaip ir sovietai su savo valdžia. Ar ji čia būtų Lietuvoje tiek gamyklų pristačiusi, jeigu kitaip nemanytų.
        -Tai jūs norite pasakyti, kad užkariautojai ekonomiką kelia, ar progresą į užkariautas tautas atneša? Aš netikiu tokiomis jūsų nesąmonėmis, -savo nuomonę išreiškę Vilmantas.
        - Žinai, Vilma, - vėl pradeda jam aiškinti Valdas. - Daugeliu atvejų taip ir yra. Jūs visi logiškai pagalvokite, prisiminkite kad ir Aleksandro žygius. Aš laimiu karą, vadinasi esu geresnis arba protingesnis, gal mano ginklai geresni, gal taktika ar strategija, arba pati organizacija. Vienu žodžiu aš vistiek esu pranašesnis. Jūs vien tik Ispanijos konkistadorus prisiminkite, kiek jų tą Ameriką užkariavo. Tų vyrų buvo tik saujelė ir kas? Vis tiek laimėjo. Aš nesakau, ar tai yra gerai ar blogai. Tiesiog taip yra su tais karais ir jų pasekmėmis.
        - Gerai, duokite ir man tarti žodį, - čia Juozas prašo. – Gedai, aš labiau apie faktus noriu tavęs paklausti. Ar tikrai galėjo viskas taip būti, kaip ta Enrika rašo. Aš kalbu, kad Povilas tokią organizaciją tais laikais sukūrė. Ir tos kalbos apie šviesas, žvakes, bei veidrodžius. Galiausiai ir tas lemiamas mūšis. Aplamai, labai neįtikėtinai man tai viskas atrodo.
Vėl vyrai pradeda ginčytis. Vieni sako, kad žinoma galėjo taip atsitikti, kiti - priešingai, kad tai tik graži pasaka. Kokių dešimt minučių jie laidė savo skardžius balsus.
        - Klausykite, mes alų visai pamiršome, gal, sakau, alučio paragaukime - sako visiems Džiulė. Nesistebėkite, tai toks netikras jo vardas, tiksliau slapyvardis. Mat ji SST ir visokie bankai už skolas ar netinkamus investicinius planus visur ieško.
Vyrai vieningai sutinka. Alus kaip ir krepšinis, vienas be kito yra negalimi.
        - Gedai, tai ką dabar tu su tuo rankraščiu darysi, kur tu jį dėsi, ar kam rodysi?
        - Valdai, rodyti tai žinoma man reikės, bet kaip ten toliau bus, velniai jį žino. Iš principo tai ir daugiau žmonių turėtų su juo susipažinti. Tegul sprendžia mūsų tos šviesiosios galvos, ką toliau su tuo daryti.
        - Gedai, aš tau viena pasakysiu, tu gerą legendą į mūsų kraštus dabar atnešei, pagaliau ir Naujoji Vilnia turės kuo girtis. O tai tik mūsų tauta žinojo tą vieną beprotnamį, daugiau nieko.
Vyrai pritariamai galvomis linkčioja. Taip, visi sutinka, dabar ir mes galėsime didžiuotis, turime savo Enriką ir Povilą.
        - Vaikinai, aš visiems turiu jums vieną rimtą prašymą, - vėl pradeda kalbėti Gedas. - Turiu aš vieną bėdą.
        - Kas atsitiko, gal tave Dalytė paliko? - juokdamasis klausia Arūnas.
        - Ne, vyrai, aš rimtai dabar kalbu, turiu visiems prašymą.
Geras penkias minutes Gedas vyrams apie Valdos išleistuves pasakojo.
      - Aš pats leptelėjau, kad padėsiu ir dabar turiu išlaikyti tą žodį. Klausykite, aš labai nedaug prašau, tik tiek, kiek kiekvienas dabar galite.
Vėl minutę buvo tyla, pirmas prabyla Gintas.
      - Gedai, aš tik paprastas taksistas, aš pinigų tau neduosiu, bet kur reikia, aš tą Valdą nuvešiu, ir į išleistuves, ir iš jų.
      - Gedai, aš jai naują mobilų telefoną padovanosiu, - sako Romas, jis iš to verslo gyvena.
        - Tu čia mus visus sujaudinai, - taria Valdas. - Reikėtų padėti tai merginai, ji mano kaip ir bendravardė, aš padėsiu tau.
        - Ko man nieko apie Valdą nesakei, - klausia Gedo brolis. - Kiek jai pinigų ten reikia?
        - Vyrai, ar ne juokinga, pasirodo kad Kaunas mūsų Vilniaus panas dabar remia. Negi mes vietiniai savo panoms nepadėsime, juk ji yra mūsų panikė. Ką, vyrai, ar ne teisybę sakau? Padėsime mes visi, ta mergikė tėvo tai neturi.
Per tą laiką Gedas išima pora fotografijų.
      - Pasižiūrėkite, čia ji. Pernai, kai su mumis baidarėmis kartu plaukė.
Vaikinai, vienas paskui kitą pradeda žiūrinėti tas nuotraukas.
        - O lia lia, čia tikra gražuolė, - pasigirsta visų balsai. Ne mergytė, bet pupytė. Gedai, tu nemelavai, ji labai faina, ir aš tokios norėčiau- pasigirsta kažkieno balsas.
        - Senas ožy, ką tu čia dabar šneki, - sako Valdas, - tau ką, ar savų bobų negana, tai dar prie vaikų pradėsi lysti.
        - Aš tik pajuokavau, bet ir aš padėsiu, neturiu dukrų, tai nors vieną įsidukrinsiu.
Ir likusieji sutinka padėti. Tegul taip ir bus, visi nusprendžia. Vyrai padės Valdai.
      - Žinote ką, - sako Sigis, - kai kurių mūsų bobos turi savo drabužių parduotuves. Pavyzdžiui tavo, Juozai, žmona kirpyklą turi. Mes galime ir paslaugomis padėti. Būtų ir pigiau, ir gal dar geriau.
Vyrai vieningai pritaria šiai netikėtai Sigio minčiai. Daugiausia kalba Valdas su Sigiu, jie vyriausi iš visų.
      - Sakai, Gedai, bateliai, suknelė, kas dar?
      - Grynų pinigų reikės fotografui, banketui, -sako Gedas.
      - Štai, dedu du šimtus litų, - sako Sigis. Mano dukra Amerikoje, kitos neturiu, tegul nors Valda tą vieną dieną laiminga pabūna.
        - Neskubėk tu su savo pinigais. Reikia geriau paskaičiuoti, kiek iš viso viskam reikės, tada ir nuspręsime po kiek reikia mums surinkti.
        - Gerai, Valdai, tada tu ir organizuok viską, - atsako jam Sigis. Turi protingą žmoną, tai ir paskaičiuokite kiek mums reikės tų pinigų.
          - Teisingai kalba Sigis. Valdai, tu apsiimk, dirbai istorijos mokytoju, tai žinai tą visą virtuvę. Bet aš siūlau štai ką, jeigu jai padedame, tai tegul ji pirma mergina tose išleistuvėse būna. Aš vis žiūriu į nuotrauką, ji man kaip koks top modelis atrodo.
Vėl visi tik pritaria, visi vieningai sutinka, kitos tokios merginos reikėtų dar ilgai kur paieškoti.
            - Aš savo akimis netikiu, kad Vilnius staiga toks geras dabar pasidarė. - Juokdamasis sako visiems Gedo brolis. - Kokie geručiai jūs dabar tapote.
            - Tavo brolis mus visus su ta Enrika sugraudino, - irgi šypsodamasis sako Vilmantas. Senstame tikriausiai todėl ir geresni tampame. Nenusinešime į kapus visų savo pinigų. Apsiimame mes dabar Valdą šefuoti. Gedai, ten toje tavo rastoje pasakoje visus brolija šefavo, čia gi visa mūsų komanda šefuos
          - Žinote, aš su savo džipu atvažiuosiu ir Valdą į išleistuves nuvešiu, - sako Juozas.
-Ei ir aš noriu pamatyti tą angeliuką... ir aš... ir aš- pasigirsta, dar kitų balsai.
          - Tada į vieną tavo džipą netilpsime, - sako Valdas. -Romai, gal tu  savo mersą irgi galėtum privairuoti?
          - Aišku, galiu, kokios dar problemos. Dar ir kostiumą tokiam svarbiam reikalui apsivilksiu, aš ją už parankės iki pačių durų palydėsiu.
          - Kodėl tu, gal ir aš noriu ją palydėti? Mano džipu ji važiuos, aš ją ir lydėsiu, būsiu jai vietoj tėvo.
          - Jūs gerą mintį vėl čia padavėte, palydėti Valdą! Reikia mums visiems kostiumus apsivilkti, ir kaip prezidentę visi kartu ją palydėsime. Ji per vidurį, ir mes iš visų pusių, tai bent vaizdelis visiems būtų.
- Šaunuolis Artūrai, tu čia gerai sumąstei, - sutinka ir kiti. - Mums taip ir reikėtų padaryti.
Vyrai dar kurį laiką ginčijosi, ką ir kaip reikėtų dar padaryti. Bet atėjo laikas skirstytis, gerai pasportavo, pasišnekėjo ir alaus išgėrė. Pradėjo vienas po kito skirstytis.
          - Tu, Gedai, dabar nepergyvenk, - visi ramina ji, -mes pasirūpinsime tos Valdos reikalais. Tu savo rankraščiu geriau rūpinkis. Pagaliau tegul sužino Lietuva ir pasaulis apie mūsų Enriką ir Povilą.
Atsisveikina, iki kito sekmadienio. Gediminas su broliu sėda į mašiną. Kaip ir buvo susitarta, dabar pas tėvus važiuoja.
- Labas, mama, tėti, - abu broliai sveikinasi su tėvais. Pasikalba apie tėvų sveikatą, apie sodą, apie plačią giminę.
Tėvai kviečia vaikus prie stalo, tegul pavalgo po krepšinio, alkani abu. Po trumpos pauzės mama prabyla:
- Geduti, tai kaip tavo tas rankraštis, ar viską jau perskaitei, gal gali mums irgi nors trumpai dabar papasakoti?
Gedas ir pats norėjo papasakoti. Įdomu jam, kodėl taip mama tada susinervino, kaip tik bus proga jos paklausti. Gedas neskubėdamas vis ką nors užkasdamas, pasakoja, ką ten išvertė:
- Mama, taip ir baigėsi Enrikos laiškas su ta daina.
Stojo trumpa tyla. Gedas su broliu žiūri į mamą, ar nepradės ji vėl verkti. Iš mamos veido matyti tik liūdesys ir skausmas.
- Tai Povilas žuvo, ir jį tada sudegino...
- Pati Enrika norėjo, kad ją netoli Povilo palaidotų, -sako tėvas. - Graži, tik be galo liūdna ši istorija, bet vis tiek jie šaunuoliai, taip tuos maskolius patvarkė! Geri buvo vyrai, kad dabar mūsų tautoje tokie vyrai gyventų, greitai mes tą seimą su visais ministrais į vietas pastatytume.
Gedas su broliu nieko nesako. Jis dar vis kramto ir mamą tik stebi.
Pagaliau neiškenčia, klausia mamos:
          - Mama, man atrodo, tu nuo mūsų kažką slepi. Man, po tavo ašarų vienas dalykas neduoda ramybės, akyse tas pakabukas stovi, tik ne tas, kurį aš iškasiau, kitas, atrodo, labai panašus man vaikystėje matytas. Atrodo, kad kažkada aš tokį pas tave būčiau matęs. Man tik neseniai, tas prisiminimas vėl atgijo. Ar aš kaž ką painioju, mama?
Mama nieko nesakydama stojasi ir pasišalina. Tėvas su sūnumis tik susižvalgo, ką čia galėtų reikšti toks mamos poelgis? Praeina truputis laiko, ir vėl virtuvėje pasirodo mama.
- Paimk, Geduti, čia tau, tu geriau žinosi, ką su juo daryti.
Mama Gedui ištiesia savo ranką. Gedas pasižiūri ir netiki, ką mato. Jis paima tai į savo rankas, stebuklai. Toks pat pakabukas, kokį Gedas rado. Ta pati forma, ta pati išvaizda. Visi sykiu sušunka.
        - Iš kur tai, iš kur tas pakabukas?
        - Klausiate, iš kur jį gavau. Tai sena mano šeimos istorija. Buvau dar mergina, kai man jį mano senelė atidavė. Ji sakė, kad jis yra labai, labai senas. Jį mūsų giminėje karta kartai palieka. Mano močiutė daugiau dukrų neturėjo, kiti tik sūneliai tebuvo. Ji papasakojo, kad jai jį jos mama paliko, o jos mamai dar jos mama. Niekas ir nežinojo, kas čia per pakabukas ir ką jis reiškė. Aš dėl jo tą kartą taip ir susijaudinau, kai tu, Geduti, man jį ant popieriaus nupiešei.
Vėl visi nutilo, dar viena netikėta naujiena visus pribloškė. Gedas varto jį rankose, brolis su tėvu iš abiejų pusių savo akis įsmeigę irgi žiūri.
-Tai bent istorijos posūkis, - nutraukia tylą brolis.
-Gal aš ko ir nesuprantu, bet taip išeina, kad mūsų giminėje karta iš kartos tą pakabuką vieni kitiems vis perdavinėjo, ir tik moterims. Išeitų, kad tu jį, mama, turėtai Gintei perduoti, ar aš teisingai sakau?
Vėl tyla, visi bando įsisąmoninti brolio žodžius.
- Taip, tu teisus, ir aš dukrų neturiu, ruošiausi kada jį Gintei padovanoti. Gedukai, kai tu atkapstei tą rankraštį, ir man viską papasakojai, nebuvo prasmės man toliau jį nuo jūsų slėpti. Aš nežinau, ar tai turi kokį ryšį su tavo atrastu pakabuku, ar ne, tu pats tai spręsk.
- Tai jau tikrai, kad turi -už Gedą atsako brolis. - Ką ir bekalbėt. Lygiai toks pat, klausimas tik kieno. Tu, Gedai, sakai, kad jų Brolijoje visi tokius nešiojo. Vadinasi, buvo mažiausiai šimtas vienetų padaryta. Ką gi, sveikas sugrįžęs iš praeities, pakabuk. Dabar du tokius Gedas turi. Ir tai reiškia, kad viskas, ką parašiusi Enrika yra tiesa. Čia, tavo rankose guli dar vienas to svarus įrodymas. Va taip, mielieji mano.
Pagaliau ir Gedas prabyla
-Tikriausiai tu teisus, broliuk. Kažkuris iš Povilo vyrų jį perdavė savo vaikams, o tie savo. Kito paaiškinimo aš neturiu. Man tik vienas dalykas neaišku, mama, kodėl būtent moterys, jį perduoda savo dukrom ar anūkėm? Kodėl vyrams negalėjo jo perduoti? Ar tikrai, mama, tu daugiau nieko apie tai nežinai?
- Ne, sūneli, tik tiek, kiek man močiutė sakė, ne tas tada man rūpėjo. Nemanau, kad ir ji atsakymą žinojo.
- Gedai, man viena kvaila mintis į galvą dabar šovė.
- Ir man, broli, ar tik ne tą pačią mintį mes kartu pagavome. Ar tik šitas pakabukas nebus pačios Enrikos, arba jos dukros, ar ne taip, broli?
- Pasirodo, mes ir be žodžių mokame vienas kito mintis skaityti, -juokdamasis sako brolis. - Ir man tas į galvą dabar atėjo. Jeigu einant šita logika, išeina, mama, mes esame Enrikos palikuonys, ar kaip?
Vėl visi nutyla. Ar tikrai taip gali būti? Logika verčia tuo tikėti arba nors bent taip pamanyti.
- Sunku, broliuk, patikėti, bet viskas krypsta į tą pusę. Mes bent galime apie tai pasvajoti, turime tam šiek tiek svaraus pagrindo. Rankraštyje rastas pakabukas buvo Povilo, šitas Enrikos. Arba viskas atvirkščiai, dabar tikros teisybės nesužinosime, bet manyti taip drąsiai galime.
- Tai norite, sūneliai, man pasakyti, kad aš vedžiau tikrą bajoraitę. -Žiūri tėvas į mamą. - Čia tai bent, o aš ir nežinojau, motin, kad tu iš tokios garsios giminės esi.
Visų veidai pralinksmėjo, visi supranta ką reiškia šitie ištarti žodžiai.
- Tu, senas kelme, per visą gyvenimą taip ir nesupratai, kad aš moteris esu iš aukštuomenės rato. Kas, ten Gedai, buvo mano proproproseneliai, kokia ten jų pavardė?
Juokdamasis Gedas atsako mamai.
- Mama, gal tu net ir pačių Pacų kraujo turi. Arba kitų ten bajorų, tik tu visada mums atrodei, kaip iš kito luomo. Ne taip, kaip ta tėvo giminė.
- Tu, Gedai, atsargiau su mano gimine, - tėvas linksmai kalba. - Jūs abu turite ir mano kraujo, taigi kokia mano giminė, tokia ir jūsų.
Visi linksmi kalbasi toliau. Dar ne vieną mintį jie čia iškėlė, nuo ko tos mamos šaknys galėtų kilti. Tik ar dabar kas teisybę beatskleis, viskas giliai užmarštin nugarmėjo. Laikai seniai be bajorų ir didžiūnų tiksi. Pagaliau broliai atsisveikina, laikas jiems važiuoti. Brolis į Kauną turi traukti. Iki kito karto. Prieš įsėsdamas į mašiną Gedas paduoda mamai ranką.
- Mama, atiduodu tau šitą pakabuką atgal, tu pagal seną jūsų giminės paprotį jį Gintei atiduok. Tu žinosi, ką jai sakyti. Gal šitaip pati Enrika norėjo, kad jos dukros ar provaikaitės jį su savimi visada nešiotų. Nereikia jo slėpti, dabar mes visi žinome, ką jis reiškia. Jeigu Gintė norės, galės jį ant kaklo pasikabinti. Nepatiks, tegul kur skrynioje tada saugo. Manau, mama taip bus geriausia.
Mašina išvažiuoja. Seni tėvai mojuoja rankomis, abiejų skruostais nubėga krintančios ašaros.
- Klausykite, man gimė viena netikėta mintis.
- Kokia dar ten mintis, mano meile. Vėl abu su broliu norite kur
nors nuo manęs pabėgti?
- Ne Dalyte, aš mąstau apie tą Enrikos parašytą žinutę, kad ji
bažnyčioje savo Povilą vis mato. Man pasidarė labai įdomu, ar tikrai ten
yra toks piešinys ar tokia freska. Senai aš toje Petro ir Povilo bažnyčioje
kaip nebuvau. Sakau, gal dabar paimkime ir nuvažiuokime visi į ją.
- Ką? Visai nebloga ta tavo mintis, brolau, aš nebuvau apie tai
net pagalvojęs. Man irgi bus įdomu į tą piešinuką pasižiūrėti. Negi ten kur aukštai skliautuose tas Enrikos Povilas yra pavaizduotas. Būtų dar vienas svarus įrodymes, kad tai tikra teisybė apie ką yra viskas rašoma
- Mama, mama ir man įdomu. Prašau, tu nesispyriok. važiuojame
visi į tą bažnyčią, aš joje dar niekada nesu buvęs.
- Gerai, gerai, važiuojame. Ir man įdomu į gražuolį Povilą savo
akimis pasižiūrėti.
Jų mašina Olandų gatve, kyla į kalną. Trumpai raudono šviesoforo spalva juos sulaiko. Dar trejetas minučių ir pasirodo vienas iš Vilniaus pačių nuostabiausių perlų. Kaip visada prie bažnyčios aikštelėje, vos gali rasti vietą pasistatyti savo mašinai. Visi išlipa. Štai ji, šventųjų Petro ir Povilo bažnyčia. Kiek apie ją yra plačiai aprašyta, kiek mokslinių darbų ir įvairių disertacijų išleista. Ir pasirodo, kad yra dar naujovių. Atsiranda nemažai neatsakytų mokslui ir istorijai klausimų, yra dar vietos paslaptim ir neatspėtom mislėm. Tikra tiesa, kad Mykolas Kazimieras Pacas ją fundavo. Iškart į akis krenta, tie lotyniški žodžiai. ‘‘Regina Pacis funda nos in pace‘‘ (Taikos karaliene, stiprink mus taikoje). Šis įrašas yra ne tik taikos meldimas, bet ir tam tikras žodžių parinkimas tai Sapiegos pavardei įamžinti.
Visus pasitinka gausus lenkų turistų balsai ir susižavėję komentarai. Jie čia, kaip pas save namie puikiai jaučiasi. Na ir gerai, Vilnius ne tik lietuvių, jis visų yra mylimas miestas.
- Matote, šitą sakinį, -rodo ranka Gedas. Tai apie tą patį Pacą
pasakyta. Jo dėka ši gražuolė dabar čia stovi, jo pinigai į šitą paminklą įmerkti. Ją lenkų architektas Janas Zaoro projektavo. Fasado ir vidaus darbus darė geriausi to meto baroko meistrai iš Italijos. Pasak vienos senos legendos, šitoje pačioje vietoje, kur dabar ji stovi seniau stovėjo pagonių meilės deivės Mildos šventykla.
- Grąžuolės Mildos, sakai broliuk. Kaip norėčiau sutikti tą
išdykėlę Mildutę. Tada kiek vieną sekmadienį pas ją melstis eičiau. Man geriau reikalų su vaidilutėm turėti, negu su šitais diedais kunigais.
- Tik nešnekėk tokių didelių nesąmonių prie savo krikštasūnio,
piktai nukerta brolio prasidedančias fantazijas Dalytė.
- Tetukai, o kokia ta legenda yra ar gali ja mums papasakoti.
- Nori legendą išgirsti, gerai tada klausykite. Senai, kai dar
Didysis Lietuvos kunigaikštis Gediminas, Vilniuje ant kalno pasistatė savo tvirtą pilį ir perkėlė čia savo sostinę. Antakalnyje, netoli nuo Neries upės, paskyrė vietą savo daržams ir gėlynams. Jų prižiūrėtoju paskyręs seną tarną, kuris karuose kelis kart buvo sužeistas ir dabar kitokiam darbui netiko. Tarnas turėjęs gražią dukrelę, vardu Skaistutę. Ją pamilęs jaunas kunigaikščio dvariškis, vardu Dainius, kuris, atsisėdęs ant upės kranto, taip gražiai dainuodavęs, kad vėjas nutildavęs, upės bangos nurimdavusios, medžių lapai liaudavęsi šlamėję. Nors ta Skaistutė mielai klausydavo jo dainų, bet to dainiaus vis tiek nemylėjusi. Matydamas, kad jos meilės nelaimėsiąs, šokęs Dainius į Nerį ir jos bangose žuvęs. Visagalė deivė Milda tada pavertė Dainių lakštingala, kuri kiekvieną vakarą prie Skaistutės lango gražiai jai čiulbėjo. Paukščio daina varsčiusi mergelės širdį. Kol pagaliau ji pasijutusi, kad mylinti Dainių. Nuo to laiko Skaistutė daugiau nebešypsojusi, jos lūputės pabalusios, veideliai išblyškę, o akutės ašaromis pasruvusios. Deivė Milda pasigailėjusi vargšės mergaitės ir pavertusi ją rožių krūmu, bet už nuodėmę ją nubaudusi ir įsakiusi pražytėti tik tada, kai lakštingala liausianti lakštavusi. Sužinojęs apie tai, kunigaikštis Gediminas įsakęs daržininko namelio vietoje ir pastatyti deivės Mildos garbei skirtą šventyklą. O gretimą šilą pašventinti. Tai va tokia yra apie tai mūsų liaudyje legenda.
- Net man ji patiko, tai bent vyrai anksčiau buvo, dėl meilės į
šaltas bangas šoko. Panašiai kaip aš dabar Gedai, dėl tavęs į visus vandenis neriu.
- Mama, tik tu dabar nepradėk nusišnekėti, gerai?
- Broli, bet aš kažkur skaičiau, kad atrodo dar iki mūrinės, čia
anksčiau stovėjo medinė bažnytėlė.
          -  Teisingai, jeigu mano atmintis nešlubuoja, tai apie kokius
1500m. pirmą kartą čia ir iškilo ta nedidelė medinė bažnytėlė.
- Geriau visai jos čia nebūtų iškilusios. Man ir Mildos šventyklos
pilnai būtų pakakę melstis.
Vėl norėjo jam Dalytė atkirsti. Tik Gedas juos abu nuramino.
          -    Užtenka čia visiems rietis, einame geriau į jos vidų, ten viskas ir paaiškės mums.
Prieš patenkant, dar reikia praleisti iš čia išeinančius. Daug žmonių nori pajausti bažnyčios didybę ir rimtį. Pagaliau ir jie įeina į jos vėsų vidų. Šita baroko epohos bažnyčia nuo kitų Vilniaus ir Lietuvos sesių. Skiriasi visu pirma savo vidaus išpuošimo gausa ir įvairumu. Čia tiek daug ir tokių keistų iš biblijos ir gyvenimo sukurtų skulptūrų. Jų visų gausa rūpinosi tie italų skulptoriai iš Perti ir Gali šeimų. Šitą bažnyčią dabar puošia daugiau negu 2000 skulptūrų. Todėl tai kiek vieną įėjusi žmogų ir  išmuša truputi iš vėžių. Reikia laiko tam priprasti. Džiugas norėjo, kaž ką garsiai pasakyti. Gerai, kad mama laiku perspėjo.
- Tik garsiai sūnau nekalbėk. Elkis tyliai ir protingai. Tau tėvas
viską pats parodys ir papasakos.
Po poros minučių, kai visi apsipranta su bažnyčios vidumi, Gedas negarsiai vėl ragina.
- Einame arčiau altoriaus, Enrika rašė, kad ten jos Povilas turėtu
būti nupieštas.
Visi prieina prie pačio altoriaus. Jis pavaizduotas kaip laivas. Moment į akis visiems krenta Pranciškaus Smuglevičiaus paveikslas, pavadintas ‘‘Šv. Petro ir Pauliaus atsisveikinimas‘‘. Gerai, kad paprasta diena. Aplinkui tik turistai ir vienas kitas besimelžiantis. Altorius, katalikams yra šventa vieta. Pašaliečiams nevieta joje būti. Truputi keista, kunigai gali, o katalikai pašaliečiai ne. Tiek to. Daug keistų dalykų sau per visus amžius prisigalvojo tie mūsų bažnyčios tėvai. Pats Jezus Nazarietis tai niekada po jokius altorius nevaikščiojo. Ir ne bažnyčiose jis Dievui meldėsi. Medžių giraitėse savo tiesos žodį visiems skleidė.
- Tetukai, aš čia nematau jokio Enrikos Povilo.
Visų akys bėgioja, kieno kur. Kiek vienas nori greičiau Povilą pamatyti.
Gedas iš karto savo akis į patį viršų įbeda. Teisingai, kaip Enrika ir rašė. Aukštai viršuje, ten dešinėje pusėje, jo akys iškarto tai pamatė. Jaunas vyras, greičiausiai sužeistas ant žemės guli. Nėra jokių abejonių, ten ir yra tas pats jos Povilas.
Tai va koks tu Povilai buvai. Sau mintyse Gedas masto. Jis mato, jo regėjimas geras, ne kartą teko visokias medicinines komisijas pereiti. Čia ne apgaulė, čia tikrai jaunas vyras su ilgais plaukais ant žemės guli. Ir šalia piktas raitelis ietimi užsimojęs, jam durti ruošiasi. Arba jau atliko savo juodą darbą blogiukas. Koks graudus vaizdas. Visų mylimas Povilas sunkiai sužeistas ant žemės guli. Tai čia, prie šito altoriaus klūpėdama vargšė Enrika ji savo akyse vis gyvą dar matė.
- Broli, aš ji matau, vyresnis Gedui sako.
- Taip, teisingai matai. Ir aš ten žiūriu. Ten Povilas, negali būti
net jokios kitos abejonės.
- Kur Povilas, kur ji jūs matote, -abu drauge sušunka Džiugas su
savo mama.
- Ten Džiugai, pačiame viršuje. Dešiniau žiūrėkite, - ir mosteli
ranka link didingų skliautų.
Džiugas su Dalyte irgi savo akis įsmeigią į tą tragišką freską. Sakykime ar rašykime kaip norime. Nuo to Povilas neraudonuos. Ne galvojo jis gyvas būdamas, kad bažnyčios skliautuos bus  aukštai pavaizduotas.
- Matau, aš ji matau, - garsiai sušunka vaikis.
Visi lenkų turistai, beje ne tik jie, atsisuką į tą džiugų vaiko laimės
šūksnį. Sekundę visi nustebę žiūri, kas gi dabar čia įvyko. Vėl tenka mamai savo neramų sūneli drausminti.
- Džiuguti, aš juk tavęs prašiau, kad tu nešauktai, čia bažnyčia o
ne kokia sporto halė.
- Mama, tu pati geriau pasižiūrėk, ten tikrai Enrikos Povilas
pavaizduotas guli.
- Taip, sutinku ir aš ji matau. Povilas ten, tik kalbėkime prašau
truputi tyliau.
Povilai, Poviliuk su savimi mintimis kelintą kartą kalbasi Gedas. Likimas, tas juodas kelias, minutė, ar net maža dalis sekundės. Taip tave  likimas apdovanojo. Galėjo viskas kitaip šiame pasaulyje su tavimi būti. Ar tai dievų, žvaigžių ar dar keno iš tų mums nežinomų aukštybių yra nuspresta. Tu vis abejojai, ar yra dangus, dievas tie jo apaštalai. Kaip ten iš tikrųjų yra ir aš nežinau, tik aišku viena. Dabar tave aš aukštai matau. Tu man gyvas, nesvarbu, kad niekada mes nesusitiksime. Tu Povilai gyvas, dabar visada manyje būsi gyvas. Ir kol aš būsiu gyvas, visada už
tave savo kumščius stipriai laikysiu.
- Matai Dalyte, koks buvo Povilas. Tokie vyrukai tik pas mus
Pakaunėje gali užaugti. Dabar nori nenori reikės suorganizuoti savo Kauno hebrytę. Atvažiuosime čia ir nuimsime nuo skliauto gulintį Povilą. Mes jį pas save nusivešime ir mūsų Laisvės alėjotos pačioje jos centre aukštai iškelsime. Tegul visas pasaulis sužino, kokie vyrai aplinkui Kauną augo, auga ir visada augs.
        -    Ką čia kalba krikšto tetytė, nelabai aš suprantu. Kaip jis Povilą iš viršaus nukels. Jis ten  aukštai taip gerai matosi.
        -    Ai Džiugai, tu visko neklausyk, ką tavo dėdė čia kalba. Niekas Povilo iš šitos bažnyčios nepaims. Jis dabar viršuje šitoje vietoje bus, tol, kol šita bažnyčia ant žemės stovės.
            -  Tada gerai. Aš nenoriu, kad Povilas iš čia kur išeitų. Aš noriu, jį visada matyti būtent čia, kur ir Enrika jį matė.
        -    Džiugai, aš pajuokavau. Povilas buvo, yra ir bus visada Vilniuje. Ten kur tu, aš ir tavo tėvelis užaugo. Jis šitoje bažnyčioje. Man tik vienas dalykas nepatinka, kad tą melagį Petrą visur prie Povilo prideda. Nors tu, Džiugai, dar labai nesigilink į tai. Kai paugsi, pats pasakysi, ko reikia ir ko ne, visoje šitoje nuostabioje istorijoje. Tik manau, viskas ką rašė Enrika buvo tiesa, aš nei kruopelytės tuo neabejoju. Perdaug faktų, perdaug sutapimų aplinkui mus juos primena. Ar ne taip, broliuk?
- Aš siūlau eiti iš čia, man šviežio oro reikia. Perdaug minčių ir
skausmo šitoje bažnyčioje aplinkui styro. Geriau lauke mes ramiai pasikalbėsime.
Visi sutinka, ką reikėjo, tą jie pamatė, ką reikėjo tą sužinojo. Povilas yra čia, jeigu netikite tai ir jūs ten nueikite ir savo akimis patys viską pamatysite: Vilnius, Antakalnio g. – Olandų g. – T. Kosciuškos g. sankryža, apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia, altorius, skliautai virš jo, dešinėje pusėje. Ten ir pamatysite mūsų, jūsų ir Enrikos visada jauną Povilą.

Brolis paveža visus iki namų, jaunėlis pakviečia dar užeiti. Ne, laikas man skubėti, dar nedidelių reikalų mieste turiu, darbai dar kai kokie laukia. Prieš atsisveikindamas, brolis sako Gedui:
          - Ačiū tau, tu mane dėl Gintės taip sujaudinai. Nepaprasta ši istorija ir su tuo pakabuku taip išėjo, aplamai, čia viskas nepaprasta. Paimk, Gedai, ir perduok Valdai. Net nebandyk su manim dabar ginčytis, užtenka man tų pinigų, o merginai labai jų reikia.
Brolis ištiesia ranką ir perduoda Gedui keletą banknotų. Jie atsisveikina iki kito karto.
Vakaras. Praėjo dar viena birželio diena. Diena, kuri atnešė dar vieną neįtikėtiną atradimą. Gedas viską papasakojo sūnui ir žmonai. Vėl buvo visokių diskusijų, kas galėjo tą pakabuką palikti. Kaip kartais gyvenimas susiklosto, gal tikrai yra ten ta nematoma jėga, kuri mums, žmonėms, visada liks tokia nesuprantama.
- Gedukai, tai ką dabar tu darysi su tuo rankraščiu, tikiuosi nelaikysi jo pas mus namuose.
- Ne, Dalyte, nelaikysiu. Visų pirma parodysiu savo kolegoms. Savo profesūrai, tegul ir jie susipažįsta. Mano darbas kaip ir padarytas, mes suradome, aš išverčiau. Dabar tegul kiti į tai gilinasi. Tegul jie toliau nusprendžia, ką su juo daryti. Man labai gaila bus su tuo skirtis, bet taip bus visiems geriausia. Enrika ir Povilas užsitarnavo, kad visi apie juos žinotų.
-Aišku, gal taip ir geriausiai. Tegul kiti irgi pamąsto, o tai tu vienas vis bandai mūsų Lietuvą gelbėti. Mums su Džiugu tavęs gyvo reikia. Einam į lovas, ryt vėl darbai.
Gedas, giliai įmigęs. Ir krepšinis, ir oras, ir, pagaliau, iki galo išaiškėjusi tiesa jį greitai užmigdė. Baigė jis versti savo didžiausio radinio tą turinį. Kažin ar kada dar pasiseks, panašaus kur nors rasti. Gedo miegas ramus, kvėpavimas tolygus. Jeigu kas būtų jį dabar stebėjęs, būtų truputį nustebęs. Gedo tyliame miege, atsirado linksma šypsena. Jo veidas ir lūpos tai išdavė. Atrodė, kad jis dabar kažką susapnavo, ir tai privertė miegantį ji pakeisti tą lūpų padėtį. Ir ištikrųjų Gedas sapnavo. Sapnavo Enriką ir Povilą. Mato, aplinkui graži gegužės naktis, o toje naktyje, toli stūkso aukštas didelis status kalnas, jo apačioje teka upė, ant to kalno stovi raudona, mūrinė nedidelė pilaitė. Nakties sutemose pasigirsta dūžiai, neskubėdami lėtai atsidaro pilaitės vartai. Kaukšėdami savo kanopomis į akmenuotą kelią išjoja du raiteliai. Vienas ant balto žirgo, kitas ant juodo. Gedas geriau įsižiūri, kas čia galėtų naktyje ten joti. Jis juos atskiria, tai moteris ir vyras. Abu jauni ir gražūs, ir abu be galo laimingi. Jie juokiasi, kalbasi, abiejų akys vienas kitą gaudo. Gedas juos iškart atpažįsta. Tai juk Enrika su savo Povilu joja. Jų abiejų žirgai leidžiasi taku nuo kalno, pats takas veda į Vilnių, link Gedimino pilies. Povilas savo ranką ištiesia į tolį, kaž ką ten savo Enrikai rodo. Ji tik galvą pakraipo ir laiminga nusijuokia. Staiga Gedas mato, kaip iš abiejų kelio pusių, kur stovi aukštos kalvos, užsidega daugybė įvairiausių laužų. Visur ant tų kalvų stovi Povilo vyrai. Jie irgi laimingi, mojuoja jiems savo rankomis. Kai judviejų žirgai pro juos prajoja, jie iššauna iš savo pistoletų ir muškietų. Kuo arčiau miesto, tuo daugiau laužų ir ne tik laužų. Gedas mato, kaip Enrika su Povilu prijoja Katedros aikštę. Tuo pat metu, visos kalvos apie Vilnių sužiba, ne šimtais, o tūkstančiais paprastų žvakučių. Nakties tamsoje tų nesuskaičiuojamų žvakučių šviesa daro neišpasakytą įspūdį. Miestas iš aukštai atrodo kaip mistinė didžiulė nepaaiškinama būtybė. Aplinkui atsiranda tūkstančiai žmonių. Visi juokiasi, mojuoja jiems savo rankomis. Jie šaukia, tai mūsų Enrika su Povilu joja. Jiems prijojus Katedrą, iš Gedimino kalno pasigirsta patrankų šūviai. Atrodo visas miestas negali atsidžiaugti Enrikos ir Povilo laime. Gedas juos stebi, ir jam pasidaro taip gera širdyje. Pagaliau, po daugel praeities metų į gimtą miestą vėl sugrįžo jo užmiršti vaikai. Pagaliau abu sugrįžo iš tolimos praeities. Gedas nusišypso jo šypsena tokia miela. Pabaiga, ji pasirodė laiminga.
         
     
      Gal tikrai ir mes uždekime nors kartą į metus mažą žvakutę. Ir ne dėl mirusio, o dėl gyvo žmogaus. Dėl gyvos mylinčios ir laukiančios širdies. Uždekime ant mažo kalnelio ar ant didelio kalno. Nesvarbu kur ją mes uždegsime. Svarbu, kad jūs duotumėte mažą žinutę. Jūs laukiate, jūs ieškote kitos savo širdelės pusės. Ir ji gal pamatys, gal atskris, gal greičiau suras tą kelią. Ir jūs, pagaliau būsite tada dviese. Aplink visur taip gražu. Kitaip ir būti negali, pagaliau į Lietuvą atėjo pats gegužės gražumas.

 

     

         
                                        E P I L O G A S

          Tas mokyklos išleistuves Valda prisimins visą likusį savo gyvenimą. Gal labiau net ne pačias išleistuves, bet visą tą dieną, kai ji buvo tarsi pasakoje.
          Ji atsikėlė kaip įprasta anksti ryte. Tik šitas rytas turėjo būti kitoks. Pagaliau išlaikyti visi egzaminai. Tuos visus egzaminus ji išlaikė tik labai gerai. Mokykla ir visi jos prisiminimai apie ją liks praeityje. Liko tik toks paskutinės jos išleistuvių vakaras. Deja, liko ir pats didžiausias nerimas jos širdyje. Ji anksčiau buvo nusprendusi neiti į išleistuves. Tai yra juk tik nedidelis formalumas. Mokyklos baigimo atestatą ji jau turi savo rankose. Jame vien tik teigiami pažymiai. Dabar jos laukia kitas gyvenimas. Valda tikrai studijuos, studijuos ir dirbs. Greičiausiai vakarinėje, arba neakivaizdiniu būdu. Ji pati užsidirbs sau pinigus. Jai daugiau niekada nereikės prašyti pas vargšę jos motiną tų kelių litukų.
          Valda neramiai vaikštinėja. Ramybės jai neduoda ta viena mintis, ar tikrai ji galės eiti į mokyklos išleistuves. Ar tikrai, kaip jai sakė jos auklėtoja, viskas bus gerai. Ji tik prieš porą dienų išgirdo tuos stebuklingus žodžius:
        -Valda, - tu dabar nesijaudinki, nes eisi į mokyklos išleistuves.
Ji norėjo prieštarauti, vėl sakyti, kad neturi tam pinigų. Neturi kuo deramai apsirengti, neturi kuo užmokėti už banketą. Tik mylima auklėtoja nutraukė visas jos kalbas:
        -Valda, patikėk manimi, nors ir aš pati dar netikiu, bet mano Gedas viską dėl tavęs sutarė. Jis su savo draugais viską padarys. Jie sakė, tu būsi pati nuostabiausia mergina tame baliuje. Valda pas mus buvo ir Gedo brolis, tas irgi mane užtikrino, kad vyrai teisybę sako. Sakė, kad tikrai tą dieną tu prisiminsi visą savo likusį gyvenimą.
Tai buvo prieš porą dienų, ir dabar atėjo tas rytas ta diena. Ar taip bus, kaip sakė Dalytės vyras? Ar ji galės, nebijodama tos gėdos, kuri ją tiek metų vis kausto, nevirpėdama pasirodyti savo klasiokų akyse, nejausti jų pašaipių žvilgsnių. Ar tikrai? Ar tikrai ji galės gerai jaustis?
        Ji greitai atliko visus rytinius mamos jai paskirtus darbus, jos jaunesni sesuo su broliuku dar vis miega. Mama nuo ankstyvo ryto savo darbe vargšelė pluša. Ji, o ji vis vietos sau neranda. Vakar vakare pas ją auklėtoja su vyru buvo atvažiavę. Sakė, Valda, pas tave iš ryto atvažiuos taksi ir tave paims. Tu, Valda, pati viską pamatysi. Abu jie labai linksmi buvo, pasakojo, kad šita diena atneš jai labai daug netikėtumų. Jie dar patys visko deramai nežinojo, kaip ten bus. Gedo vyrai be jo viską suplanavo. Ką jie ten suplanavo? Kaip aš eisiu, nieko tinkamo neturiu apsirengti, bet jeigu Dalytė taip sakė... Auklėtoja, jos auklėtoja jai niekada nemelavo.
        Valda neramiai vaikštinėja po namus, po lauką. Reikia ir vištas palesinti, ir daržą iš ryto palaistyti, jie su mama ūkiškai gyvena. Kitaip vargu, ar beišgyventų. Mintyse jai vienas klausimas rūpi, kaip bus, kaip? Auklėtoja vakar sakė:
      - Valda, tu būk pasiruošusi dešimtai valandai, -turėtų taksi pas tave tokiu laiku į kiemą atvažiuoti.
Dešimta valanda kaip ir praėjo. Dabar, gerų penkiolika minučių po tos dešimtos. Nervai jai visi sukilo. Kas bus, jeigu neatvažiuos, negi kas atsitiko, ką jai daryti? Pavargo ji verkti, prisiverkė būdama maža. Dabar, kai gavo atestatą, sau pasižadėjo, niekada dėl pinigų ar kitokių daiktų, ji daugiau neverks. Tačiau, čia mokyklos išleistuvės. Gal geriau niekas nieko jai nebūtų žadėjęs. Nereikėtų dabar taip dėl to jai jaudintis. Gal, tiesiog nelemta jai į tą mokyklos puotą eitį. Ir dar kur? Čia, visai netoli, prie tų Vilnelės krioklių.
        Valda staiga pašoka, tai mašinos garso signalas taip ją išgąsdino. Ji išpuola pro lauko duris. Mato, jų kieme stovi taksi mašina, iš kurios išlipa augalotas vairuotojas ir klausia.
      - Ar kartais ne tu būsi, panelė Valda?
      - Taip, tai aš, -netikėdama tuo, kad tai pas ją ji atvažiavo. Nedrąsiai sako Valda.
        - Tada, Valda, malonu su tavimi susipažinti. Aš- Gintas, dabar mes tave iš našlaitės princese darysime. - Ir garsiai nusijuokė. - Tu man atleisk, Valda. Bet mes per paskutines dienas tik apie tave ir tekalbame. Gedas mums sakė, kad tu esi labai simpatiška. Tik mes Valda, tave padarysime pritrenkiančiai simpatišką.
Ir vėl pasigirsta garsus jo juokas.
      - Ar tu pasiruošusi į naują savo gyvenimą dabar skristi?
Valda tik galva linkteli.
      - Tada, mano jaunoji gražuole, sėskis į mašiną, mūsų darbai laukia, važiuojame su manimi.
Valda sėdi Ginto mašinoje ir netiki ką jis pasakoja, kur jis dabar ją vežios, ką ten su ja darys.
      - Pradžioje, Valda, štai, prašau, paimk šitą mobilų telefoną. Štai čia, tavo numeris. Telefone tu rasi reikalingus telefonų numerius, ten visos mūsų komandos vyrų numeriai ir vardai įrašyti. Ten ir mano yra. Valda, tu gali skambinti bet kuriam iš jų ir bet kada. Visi mūsų vyrai tau visada padės. Už skambučius yra sumokėta, tu gali drąsiai kalbėti, dabar tave mūsų Naujosios Vilnios diedai saugos. Tu neturi tėvo, užtat dabar tau visa komanda tėvų atsirado.
Ir vėl tas Gintas juokiasi.
Valda paima į savo ranką telefoną. Kaip senai ji tokį norėjo turėti, tik iš kur ji būtų galėjusi tokį gauti? Telefoną tai dar galėjo įsigyti, tik kaip už skambučius jai susimokėti?
        - Dabar mes, Valda, „pasišopinsime“. Ar tau patinka „šopintis“?
        - Nežinau, gal ir patiktų, bet man dar to neteko.
      - Tikiu, Valda, ne tu viena sunkiai gyveni, aš daug matęs, daug regėjęs. Taip yra gyvenime, vieni turi, kiti, deja, ne. Bet, manau viskam ateis laikas, tau vaikystė sunki buvo, bet tu patikėk, tai jau praeitis. Tu tik stipresnė ir tvirtesnė tapai, dabar tu iš to jau išėjai.
Įdomu jai to taksisto Ginto klausytis. Gal ir teisybė, kad jai tie blogi laikai pasibaigė? Pagaliau jie privažiuoja vieną iš prekybos centrų.
        - Dabar, Valda, mes eisime tau suknelės rinkti.
Gintas skambina.
          - Ar čia ponia Kristina? Čia jums toks Gintas skambina, ar mūsų jau laukiate? Gerai, tada mes ateiname.
Buvusi Valda ir šitame ir kituose centruose, tik kas iš to? Dažniausiai ji sau viską iš padėvėtų drabužių parduotuvių perka. Ne pagal jos kišenę čia kainos. Kokie čia drabužių pavadinimai, kokios aplink garsios firmos matosi. Jie įeina į vieną madingų suknelių parduotuvę. Gintas pasilabina, klausia, kur jam ponią Kristiną surasti.
        - Gintai, aš čia, -pasigirsta balsas. Pasirodo kokių trisdešimt penkių metų, labai graži pasipuošusi moteris.
          - Tai čia tu, Valda? Man daug apie tave mano vyras išpasakojo. Malonu su tavimi susipažinti, aš Kristina. Tu, Gintai, dabar gerą pusvalandį palauk, nes mes per tą laiką Valdai ką nors tinkamo parinksime.
Valda nedrąsiai žiūri, tai į Gintą, tai į šitą Kristiną.
        - Nebijok, Valda, - juokdamasis sako jai Gintas. - Drąsiau eik, čia naujas gyvenimas tau prasideda. Sakiau, dabar viskas pasikeis, aš palauksiu, pirmyn. Tu juk drąsi mergaitė!
Valda nedrąsiai nueina kartu su Kristina. Iškart matyti, kad ji čia tikra šeimininkė. Visur girdėti jos įsakmus balsas.
          - Merginos, dabar jūs turite naują užduotį, prašau parinkti Valdai pačią stilingiausią išleistuvėms suknelę. Taigi prašau pradėkite jai rinkti.
Valda kaip sapne, aplink ją tik šokinėja visos parduotuvės darbuotojos.
          - Štai, gal šitą pasimatuok. Ne šita netinka, prašau kitą.
Kokios nuostabios šitos visos suknelės, ji net pasvajoti niekada apie tokias negalėjo.
- Valda, pasisuk, prašau, šonu. Šita tau per prasta, gal šita, ne, tai ne tavo stiliui. Jau labai daili tavo figūrytė, - girdisi aplinkui tik balsai.
Gerą pusvalandį ji matavosi, rinkosi įvairias ten sukneles, kol visos merginos ir pati Kristina apsistojo ties viena.
- Manau, Valda, kad ši geriausiai tau tinka, ar ne taip, merginos?
-Taip, ponia Kristina. Šita geriausiai jos figūrai tinka. Ką tu pati, Valda, apie tai manai?
Ką ji gali manyti, visos jos nepakartojamos tos suknelės, visos gražios. Valda tik galva linkteli, čia ir be jos nuomonės viskas nuspręsta.
        - Tada taip ir nusprendžiame, merginos supakuokite šitą. Tau Valda, aš linkiu nuostabiai praleisti laiką, gerų tau išleistuvių.
        - Kaip, suknelę ar turi? O tu taip bijojai į išleistuves eiti, - šypsodamasis drąsina ją Gintas. - Dabar važiuokime batelių tau žiūrėti.
Vėl jie sėda į Ginto taksi. Sustoja prie vienos batų parduotuvės, pasižiūri į prekių pavadinimus, vien tik garsių firmų.
        - Dabar tau auksines kurpaites parinksime, pirmyn, Valda.
- Kur aš galiu ponią Agnę pamatyti? – mandagiai paklausia Gintas.
-Tuojau mes ją jums pakviesime,
Po poros minučių pasirodo ir Agnė. Ir vėl, viskas pasikartoja kaip pas Kristiną. Gintas jos laukia o jai tik renka batelius prie jos dailių kojyčių. Teko net suknelę Gintui iš mašinos atnešti, kad galėtų deramai priderinti. Pagaliau ir bateliai jai priderinti, vėl visi sako, kad šitie labiausiai jai tiks. Dabar ant sėdynės ir suknelė ir tie bateliai. Net nesitiki, kad ji galės juos avėti.
- Dar prie viso šito, Valda, viena mažytė detalė liko. Mes viskuo pasirūpinome. Kadangi mūsų komandos moterys irgi sutiko tave pagloboti, tai skaityk yra visų mūsų bendras komandinis nuopelnas. Ar žinai ko tau dar reikia?
Valda tik galvą papurto, jai gana ir to ką tie gerieji žmonės dėl jos dabar padarė, ji turi savo suknelę ir batukus, daugiau jai nieko nereikia.
- Ką. nežinai Valda ko tau dar reikia, tada aš tau pasakysiu. Tau reikia dar tinkamo rankinuko. Mes dabar važiuosime jo ieškoti.
- Dabar, tai aš viską turiu, net netikiu savo akimis. Kaip pasakoje viskas įvyko. Suknelė, batukai ir šita nuostabi delninukė.
-Tikrai taip, Valda, tik čia dar nepabaigta. Dabar dar viena trumpa stotelė bus.
- Dar viena stotelė?, - netikėdama tuo ką jai Gintas sako, išpūstom akim sušunka Valda. Ar tik neperdaug stebuklų jai likimas davė per vieną dieną. Kokie dar jos šiandien gi laukia?
Valda sėdi kėdėje, gal geriau pusiau atsilošusi joje guli. Ji, užsimerkusi nes ant veido kaukė yra uždėta. Jai čia ir manikiūrą ir pedikiūrą atliko, niekada dar to daryti jai neteko, tik daug kartų girdėjusi apie tai buvo. Vėl jos laukė čia atvykstančios, reikėjo tik atsisėsti. Viskas tarsi kine vyko.
- Žinai, Valda, kuo toliau, tuo labiau aš tavęs neatpažįstu. Tu man vis gražėji ir gražėji. Kad dievas man numestų nors dešimt metų, tai aš tavęs tada niekur nepaleisčiau.
Ir vėl nuskamba šio taksisto juokas.
- Kelintą ten valandą tau prasideda išleistuvės? Jeigu neklystu, lygtai 19 valandą pradžia.
- Taip devynioliktai visi turi susirinkti.
- Tada aišku, Valda. Dabar tau liko paskutinė procedūra. Ar numanai kokia?
Nieko negali Valda pasakyti, pernelyg daug jai šiandien šitų pasakų. Geriau patylės, tik giliai atsidūsta mergaitė, vieni stebuklai aplinkui ir tiek. Ką dar jie sugalvojo?
- Valda, dar liko viena mažytė detalė, bet ji irgi labai svarbi, tavo plaukai, dabar eikime į kitą kabinetą.
Ir vėl, ji tik sėdi, jos plaukus, plauna, kerpa, šukuoja. Net du vyrai kirpėjai aplink ją dabar laksto. Tai taip ją reikia šukuoti, tai taip ją reikia kirpti.
Pagaliau išeina Valda iš salono, Gintas tik akis savo išpučia.
- Vau, Valda, ar matei save bent veidrodyje?
- Taip mačiau, - ir jai su juo linksma kartu darosi.
- Gal tave man tiesiai į Holivudą nuvežti, kam į tas išleistuves? Gaila, kad mūsų komandos joks vyras, neturi žmonos ar draugės iš modelių namų. Reikėtų dar ten sustojimą padaryti, tada garantuotai visi dienos darbai būtų pabaigti.
Štai Valda, ji jau prie namų. Mato, jos brolis kieme žaidžia, ką jis pasakys ją pamatęs.
- Viskas, Valda, mano misija kol kas baigta, aš tau sakiau, mobiliame telefone rasi mano vardą ir numerį. Kai tavo išleistuvės eis į pabaigą, paskambink man, aš šiandien visą parą dirbsiu, parvešiu tave atgal namo.
Valda išlipa iš mašinos.
- Ačiū jums, Gintai, labai, ačiū už viską.
- Valda, ne man turi dėkoti ir ne mūsų vyrams, gal geriau vienai merginai vardu Enrika. Gedas atrado vieną seną rankraštį, gal ir tu tai girdėjai.
Jai Dalytė minėjo, kad jos Gedas rado kalne kažkokią knygą, bet daugiau tai nieko apie tai nežino.
        -Tai tos Enrikos pagalba tau iš dangaus atėjo, o mes esame tik jos vykdytojai. Dabar viskas, aš jau važiuosiu. Tiesa tu iš namų neik, tavęs dar vienas siurprizas laukia. Ir aš norėčiau jį pamatyti, bet man vėliau apie tai papasakosi. Tavęs atvažiuos dar pasiimti.

Valda kaip pakvaišusi likusias valandas buvo, niekaip negalėjo atsidžiaugti savimi, sesutė su broliu vis stebėjosi, iš kur pas ją tiek dovanų. Ir dar tas naujas mobilus telefonas. Suskambėjo jos telefonas, nedrąsiai jį paima į rankas.
      - Klausau, -tyliai atsiliepia.
      - Labas, Valda, -pasigirsta mylimos auklėtojos balsas, - kaip tu laikaisi, kaip praėjo tau dienelė?
Nežino ir ką besakyti, ir kaip padėkoti už viską. Greitai jinai papasakoja kur buvo ir ką gavo.
-Tikrai, žinok, jeigu atvirai, tai aš irgi netikėjau, kad tie diedai tai dėl tavęs padarys. Dabar ir man reikės į juos kitaip žiūrėti. Tada viskas šaunu, aš skambinu tau priminti, kad mes užvažiuosime tavęs paimti, tu būk  pasiruošusi, su manim kartu bus ir Gedas. Iki, Valda.
Ką tik grįžo mama iš darbo. Ji visai suvargusi, daug ir sunkiai jai tenka dirbti.
- Valda, tai gal eik tu į tas išleistuves, aš čia gavau porą šimtą litų. -
Mama jai duryse pavargusiu savo balsu sako.
- Mama, dabar aš eisiu, aš tikrai būsiu tose išleistuvėse.
Žiūri mama ir negali suprasti, ar tai šita mergina kuri stovi prieš ją, tai jos mylima Valda. Net nepajautė ji, kaip ant slenksčio atsisėdo.
      - Valda, ar tai tu? -Niekaip negali dar patikėti.
Kokia suknelė, kokie bateliai, kokia įmantri ta jos juodų plaukų šukuosena! O veidas! Iš paprastos merginos tokia gražuolė pasidarė. Kaip nuostabu į ją žiūrėti! Tai jos pirmagimė, tai jos Valdelė.
      - Taip, mama tai aš.
      - Iš kur tai? Kaip tu tai gavai? - susirūpinusiu žvilgsniu klausia ją mama.
      - Aš, mama, tau nieko nesakiau, nes ir pati netikėjau, čia mano auklėtojos vyras su savo draugais viskuo pasirūpino. Aš pati tuo netikiu, mama, bet tenka tikėti. Mama, aš esu be galo labai laiminga.
Valda puola prie klūpančios mamos, abi apsikabina ir pravirksta.
        - Valda, aš viena už mus abi paverksiu, tau negalima šiandien verkti, dar tušas nuo blakstienų nubėgs. - po akimirkos subara ją mama.
        - Gerai, mama, - bando nusiraminti Valda, - gerai, mama, aš daugiau neverksiu.
        - Padėk man atsikelti, ir leisk tavim pasigerėti, duok mano širdžiai tavimi, vaikeli, pasidžiaugti.
Niekaip negali atsigrožėti ji savo dukrele, atrodo lyg iš pasakų knygos ji būtų atėjusi.
Nori kažką sakyti, dar klausti Valdos, bet pasigirsta mašinų variklių garsai jų kieme. Namiškiai žvilgteli pro langus, mato ir negali patikėti, juodas džipas ir juodas mersedesas įvažiuoja į jų kiemą. Tokių mašinų čia dar nebuvo. Tikriausiai suklydo žmonės, šitame kvartale turtuoliai ne gyvena, greičiausiai iš kelio išsimušė. Eina mama link durų, atidaro jas. Pirmoje mašinoje keturi vyrai su kostiumais sėdi. Vaje, kokie ponai čia dabar važinėja. Vienas jų išlipa, toks aukštas, stambus.
        - Labas vakaras, ar čia pas jus Valda gyvena?
Mamai net silpna pasidarė, gal tai dėl tu gėrybių, kokie blogi žmonės dabar jos dukros ieško.
        -Taip, tai aš, - labai nedrąsiai sako pasirodžiusi Valda.
O pati irgi visa kaip lapas dreba. Kas čia jie tokie, ko iš jos dabar nori? Greičiau auklėtoja su jos vyrų pasirodytų.
        - A, dabar matau, kad tai tu ir esi tapati Valda.
Iš mašinos išlipa dar vienas aukštas plika galva vyras su saulėtais akiniais, visi pasakytu tikras banditas čia vaikšto ir tiek.
        -Tai tada Valda, prašau pas mus į vidų, -ir atidaro dureles.
Mama visai persigando, galvoja, kad atvažiavo čia jos mergaitės kur į užsienį išsivežti, parduoti ją į vergiją. Kiek tokių nutikimų mūsų Lietuvoje yra jau nutikę. Atvažiuoja kokie vyrai ir išsiveža ir niekada daugiau jos nematai. Mama pasiruošusi gintis, šaukti, neleis ji dukros išsivežti. Ir pati Valda persigando, kas šitie vyrai, ko jie iš jos dabar nori.
Staiga Valda išgirsta pažįstamą balsą, tai Gedas su kamera išlipęs ją filmuoja ir juokiasi. Pasižiūri ji į kitą mašiną, ten jos auklėtoja rankomis jai moja. Jai gera ir taip ramu ant širdies pasidaro.
        - Mama, viskas gerai, tai manęs atvažiavo į išleistuves nuvežti.
Pagaliau ir mama mato Valdos auklėtoją, greitai pribėga ji prie mašinos.
        - Ačiū labai jums, auklėtoja, kad mano Valdai tokią šventę padarėte, aš net nežinau kaip jums ir atsilyginti.
Išlipa ir Dalytė iš mašinos.
        -Viskas gerai, nereikia čia niekam labai dėkoti, čia va šitie diedai sau atrakciją pasidarė. Jie matote dabar visi norėtų jūsų dukrą įsivaikinti.
Visi vyrai nusijuokia.
        - Žinok, Valda, - jai Gedas sako, -tu dabar daug tėvų turi, ir netik Vilniuje bet ir Kaune tavęs ten vienas laukia. Tu dabar tėvą pagal savo skonį gali rinktis. Viskas, kas buvo įdomiausia, nufilmavau, dabar sėskis ir važiuokime.
Valda įlipa į didžiuli džipą, susipažįsta su visais vyrais. Jai dar niekada neteko tokioje brangioje mašinoje kartu važiuoti.
Įvairuoja mašinos į garsųjį Belmonto pramogų parką, sustoja abi šalia. Valda iš toli mato savo klasę, savo bendraklasius. Pirmasis išlipa tas dičkis, Sigitas vardu. Paskui jį išlipa ir kiti vyrai. Prašau, Valda, ir tu išlipk, girdi ji savo vardą.
Ji stato savo žavingą koją ant senų akmenų grindinio ir išlipa iš automobilio. Prie jos prieina auklėtoja, tolėliau Gedas su kamera stovi.
          - Dabar, Valda, kabinkis man už parankės, ir eikime kartu. Tu būsi pati dailiausia šito vakaro mergina.
Tai Vyrai, tie šeši vyrai, kokie jie visi aukšti ir galingi, kaip prezidentės apsauga, ne veltui jie visi krepšinį žaidžia, visi apstoja judvi su Dalyte iš visų pusių.
        -Tai mūsų apsauga, - juokdamasi sako jai auklėtoja. -Dabar mes galime drąsiai žingsniuoti, mums niekas yra nebaisu.
Kaip ji ėjo, dabar tik iš filmavimo gali pamatyti. Gedas viską nufilmavo, viską savo kameroje užfiksavo. Jų tą eiseną su tais šešiais aukštais kostiumuotais vyrais ir jos per vidurį. Dvi lieknos būtybėmis. Visi žmonės, kurie tik pasitaikė jų kelyje, iškart davė kelią ir žiūrėjo iš nuostabos kupinomis akimis. Kas čia per eisena, ką čia saugo šitie vyrai? Valda matė iš toli, kaip klasiokai atkreipė dėmesį į dvi juodas naujas mašinas. Bet kaip pradėjo sproginėti visų akys, kai pamatė ją, kartu su auklėtoja ateinančias. Ji prisimena, kad aplinkui tapo labai tylu, staiga visi baigė savo kalbas, girdėjosi tik jų batelių garsai, paliečiantys sunkų grindinio akmenį. Ir visų akys buvo nukrypusios į jas, į ją. Ji jautė kiekvieno įsmeigtą žvilgsnį. Klasiokai tyliai vienas kito klausė, su kuo čia auklėtoja eina. Matėsi nustebę jų veidai. Atrodo, čia mūsų Valda eina. Ji pastebėjo kaip visi vyrai ir vaikinai ją akimis ryte rijo. O klasiokės su pavydu į ją žiūrėjo. Kas buvo vėliau, dabar ir nelabai svarbu, viskas praeityje. Dabar tik prisiminimai ir filmuota medžiaga beliko. Visi klasės tėvai teiravosi savo vaikų, kas per viena toji mergina. Kiekvienas klasiokas norėjo su ja pašokti, norėjo su ja iš naujo susidraugauti. Jai tada buvo labai smagu. Baigėsi tas vakaras, baigėsi ir vienintelės gyvenime tos mokyklos išleistuvės. Visi norėjo su ja nusifotografuoti ir turėti prisiminimą ateičiai.
Dabar tai praeitis, reikia gyventi ateitimi. Teisingai jai sakė Gintas. Jis, kai baigėsi visos iškilmės, abi su auklėtoja po namus išvežiojo. Valda puikiai atsimena jo paskutinius žodžius.
        - Valda, kas gyvenime atimta, tas ir duota. Nenorėk visą laiką gerai, ar blogai nugyventi. Bus tau visko, bet taip ir turi būti. Net ir mes seni diedai pasikeitėme dėka mažo nedidelio įvykio, dėl Enrikos laiško iš praeities. 2011 m. birželis.
                                              Dabar, Enrika, mes ilgam prisiminsime tavo Povilą




                      Rūkas kyla pažeme, su tamsa jis maišos.
                    O aplink tyli naktis, pats nakties tamsumas.
                    Plaukia debesys danguj, slepia jie mėnulį.
                    Ar aplink kas nors yra, ar tik tas juodumas.

                    Aidi garsas, jis toli, lyg žirgai tai būtų.
                    Ar tikrai, kas gali jot, ar tiktai vaidenas?
                    Ten viršuj, kažkur aukščiau, virš sraunios Vilnelės.
                    Girdisi žirgų trypimas ir manau ne vieno.
                   
                    Kas čia joja, kas tokie, kur gi jie šoliuoja?
                    Ko jie bastosi nakty, negi jie velniūkščiai?
                    Pasigirsta dar garsai, taigi vyrų balsas.
                    Kas gi jie, kas šis būrys, ko nakčia nemiega?
                   
                    Ko jie trankosi nakty, negi velnio broliai.
                    Gal gi čia nakties baubai, arba miško dvasios?
                      Gal iš ten, iš taip aukštai, žemėn kas atjoja.
                      Juk žmogaus tokioj tamsoj, niekad čia nebūtų.

                      Garsas, jau prie pat kalvos, kur per amžius stūkso.
                      Ji aukšta labai aukšta, negi dangum joja?
                      Debesėliai, jų nėra, kur gi jie išnyko?
                      Danguje mėnulis švyti, o aplink žvaigždynai.

                      Netikėta šviesuma tamsą išsklaidina
                      Pasirodo ne velniai, taip, tai vyrai joja.
                      Jų būrys toksai šaunus, matosi drąsuoliai.
                      Kas tokie, kur joja jie, negi į karužę?

                      Jiems prie šonų jų kardai, ašmenys aštriausi.
                      Pistoletai, šautuvai, taip tikri kariūnai.
                      Kas gi jie, kodėl nakčia, negi tai lietuviai?
                      Jie visi tokie jauni, ir tokie gražuoliai.

                      Vyrai, mums nebetoli, jau nedaug beliko.
                      Matot pilį ten aukštai, baigiam ją prijoti.
                      Tai jų vadas, balsas jo, pirmas jis ir joja.
                      Vardas koks, jūs dar nežinot? Povilu vadina.
                      Kas tie vyrai? Vyrai jo, jų šauni brolija.
                      Joja jie raudon pilin, kur ant kalno stovi.

                      Ten gyvena Meilė jo, Enrika mieloji.
                      Pasigirsta šūksnis jos, Povilai, brangusis.
                      Bėga ji stačiu šlaitu, dar, ir jie jau dviese.
                      Vyrai juokiasi, taip puiku, mato meilės šokį.